ISTORIJA
05.27. 1948-ųjų metų tragiško „Pavasario“ priminimas
Irena Tumavičiūtė
Šiemet sukanka 73 metai nuo didžiausio Lietuvos istorijoje trėmimo: 1948 m. gegužės 22-23 dienomis MGB ir jų pagalbininkai vietiniai kolaborantai sugrūdo į gyvulinius vagonus daugiau kaip 40 000 žmonių. Kaip ir kiti Michailo Suslovo vykdyto „galutinio lietuvių klausimo sprendimo“ etapai, šis tragiškas gyventojų išplėšimas iš gimtųjų namų ir išgabenimas į atšiaurius Sibiro regionus buvo užkoduotas nekaltu pavadinimu „Vesna“ („Pavasaris“).
Trėmimas buvo surengtas remiantis SSRS Ministrų tarybos 1948 m. vasario 21 d. nutarimu. Juo vadovaudamiesi LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus ir Ministrų tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas 1948 m. gegužės 18 d. pasirašė visiškai slaptą nutarimą „Dėl priemonių ryšium su banditų ir banditų pagalbininkų buožių šeimų iškeldinimu“. Akcijai jau buvo iš anksto ir labai slaptai rengiamasi. Bendru sutarimu buvo suplanuota iš Lietuvos ištremti ne mažiau kaip 12 tūkst. šeimų. Į tremiamųjų sąrašus – pagrindinį ir rezervinį – pirmiausia buvo įrašomos partizanų, jų rėmėjų, ūkininkų, vengusių stoti į kolektyvinius ūkius ar kitaip „nusikaltusių“ sovietų valdžiai, šeimos. Taip siekta palaužti ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą, pašalinti kliūtis žemės ūkio kolektyvizavimui, įbauginti tautą, priversti ją susitaikyti su nepriklausomybės netekimu ir krašto sovietizavimu. Be to, tremtiniai buvo pigi darbo jėga, kurios nuošaliose Sibiro vietovėse labai trūko...
Minėjimo dalyviai prie paminklo sovietinio genocido aukoms
Prie sąrašų sudarymo ir trėmimo vykdymo aktyviai prisidėjo LKP apskričių pirmieji sekretoriai, vykdomųjų komitetų pirmininkai, LKP CK ir LKT įgaliotiniai ir stribai. 1948 m. gegužės mėnesį trėmimams vykdyti buvo sutelkta 30 118 MGB, MVD darbuotojų, kareivių, karininkų ir stribų. Jiems padėjo 11 446 partiniai ir sovietiniai aktyvistai, t.y. kiekvienam tremtiniui, įskaitant vaikus, teko po vieną ginkluotą pareigūną ar kariškį. Iš Maskvos buvo atvykę SSRS MGB įgaliotiniai, kurie padėjo kruopščiai suplanuoti ir kontroliuoti šią genocido akciją. Visai operacijai vadovavo SSRS valstybės saugumo ministro pavaduotojas generolas leitenantas Sergejus Ogolcovas.
Paklausiau kelių pažįstamų, niekas iš jų tos pavardės nebuvo girdėjęs. Budelis, svariai prisidėjęs prie sovietinio genocido vykdymo.
Sergejus Ogolcovas (1900—1976). Išsilavinimas – du metai milicijos mokykloje. Nuo 17 metų – čekistas. Atėjus į valdžią Berijai ir prasidėjus „Ježovo” kadrų valymui, dirbo Leningrado NKGB ir Kuibyševo NKVD organuose. 1944—1945 m. gruodžio 4 d., dirbdamas Kazachijos SSR saugumo liaudies komisaru, sukaupė patirtį deportuojant represuotus gyventojus. Vėliau iki 1953 m. kovo11d. ėjo į atsakingas pareigas SSRS valstybės saugumo ministerijoje. 1948 m. sausio mėn. vadovavoŽydų antifašistinio komiteto pirmininko Solomono Michoelso nužudymui. 1948 m. gegužės mėn. vadovavo Lietuvos gyventojų trėmimui (šis Ogolcovo „nuopelnas“ rusiškoje wikipedijoje net nepaminėtas. – I.T.)
Sergejus Ogolcovas
Po Stalino mirties 1953 m. suimtas dėl Michoelso nužudymo, po Berijos mirties išlaisvintas. 1958 m. vasario 14 d. partinės kontrolės prie SSKP CK nutarimu dėl „šiurkštaus socialistinio teisingumo pažeidimo, kai jo iniciatyva 1940 m. mirties bausme buvo nuteisti keli Leningrado aukštųjų mokyklų dėstytojai“, pašalintas iš SSKP. 1959 m. iš jo atimtas generolo leitenanto laipsnis. Už represuotų tautų trėmimą Sovietų Sąjungoje iš SSKP nešalindavo.
Maskvos planuose buvo numatyta ištremti 48 000 žmonių. MGB ir jų pagalbininkai gegužės 22 d. surinko ir sugaudė 27 023 žmones. Iki gegužės 23 d. 14 val. ešelonuose jau buvo 10 665 šeimos, t. y. 36 932 žmonės (10 615 vaikų, apie 5 tūkst. asmenų, vyresnių nei 60 metų).
Vykdydama trėmimų planą, MGB pagal dažnai neraštingų vietos aktyvistų papildomus sąrašus surinko dar keletą tūkstančių žmonių. Net negalinčios paeiti 95 ir 112 metų senelės buvo atneštos su neštuvais. Laikinai pasislėpti pavyko 11 068 žmonėms. Kiekviename ešelone buvo sugrūsta 1-1,5 tūkst. žmonių, kiekviename vagone – apie 30 – 50. Tremtinių atsiminimuose kartojasi žodžiai „labai trūko vandens ir oro“, arba „oro netrūko, bet vagone buvo labai šalta“.
Visą kelią iš žmonių buvo tyčiojamasi. Sargybiniai grobė skurdžias tremtinių maisto atsargas, kurių pagal MGB instrukcijas turėjo „užtekti 45 dienoms“, atimdavo lašinius, mėsą.
Kartais duodavo „sušvinkusios kopūstų sriubos ir retkarčiais stotyje leisdavo prisipilti virinto vandens“. O Marijinsko stotyje vyr. ltn. Griaznovas visiškai uždraudė duoti tremtiniams maisto. Kitos stoties viršininkas ltn. Kolotilinas už ešelono praleidimą reikalavo jam palikti penkias merginas. Taip tremtiniai buvo vežami po keletą savaičių. Vienas ešelonas su tremtiniais 1948 m. birželio 1 d. patyrė katastrofą. 19 tremtinių žuvo, 37 buvo sužeisti, 11 iš jų – sunkiai, taip pat buvo sužeisti penki tremtinius konvojavę pareigūnai. Žuvusieji palaidoti ten pat – Jumatovo stotyje (23 km nuo Ufos)
Dauguma tremtinių buvo apgyvendinti Krasnojarsko krašte – per 22 tūkst., apie 11,5 tūkst. – Irkutsko srityje, per 4 tūkst. – Buriatijos-Mongolijos ASSR. Negalutiniais duomenimis, tremiant ir vežant į tremties vietą pakeliui žuvo ne mažiau kaip 50 lietuvių („mirusį išnešdavo ir palikdavo pakelėje“), 35 susirgo (buvo palikti pakelės stotyse), 27 atsiliko nuo ešelono (kartais atsilikdavo ir vaikai) ir 8 žmonės pabėgo. Dėl sekinančio darbo, sunkių gyvenimo sąlygų, prasto ir menko maisto, ligų daugiau nei 5 tūkstančiai 1948 metų tremtinių, iš jų beveik tūkstantis vaikų, mirė tremtyje.
Dėl pandemijos šiemet Lietuvoje minėjimai nebuvo rengiami. Vilniuje tremtinių atminimas buvo pagerbtas gegužės 22 d. prie paminklo sovietinės okupacijos aukoms atminti. Seimo laisvės kovų ir valstybės atminties komisijos vardu vainiką prie paminklo padėjo komisijos narys Emanuelis Zingeris. Žilagalviai buvę ešelonų vaikai padėjo gėlių, uždegė žvakeles, sukalbėjo maldą. Atsisveikinome šviesaus atminimo Edmundo Simanaičio eilėraščio-maldos žodžiais:
Tėve mūsų, kuris esi danguje,
tebūnie nepamiršti vardai mano brolių,
kurie negrįžo iš Archipelago,
saksonijų, konclagerų ir sibirų.
P.S. Politinių kalinių ir tremtinių asociacijų vardu dėkojame Lietuvos radijo ir televizijos žurnalistams, priminusiems Lietuvai didžiausią mūsų valstybės istorijoje tremtį. Visa sisteminė žiniasklaida tylėjo, nė vienas komercinės televizijos kanalas, nė vienas transliuotojas nė žodeliu neužsiminė apie šį mūsų tautos genocido etapą.
Atgal