ISTORIJA
11 30. Ryšininkas iš Graužiečių
Jaunius Augustinas
Jau, turbūt, niekada Lietuvos karo aviacija nebepasieks tokio palyginamojo vaidmens pasaulinėje aviacijos ir, konkrečiai karo aviacijos, istorijoje, kokį ji įgijo žaibiškai blykstelėjusi prieškarinėje Lietuvoje ir taip pat staiga iš jos išnykusi,- raudonojo okupanto sunaikinta. Vos susikūrus Lietuvos valstybei ir įgavus nepriklausomybę, buvusios Rusijos imperijos provincijos žemės ūkio krašte, kūrėsi jaunos valstybės kariuomenė, o jos sudėtyje paralėlei ir ginkluotųjų pajėgų naujovė – karo aviacija, kartu ir jos gamybinė bazė – buvo projektuojami ir statomi savos konstrukcijos kariniai lėktuvai. Tai buvo unikalu, todėl ta istorija pamokanti ir svarbi auklėjimui bei savigarbai. Istorija išnagrinėta, aprašyta, populiarinama. Jos papildymui, regiu pareigą papasakoti apie savo tėvo, Lietuvos karo aviacijos Ryšių tarnybos viršininko, aviacijos majoro, Adomo Augustino, gyvenimą.
Adomo Augustino ir Aldonos Gražytės vestuvės Ramygaloje 1928 05 31. Iš kairės: pirmoje eilėje-Martynas Augustinas, Agota Augustinienė, Apolonija Gražienė, jaunieji, kun.Juozapas Gražys, Jonas Gražys. Antroje eilėje-nežinomas, nežinomas, Rapolas Varnas, Anelė Gražytė-Urbonienė, Albinas Gražys (būsimas partizanas Pipiras), plk. Aleksangras Urbonas, nežinomas. Trečioje eilėje-Felicija Gražytė, Ona Augustinaitė-Šibailienė, Juozas Šibaila (Diedukas,Merainis), nežinoma, Vytautas Gražys, nežinomas. Ketvirtoje eilėje-nežinoma, Ona Gražytė-Skuodienė, likusieji nežinomi
Adomas Augustinas gimė 1898 metais sausio 17d. Ukmergės apskrities, Pabaisko valsčiaus, Graužiečių kaime. Adomas buvo septintu vaiku valstiečių Martyno Augustino ir jo žmonos Agotos Varnaitės-Augustinienės šeimoje. Tokiu vardu tėvai berniuką pakrikštijo Pašilės bažnyčioje. Viso šeimoje gimė 10 vaikų, tačiau 5 mirė maži, 5 išaugo: 3 broliai-Kazys, Adomas ir Viktoras, ir 2 seserys-Apolonija ir Ona. Tėvai, kaip ir visi Graužiečių kaimo valstiečiai gyveno vargingai, jų tėvai baudžiavos lažą ėjo pas Vaitkuškio dvaro grafą Korviną Kosakovskį. 1863 metais baudžiavą panaikinus, kaimui atiteko 17 valakų žemės (340 hektarų ). Iš savo tėvo Martynas paveldėjo šešias dešimtines (6,5 hektaro). Žemė čia buvo smiltinga, pelkėta,- nederlinga. Vyriausias brolis Kazys 1912 metais patraukė uždarbiauti į Ameriką, Adomą tėvai 1908 metais pasiuntė mokytis į Pašilės pradinę mokyklą, o jauniausias, Viktoras, buvo paliktas ūkininkauti tėvo šešiose dešimtinėse. Pabaigęs Pašilės pradinės 4 klases, Adomas išlaikė egzaminus į Ukmergės Aukštąją pradžios mokyklą (rusiškai – Vysšeje načalnoje učilišče). Baigė tos mokyklos 3 klases, kai 1914 metų rugsėjo mėnesį prasidėjo I-sis Pasaulinis karas ir atsirado rusų-vokiečių frontas. 1915 metais vokiečiams artėjant prie Ukmergės, Adomas su seserim Apolonija prisidėjo prie tetos šeimos, vežimais patraukusios į Rusijos gilumą. Pro Vilnių, Minską pabėgėliai pasiekė Gomelį. Čia Adomas su seserimi, atsiskyrę nuo tetos šeimos, toliau keliavo prekiniu traukiniu ir po mėnesio atvyko į Tolovkos bažnytkaimį už Volgos, Novouzensko apskrityje, Saratovo gubernijoje. Tolovkos bažnytkaimyje, kuriame gyveno lietuviai, 1863 metų sukilimo tremtiniai, mokytojavo Adomo dėdė Pranas Varnas. Tais metais Saratovo gubernijoje buvo geras kviečių derlius, todėl duonos pakako visiems. Čia Adomas mokėsi toliau, baigė 4 gimnazijos klases ir 1917 metais išvyko arčiau Lietuvos, į Ukrainos Žitomiro miestą, pas kitą savo dėdę matininką Rapolą Varną ir pas jį apsigyveno. Žitomire irgi mokėsi, pabaigė penktą gimnazijos klasę, bet 1918 metais Žitomirą užėmus vokiečiams, Adomas iš Ukrainos sugrįžo į Lietuvą, į Graužiečius. Matyt jaunuolį patraukė mokslas, jis ir tuo permainingu laikotarpiu jo siekė. Rudenį iš Graužiečių kaimo išvyko į Kauną, „Saulės“ gimnazijoje įstojo į šeštą klasę. 1919 metais „Saulės“ gimnazija buvo pervadinta „Aušros“ vardu. 1920 metais perkeltas į aštuntą klasę. Tuo metu mokyklos direktoriumi buvo Pranas Dovydaitis, jis taip pat dėstė lietuvių kalbą ir psichologiją. Lotynų kalbą ir literatūrą dėstė Vladas Dubas, Adomas Galdikas - piešimą, Paulius Galaunė – dailės istoriją ir grafiką, ir kt. Tačiau tų pačių metų spalio mėnesį, Želigovskio divizijai įsiveržus į Vilniaus kraštą, mokymasis mokykloje buvo nutrauktas, mokiniams pasiūlyta eiti Lietuvos ginti. Adomas įstojo į Kauno Karo mokyklą.
A.Augustinas su šeima sodelyje prie flygelio. Vaikai: iš kairės-Jaunius, Vitolis, Kęstutis. 1936m.
Karo mokykla tuomet buvo sankirtoje Donelaičio ir gatvės, einančios nuo Soboro link universiteto rūmų (dabar Gedimino gatvė). Mokėsi kartu su legendiniu Steponu Dariumi. Po 13 mėnesių tą mokyklą baigė, išlaikė egzaminus, jam buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Tai buvo IV-oji Karo mokyklos karininkų laida. A.Augustinas buvo paskirtas į 4-tos divizijos, „Kauno“ pėstininkų pulką, kuris dislokavosi Alytaus artilerijos kareivinėse prie plento link Kaniukų tilto. Pulke vadovavo 1-o bataliono, 1-os kuopos 1-am būriui. 1923 metais visa 4 divizija buvo performuota į pasienio pulkus. Su 4-ju Pasienio pulku Adomas Augustinas sienos saugoti buvo perkeltas Širvintų zonon, pulkas dislokavosi Lyduokių dvare prie Ukmergės. Čia tarnaujant, jam atsirado galimybė toliau mokytis, įstojo į Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, užbaigė pilną gimnazijos kursą ir gavo brandos atestatą. Sugrįžus į pulką, buvo paskirtas pulko adjutantu. 1924 metais Pasienio pulkas buvo pertvarkytas į Pasienio policiją, A. Augustinas tolimesnei tarnybai pasiųstas į Karo aviaciją Aukštojon Fredon, Kaune. Laikinai ėjo Karo aviacijos Viršininko adjutanto pareigas, vėliau komandiruotas į aviacijos štabą. 1925 metais atvyko į mokomąją oro eskadrilę ir buvo paskirtas mokiniu-žvalgu. Tais pat metais baigė 1924-1925 metų aviacijos karininkų laidą ir liepos mėnesį iš mokomosios eskadrilės perkeltas į 2-ją oro eskadrilę, gavo vyresniojo leitenanto laipsnį. Per 1925 metus atliko 28 skridimus, ore išbuvo 16 val. 1927 metais jam suteiktas kapitono laipsnis. Nuo 1925 metų lapkričio mėnesio iki 1928 metų vasario mėnesio mokėsi Aukštuosiuose Karo technikos kursuose, juos baigęs įgijo elektrotechniko specialybę. Kursus baigusieji buvo nuvežti į Vokietiją, lankėsi Berlyno ir jo apylinkių gamyklose, susipažino su jų įrengimais, techninėmis priemonėmis, po to pažintį tęsė Lietuvos elektros stotyse, telefonų centrinėse, radijo stotyje. 1927 metais A.Augustinas ir jo sesuo Ona buvo krikštatėviais krikštijant jų dėdės Rapolo Varno ir jo žmonos Filomenos dukrelę Reginą-Mariją Varnaitę Gelvonų bažnyčioje, Ukmergės apskrityje. 1928 metų gegužės mėnesio 27d. 30 metų Adomas Augustinas vedė Ukmergės apskrities, Žemaitkiemio valsčiaus, Biržės vienkiemio valstiečių Apolonijos ir Jono Gražių 21 metų dukterį Aldoną. Vedybos įvyko Ramygalos bažnyčioje. Po vedybų šeima gavo butą dviaukščiame, raudonų plytų name Aukštojoje Fredoje prie Botanikos sodo, dar vadinamame flygeliu. Pastatas buvo skirtas Karo aviacijos karininkų šeimoms. Šis daugiabutis pastatas buvo carinės Rusijos įrengto didžiulio gynybinio fortifikacijų žiedo aplink Kauno miestą, susidedančio iš fortų, kareivinių, pagalbinių statinių dalimi. Tame flygelyje gyveno pulkininko leitenanto L.Pesecko, majorų J.Vaičiaus, V.Jablonskio, A.Kutkos, kapitono A.Naujoko ir kitų šeimos. Šiame pastate, Augustinų bute, 1928 metais buvo atšvęstos Adomo sesers Onos Augustinaitės ir Juozo Šibailos vestuvės. Juos sutuokė kunigas J.Tumas-Vaižgantas.
Karo aviacijos majoras Adomas Augustinas
1928 metais sugrįžęs iš Kursų į Karo aviaciją, A.Augustinas buvo paskirtas Aviacijos dirbtuvių vedėjo pareigoms, kuriose išbuvo iki 1930 metų vasario mėnesio. Avacijos dirbtuvėse Aukštojoje Fredoje buvo remontuojami karo lėktuvai, o taip pat kuriami ir gaminami lakūno ir konstruktoriaus Antano Gustaičio visų numeracijų ir tipų ANBO lėktuvai.1930 metais paskirtas Karo aviacijos Centrinių technikos sandėlių viršininku. Antraeilėse pareigose 1,5 metų dirbo aviacijos autobūrio vedėju. 1936 metų vasario mėnesį paskirtas Karo Aviacijos Ryšių tarnybos viršininko pareigoms, jose išbuvo iki Lietuvos Karo aviacijos likvidavimo po Sovietų Sąjungos invazijos 1940 metais. 1936 metais apdovanotas DLK Gedimino IV laipsnio ordinu, 1937 metais lakričio mėnesio 23 d. jam buvo suteiktas majoro laipsnis. Aldonos ir Adomo Augustinų šeima aigino 3 vaikus: 1929 metais gimusį Vitolį Joną, 1932 metais – Jaunių Juozą ir 1933 – Kestutį Steponą. 1940 metų birželio 15 d. brėkštant, Raudonoji armija įšliaužė į Fredą, Aleksotą, Kauną - okupavo Lietuvą. Daug kareivių išsidėstė grioviuose, flygelio daržuose iškasė apkasus, nukreipė kulkosvaidžius į kareivines Suvalkų plente. Po kurio laiko karininkams pakeitė skiriamuosius ženklus į sovietinius antsiuvus ant apykaklių su kvadratukais ir rombais. Prasidėjo Letuvos Karo aviacijos likvidavimo procesas. Iki gruodžio mėnesio karininkus paleido į atsargą „etatų mažinimo“ pretekstu („PRIBOVO“ įsąkymu – rusiškai: pribaltijskij osobyj vojenyj okrug). Visi turėjo išsikraustyti iš valdiškų butų. A.Augustinas dar dalyvavo Aviacijos štabo likvidavimo komisijoj. 1940 metų gruodžio mėnesį A.Augustinas gavo mokytojo darbą Šiaulių I-oje valstybinėje Amatų mokykloje ir į Šiaulius persikraustė su šeima. Vieno kambario butuką išsinuomavo Tilžės gatvėje priešais Chaimo Frenkelio Batų fabriką. Paskui susirado didesnės apimties gyvenamą plotą miesto centre, Vilniaus gatvėje. Vaikai lankė J.Janonio mokyklą. Mokslo metams pasibaigus, šeima išvyko atostogauti tėviškėn prie Ukmergės. Apie karą sužinojo būdami Želvos valsčiaus, Berzgainių kaime, žmonos sesers Felicijos ir jos vyro Vaclovo Bačianskų šeimos sodyboje. Frontui nuriedėjus į rytus, sužinota, kad butas Šiauliuose sudegė pataikius aviacinei bombai, šeima liko kaip stovi. Buvo nutarta pasilikti Ukmergėje ir čia įsikūrti. A.Augustinas gavo butą Ukmergėje, Molėtų gatvėje. Savivaldybė pasiūlė vedėjo darbą Ukmergės spaustuvėje. Spaustuvė buvo pačiame miesto centre, Kęstučio aikštėje. Vėliau šią spaustuvę A.Augustinas iš okupacinės valdžios nupirko, bet vokiečiams traukiantis ją subombordavo. Vokiečių okupacijos metais A.Augustinas buvo įstojęs į pogrindinę Lietuvos Nacionalistų partiją, bet joje išbuvo neilgai ir žymesne veikla joje nepasireiškė. Sovietinei armijai artėjant, A.Augustinas norėjo su šeima pasitraukti į Vakarus, su giminėmis susitarė dėl arklio ir vežimo tam reikalui, tačiau delsė, ir savo plano neįgyvendino. Frontą pergyventi su šeima pasitraukė pas savo tetą Oną Girnienę į Būzų kaimą prie Ukmergės. Iš čia jis dar kartą bandė keliauti į Vakarus, šį kartą pėsčiomis ir be šeimos. Su juo kartu išėjo Juozas Šibaila ir dar vienas asmuo. Bet nuėję netoli buvo sustabdyti sovietinių partizanų ir sugrąžinti atgal, vos išvengę blogesnės lemties. Bolševikams sugrįžus, A.Augustinas išvyko dirbti į Vilnių, šeimą laikinai palikęs Ukmergėje. Vilniuje gavo darbą Liaudies ūkio komisariate buhalteriu. 1945 metų vasario 16 dieną NKVD organų buvo areštuotas savo bute, Gedimino gatvėje Nr.31, Vilniuje. Apkaltintas tuomi, kad nuo 1942 metų kovo mėnesio iki tų pačių metų birželio mėnesio priklausė Lietuvos Nacionalistų partijai Ukmergėje, būdamas joje ūkio dalies viršininku. Nuteistas 5 metams Pataisos darbų lageryje ir tremčiai po to. Įkalinimą pradėjo Lentvario Persiuntimo punkte, kur dirbo vinių fabrike. Tame punkte 1946 metais paskutinį kartą pasimatė su lagerin į Komiją siučiamu savo vyriausiuoju sūnumi Vitoliu, kuris tais metais Ukmergėje buvo suimtas ir nuteistas 10 metų už pogrindinės organizacijos „Ukmergės Partizanų štabas“ sukūrimą Ukmergės gimnazijoje. 1948 metais sūnus Vitolis žuvo vienoje iš „Pečiorugol“ šachtų. A.Augustinas kalėjo lageryje Krasnojarsko krašte, o 5 metams praėjus buvo paliktas tremčiai to krašto Dzeržinskio rajono tarybinio ūkio gyvulininkystės fermoje dirbti darbininku. 1947 metais, už ryšį su partizanais, Ukmergėje buvo suimta ir 10 metų nuteista jo žmona Aldona Augustinienė. Vieni liko 2 nepilnamečiai sūnūs. A.Augustinas giliai pergyveno šeimą ištikusią dramą. Būdamas lageryje ir tremtyje, jis susirašinėjo laiškais su žmona ir vaikais, o taip pat ir su savo seserimi Ona Šibailiene, kuri su trimis vaikais gyveno tremtyje Altajaus krašte, Bijsko mieste. A.Augustinas dirbdamas gyvulininkystės fermoje nuo sergančių karvių užsikrėtė ir susirgo brucelioze, nepakankamo gydymo išdavoje tapo invalidu, ypač nukentėjo sanariai. 1954 metų birželio mėnesį Adomą iš tremties paleido. Būdamas jautrios sielos, vidiniai tyru žmogumi, dvasiniame pakilime Adomas rašo odę laisvei - laišką žmonai: „ Brangi Aldute! Esu laisvas, turiu pasą, ruošiuos važiuoti, atsiskaitau su darboviete. Įvyko staigiai, netikėtai. Pasirinkau apsigyventi mūsų 600 metrų kvadratinių sklypely Rysiaus prieglobsty. Parduodu skubiai savo daiktus, po pusės mėn. tikiuosi pradėti ilgą, malonią kelionę. Po mėnesio gal jau būsiu vietoje ie iš ten Tau vėl rašysiu. Dėl viso-ko gavusi šį mano trumpą laiškelį, mėgink trumpai tuojau man atsakyti, jei galėsi. Jei negalėsi, tai ir nesielvartauk, pakantrauk, kol gausi mano iš naujos vietos. Trumpą Pranešimą parašiau vaikučiams ir Kazytei. Prašau Tavęs tik žinoti pačiai tuo tarpu. Šia proga dalinuosi nauju, netikėtu, seniai lauktu, svajotu, kantrautu įvykiu! Sveikinu Tave savo kilniausiomis, stipriausiomis, meiliausiomis, jautriausiomis, patvariausiomis, švečiausiomis dvasios ir kūniškomis jėgomis! Linkiu Tau sveikatos, sveikatos, sveikatos!!! Laimės, laisvės, troškimų ir vilčių išsipildymo!!! Greičiausio, artimiausioj ateity! Linkiu greičiausio su Mumis susiglaudimo! Bendro nebeperskiriamo gyvenimo viename mūsų Šeimos šventos branduoly!!! Bučiuoju, bučiuoju, karščiausiai bučiuoju Tave, brangi Mūsų Motinėle, Brangi mano vienintelė Aldutė!!!“ (laiško kalba netaisyta). Panašius emocionalius laiškus Adomas parašė ir išsiuntė vaikams ir seseriai Onai. Grįždamas į Lietuvą A.Augustinas pakeliui aplankė Saratove kariuomenėje tarnaujantį sūnų Jaunių. Netikėtu sutapimu buvo, kad tą pačią dieną, kai tėvas aplankė sūnų kariniame dalinyje, sūnus buvo skubiai komandiruotas tęsti tolimesnę tarnybą Maskvoje, todėl abu iš Saratovo iki Maskvos važiavo kartu ir turėjo progą pakalbėti, išsipasakoti. Maskvoje sūnus tėvą Baltarusijos stotyje išlydėjo kelionei į Lietuvą. Sugrįžęs į Vilnių Adomas apsistojo pas pusseserę Kazimierą Girnytę, čia tais pat metais sutiko iš įkalinimo sugrįžusią žmoną, o netrukus ir sūnų iš kariuomenės. Jauniausias sūnus Kęstutis dirbo žvejybos laivyne ir ilgus mėnesius leido jūrose. Vietos stoka pas pusseserę, sugrįžusią iš Rusijos šeimą privertė ieškotis kitos gyvenamosios vietos. Augustinus savo nedideliame bute-mansardoje, Žvėryne, priglaudė Adomo pusbrolis dailininkas Erikas Varnas. Sūnus Jaunius išvažiavo dirbti mokytoju į Ukmergę, o 1956 metais įstojo mokytis į Kauno Medicinos institutą. Tuberkulioze serganti Aldona Augustinienė, daug pastangų padėjusi, pagaliau gavo vieno kambario butą naujame name V.Putnos gatvėje (dabar Apkasų). Adomas įsidarbino vaisių ir daržovių konservavimo „Gerovės“ įmonėje, jos sandėlyje, sandėlininko padėjėju. Gyvenimas, rodėsi, ėmė tekėti lyguma, buvo galima nurimti pailsėti, tik ne visos žaizdos užgija, ir ne kiekviena lagūna svetinga. Išliko sūnaus netekties neviltis, dvasios ir kūno vergovės pajauta, pažeminimas. Kartą Adomas sugrįžo namo sugniuždytas, tylus. Prigulė ant sofos, o žmonai pasakė, kad buvo nuėjęs šventinio parado pažiūrėti ir susitiko žinomą sovietinį pulkininką V.M., prakalbino. Tas nenorėjęs šnekėti, tačiau pasakęs, esą,- sėdėjai, nes esi liaudies priešas. Jiedu kartu baigė Lietuvos Karo mokyklą, susitikdavę ir jau tarnaudami kariuomenėje Lietuvai. Tokie dygliai giliai skaudino jautrią sielą. 1967 metais, sunkiai sirgdama, mirė žmona Aldona. Iš žvejybos laivyno sugrįžo jauniausias sūnus Kęstutis. Tėvas jam paliko butą Vilniuje, o pats išvažiavo gyventi į Panevėžį, arčiau ten gyvenančios sesers Onos Šibailienės. Ji gyveno su sūnumi Kęstučiu ir anūkėle Rita, sugrįžę iš Sibiro. 1978 metais Adomas Augustinas nuo plaučių vėžio mirė Panevėžio ligoninėje. Sūnūs tėvą šarvojimui aprengė stebuklingu būdu jo išsaugotu Lietuvos Karo aviacijos karininko švarku, su Vyčiumi pažymėtomis geltonomis sagomis. Laidojimo namuose jiems buvo pasakyta, kad tokiomis sagomis velionio šarvoti negalima. Tada nurodymą įvykdė, sūnūs po krūtinės atlapu prisegė trispalvėlę. Adomas Augustinas palaidotas senose Panevėžio kapinėse, naujajame jų sektoriuje. Vėliau čia kartu atgulė jo sesuo Šibailienė, jos sūnus Kęstutis. Ir - Juozas Šibaila (Diedukas, Merainis). Atgulė simboliškai-savo vardais. Jo palaidojimo vieta nežinoma.
Tėvai - Martynas Augustinas ir Agota-Varnaitė Augustinienė. 1928 m.
P.S. Adomo brolis Kazimieras Amerikoje gyveno vienas, turėjo salūną, mirė po karo, ištiktas paralyžiaus. Brolis Viktoras dirbo savo žemę Graužiečiuose, vėliau kolchoze. Užaugino 2 sūnus ir 2 dukteris. Viktoro sūnus Algirdas Augustinas gyveno Panevėžyje, buvo žinomas medžio drožėjas. Adomo jauniausias sūnus Kęstutis mirė 1998 metais. Vidurinysis sūnus Jaunius dirbo gydytoju Seirijuose ir Veisiejuose, dabar pensininkas, gyvena Druskininkuose.
Atgal
