ISTORIJA
11.01. Tarp tiesos ir melo – Icchako Arado prisiminimai, keliaujant į Siono kalno viršūnę (7) Specialiai „Lietuvos aidui” iš Čikagos
Violeta Rutkauskienė
Jau vien dėl to, kad Arado ir Lileikio keliai kirtosi, Aradas, kaip suinteresuotas asmuo privalėjo nedalyvauti ar būti nušalintas nuo bylos paruošimo. Jis neturėjo jokios teisės dalyvauti Lileikio bylos tyrimuose.
Nors Aradas užsimena apie sovietų partizanų bandymus susitarti su Lietuvos nacionalinio antifašistinio išsivadavimo partizanais, tačiau nieko plačiau apie tai nerašo. Atrodo, kad Aradas specialiai nutyli– vengia patvirtinti, konstatuoti faktą, kad tokia išsivaduojamoji jėga Lietuvoje buvo ir veikė. Lietuvių kovotojus I. Aradas vadina lietuvių gaujomis, bandomis, lietuviais pronacių kolaborantais, lietuviais nacionalistais, lietuviais gengais, o taip pat lietuviškoje knygos versijoje –nacionalistinėmis lietuvių grupuotėmis ir panašiais epitetais. Apie veikusį lietuvių antifašistinį pogrindį neužsimena. Kaimų savigynos būrius įvardija ginkluotais kaimiečiais, Plechavičiaus armijos būrius – extreme – ekstremistiniais, kraštutiniais radikalais, nacionalistais, fašistais, tik išskirtinose vietose juos pavadina Lietuvos partizanais ar lietuviais kariais. Pokaryje buvo stipriai pasistengta apie lietuvių antinacinį judėjimą nutylėti, ištrinti jį iš istorijos. Ir čia Aradas varo pilnai sovietinių klišių pagrindu.
Šiame name tautinio lietuvių pogrindžio ir sovietų raudonųjų lietuvių bendroje operacijoje buvo nušauti nacių paskirti Švenčionių valdininkai Fritz Ohl ir Ernst Heinemann
.jpg)
Sovietų partizanų vykdomas "bėgių karas" ir vokiečių atsakomosios bausmės krito ant vietinių, dažniausiai prie geležinkelio gyvenusių, lietuvių galvų
Laimei, į laisvąjį pasaulį išsprūdę kovotojai paliko prisiminimus taip pat. Daugiau pasiskaityti būtų galima Antano Griausmo rašinyje “Svečiuose pas Stalino banditus” (A. Griausmas. Svečiuose pas Stalino banditus”. Draugas, 1948.08.08.p. 5.). Internete, spaudoje yra šimtai, gal net tūkstančiai asmenų atsiminimų, liudijimų, knygų, straipsnių apie Laisvės kovotojus ir jų veiklą.
Bendra operacija
Kad I. Aradas sureikšmina savo paties aktyvų dalyvavimą sovietų partizaninės kovos svarbiose operacijose parodo vienas svarbus įvykis. 1944m. kovo mėn. 24 d. “Vilniaus” būrio stovykla tiesiog kunkuliavo iš džiaugsmo. Penkiems jų grupės vyrams, kurių pavardžių Aradas net negali ir nesugeba išvardinti, persirengusiems vietiniais valstiečiais pavyksta vidury baltos dienos nušauti Švenčioniams paskirtus aukštus vokiečių valdininkus, I. Arado klaidingai įvardijamus Fritz Ulia ir jo pavaduotoją Heidmaną (Heidmann). Tikrumoje – Fritz Ohl ir Ernst Heinemann. Apie tokį reikšmingą savo būrio įvykį Aradas tesugebėjo parašyti tik tris sakinius ir tuos pačius su didelėmis klaidomis ir netikslumais. Dar daugiau nutylima ar tiesiog vengiama pasakyti teisybę, kad ši garsi partizanų tarpe operacija gimė bendrų tautinio lietuvių pogrindžio ir sovietų partizanų, kiek aukščiau minėtų pasitarimų eigoje, sutarus veikti kartu prieš apylinkių gyventojus žiauriai išnaudojančius vokiečių komisarus. Gal būt šis įvykis Arado atsiminimuose nutylimas jau vien dėl to, jog pagrindiniai nuopelnai sėkmingai operacijai priklauso ne sovietų Vilniaus būrio partizanams, o tautinio lietuvių pogrindžio aktyvistams. Atrodo, kad Aradas šio įvykio teisybę nenorėjo prisiminti.
Sovietų partizano Semionovo išvadavimas.
Arba kaip Aradas kalėjimą su ligonine sumaišė…..
Kol tarp abiejų judėjimų vyko derybos, rašo Aradas, mes toliau vykdėme diversijas. Vienos tokios operacijos metu Vilniaus būrio partizanus apsupo vokiečiai. Trys partizanai žuvo, dviem pasisekė pabėgti. Tačiau grupės vadą Semionovą sunkiai sužeidė. Jam pavyko pasiekti valstiečio sodybą. Lietuvis ūkininkas jį svetingai priėmė, sutvarstė žaizdą, o tuo pat metu išsiuntė savo sūnų į Švenčionis pranešti policijai. Semionovo suėmė, kai šis miegojo ir nuvežė į ligoninę ir pastatė sargybą. Šis įvykis aprašomas I. Arado prisiminimuose skyrelyje “ Semionovo išlaisvinimas iš kalėjimo”(Aradas, p.234–237). Iš karto pastebėsime, kad Semionovas buvo ligoninėje, bet ne kalėjime…. Taigi, rateliai užkliuvo melagis išgriuvo. Šiame pasakojime I. Aradas susimaišo galutinai. Sumaišo ne tik kalėjimą su ligonine, bet ir kitus įvykio faktus.
Semionovo sužeidimą patvirtina ir Arado partizanų būrio vadas St. Apyvala. Tik jis rašo, kad sužeistas partizanas prisiglaudė ne pas lietuvį ūkininką, o pas konkretų asmenį pavarde Artemjevas. Ar jis buvo lietuvis nepaaiškinta. Tik aišku, jog šis įdavė sovietų partizaną Švenčionių policijai. Bet istoriku Aradui tai visai nesvarbu: jei išdavikas, tai būtinai parašysim, kad lietuvis....
Informacija, kad Semionovas pateko į nelaisvę ir paguldytas į ligoninę sukėlė ant kojų Vilniaus grupės partizanus. Semionovas žinojo apie sovietų partizanų vykdomas derybas su lietuvių tautiniu judėjimu ir Plechavičiaus armijos karininkais. Jis pats dalyvavo keliuose tokiuose susitikimuose. Lietuviai sovietų partizanų vadai bijojo, kad tardomas gestapo Semionovas palūš ir papasakos apie derybas. “Jei Semionovas prabiltų, derybose dalyvavę lietuviai karininkai greičiausiai būtų suimti ir sušaudyti. “Vilniaus” būrys gavo užduotį išgabenti iš ligoninės Semionovą gyvą ar mirusį” – pasakoja Aradas.
Semionovui vaduoti į priešakinę Vilniaus būrio sovietų partizanų stovyklą susirinko 100 kovotojų. Bogdanas, tuo metu vadovavęs Vilniaus būriui, pakvietė 5 savanorius. „Žingsnį į priekį žengėme aš, Papka ir dar trys vyrai” (Aradas, p. 235).Tuo tarpu operaciją organizavęs Arado būrio vadas S.Apyvala pasakoja, kad Semionovo vaduoti atvyko keletas „Vilniaus būrio partizanų, jų tarpe seni jo paties kovos draugai Vladas Baušys, Vania Audijenka. Buvo sudaryta operatyvinė grupė iš 7 žmonių. Jai vadovauti paskyrė Papką, kuris anksčiau gyveno Švenčionyse ir gerai žinojo miestą (Apyvala, p.198–199). Apie drąsuolį Aradą/Rudnickį nei puse žodelio neužsimenama. Tačiau Aradas šią vadavimo operaciją piešia gan dramatiškai: –”Pasiekėme ligoninę,… prisišlieję prie sienos stebėjome, kaip sargybinis žygiuoja iš kampo į kampą. Kai jis prisiartino prie kampo, už kurio mes slėpėmės, Papka smogė jam į galvą šautuvo buože. Sargybinis susmuko. Durys buvo užrakintos, bet Papka jas išlaužė ir mes nuskubėjome į antrą aukštą. Nežinojome kurioje palatoje guli Semionovas, tad Papka nuėjo į kairę, aš į dešinę. Sutikau link manęs einančią seselę nukreipęs į ją automatą paklausiau: –”kur partizanas?” Ji persigandusi parkrito. “ Įgriuvau į vieną palatą, o ten man paaiškino, kad partizanas kitame koridoriaus gale. Išėjęs iš palatos pamačiau Papką ir dar vieną mūsiškį, nešančius Semionovą…” Besileisdamas žemyn į pirmą aukštą Aradas sutinka lietuvį policininką, kuriam trenkia automato dėtuve per galvą ir šis susmunka. Išėję iš ligoninės vaduotojai laukais patraukė link Lentupio. Kai pasiekėme mišką ir prisijungėme prie būrio, mus entuziastingai sutiko ir išgyrė. Vėliau visą penketą, dalyvavusį šioje operacijoje, pristatė apdovanojimui už išskirtinę tarnybą….( Aradas, p. 235–237) .
Bet ne viskas buvo taip sudėtinga, kaip pasakojo Aradas. Vilniaus būrio vadas St. Apyvala piešia daug paprastesnį vaizdelį. Operacijai buvo pasiruošta iš vakaro, nupieštas ir paruoštas ligoninės planas, taigi Semionovo vaduotojai puikiai žinojo, kur ieškoti sužeisto partizano. Su vietinės lietuvių policijos vadu sutarus, pastatyta sargyba buvo perspėta nesipriešinti ir netrukdyti. Policininkas miegojo, kai partizanai įėjo į ligoninę. Sargą tik surišo, atėmė ginklą ir liepė iki ryto nejudėti. Išnešę iš ligoninės Semionovą, gretimame kaime paėmę vežimą atvažiavo pas Guigas, o vėliau sužeistąjį perkėlė pas ryšininkus Gvozdovus. Taigi Semionovą, kaip liudija Vilniaus būrio vadas St. Apyvala, pavyko išvaduoti gana lengvai, be didelių dramų, kurias vaizduoja Aradas.
Atgal
.jpg)
