VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

02.15. Skirtingi istorijos tyrėjų vertinimai

Violeta Rutkauskienė Vilniaus Valstybiniame universitete  studijavo istoriją. 19781994 m. dirbo Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje Numizmatikos skyriuje – vyr. moksline bendradarbe, fondų saugotoja, skyriaus vedėja. Nuo 1994 m. gyvena JAV, aktyviai dalyvauja JAV Lietuvių bendruomenės  veikloje, yra „Lietuvos aido” bendradarbė.

Violetos Rutkauskienės mokslinio domėjimosi sritis – senoji Lietuvos valstybinė heraldika, aktualūs XX-XXI a. Lietuvos istorijos klausimai. Violeta Rutkauskienė facebooko puslapiuose įsitraukė į skaudžiai lietuvių tautai aktualią diskusiją dėl skirtingo istorijos tyrinėtojų vertinimo Lietuvoje. Skelbiame 2021 m. vasario 3 d. istorikės komentarą, paskelbtą adresu https://www.facebook.com/violeta.rutkauskiene

Šių dienų aktualijos aplink Genocido tyrimų centrą ir kitus su tuo susijusius įvykius verčia gal ir man kai ką pasakyti apie istorikus ir jų santykį su nepriklausomu istorijos tyrėju, jo išreikšta nuomone ar vykdomu tyrimu. Esu patyrusi ir žinau, ką tai reiškia ir kaip tai atrodo. Atsiprašau, kad teks remtis kiek asmenine patirtimi, bet tai ne vienintelis kartas, kaip matom iš prof. Rakučio ir Vidmanto Valiušaičio atvejų. Daug metų gyvendama JAV laisvalaikį skiriu istorijos tyrimams, kurie susiję su mano profesija ir turimu išsilavinimu bei daugelį metų dirbant  M. K. Čiurlionio dailės muziejuje sukaupta patirtimi. Šiandien su visu tuo bagažu esu tik „ponia iš kosmoso“.

Knygos „LIETUVOS DIDŽIOJI  KUNIGAIKŠTYSTĖ“ viršelis

Dirbant muziejuje, atsikuriant valstybei teko konsultuoti Vyriausybę ir Prezidentūrą, atkuriant daugelį Lietuvos valstybės valstybingumą žyminčių objektų: Lietuvos pinigus; monetas ir popierinius pinigus, valstybinius apdovanojimus, ordinus ir medalius, valstybinę heraldiką ir pan., tai joks mano nuopelnas, o tik pareiga valstybei ir noras jai padėti, dirbant ir turint žinių toje srityje. Nesusilaukiau jokių nusiskundimų, kad ką blogai patariau ar padariau. Niekas niekada ir nepadėkojo.

Dirbant  muziejuje teko konsultuoti ne vieną aukščiausią rangą ir laipsnį turinčius istorikus, archeologus, numizmatus ir pan. Jų parašytuose darbuose, išleistose knygose galima rasti padėkų už suteiktą pagalbą, paskirtą, dažnai ir nemažą, laiką renkant jiems medžiagą. Visada  jaučiau pareigą padėti ir pagelbėti. Tą dariau su didele meile. Išvykus į JAV buvo sunku be mėgstamo darbo, todėl prasimaniau sau pramogą – savarankiškai pagilinti turimas žinias. Žinojau, kuriose srityse Lietuvai skauda, kur trumpa ir kur galėjau, turėdama priėjimą prie literatūros ir šaltinių, įsisavinusi technologijas,  Lietuvai padėti. Baltųjų dėmių istorijoje turime tikrai daug ir darbo užteks visiems, dar ir trūks darbo rankų.

Bet kas atsitiko? Pradėjusi kokį nors tyrimą tuoj pat susidurdavau su tam tikrų istorikų grupuočių pasipriešinimu, arogancija, spaudimu ir nuolatiniu žeminimu. Kas tu tokia? Kas tau leido? Dėl ko tu tą darai? Labai dažnai atsakydavau, kad man tai patinka ir beveik nereaguodavau. Dirbau savo darbą, tęsiau tyrimus ir mane tam tikra prasme lydėjo sėkmė., 2009 m., prieš pat Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimą, pavyko rasti XV a. Lietuvoje nežinomus, nematytus herbus. Ir ne vieną, o galima sakyti, šimtus. Eiliniai istorijos mylėtojai sveikino ir džiaugėsi ir man buvo smagu. Ne man jų reikia, bet Lietuvos istorijai. Nieko neprašiau, jokių autorinių teisių nedėjau. Tik imkit, naudokite ir puoškite mūsų istoriją.

Ir štai tada prasidėjo: ji neturi kvalifikacijos tokiems dalykams skelbti, ji ne ekspertė, mes negalime ja tikėti. Iš manęs reikalavo įrodymų, kas tai per medžiaga ir kur ją gavau. Bet aš parašiau straipsnius ir pristačiau visuomenei, pateikiau visas nuorodas, kad visi besidomintys galėtų naudotis. Dirbau toliau ir vėl susilaukiau  sėkmės. Pavyko aptikti originalius XV a. Vytauto ir Jogailos vėliavų piešinius, autentišką medžiagą. Aprašiau ir paskelbiau kelis straipsnius ta tema. Iš istorikų (ne visų)  – dar didesnis atsiribojimas, dar didesnė arogancija ir panieka.

Buvo planų susitarus su Valdovų Rūmų paramos fondu padaryti tų senų leidinių kopijas ar faksimiles. Atsakymas iš istorikų buvo: mums ir Lietuvai to nereikia, mes neturim kur dėti. Gerai. Nereikia tai nereikia. Tegu mano sukaupta medžiaga guli penkiuose aplankuose, kol esu gyva, tegu bus pas mane, o paskiau vaikai išmes. Tokia realybė.

Bet vieną dieną naršydama internete aptikau, kad visa ta mano heraldinė medžiaga sudėta į vieno žinomo istoriko tik ką išleistą knygą. Kaip gerai, apsidžiaugiau. Bet apmaudu tai, kad nei vienu žodeliu, nei ačiū, nei paminėta, kieno ta medžiaga aptikta ir visai neseniai paskelbta Lietuvoje. Nors būtų paminėjęs. Nieko. Parašiau leidėjams, sakau, vyrai, kolegos, tai gal nors galėjote paminėti ar ačiū pasakyti. Jų facebooke parašiau kažką panašaus. Atsakė maždaug taip: ko čia, durne, ieškai, ko kabiniesi, seniai viskas internete ir tau čia niekas nepriklauso. Tiesa, knygą atsiuntė, ją turiu, bet visa ta medžiaga tarsi tapo garsaus istoriko, dabar universiteto rektoriaus, atradimu, papuošusiu naujai išleistą jo senų straipsnių knygą.

Man universiteto Istorijos fakulteto istorikai aiškiai davė suprasti: tu ne mūsų klano, tu neturi teisės į tai, ką esi radusi ir nebandyk čia reikšti pretenzijas. Tai štai toks yra paprasto, savarankiško tyrėjo santykis su tokiomis arogantiškomis istorikų grupėmis. Jos gali rašyti skundus, o kokios teisės yra mano, kaip savarankiško tyrėjo? Ar tik teisė į apspjaudymą ir sudorojimą, kaip atsitiko Vidmantui Valiušaičiui?

 

 

Atgal