ISTORIJA
03.19. Vilnius ir Gediminas
Inga Baranauskienė
Vilnius neatsiejamas nuo Gedimino: būtent 1323 m. sausio 25 d. Gedmino laiške jis buvo paminėtas pirmą kartą, būtent šio kunigaikščio laikas jis tapo sostine. Galop, kas gi nežino legendos apie geležinį vilką, pasirodžiusį Gedimino sapne ir išpranašavusį miestui šlovingą ateitį?
Vis dėlto Vilnius turėjo istoriją ir iki Gedimino – tiek realią, kurią atskleidžia archeologiniai tyrinėjimai, tiek ir legendinę.
Pasak XVI a. Lietuvos metraščiuose užfiksuotos žodinės tradicijos, pirmasis į Neries ir Vilnelės santaką dėmesį atkreipė legendinis kunigaikštis Šventaragis, kuris prisakė savo sūnui Skirmantui šioje vietoje sudeginti jo kūną po mirties. Be to, Šventaragio valia čia turėjo būti deginami ir visi paskesni Lietuvos valdovai bei iškiliausi bajorai.
Archeologams kol kas nepavyko rasti palaidojimų Vilniaus pilių aplinkoje, tačiau rašytiniai šaltiniai legendą bent jau iš dalies patvirtina. Žinome, kad Kęstutis – paskutinysis iš pagonių Lietuvos valdovų – 1382 m. rugpjūtį nužudytas Krėvoje, iš tikrųjų buvo atvežtas į Vilnių ir čia iškilmingai sudegintas. Tiesa, jo vyresnysis brolis ir pirmtakas Algirdas amžinojo poilsio vieta pasirinko Kukovaičio šventvietę netoli Maišiagalos – galbūt todėl, kad vos keletas mėnesių prieš Algirdo mirtį Vilnius buvo nusiaubtas kryžiuočių, ir tradicinė valdovų kremacijos vieta galėjo nukentėti. Vis dėlto Kęstučio kūno pervežimas iš Krėvos į Vilnių liudija tradicijos buvimą.
Kada ši tradicija galėjo atsirasti, ir kokia jos reikšmė?
Religijotyrininkai likę nukelti „Šventaragio reformą“ į V–VI a. ir tapatinti ją su mirusiųjų deginimo papročio įvedimu Lietuvoje, tačiau metraštyje aiškiai parašyta, kad Lietuvos didžiūnai buvo deginami dar iki Šventaragio, tik ne vienoje konkrečioje vietoje, o ten, kur kuris numirdavo.
Šventaragio „reformos“ tikslas turėjo būti kitas. Verta paminėti, kad pagoniškoje Lietuvoje mirusiųjų kultas buvo ne mažiau svarbus, negu dievų. Vėlinės (arba Ilgės) jau nuo XV a. minimos kaip bene svarbiausia pagonių lietuvių šventė. Tiesa, yra šioks toks neaiškumas dėl datos – Janas Dlugošas nurodo, kad ši šventė buvo švenčiama ne lapkričio, o spalio pirmosiomis dienomis, Motiejus Strijkovskis nurodo mums įprastus Visus Šventus – tačiau esmė dėl to nesikeičia: prieš septynetą-aštuonetą šimtmečių lietuviai, lygiai kaip ir dabar, skirtą dieną visuotinai traukdavo pagerbti savo mirusiųjų – į šventas giraites, kur kiekviena šeima turėjo mirusiųjų kremacijai skirtą ugniakurą. Toks ugniakuras – bendra kremacijos vieta – turėjo būti ir šeimos ar giminės vienybės manifestacija. O bendra Lietuvos valdovų ir didžiūnų kremacijos vieta savo ruožtu turėjo visiems priminti, kad Lietuva taip pat yra viena šeima, – būtent tokio tikslo ir turėjo siekti legendinis Šventaragis.
Pati Šventaragio steigimo idėja skatintų jį sieti su Lietuvos valstybės kūrimosi momentu – t.y. su XII a. pabaigos įvykiais, kai 1183 m. Lietuva išsivadavo iš Polocko kunigaikštystės priklausomybės. Aišku, kad tuo metu vienybės poreikis ir būtinybė ją visokeriopai pabrėžti bei simboliškai įtvirtinti buvo ypač aktualūs. Lietuvos metraščių legendos irgi siejasi su šia prielaida. Šventaragis jose laikomas kunigaikščio Skirmanto tėvu, o pats Skirmantas, bent jau Viduriniojoje metraščių redakcijoje, figūruoja kaip 1185–1186 m. sandūroje vykusio ir istoriniuose šaltiniuose patikimai užfiksuoto lietuvių žygio į Livoniją vadas. Skirmantas minimas ir kituose padavimuose, kuriuos ryškėja XII a. antrosios pusės įvykių atšvaitai. Tad, nors ir labai atsargiai, Vilniaus – tiksliau, Šventaragio šventvieties – įkūrimą iš tikrųjų galima datuoti XII a. pabaiga ir laikyti ją viena iš Lietuvos valstybės kūrimosi manifestacijų.
Naują vystymosi impulsą Vilnius gavo Traidenio laikais. Remiantis dendrochronologiniu datavimu, ankstyviausi pastatai Gedimino kalno papėdėje (ties dabartinio keltuvo vieta ir ties Valdovų rūmais) iškilo jo valdymo pradžioje – 1271–1272 m. Verta pastebėti, kad 1268 m. pavasarį Traidenis atėjo į valdžią, nuvertęs Mindaugo žentą Haličo kunigaikštį Švarną Danilovičių, ir kad jo įsigalėjimas buvo dar Mindaugo laikas prasidėjusios skirtingą Lietuvos ateities viziją puoselėjusių grupuočių kovos rezultatas. Viena siekė taikos su Vokiečių ordinu ir bandė užsitikrinti tą taiką įvairiomis nuolaidomis (taip pat ir teritorinėmis), kita buvo pasiryžusi kovoti už žemę, laisvę ir protėvių tikėjimą. Traidenis atstovavo pastarajai, be to, perėmus valdžią, jam akivaizdžiai reikėjo iš naujo suvienyti susiskaldžiusią visuomenę. Vienybės idėją manifestuojančios Šventaragio šventvietės atgaivinimas ir jos sustiprinimas galėjo tam labai padėti. Tad, matyt, neatsitiktinai būtent Traidenio laikais Neries ir Vilnelės santakoje prasidėjo didžiosios statybos, kurios tęsėsi ir vėlesniais dešimtmečiais.
Gediminas. Dail. A. Slapšys
Gedimino 1323 m. sausio 25 d. laiško, kuriame pirmą kartą paminėtas Vilnius, nuorašas, saugomas Latvijos valstybės istorijos archyve Rygoje.
Vilniaus pilių vaizdas iš šiaurės. Dail. Jozefas Marševskis, 1861 m.
M. Husoviano poema „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“ (Carmen de statura, feritate ac venatione bisontis, 1523 m.)
Tauro piešinys iš Z. Herberšteino knygos, 1556 m.
Lizdeika aiškina Gedimino sapną. Dail. Mykolas Elvyras Andriolis, 1882 m.
Žinoma, lietuvišką šventvietę įsivaizduojame visų pirma kaip šventą mišką, tad skaitytojui gali iškilti klausimas, – kaip suderinti prielaidą apie Šventaragio šventvietės egzistavimą su archeologų fiksuojamu statybų bumu jos aplinkoje? Vis dėlto prieštaravimo čia nėra. Šaltiniai liudija, kad lietuvių šventvietėse būta ir statinių, ir net įtvirtinimų. Jų atsiradimą galėjo skatinti intensyvėjantis karas su kryžiuočiais, kurie jau XIII a. pabaigoje užpuolė ir sunaikino šventą Romainių „kaimą“ prie Kauno. Be to, jeigu Šventaragyje buvo deginami Lietuvos valdovai ir didžiūnai, jų kapų lankyti atvystantiems giminaičiams reikėjo kažkur komfortiškai apsistoti. Kažkur turėjo gyventi ir kremacijos apeigas vykdantys žyniai – vėlgi iš šaltinių žinome, kad baltų pasaulyje tokių būta. Taigi Šventaragio šventvietė, kaip ir bet kuri kita, ilgainiui turėjo apaugti aptarnaujančiam personalui ir piligrimams skirta infrastruktūra.
Maža to, tokio pobūdžio šventvietė ilgainiui neišvengiamai turėjo virsti ir politiniu centru. Duomenys apie įvairių germanų, ypač skandinavų, ir vakarų slavų genčių gyvenimą liudija, kad būtent šventvietėse vykdavo gentinės sueigos, kurios priiminėdavo įstatymus, rinkdavo vadus ir spręsdavo kitus esminius klausimus. Tokios sueigos žinomos ir baltų kraštuose. Petras Dusburgietis mini, kad Vytenis 1306 m. buvo surinkęs „parlamentą“ – sprendžiant iš aprašymo, kažkur Panemunėje, galbūt netgi anksčiau minėtuose Romainiuose – ir tą „parlamentą“ užpuolė kryžiuočiai. Aišku, kad po šito „parlamento“ posėdžiams teko ieškoti ramesnės vietos, ir ja kaip tik galėjo tapti Šventaragio šventvietė.
O paskui į Šventaragio slėnį atvyko Gediminas... Pasak legendos, pirmiausiai jis čia sumedžiojo taurą. Iš pažiūros, tai prieštarauja mūsų žinioms apie XIV a. pradžios padėtį Neries ir Vilnelės santakoje – juk čia jau turėjo stovėti ir Aukštutinė pilis, ir gyvenvietė jos papėdėje. Vis dėlto legendoje aprašyta medžioklė nebūtinai turėjo vykti laukinio miško gūdumoje. XVI a. poetas Mikalojus Husovianas savo „Giesmėje apie stumbrą“ rašė, kad dar Vytauto laikais – ir netgi jo paties įsakymu – lietuviai stumbrus gaudydavę ir gyvus atvarydavę į savo stovyklas, kur paskui būdavo organizuojama kažkas panašaus į koridą. Tai dera ir su XIV a. Dubnicos kronikoje užrašytu pasakojimu apie tai, kaip Kęstutis, 1351 m. sudarydamas taiką su Vengrijos karaliumi Liudviku, paaukojo jautį, ir ne šiaip papjovė, o užmušė, sviesdamas durklą. Taigi stambaus raguočio ritualinis sumedžiojimas buvo sprendimo priėmimo apeigų dalis.
Bet kokį sprendimą rengėsi priimti Gediminas? Vėlesni įvykiai nepalieka abejonių, – jis galvojo apie krikšto priėmimą, ir tuo pačiu – apie sostinės perkėlimą. Šie du dalykai buvo neatsiejami vienas nuo kito: norint pakeisti religiją, reikėjo kažkaip pertvarkyti pagrindinę senojo tikėjimo šventvietę – pajungti jį savo valdžiai, kad ji netaptų pasipriešinimo centru. Dar daugiau, pertvarkant šventvietę į sostinę, ją neišvengiamai reikėjo atverti kitatikiams, o šis sprendimas irgi vargu ar galėjo būti populiarus.
Tad galima numanyti, kad Gediminą kamavo abejonės, gal netgi nuojauta, kad liks suprastas. Galbūt kaip tik dėl to jam ir prisisapnavo geležinis vilkas, staugiantis nakty šimtu vilkų – vienatvės ir bejėgiškumo vaizdinys. Tačiau, kaip žinome, žynys Lizdeika sugebėjo pateikti daug optimistiškesnę sapno interpretaciją: „Geležinis vilkas reiškia: sostinė čia stovės, o staugimas – kad jos garsas sklis po visą pasaulį!“
Ir Gediminas, taip padrąsintas, ėmėsi statyti: Kreivąją ir Žemutinę pilį (tai patvirtina ir pastarosios mūrų rostverko dendrochronologinis datavimas), bažnyčią iš Rygos atsikrausčiusiems pranciškonų vienuoliams bei pirkliams, kuri buvo baigta dar 1321 m. Taip Šventaragis virto Vilnium – jau nebe šventviete, o sostinės miestu. Galop, 1323 m. sausio 25 d. Gediminas iš Vilniuje padiktavo savo garsųjį laišką, adresuotą „visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams“, kuriame paskelbė atveriąs savo karalystę ir jos sostinę „kiekvienam geros valios žmogui“. Šis laiškas tarsi įkūnijo Lizdeikos pranašystę, o kartu ir modernaus atviro miesto viziją, kaip šiandien pasakytume.
Gedimino viltims užmegzti draugiškus ryšius su krikščionišku pasauliu nebuvo lemta išsipildyti iki galo: 1324 m. dėl kryžiuočių intrigų ir bendro visuomenės pasipriešinimo jam teko atsisakyti planų priimti krikštą. Bet Vilnius liko ir plėtojosi toliau. Netrukus švęsime jau 700 metų Vilniaus pagarsinimo jubiliejų. Vis dėlto nepamirškime, kad Vilniaus istorijoje yra ne tik atvirumo deklaracija, bet ir protėvių kapai, nuo kurių viskas ir prasidėjo.
Atgal
.jpg)
(1).png)
