ISTORIJA
01.10. Ar sugrįš Antanas Maceina?
Parengė istorikas, publicistas Juozas Brazauskas
2018 m. sausio 27 d. sukako 110 metų, kai Bagrėne (šalia Prienų) gimė filosofas, pedagogas, kultūrologas, poetas Antanas Maceina. Apie savo likimą jis rašė: „Mano gyvenimą valdo kažkokia priešingybė: netapti tuo, kuo norėjau, o tapti tuo, kuo nė negalvojau“. Įstojęs į kunigų seminariją, buvo iš jos pašalintas, vėliau norėjo tapti kunigu. Jautė trauką literatūrai, studijavo pedagogiką, o tapo žymiu filosofu. Mokėsi Prienų gimnazijoje, Vilkaviškio kunigų seminarijoje Gižuose. 1928-1932 m studijavo Kaune Vytauto Didžiojo universitete lietuvių ir vokiečių kalbas.
Kunigų seminarijos, rektoriaus paragintas, nepriėmė šventimų ir 1930 m. sugrįžo į universitetą studijuoti filosofiją ir pedagogiką. 1934 m. apgynė daktaro disertaciją „Tautinis auklėjimas“. Mokslinio darbo vadovu buvo prof. Stasys Šalkauskis. A. Maceina buvo vienas žymiausių jo mokinių. Abu žavėjosi vienas kitu ir jų darbais. A. Maceina mokslinį kelią pradėjo nuo filosofinės pedagogikos ir šioje srityje daug nuveikė. Mokinys perėmė daugelį savo mokytojo filosofijos ir pedagogikos idėjų bei jas papildė savo mintimis.
Iš kairės: Antanas Maceina, Zenonas Ivinskis, Juozas Brazaitis, Jonas Grinius
Antanas Maceina
Studijuodamas universitete 1930 m. pirmininkavo Ateitininkų draugijai „Šatrija“. 1932-1935 m. studijas gilino Šveicarijos, Belgijos ir Prancūzijos universitetuose. Sukūrė šeimą su menotyrininke Julija Tverskaite, susilaukė trijų vaikų.
1940 m. pasitraukė į Vokietiją, dalyvavo Lietuvių aktyvistų fronto veikloje. Nacių okupacijos metais grįžo į Lietuvą, tęsė mokslinį ir pedagoginį darbą. Artėjant sovietų kariuomenei, 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Dirbo Šveicarijos ir Vokietijos universitetuose.
1970 m. išėjęs į pensiją, aktyviai rašė. Mirus žmonai, 1971 m. vedė antrą kartą, vokietę. Vadovavo emigrantų ateitininkų sąjungai. Emigracijoje daugiau tyrinėjo plačiai suprastas religijos filosofijos problemas, buvo ne tik filosofas, bet ir poetas, eilėraščius pasirašinėjo Antano Jasmanto slapyvardžiu. Mirė 1987 m. sausio 27 d. Miunsteryje, palaidotas Bredbesdorfo kaimelio kapinaitėse. Simboliška, kad gimė ir mirė tą pačią dieną.
Antanas Maceina yra laikomas vienu iš žymiausių Lietuvos pedagogų, filosofų, kultūros tyrinėtojų. Jo kūryba produktyvi, be to jis „filosofavo lietuviškai“. Antanas Maceina aprėpė ir analizavo gana nemažai sričių – pedagogiką, filosofiją, kultūrą, religiją, dėjo tautiškumo pamatus. Ilgą laiką A. Maceinos veikalai Lietuvoje buvo mažai žinomi, plito tik nelegaliai, tačiau apie juos buvo daug rašoma.
Antano Maceinos žinomi veikalai: „Asmuo ir istorija“, „Jobo drama“, „Didieji dabarties klausimai“, „Filosofijos kilmė ir prasmė“, „Kaino prisikėlimas“, „Kultūra ir žmogus“, „Kultūros filosofijos įvadas“, „Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra“, „Pirminės kultūros pagrindai“, „Prometėjizmo persvara dabarties kultūroje“ ir kt.
Mano giliu įsitikinimu, ir šiandien filosofas ir pedagogas dar sunkiai suprantamas ir vertinamas. Labiausiai tenka apgailestauti, kad jaunoji karta menkai suvokia, kas yra tikrasis grožis ir menas. Apie meną ir kultūros vertybes kalbama nedaug, ne iš esmės, bet kažkaip aptakiai. Žmonės auklėjami būti vartotojais, pratinami prie „įdomybių“. Anot prof. Arvydo Šliogerio, „mūsų dvasinio gyvenimo orientyrų“. Įdomybės nereikalauja kūrybos. Jų tikslas - stebinti, stulbinti, šokiruoti. Matyt, siekiama atitraukti nuo kasdienybės vargų ar nuobodulio. Prof. A. Šliogerio nuomone, „orientacijos į įdomybes prielaida - dvasios vakuumas“.
Taip atsitinka, kai nėra tikrų vertybių. Dabar viskas, kas daroma literatūroje, teatre, dailėje, estradoje, televizijoje vadinama menu.
Ir juo užsiimti gali visi, kas netingi, svarbu, kad užmokėtų ir pageidautina nemažus pinigus. Tam dažnai nereikia nei talento, nei išsilavinimo, netgi supratimo apie meną. Menas virsta toli gražu ne viskas, kas gimsta mumyse.
Prof. A. Maceinos nuomone, menas - kūrybos proceso rezultatas.
O kalbėti apie tautinį auklėjimą, šiais laikais darosi problematiška, kai tauta ir valstybė yra ginčijama kaip vertybė. Tautotyros mokslui ypač svarbi yra jo knyga „Tautinis auklėjimas“. A. Maceinos nuomone, „tautos ugdymas galimas tik tuomet, kai yra suvokiama žmogaus gyvenimo prasmė ir jo buvimo šiame pasaulyje tikslas“.
Pirma negu pradedama ugdyti, reikia žinoti, kam ugdyti. Ugdymo tikslas negali būti suprastas be gyvenimo tikslo. Auklėjimo sąvoką filosofas siejo su dora. Tautos sąvoka neatsiejama nuo Tėvynės sąvokos. Tėvynės pagrindas yra tėviškė. Ji yra tarpinė grandis tarp gimtųjų namų ir Tėvynės. Auklėjimas nėra vien tik tautos ugdymas. Jis kartu ir ugdymas tautai. Savo pareigų ir atsakomybės, pasiaukojimo supratimas ir praktiniai darbai. Visa tai šiandien skamba aktualiai.
Atgal
.jpg)
(1).png)
