ISTORIJA
03.06. Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių žemės žiedas…
Parengė Zigmas Tamakauskas
Pagal Bažnyčios nusistovėjusią tradiciją vienas ar kitas minėtinas žmogus minimas jo mirties dieną, kada jo siela iškeliauja į Viešpaties buveinę. Taigi, ir šventasis Kazimieras labiausiai minimas jo mirties – kovo mėnesio 4 dieną. Nuo jos mus skiria jau 537-eri metai.
Neretai Šventojo Kazimiero asmenį, kaip ir daugelį lietuviškos kilmės įžymių žmonių savinasi mūsų kaimynai lenkai. Tačiau šventojo Kazimiero kilmėje lenkiškumo žymės lyg ir nėra. Neskaitant to, kad jis gimė Krokuvoje 1458 m. spalio 3 dieną. Vyskupas Kazimieras Paltarokas savo knygoje „Karalaitis šventasis Kazimieras“ nurodo knygą „Šv. Kazimiero kanonizacijos 400 metų jubiliejaus minėjimas Vilniuje 1922 metų gegužės 28-30 d.“ , kurioje rašoma, kad Jubiliatas gimęs Vilniuje [26 psl.]. Kazimiero senelių iš tėvo pusės šaknys glūdėjo Lietuvoje. Jis kilo iš Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių dinastijos, klestėjusios keturioliktame amžiuje ir žinomos kaip Gediminaičių dinastija, susijusi su kunigaikščio Gedimino valdymu. Gedimino sūnus Algirdas buvo Kazimiero prosenelis. Algirdo sūnus Jogaila – Kazimiero senelis, valdęs Lietuvą kartu su savo pusbroliu Vytautu. Šventojo Kazimiero tėvas buvo Jogailos sūnus Kazimieras, 1440 metais išrinktas Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, o dar už septynerių metų tapo Lietuvos Lenkijos valstybės karaliumi.
Karalius Kazimieras, norėdamas sustiprinti sąjungą tarp lietuvių Gediminaičių ir galingos vokiečių Habsburgų šeimos, vedė Austrijos kunigaikščio ir Vokietijos imperatoriaus Alberto Antrojo (1397-1439) dukterį Elžbietą. Elžbieta buvo didelio talento ir aukštos dorovės moteris – Šventojo Kazimiero motina. Taigi, Šventojo gyslose, kaip sakoma, tekėjo ne lenkiškas, o lietuviškas ir šiek tiek Habsburgų dinastijos kraujas. Lietuviai teisūs, laikydami jį savo tautos sūnumi, kadangi jo protėviai, senelis ir tėvas buvo lietuviai, tik motina austrė. Tačiau ji taip pat turėjo giminystės ryšių su lietuvių dinastija. Elžbietos senelė didžiavosi esanti Gedimino dukters Aldonos dukraitė. Habsburgai buvo tokie aktyvūs ir geri vedybų medžiotojai, kad net ilgą laiką gyvavo posakis: „Tegul kiti kariauja, o tu, laimingoji Austrija, ruošk vestuves“.
Šv. Kazimiero portretas Vilniaus katedroje
Michelangelo Palloni. Mergaitės Uršulės prisikėlimas prie šv. Kazimiero kapo. Freska Vilniaus katedroje, 1692 m.
Šventasis Kazimieras augo gausioje karališkoje šeimoje (buvo 6 sūnūs ir 5 dukterys). Karaliaus sūnų auklėtojai lavino jų protą, pratino juos anksti keltis ir mankštintis, mokytis savitvardos, ugdė jų geruosius polinkius, mokė iškalbos meno, bendravimo su išmintingais žmonėmis, patarė kaip išvengti pataikūnų ir kitų neigiamų įtakų. Geriausias pavyzdys vaikams buvo jų tėvai. Iš savo mokytojų Kazimieras mokėsi skaityti, rašyti ir kalbėti lotyniškai. Iki 16 amžiaus vidurio lotynų kalba buvo valstybinė ir literatūrinė kalba. Kazimieras dažnai būdavo vertėju tėvui, nemokėjusiam lotynų kalbos. Gerai mokėjo kalbėti vokiškai ir lenkiškai. Manoma, kad turėjo mokėti ir lietuviškai, nes Vilniaus pilyje, kurioje viešėdavo Kazimieras su tėvu, buvo kalbama lietuviškai. Jaunasis karalaitis, rodydamas didelę išmintį, su savo tėvu dalyvaudavo valstybių atstovų priėmimuose, įvairiuose suvažiavimuose, pasitarimuose. Karaliui kur išvykus, Kazimieras vadovaudavo senato posėdžiams, sumaniai tvarkydavo kraštą. Tačiau žemiška garbė jo netraukė [Vyskupas Kazimieras Paltarokas - Karalaitis šventasis Kazimieras, Vilnius, 2010].
Skaitydami Šventojo Kazimiero gyvenimo aprašymus, pastebime jo gyvenimo du lemtingus atvejus, jo gyvenimo posūkius į šventumą: pirmasis posūkis, vedantis karalaitį šventumo link, įvyko po nesėkmingo žygio į Vengriją, kai jis atsisakė karališko sosto ir garbės, pašventė savo gyvenimą Švč. M. Marijos globai. Antrasis posūkis įvyko tada, kai jis, susirgęs džiova, nors ir maldaujamas tėvų karalių, atsisakė moters meilės ir liko ištikimas savo gyvenimo pasirinkimui.
Augdamas Šventasis Kazimieras liko tvirtas ir atsparus rūmų prabangos vilionėms. Jis troško susivienyti su Dievu. Kai karalių rūmuose Kazimiero pasigesdavo, tarnai jį rasdavo bažnyčioje prie altoriaus. Tarnai jį rasdavo ir ankstų rytmetį beklūpantį dar prie uždarytos Vilniaus Katedros durų. Tačiau jis tada turbūt niekada negalėjo įsivaizduoti, kad kada nors ir jis pats bus iškeltas ant altoriaus, po kuriuo ilsėsis ir jo brolis Aleksandras. Malda nuo pat jo vaikystės buvo dvasinis maistas. Kazimierą ypač jaudino Kristaus kančia. Jo laikais (nuo 1420 metų) vienuolynuose pradėjo plisti Kryžiaus kelio stotys, vadinamos stacijos. Jis ilgai medituodavo Atpirkėjo kančios kelią. Tai lyg siejasi su lietuvių tautos jausmais, išreikštais Rūpintojėlio skulptūroje: Kristus sėdintis kelio pakrašty, giliame liūdesy nugrimzdęs, mąsto, ranka pasirėmęs erškėčiais vainikuotą savo galvą. Jis mąsto prie žmonijos kelio, nešdamas savo kryžių ir mūsų paklydimus.
Šv. Kazimieras
Kazimieras visa širdimi mylėjo ir Jėzaus Motiną – Mariją. Ne sykį jį rasdavo klūpantį prieš Marijos statulą. Skaistumas buvo jo idealas. Iš jo dvasios gelmių veržėsi giesmė, dvasinė meilė – himnas Marijai. Tai viena iš gražiausių viduramžių epochos giesmių, skirtų Mergelei Marijai. Tas poetiškas himnas buvo rastas Šventojo Kazimiero karste, prie pat jo galvos. Lietuviškų giesmių knygoje ta giesmė vadinama „Šventojo Kazimiero giesme“. Jo biografas vyskupas Kazimieras Paltarokas savo sukurtoje „Šv. Kazimiero litanijoje“ jį vadina „ištvermingu Kristaus sekėju, uoliuoju Marijos garbintoju, gražiausių dorybių gėlynu, mūsų Tėvynės užtarėju, garbingu Lietuvos sūnumi“. Dailininkas Kazys Šimonis yra nutapęs paveikslą, kuriame vaizduojamas Šv. Kazimieras, klūpantis prie Vilniaus Aušros Vartų Marijos – Gailestingumo Motinos - Lietuvos Globėjos. Miesto panoramoje matyti ir Gedimino pilies likučiai, kaip naikinto, bet nesunaikinto mūsų valstybingumo ir nesunaikintos Vilties ženklas.
Šventasis Kazimieras mirė eidamas savo gyvenimo 26-tuosius metus – 1484 kovo 4 d. karališkoje Gardino pilyje. Buvo palaidotas Vilniaus Katedroje, amžinai pasilikęs savo protėvių žemėje. Kazimieras yra pirmasis ir iki šiol vienintelis oficialiai Bažnyčios pripažintas lietuvių šventasis. Jo karsto atidengimo proga po 120 metų (1604) buvo sugiedota giesmė, kurioje jis pavadintas Lietuvos - Didžiųjų kunigaikščių žemės žiedu. Šventuosiuose Romos Aktuose Vilnius minimas kaip šventojo Kazimiero gimtinė – miestas, kuriame jis gimė kaip šventasis. Lietuvos sostinėje prasidėjo judėjimas dėl karalaičio šventumo pripažinimo. Buvo pabrėžta: tauta meldžiasi Šventajam Kazimierui ir stebuklų gausėja.
Prieškaryje Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje vyskupo Paltaroko užsakymu buvo nutapyta dailininko Jono Mackevičiaus daugiafigūrės kompozicijos didžiulė freska „Šventojo Kazimiero pasirodymas lietuvių kariuomenei ties Polocku“. Lietuvos sąjūdžio priešaušryje tokio pačio turinio paveikslu pasipuošė ir Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčia. Tik čia matome jau šuoliuojantį ant balto žirgo raitelį. Tai nutiko 1518 metais, kada didžiulė Maskvos armija grasino užimti Polocko miestą prie Dauguvos. Tas miestas Lietuvai priklausė nuo 13-jo šimtmečio vidurio. Ginti miesto išžygiavo žymiai mažesnė Lietuvos kariuomenė. Tačiau ji niekaip negalėjo persikelti per labai patvinusią upę ir pasiekti kitą krantą, kuriame buvo įsitvirtinęs priešas. Ir čia netikėtai priešais lietuvių kariuomenę pasirodė baltai apsirengęs jaunas raitelis, jojąs ant balto žirgo. Jis drąsiai puolė prie banguojančios upės, duodamas ženklą, kad kariuomenė sektų paskui jį. Kaip tik toje vietoje upė buvo seklesnė, ir lietuvių kariuomenė, persikėlusi per upę, puolė priešą ir apgynė miestą. Kai kova baigėsi – dingo ir paslaptingasis raitelis. Visi nusprendė, kad tai buvo karalaitis Kazimieras. Ši žinia apie jo stebuklingą dalyvavimą mūšyje prie Polocko paplito po Lietuvą ir kaimynines šalis, perduodama iš lūpų į lūpas. Tai buvo stebuklingas Šventojo Kazimiero apsireiškimas, patvirtintas Bažnyčios tyrinėtojų. Šventasis tapo kovos su provoslavija ir rusifikavimu simboliu.
Kitas su karo eiga susijęs stebuklas nutiko mūšyje su švedais prie Salaspilio (1605-09-27), kada Lietuvos etmono Jono Karolio Katkevičiaus vadovaujama lietuvių kariuomenė nugalėjo daugiau kaip keturis kartus skaitlingesnę švedų kariuomenę. Čia, kaip rašo vyskupas Kazimieras Paltarokas, besiremdamas šaltiniais, J. K. Katkevičiui padėjusi malda šventajam Kazimierui. [Vyskupas Kazimieras Paltarokas - Karalaitis Šventasis Kazimieras, Vilnius, 2010]. Katkevičiaus laimėjimas nustebino visą Europą. Su šia pergale jį sveikino popiežius, imperatorius, Anglijos karalius ir Turkų sultonas [A. Šapoka – Lietuvos istorija, 307 psl., Kaunas,1936]. Stebuklingu laikomas ir jo tapybinis atvaizdas Vilniaus Katedroje jo vardu pavadintoje koplyčioje. Tai Šv. Kazimieras trirankis, sukurtas Vilniaus dailininko. Žiūrint į jį, mūsų dėmesys krypsta į tris karalaičio Kazimiero rankas. Dvi dešinės rankos, laikančios baltas lelijas, simbolizuoja skaistumą. Pasak legendos, dailininkas, tapęs paveikslą, nusprendė pakeisti šv. Kazimiero dešinės rankos gestą ir vietoje ištiestos į šalį nutapęs kitą ranką, nukreiptą krūtinės link. Tačiau kad ir kiek būtų užtepamas dažų sluoksnis, ranka vis išlįsdavo. Tai tapo dar vienu stebuklu, susijusiu su šv. Kazimiero dosniu gerumu. Dėl to buvo paliktos abi dešinės rankos. Kairėje rankoje laikomas jo tvirto tikėjimo ir meilės Švč. M. Marijai simbolis - rožinio vainikas. Taip pat stebuklu laikomas ilgalaikis jo kūno negedimas, sunkių ligonių bei merdėjančios mergaitės pasveikimas, atvaizduotas tos pačios koplyčios freskoje ir kt.
1521 m. Romos įrašuose surasta, kad popiežius Leonas X Kazimierą paskelbė šventuoju. 1603 metais iš Romos buvo parvežta popiežiaus dovanota vėliava su šv. Kazimiero atvaizdu. Vilniaus Katedroje 1604 m. surengtos sostinėje dar nematytos iškilmės. Dalyvaujant didžiuliai žmonių miniai dovanotą vėliavą per visą miestą nešė karaliaus įgaliotas žinomas valstybės veikėjas - tuometinis Lietuvos kancleris Leonas Sapiega. Buvo pašventintas Šv. Kazimiero bažnyčiai skirtas kertinis akmuo su jame iškaltais žodžiais: „Tavo garbei padidinti, šventasis Kazimierai, stiprus, galingas Lietuvos gynėjau, nenugalimas priešų nugalėtojau, Tėvynės gelbėtojau, stebukladary, sostinės sarge, (…) čia esu padėtas, kad savo krūtine laikyčiau pirmą tavo garbei bažnyčią, Lietuvos krašto gerovei pradėtą 1604 m. gegužės 13 d.“ [Vyskupas Kazimieras Paltarokas – Karalaitis šventasis Kazimieras, 79 psl., Vilnius, 2010.]
1636 m. šventojo Karalaičio atminimui Vilniaus Katedroje pastatyta nauja dabartinė koplyčia ir į ją perkeltas šv. Kazimiero karstas. Per 1655- 1661 m. karą su Rusija, rusų kariuomenei užėmus Vilnių, jis buvo negailestingai plėšiamas, grobstomos jo brangenybės. Buvo nuniokota ir Katedra su Šv. Kazimiero koplyčia. Miestas skendo liepsnose. Šventojo Kazimiero palaikai kurį laiką buvo išgabenti ir paslėpti.
Kol Lietuva kentė rusų priespaudą, buvo uždraustos šv. Kazimiero šventės, vykstančios kovo 4 d., neleistos giedoti giesmės, kuriomis buvo šaukiamasi jo pagalbos. Šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje buvo paversta stačiatikių cerkve, o sovietinės okupacijos metais – ateizmo muziejumi... Lietuva kentė to pačio rusiškojo imperializmo dvasinę ir fizinę priespaudą.
Šv. Kazimieras buvo laikomas globėju kovoje su Lietuvos priešais. Lietuviams carų valdžioje ir sovietinės okupacijos metais Šv. Kazimieras tapo lietuvybės ir tikėjimo laisvės simboliu. 1948 m., kai tebesitęsė partizanų kovos už Lietuvos laisvę, kurių gretose kovodami žuvo tokie pat jauni, kaip kadaise pakirstos ligos Karalaitis Kazimieras, popiežius Pijus XII Šventąjį Kazimierą paskelbė Lietuvos jaunimo ypatingu dangiškuoju globėju. Į tai reaguodama, sovietinė valdžia Vilniuje uždarė Šventojo Kazimiero bažnyčią ir Katedrą, prisidengusi nakties tamsa, slapčia nuvertė virš Katedros stovėjusias šventųjų Kazimiero, Elenos ir Stanislovo skulptūrines figūras. Buvo suimtas Vilniaus arkivyskupas, buvęs prieškario Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Mečislovas Reinys, miręs žiauriuose sovietiniuose lageriuose. Teko visą Bažnyčios persekiojimo naštą nešti vieninteliam Lietuvoje likusiam laisvėje vyskupui Kazimierui Paltarokui. Jis dėjo daug pastangų, kad uždarytoje Katedroje per atskiras duris būtų palikta galimybė tikintiesiems lankytis Šv. Kazimiero koplyčioje. Tačiau ir to sovietinė partokratija neleido. Vyskupas K. Paltarokas bijodamas, kad Katedroje paliktos Šventojo relikvijos nebūtų išniekintos, rankų nenuleido. Jo didžiulėmis pastangomis pagaliau 1952 metais buvo leista Šv. Kazimiero relikvijas perkelti į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią su sąlyga, kad perkėlimas būtų vykdomas nežinant tikintiesiems. Tik po Stalino mirties buvo išdrįsta plačiau paskleisti žinią apie relikvijų perkėlimą, surengiant iškilmingą Šv. Kazimiero karsto pastatymo ceremoniją bažnyčios didžiajame altoriuje.
Sovietinės okupacijos metais Šv. Kazimieras 37-rius metus praleido toje tremtyje. Prieš trisdešimt dvejus metus – 1989-03-04 Lietuvos Globėjo relikvijos vėl grįžo į jo vardo koplyčią Vilniaus arkikatedroje. Grįžimo iškilmėse dalyvavo didžiulė minia žmonių. Kaip teigta, karstą turėjo vežti karališkai papuošta karieta, bet vykstant į jo perkėlimo iškilmę, sudužęs jos vienas ratas... Gal tai dar vienas stebuklas: gal pats Karalaitis nenorėjo to perdėto puošnumo, norėjo arčiau pajusti savo pasekėjų rankų bei širdžių šilumą. Apie 600 kilogramų sveriantį sidabrinį Šventojo karstą nešė būsimieji kunigai – klierikai. Su džiaugsmu prisimenu, kad greta jų, teko eiti ir man. Paklausiau karsto nešėjų, ar jiems nesunku, - atsakė, kad nejaučiantys jokio sunkumo. Priešais žengė kiti seminaristai, nešdami Šv. Kazimiero statulą. Kartu judėjo ore plazdančios bažnytinės ir valstybinės vėliavos, sklido giesmės. Saulėti blyksniai lyg sveikino grįžtančią į savo buveinę Šventojo Kazimiero dvasią. Arčiau ėjusių žmonių rankos stengėsi nors akimirkai paliesti brangią relikviją - Šventojo karstą. Procesijai vadovavo iškilusis Vilniaus arkivyskupas, didelis Lietuvos patriotas Julijonas Steponavičius, vėliau atlaikęs lenkų nacionalistų spaudimą, apgynė Katedros lietuvišką dvasią.
Per savo trumpą gyvenimą Šv. Kazimieras paliko mums neišsenkančių dorybių, taip reikalingų mūsų dienomis, pavyzdį. Ypač dabar, kada tam tikros jėgos stengiasi priimti vadinamą „lyčių suvienodinimo“ įstatymą, rafinuotai propaguojant tautinio nihilizmo idėjas, nevisavertiškumo ir saviplakos kompleksus, duodant dirvą sėti mūsų istorijos klastotės sėklas.
Šventojo Kazimiero vardas žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų. Venesueloje yra net Šventojo Kazimiero vardu pavadintas miestelis – San Casimiro. Daugelis bažnyčių ir draugijų yra pavadintos šv. Kazimiero vardu. Šventojo Kazimiero tema plėtota mūsų dailininkų, muzikų, rašytojų ir poetų kūriniuose. Lietuviškos dvasios reiškėjas a. a. dailininkas profesorius Antanas Kmieliauskas prieš kurį laiką atkūrė 1784 metais statytos Vėžaičių Šv. Kazimiero bažnyčios Didžiojo altoriaus paveikslą, sunaikintą 1963 m. sovietinių pareigūnų. Jiems nerimą kėlė ant balto žirgo sėdintis Šv. Kazimieras, primenantis 16 amžiaus lietuvių pergalę, o Maskvos kariuomenės pralaimėjimą prie Dauguvos upės.
Šventasis popiežius Jonas Paulius II, Romoje minint šv. Kazimiero mirties 400 metų sukaktį, savo kalboje ne kartą pabrėžė Šv. Kazimierą kaip lietuvių tautos, Lietuvos žemės sūnų. Jis sakė: „...karaliaus sūnus Kazimieras pasiliko tarp Dievo Tautos savoje žemėje. Pasiliko Lietuvos globėjas! Šiandien mūsų širdys ir mūsų maldos ypatingu būdu krypsta į tą žemę ir į tą tautą. Su meile apkabinkime visus Lietuvos sūnus ir dukras“. [Intern. skiltis Lietuvos šventumo garsas.]
„Daug yra puikių gėlių mūsų žemėje, bet jaunimo daugiausia mėgiama žalia rūta. Begalės žvaigždžių mirga dausose, tačiau švelniau už kitas spindi Aušrinė. Nesuskaičiuojama daugybė šventųjų yra dangaus karalystėje; vis dėlto brangesnis tas, kuris tautybe mums artimesnis. Šv. Kazimieras yra lietuvis – „kūnas iš mūsų kūno, kaulas iš mūsų kaulo“ (Pr. 1, 23)“ – pažymi Šv. Kazimiero kulto propaguotojas vyskupas Kazimieras Paltarokas savo knygoje Karalaitis šventasis Kazimieras [107 psl.] Tad sodinkime savo sielose gražiausių gėlių sodą, išmokime būti stipriais, turėdami savo dvasios gražias svajones, jaunystės idealų žiedus. Juos dovanokime vienintelei šios žemės Tėvynei, netrukus, pro siaučiančios „pandemijos“ rūką– Kovo 11-ją, švęsiančiai savo Valstybės Nepriklausomybės atkūrimo 31-ąsias metines ir garsiojo Birželio sukilimo 80-ties metų jubiliejų.
Atgal
.jpg)
(1).png)
