VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kičas

Euras vietoj lito - suplanuota globalistų kilpa Lietuvai: Euriukas ar Šnypštukas, tas pats ir toj pačioj saujoj!

Ar išlaikysime savitumą, kai Lietuvą krečia niveliacijos audros bei nacionalinį savitumą nušluojančios europinės kosmopolitiškos bangos?

Valstybės laikraščio „Lietuvos Aidas” pokalbis su VPU socialinės komunikacijos instituto dėstytoju, režisieriumi doc. dr. Egidijumi Mažintu.

Euras vietoj lito. Mes - Europos valstybė ir galime turėti eurą kaip vienijančią valstybes valiutą?

Visais laikais pinigai ir tauta buvo glaudžiai susiję. Iš trofėjinio metalo visais laikais buvo kalamos monetos. Tarpukario Lenkijos Respublika nukalė proginę sidabrinę 10 zlotų vertės monetą su didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jono Sobieskio (1674-1696) portretu. Ji buvo skirta 250-ųjų metinių progai, kai jungtinė Žečpospolitos, Austrijos ir Vokietijos kariuomenės mūšyje prie Vienos (1683 m. rugsėjo 12 d.) sutriuškino Turkijos kariuomenę. Osmanų imperijos veržimasis į Vakarų Europą buvo sustabdytas daugelio tūkstančių lietuvių dėka, padėjusių galvą, kad mūšiui sumaniai vadovavęs Jonas Sobieskis būtų paskelbtas nugalėtoju. Koks būtų Europos žemėlapis jei šį mūšį būtų laimėję turkai? Monetos simbolizavo savo tautos žymiausius didvyrius, pergalės mūšius, ir su tokia nugalėtojų valiuta, pasklidusia po visą pasalį, susipažindavo visos tautos. Kas, palyginus su mūsų praeityje dominavusia lito valiuta, yra euriukas? Pasakysiu trumpai, drūtai: euriukas kaip šnypštukas, nusivalysime nosį ir išmesime. Tai laikina valiuta, jos nelaukia jokia ateitis. Nes iš Europos vidaus kilo marai, karai, epidemijos. Todėl susirgs ir euras. Mūsų didieji kunigaikščiai visada skeptiškai žiūrėjo į Europą, kuri per karus ir kalavijus mums nešė tik skurdą, karą, ligas, naikino mūsų protėvius, norėdami juos eksploatuoti, o Lietuvą ištrinti iš pasaulio žemėlapio. Euras neturi teigiamos magijos, žmonių palaikymo bei pagarbos. Mes gerbiame atskiras valstybes ir jų valiutas. O ES ar TSRS argi ne tas pats ? Labai panašu. ES kūrė Stalinas su Trockiu. Tačiau jiems gyviems to padaryti nepavyko. Tačiau tai įgyvendino korumpuoti globalistai, europinių vertybių dainiai ir šaukliai. Monetas kalė tautos net ir savo žymiausiems tautiečiams paminėti ir pagerbti, pavyzdžiui, 10 drachmų vertės moneta vaizdavo Aleksandrą Makedonietį, ratą ant žirgo Bucefalo, atakuojantį Poro valdomą kovinį dramblį. Prof. Z.Ivinskis rašė: „Žalgirio kautynės plačiai nuskambėjo Europoje. Jas laimėjo Vilniaus ir Krokuvos sostuose sėdį Gediminaičiai savo sutartiniu veikimu. Nors ordino valstybė nuo šio smūgio laikinai atsipeikėjo, bet jis stipriai atsiliepė tolesnei egzistencijai”. Lietuvos monetų kalyklose Žalgirio mūšiui buvo kalamos proginės monetos. Tarpukaryje sidabrinėse 10 litų monetose Vytautas Didysis. Lietuvos valiuta - litai - 1938-39 m. buvo galima sakyti stipriausia valiuta, lenkusi net depresijos kamuojamą dolerį. Euras naujadaras, jam nedaug metų, jis vargu ar atlaikys senų bičiulių - kitų valstybių tradicinių valiutų spaudimą. Kiekviena valstybė brangina ir saugo savo valiutą. Ar lietuviai bus laimingi su euru? Vargu. Euras jau dabar turi blogą energetiką. Jis nesusietas nei su šalies įvykiais, nei su žymiais žmonėmis, nei su kultūra. Savo monetose tautos žymėdavo net savo teritorijas. Kaip antai latviai. Virš latvių monetos trys žvaigždutės, simbolizuojančios 3 valstybės regionus-Kuršą, Latgalą ir Žiemgalą. Po žemėlapiu iškaltas užrašas – „Latvijos Republika“. Daugybė Antikos ir Romos imperijos monetų mini savo nugalėtojus, žymiausius savo tautiečius. Romėnai monetose minėdavo nugalėtų teritorijų vardus ir vaizduodavo verkiančias ar klūpančias provincijų personifikacijas: Germanija, Britanija, Dakija, Mauritanija, Galija, Trakija ir t.t. O Lietuviai ar negalėtų savo lite pavaizduoti LDK žemėlapį? Gal bijo savo europinių „politrukų“.

Ar Lietuvoje yra miesto kultūra?

XX amžiaus pradžioje buvo šlovinama transformacija, hibridiškumas, susimaišymas, negrynumas. Vėliau atsirado netikėtų idėjų, politikų ir kultūrų (nacistinė, sovietinė, amerikoninė, socialistinė) derinių. Dėl šios lemties daugelis žmonių neteko savo tėvynės. Kiti staiga tapo pabėgėliais arba emigrantais. Jie nebeturėjo socialinės, kultūrinės, politinės, geografinės erdvės, nežinojo, kur reikia gyventi ir į kur reikia grįžti. Tokioje būsenoje gyveno XX amžiaus Lietuva ir visi išeiviai iš šios kažkada didelės ir savitai ideologizuotos praeities. Patyręs sukrėtimus, Lietuvos elitas nesvajojo apie pasaulio bendruomenės malonę, o realiai, teisingai suprato, kad nuo įvairių teisinių aktų, susitarimų ir taisyklių, kitų kraštų sprendimų priklausys Tautos likimas. Tačiau niekas neabejojo, kad tautinis švietimas ir konstitucinis valdymas yra susieti. Tačiau mūsų šviesuoliai po vasario 16 d. visų pirma rūpinosi ne ekonominių duobių užmėtimu, o praeities tradicijų ir papročių išsaugojimu, teatrine-muzikine kultūra. Tautinė kultūra buvo nacionali, tačiau Kaunas, tapęs laikinąja sostine, iškėlė aukštus valstybės valdymo ir kultūrinimo per lietuvybę kriterijus, kurių stengėsi laikytis visos tarpukario vyriausybės. Šiandiena Vilnius yra mažiausiai lietuviškas miestas. Prisiminkite: kiek Vilniuje gyveno lietuvių lygiai prieš 100 metų. Apie 3 proc. Mes ir šiandiena neturime miestų kultūros. Kaime laikėsi būtent lietuviškos tradicijos. Visa valstiečių buitis buvo tautiška, nacionalinė. Tarpukaryje Kaune buvo apstu liaudies muzikantų, kaip Pupų Dėdė, teatralizuoti teatrų pasirodymai kavinėse bei restoranuose taip pat buvo perdėm nacionalistiški. Dabartinės ES kultūros dainiai būtų ėmę persekioti mūsų tarpukaryje vykusius renginius.

Lietuvos universitetinės ir aukštosios mokyklos galėtų atkreipti dėmesį į klubinių ir mokyklinių renginių organizatorių specialybės dėstymą ir šios specialybės paruošimą. Klubinė kultūra (KK) kaip masinės pseudokultūros perteikimo ir pardavimo procesas.

Sovietmečiu KK atsidūrė dar kitokioje terpėje - buvo laikoma buržuaziniu išmislu. Vykdyti tyrinėjimus ir dalyvauti tokioje veikloje buvo laikoma negarbinga, žema. Sovietmečiu Lietuvoje estrados artistai, deja, negalėjo įgyti aukštojo muzikinio išsilavinimo, išskyrus A.V.Frankonius. Todėl šiandiena turime apgailėtą KK padėtį, o meninėse programose dominuoja vestuvinio lygio, mėgėjiško saviveiklinio tipo atlikėjai. Šiuo metu KK kosmopolitiškėjant nėra šios srities profesionalų: daug atsitiktinių asmenų dirba šioje srityje. Lietuvoje yra vos keletą aukštąjį muzikinį režisūrinį išsilavinimą turinčių menininkų. Lietuvos kultūra ne mažiau korumpuota nei kitos sferos. Lietuvos kultūros ministerija per pastaruosius penkiolika metų diskreditavo save įtartinuose pinigų išplovimo operacijose, todėl kyla natūralus klausimas: ar išvis šaliai reikalinga Kultūros ministerija? Nes ji užsiima pinigų perskirstymu, kurį gali atlikti mažas skyrius. Politizuotos ministerijų sekretorių tarnybos tik šiemet pagaliau sulaukė STT dėmesio: buvęs Kultūros ministerijos sekretorius J.Širvinskas su kitais aukštais kultūros pareigūnais kaltinamas milžiniškų lėšų išvaistymu - ne tik rengiant fejerverkus Vilniuje. O nacionaliniuose teatruose kas darosi? Mes šiandiena esame muzikinės-teatrinės kultūros provincijoje. Teatrinė šlovė jau seniai praeityje. Netgi profesionaliuose teatruose režisieriais dirba aktoriai, chorų vadovai, vadybininkai - visi, kas nori. Lietuvos kultūra šiandien atitinka 1955 LTSR lygį, o mokslas - 1965 m. LTSR standartą. Analizuodamas „Valstybinės jaunimo reikalų tarybos parengtus jaunimo iniciatyvų katalogus“, pasigedau lietuviškų klubinių įstaigų-restoranų, barų, kavinių, aludžių renginių kaip populiarios laisvalaikio formos, vadinamosios Lietuvos klubinės kultūros (LKK), statistinių duomenų. Pirmieji tokie tyrimai ir eksperimentai Vakaruose buvo atliekami XX amžiaus 3-jame dešimtmetyje. Gauti rezultatai analogiški narkotikų injekcijai į venas. Klubinė kultūra gali įtakoti studentijos pasaulėžiūrą. Lietuviškų klubinių meno renginių profesionalumas neįgauna autonomijos ir neužima deramos vietos klubų savininkų, vadybininkų ir renginių organizatorių-režisierių estetinių pažiūrų sistemoje. LKK yra aklo mėgdžiojimo ir aklo kopijavimo stadijoje, perima svetimus kitų šalių renginius-Helovyną, Valentino ir t.t. Lietuviška klubinė kultūra pagal kultūrinį akiratį nėra nacionalinė, priklauso nuo kosmopolitinių ir komercinių laikmečio dvasios reikalavimų. Ne valstybinės, bet verslo institucijos lemia, kuri šventė gali tapti švente. Verslo struktūros abejingos valstybinių šventinių renginių finansavimui, bet visą kapitalą investuoja į klubinę kultūrą.

LKK ypač daug jaunimo. Ar tai įtakoja jų dvasinio ir meninio ugdymo vertybių skalę?

Be abejo. Lietuviškos studentijos, jaunimo, moksleivių kontaktas su LKK įkyriai siūlomų laisvalaikio formų kiekybe jungia savyje mėgėjiškų kičinių reiškinių konvulsijų sklaidą - nuogo žmogaus ir moters kaip pasilinksminimo objekto (pietūs ant nuogos merginos kūno, pasisėdėjimai merginų persirengimo kambariuose, pliaukšėjimas artistėms per užpakaliukus, sodinti šokėjas ar padavėjas ant klientų kelių, sumokėjus 50 litų, vadinti vakaro kultūrinės programos atlikėjas ir artistes žeminančiais vardais, gėrimus nešiojančios nuogos padavėjos, o realybės šou, komerciniai, kiti TV projektai kartoja užsienyje esančius projektus, nepasiūlydami nieko naujo) tiražavimą ir skiepija pakitusią meninių ir dvasinių vertybių orientaciją - konstruojama per prievartą plastmasinio, diskotekinio ažiotažo supratimo linkme. Komercinės kultūros perteklius pažeidė jaunimo orientaciją. Mokyklos, šeimos ir aukštosios mokymo įstaigos skiepijamų idealų nuostatos kito, susidūrus su realiu masinės kultūros siūlomų reiškinių fenomenu. Nepatyręs jausminis jauno žmogaus spontaniškas kontaktas klubinės kultūros aplinkoje susidūrė su erotikos, pornografijos bjaurumo ir primityvių instinktų puoselėjimo tendencijų sklaida. Paralyžuojančia jaunimo gebėjimą vertinti ir susivokti šios „naujos masinės kultūros” krypties bei tendencijos įvairovėje. Sunku užčiuopti orientacinius klubinės kultūros mokymo ir studijų gairių siluetus aukštosiose mokyklose. O pavadinimai? Kelia juoką ir pasidygėjimą savininkų keliaklupsčiavimas prieš kitų šalių papročius. Lietuviškų klubinių renginių tiesmukai transplantuotos reklamos ir klipai tapo patrauklesni už siūlomą programą ar pasirodymą. Nauja karta išaugo žinodama, kad sąžiningus sodina į kalėjimą, naivius apgaudinėja, mylinčiaisiais naudojamasi. Pastarojo laikmečio brukama idėja: „Tegul žūva silpni ir negražūs”. Deja, išsamesnės panašių reiškinių analizės, problemų likvidavimo paieškų, apskritai šios srities tyrimų stokojama. Todėl LKK ypatumai jaunimo meninio ir dvasinio ugdymo kontekste yra svarbi tyrimų sfera ir aktuali pedagoginė problema.

Vienpusiška orientacija į materialines gėrybes yra bene šių laikų visuomenės bruožas. Šitokią orientaciją formuoja ir palaiko tam tikri nacionaliniai veiksniai. Lietuviškos klubinės kultūros ideologų gyvenimo nuostata grynai vartotojiška. Renginiuose išlaidaujama, girtaujama, švaistomasi...

Daugiausiai šių veiksnių veikiama pasikeitė daugumos jaunimo pasaulėžiūra ir pasaulėjauta. Norėta įsitikinti, ar klubinių įstaigų direkcijų vartotojiškas siekimas pritraukti jaunimą iš jį supančios akademinės aplinkos keičia dvasines vartotojų nuostatas. Ar lietuviškoje klubinėje kultūroje formuojasi kita išsilaisvinusio iš meninio ir dvasinio ugdymo, universalios asmenybės gniaužtų nauja šiuolaikiška jaunimo dvasinių vertybių kokybė? Ar tiesiog lietuviška klubinė kultūra siūlo kitus grožio ir meno estetikos transformuotus laikmečio idealus?

Archainėje Graikijoje įvykęs pusiausvyros ir grožio Apolono ir Dioniso-svaigulio ir instinktų išlaisvinimo - kultų susitikimas, anot F. Nietzches, šią civilizaciją atvedė į nepaprastą ir nepakartojamą lygmenį. Be kita ko, čia išryškėjo ir du svarbūs modernios Vakarų visuomenės fenomenai: teatras ir vyno kultūra. Galima sakyti, kad „padorus gėrimas“ įtakoja tautos ar civilizacijos „laipsnių augimą“. Šią vasarą Vilniuje vienas po kito tarsi grybai po lietumi išdygo dideli, puikiai įrengti ir išreklamuoti ne lietuviškais, bet tarptautiniais pavadinimais pakrikštyti klubai. Jei Londonas – industrinis pramoninis miestas, Berlynas - aktyviai kultūriškai angažuotas, Vilnius lietuvybei - prarastas miestas. Dar prieš 100 metų Vilniuje gyveno vos 2,6 proc. lietuvių. Tačiau Vilniaus, Kauno, Raseinių miestai buvo tautiškai ir lietuviškai nusiteikę. Pozicionuojant kosmopolitiškėjančio Vilniaus ateities įvaizdį, gausėjančių valdininkų gretoms nepakako meninio ir dvasinio ugdymo mokslininkų bei specialistų rekomendacijų. Dabar susidarė dar parodiškesnė situacija: iš Lietuvos masiškai išvyksta žmonės, tačiau valdininkų gretos katastrofiškai auga. Profesorius V. Landsbergis pasakė: „Mūsų laikais vis mažiau reikšmės turi principai ir ištikimybė jiems, juolab garbė laikytis įsipareigojimų. Visai netoli nuo čia, mes esame apsuptyje, kur garbės supratimas apskritai yra lygus nuliui. Taip yra, nes per visą Vakarų civilizaciją rieda vertybinio reliatyvizmo bandos, kvietimai iš įpročio dar kalbėti gražiai, bet elgtis pragmatiškai ir, prireikus, išganingai susilieti su blogiu.” Prof. L.Donskis dar griežtesnis: „Iš „Europos iš tikrųjų liks tik ekonominės idėjos, marai ir karai”. Reziumuojant galima konstatuoti, Lietuva niekad nebuvo teisiška valstybė, galbūt tarpukaryje. Labai norėtų politikieriai, kurie 20 metų sėdėjo valdžioje ir nieko pozityvaus nenuveikė šaliai, kad šį korumpuotų kriminalinių struktūrų susiliejimą su aukščiausiais valdžios sluoksniais laikytumėme demokratija. Tačiau visa tai turi kitokį pavadinimą: valstybinis banditizmas pasiekė aukščiausią savo pakopą. Kada pagal K.Marksą: „apačios negali toliau taip gyventi, o viršūnės nesugeba toliau valdyti“ pasirinktais korumpuotais krumpliaračiais. 

 

Atgal