ISTORIJA
05.29. PRŪSŲ ŽEMĖS SEMBOS KULTŪROS PAVELDAS (2)
dr. Algirdas Matulevičius
Istorikas, enciklopedistas, Lietuvos žurnalistų sąjungos, MLRT narys
SEMBOS GYVENTOJAI, GEOGRAFINĖ, STRATEGINĖ PADĖTIS. ISTORIOGRAFINĖ APŽVALGA
Būtina priminti, kad Mažosios Lietuvos pagrindinė dalis Karaliaučiaus kraštas (Gebiet Königsberg) pagal 1945 m. Postdamo nutarimus perduotas iki Taikos konferencijos administruoti Sovietų Sąjungai. Kraštas 1946 m. paverstas rusiška Kaliningrado sritimi (Kaliningradskaja oblast‘). Atsikėlėliai kolonistai iš įvairių Rusijos regionų (manoma, krašte gyveno ir iki 60 000 lietuvių), bolševikų valdžiai vadovaujant ir įsakant, sugriovė turtingo krašto infrastruktūrą – ūkį, įvairių epochų architektūros paminklus, europinio lygio kultūros paveldą, suniokojo miestus bei bažnytkaimius, sunaikino pilis, dvarus, netgi kapines. Gyventojai autochtonai lietuvininkai bei save laikantys prūsais (visi aisčiai, XIX a. pavadinti baltais), taip pat vokiečiai (senbuviai) per sovietinį genocidą buvo išžudyti, ištremti į Sibirą ir kitur, sugrūsti į konclagerius, likusieji ištremti į Rytų Vokietiją. Per ekspedicijas po kraštą radau kelis vokiečius rusiškomis pavardėmis – kad liktų gyvi. Absoliučiai visi vadinti fašistais (nors tai tarytum „keiksmažodis“ – tai Italijos diktatoriaus B. Musolinio režimo rėmėjai ir jo partijos nariai. O Vokietijos fiurerio (kanclerio) A. Hitlerio Nacionalsocialistų partijos nariai, režimo rėmėjai vadinami naciais). Niekur pasaulyje per amžius nebuvo įvykdyti masiniai nusikaltimai netgi išniekintos žemės vardams: visi Karaliaučiaus krašto lietuviški ir prūsiški, kuršiški ir sūduviški ( visi baltiški) vietovardžiai (gyvenvietės – oikonimai) ir vandenvardžiai (hidronimai) absoliučiai buvo pakeisti išgalvotais, kartais fantastiniais, netgi juokingais rusiškais pavadinimais. Minėto dr. A. Bachtino duomenimis, griovimo mastai Kaliningrado srityje didžiuliai: iki XXI a. nugriauta 90 bažnyčių (apie 28 išsprogdintos kariniais tikslais), apnaikintos 157. Plytos panaudotos karinių ir civilinių objektų statybai. Iškart po karo su kai kuriomis elgtasi kiek „protingiau“: katalikų (Vokiečių ordino laikų) ir evangelikų ( Prūsijos kunygaikštystės ir karalystės laikų ) bažnyčios buvo verčiamos sandėliais, karvidėmis, klubais bei kultūros namais, parduotuvėmis, kolchozų ar sovchozų kontoromis, pritaikytos administracinėms įstaigoms. Per dešimtmečius kelios dešimtys bažnyčių nugriauta Karaliaučiaus mieste, sunaikintas jo senamiestis. Dr. A. Bachtino duomenimis, iki 1993 m. jau 20 krašto bažnyčių, kurių geriausia būklė, paverstos cerkvėmis, dabar jų labai daugėja (Kaliningrade pastatytas didelis stačiatikių soboras). Karaliaučiaus kraštas antrą kartą virto dykra (pirmą – per Vokiečių ordino karus). Reikia atsižvelgti į tai, kad po 1945 m. iš Rusijos įvairių regionų į Karaliaučiaus kraštą atsikėlę kolonistai rusai bei rusakalbiai čia rado kitokią kultūrą, netgi civilizaciją (vakarietišką), santvarką – pagal sovietinių bolševikų propagandą – viskas fašistinė. Vienoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje (1991 m.?) Vokietijoje Prūsijos klausimais tuometinis Kaliningrado srities Kultūros paminklų apsaugos pirmininkas, taurus inteligentas demokratas, rašytojas Jurijus Ivanovas pasakojo pirmųjų atsikėlėlių, paprastų žmonių iš nuskurdusios, kone baudžiavinės neva „socialistinės“ Rusijos požiūrį į „kitą pasaulį“: iš žemės buvo išversti netgi melioracijos vamzdžiai, sunaikintas drenažas. Esą vokiečiai fašistai po žeme paslėpė metalą, nes dar tikisi sugrįžti. Nežinojo kam skirtos vonios: kam tiek daug metalo kambaryje, tik vietą užima. Kam plytelėmis išgrįstas takas į klojimą ar tvartą, keliukas iki autobusų ar geležinkelio stotelės. Kai kurie mediniai pastatai buvo sudeginti krosnyse. Kam aukštai skinti nuo medžių vaisius, geriau juos nupjauti. Mūriniai namai raudonų čerpių stogais, tvarka kėlė jiems nuostabą, gal net pavydą.
Semba žiemą (albumo Das Samland in 144 Bildern nuotrauka)
Tepliava. Istoriko Chr. Hartknocho knygos apie Prūsiją (1684) raižinys
Arnavos bažnyčios (XIV a. pradžia), vienos gražiausių Vokiečių ordino šventorių vidus (albumo Das Samland in 144 Bildern nuotrauka)
Vis dėlto, Kaliningrado srities inteligentijos– kultūros darbuotojų, mokslininkų pastangos išsaugoti baltiškąjį paveldą, nuveikti darbai verti didelės pagarbos, paramos. Lietuva ir kaimyninė sritis turėtų glaudžiau bendradarbiauti ūkio, kultūros ir kitose sferose, tas abiems partneriams būtų naudinga. Svarbiausia, kad žmonės geriau gyventų. Reikia pamiršti seną mitą, kad Lietuva, esą, norinti prijungti buvusį Karaliaučiaus kraštą. Mums tik rūpi, kaip išsaugoti lietuvišką ir prūsišką materialųjį ir dvasinį paveldą. O kad tai jų kelių tūkstantmečių kraštas, žinoma pasaulyje. Tad dirbkime draugiškai kartu. Ir ko bijoti šimtmečius vartojamo Mažosios Lietuvos termino?
TEPLIAVA–ARNAVA
Aplankius Tolminkiemį (lietuviams šventą restauruotą vietą), Valtarkiemį, Trakėnus, Lazdynėlius (K. Donelaičio gimtinę), Gumbinę, Įsrutį, Narkyčius, Vėluvą ir kitas svarbias lietuvininkų (mažlietuvių) gyvenvietes, pakeliui į Karaliaučių didelis ir svarbus sembų, vėliau kryžiuočių maždaug nuo čia prasideda Semba strateginis punktas Tepliava (Tepliuva, Tapiava; vok. Tapiawe, Tapiau; nuo 1946 m. rus. Gvardeisk) Priegliaus ir Deimenos santakoje. Maždaug nuo čia prasideda Semba ir baigiasi Nadruva.
Dėl teksto apimties tokių didelių objektų (kaip Tepliava, Karaliaučius, Labguva ir kiti) daugiausia aprašysime lituanistinius ar prūsistinius dalykus.
Tepliavoje (36 km iki Karaliaučiaus, 22 km iki Labguvos) sembų vitingas (didžiūnas, kilmingasis) Sapelė pastatė Sugurbio pilį. Ją užėmė Vokiečių ordinas (toliau – VO) ir 1265 m. pastatė savo. Ją 1275 m. puolė Lietuvos kariuomenė, 1281 m. Skomanto vadovaujami sūduviai. Žuvo pirmasis Tepliavos komtūrijos komtūras Ulrichas Bauvarus. XIV a. pr. komtūrijos centras perkeltas į Įsrutį. Pagilinus ir išplatinus Deimenos upę, Tepliavą kanalas sujungė su Labguva: kad būtų aprūpinta Ragainės pilis ir puldinėjama Lietuvos valstybė. Tapo svarbia agresijos baze. Deimenos kairiajame krante 1351 m. pastatyta galinga konvento tipo keturkampė pilis. Joje įrengta katalikų koplyčia. Čia pabėgęs iš Krėvos pilies kalėjimo per kovas dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sosto su pusbroliu Jogaila, 1383 m. Vygando vardu buvo pakrikštytas Vytautas. Per Trylikametį karą (1454–1466 m.) tarp Lenkijos ir VO dėl Rytų Pamario ir Prūsijos, 1457 m. VO didžiojo magistro rezidenciją iš Marienburgo perkėlus į Karaliaučių, Tepliavos pilyje 1457–1772 m. buvo saugomas VO archyvas ir biblioteka. Gausi buvo lituanistika ir prūsistika. 1466 m. antrąja Torunės taikos sutartimi Lenkija gavo VO vakarinių valdų, centre – Varmės vyskupiją; VO tapo Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio (kartu buvo Lietuvos didysis kunigaikštis) vasalu (iki 1772 m.).
Atgal
.jpg)
