VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

11.09. Tarp tiesos ir melo – Icchako Arado prisiminimai, keliaujant į Siono kalno viršūnę (8). Specialiai „Lietuvos aidui” iš Čikagos

Violeta Rutkauskienė

Ekonominiai žygiai– valstiečių apiplėšimas– maradieriavimas.

Apie ginkluotus susidūrimus su vietiniais gyventojais, jų apiplėšimus ir žudymą I. Aradas užsimena keliose prisiminimų vietose. Partizanų veiksmai ir aktyvėjantis traukinių sprogdinimas kėlė daug įtampos tarp vokiečių, vietinių gyventojų ir sovietų partizanų. Dauguma prie geležinkelių gyvenusių kaimiečių buvo lietuviai, ryšio nebuvo nei su vienu iš jų, todėl sovietų partizanai, eidami į akcijas, negalėjo tikėtis jų prieglobsčio ir paramos. Iš kitos pusės ant šių gyventojų galvų gulė kaltė už sovietų partizanų vykdomas akcijas, prieš juos buvo nukreipti vis griežtesni vokiečių represiniai veiksmai. Gyventojai buvo įspėti pranešti apie vietovėse pasirodžiusius sovietų diversantus. Sovietų partizanų veikimas, vykdomos akcijos ir vokiečių atsakomosios represinės susidorojimo bausmės pastatė vietos gyventojus lietuvius “ tarp vokiečių kūjo ir sovietų partizanų priekalo”(Aradas, p. 202–203).

Apie sovietų partizanų santykius su vietiniais gyventojais, jų terorą, plėšikavimus, baudžiamųjų akcijų metu sudegintus lietuviškus kaimus Lietuvoje jau parašyta nemažai rašinių. Apie tai, nors labai paviršutiniškai užsimena ir I. Aradas. Savo pragyvenimu miškuose partizanai turėjo pasirūpinti patys – vykdydami “ekonominės akcijas”. Tie partizanai, kurie dalyvaudavo tokiose akcijose buvo geriausiai apsirengę ir apsirūpinę. Aradas rašo: –”Aš turėjau porą gerų batų, kuriuos pasiėmiau iš sodybos šalia Švenčionėlių, ir ilgą, lengvą kailinį paltą iš kaimelio Adutiškio apylinkėse”. Maisto atsargomis apsirūpindavo iš vietinių gyventojų. Dažniausi taikiniai buvo lietuviški kaimai ir lietuviai ūkininkai. I. Aradas aprašo didelio lietuviško kaimo apiplėšimą šalia Konstantinavo miestelio. Paskutinė akcija, kurioje dalyvavo I. Aradas buvo Girdėnų kaimas pakeliui iš Adutiškio į Švenčionis ( Aradas, p. 217, 226).

I. Rudnickis/ Aradas (pirmas iš kairės antroje eilėje) NKVD gretose 1944 m. liepos mėn. 18 d.

Neretai tokių ekonominių akcijų metu užvirdavo ginkluota kova su savigynai apsiginklavusiais kaimo gyventojais. Tada sovietų diversantai išsiruošdavo į baudžiamąsias akcijas, naikindami ištisus kaimus: žmones, namus ir gyvulius. Aradas savo prisiminimuose apie ginkluotą susirėmimą užsimena tik Girdėnų kaime, nors kaip istorikas turėtų žinoti ir kitus ne mažiau įsimintinus sovietų partizanų teroro veiksmus. Priminsime, kad sovietų partizanų veiksmų pasėkoje nukentėjo nemažai lietuviškų kaimų tarp jų Kaniukai, Dargužai, Bakaloriškės ir daug kitų. Pirčiupius taip pat galima laikyti gerai suplanuota sovietų partizanų keršto akcija vokiškųjų okupantų rankomis. Koks paties I. Arado indelis ir nuopelnai tokių akcijų metu nėra aišku. Jis pats nesigiria, bet Lietuvos tyrėjai taip ir nesugebėjo iškeltoje byloje dėl Lietuvos gyventojams padarytų nusikaltimų jam pateikti svaresnių kaltinamų įrodymų. Apie susidorojamus su lietuviškais kaimais prisiminimus yra palikę kiti sovietų partizanai: A. Kovneris, R. Margolis, Ch. Lazaras, S. Ginaitė–Rubinsonienė, Faitelsonasbei kiti. Sovietų partizanų šaltiniuose taip pat galima rasti trumpų pranešimų apie tokias baudžiamąsias akcijas prieš Lietuvos kaimo gyventojus. Daržininkų kaimo akcijoje pirmą kartą paminėta žydų grupė, kuriai vadovavo dabar labai žinomas pasaulyje žydų istorikas Dovas Levinas. Archyvuose saugomuose sovietų partizanų vadų dokumentuose jis išskirtas kaip nesugebėjęs organizuoti partizanų, neryžtingas, bailus. Raudonųjų partizanų vadovybė jam už tai pareiškusi “ griežtą papeikimą” ir pagrasinusi, jei taip elgsis , ateityje bus pašalintas iš pareigų ir nubaustas griežtesne partizanine bausme. (Zizas, p.152). Kaip matom iš autoriaus ir jo bendražygių istorijų ne taip jau smagiai tasai sovietų partizanų vežimas rieda link Siono kalno….

NKVD smogikų būryje

Tačiau labiausiai sovietinis partizanas I. Rudnickis/Aradas pasižymėjo jau baigiantis karui, išformavus raudonųjų partizanų būrį “Vilnius”. Tuos, kurie atėjo pas partizanus iš Raudonosios armijos, išsiuntė į frontą. Daugumą tų, kurie buvo atsiųsti iš Sovietų Sąjungos, paskyrė vietinių valdžios institucijų vadovais. Dar viena grupė tapo stribų junginiu, turėjusiu kovoti su priešiškais elementais. Aradas tapo šio milicijos/stribų junginio nariu.

“Netrukus po to, kai Lietuvą išvadavo sovietų armija, mus pradėjo puldinėti nauji priešai – lietuviai nacių kolaborantai ir nacionalistai”. Kaip Aradas teigia tarp jų buvo daug dalyvavusių masinėse žydų žudynėse. Kita dalis, lietuviai vengusieji tarnauti sovietų kariuomenėje, bet Aradas nutyli, jog tai lietuviai kovojusieji už Nepriklausomą Lietuvą. Jie užpuldavo sovietų valdžios pareigūnus, milicininkus, nedidelius kareivių būrius. Jie, anot Arado, išžudė dešimtis nacių pragarą iškentusių ir į namus sugrįžusių žydų (???) (Aradas, 254) Niekur nėra užfiksuota, kad Lietuvos partizanai eidavo žudyti iš geto sugrįžusių žydų. Tai akivaizdžiai I. Arado skleidžiamas melas, gryna sovietų enkavedistinė propaganda, dezinformacija, siekiant pažeminti Lietuvos laisvės kovotojus. Lietuvos istorikai nerado faktų, kurie patvirtintų, jog Lietuvos partizanai pokaryje žudė žydus.

Atminimo lentelė Lietuvos partizanams žuvusiems 1945 m. kovo 11-13 d. Labanoro girioje mūšyje su NKVD ir stribais

Labanoro mūšio Lietuvos partizanų kapai.Nuotraukų autorė Laima Naujokienė

1944–1945m. Aradas su būriu buvo pasiustas į Adutiškio apylinkes naikinti nacionalistinių grupuočių (angliškoje versijoje – Lithuanians gangs). Arado būrys užklupo ir sunaikino keletą tokių grupių. 1945 m. pradžioje Aradas buvo išsiųstas kautis su nacionalistinėmis grupuotėmis netoli Linkmenų gyvenvietės. Kartu su keliais stribais NKVD sudėtyje Aradas dalyvavo Lietuvos partizanų likvidavimo operacijoje. Keletą dienų ieškoję partizanų stovyklos, atrado miške ją gerai įrengtą, su požeminiais bunkeriais, stovyklą juosė tvora. Mūšis tęsėsi visa dieną ir vakare stovykla buvo užimta. 1979 m. leistoje knygoje Aradas rašo: –” Sekančią dieną mes suskaičiavome daugiau nei 250 žuvusių lietuvių. Kai kurie kūnai buvo sukritę lauke netoli ežero (Kiauno ež. R.V. papild.), link kurio jie bandė trauktis. Mes taip pat turėjome aukų….” Leidžiant lietuviškąją Arado knygos versiją pats autorius ar knygos leidėjai šioje vietoje padarė “stambų” pataisymą. Iš originalaus teksto išgaravo 250 žuvusių lietuvių. Naujoje versijoje ( Aradas, p. 256 ) rašoma: –”Mūšis tesėsi visa dieną, bet vakare stovykla buvo užimta. Pagal informaciją, kurią gavome iš valyme dalyvavusių pajėgų, žuvo nemažai lietuvių nacionalistų…..” Kodėl Aradas paskleidė netiesą apie apie šį mūšį ir pateikė klaidingus skaičius, kurių vėliau pats atsisakė. Kas privertė Aradą padaryti tokius pataisymus ?

Aprašydamas šį įvykį I. Aradas nenurodo jokių konkrečių duomenų, nemini konkrečios vietovės, tačiau galime spėti, kad sovietų partizanas, NKVD talkininkas kalba apie Kiauniališkio mūšį įvykusį netoli Linkmenų. Mūšis vyko 1945m. kovo 11–13 dienomis. Kovo pradžioje, kaip rašo I. Aradas, jį išsiuntė į Švenčionis. Kaip tik po dviejų savaičių lietuvaičiai neva užpuolė stribų bazę Linkmenyse, susprogdino pastatą, sunaikino visa stribų būrį. Toks išpuolis, pasak I. Arado prašėsi atsakomųjų veiksmų. Po kelių dienų atvyko NKVD kariuomenė ir ėmė šluoti ginkluotus lietuvius. Kiauniališkio mūšis tai – vienas didžiausių Lietuvos partizanų mūšių – nusirėmimų su NKVD kariuomene. Štai tikroji šio mūšio istorija, kuri atskleidžia, kaip šlykščiai meluoja ir falsifikuoja istoriją I. Aradas.

 

Atgal