VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

10.23.Mykolas Krupavičius (1885-1970) – valstybingumo kūrėjas ir gynėjas

Parengė istorikas, publicistas Juozas Brazauskas

Šie metai atmintini, minint vieno žymiausių kunigų, ateitininko, Nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjo ir gynėjo, kovotojo dėl lietuvybės Mykolo Jeronimo Krupavičiaus atminimą.

Gimęs 1885 m. spalio 1 dieną Balbieriškio dvare, užgesęs Čikagoje 1970 m. gruodžio 4 d. Apie jo gyvenimą ir darbus daug prirašyta. Šį kartą susitelkime ties jo tremties metais Vokietijoje.  Didžiausis dėmesys skiriamas jo -Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto ( VLIK‘o) pirmininko (1945- 1955) veiklai ir nuostatoms. Rašydamas biografinę knygą apie rašytoją ir diplomatą Jurgį Savickį (1890-1952), užtikau ir jų bendrystės pėdsakus.

XX amžiaus  pradžioje lietuvių sąjūdis iškėlė daug asmenybių. Po baudžiavos ir spaudos lotyniškomis raidėmis panaikinimo susidarė palankios sąlygos atsirasti asmenybėms ir  įgyvendinti savo gyvenimo sumanymus.  Mykolas Krupavičius paskyrė savo gyvenimą ir kūrybą politinei kūrybai. Svarbiausias akstinas - sukurti Lietuvos valstybę ir ją toliau stiprinti. Inteligentija tapo tautos kovos vadove. Visuomenėje iškilo asmenybės, kurios   sugebėjo pakilti virš asmeninių įgeidžių, laikytis principų, kai reikėjo prisiimti atsakomybę imantis  reikšmingų sprendimų lietuvių visuomenėje.

Nuo pat jaunystės M. Krupavičius siejo savo gyvenimą su lietuvybės puoselėjimu. Pasirinkęs dvasininko gyvenimo kelią,  rado saugias sąlygas darbuotis tarp lietuvių. Kunigystė sudarė sąlygas ne tik lavintis, bet ir būti arčiau gimtinės. Ne visi jauni lietuviai rado dvasininko pašaukimą. Vieni su apmaudu, kiti vien atlaidžiai. Mykolas Krupavičius ne tik pašaukimo atžvilgiu liko nuoseklus ir principingas. Patyręs persekiojimus ir ginęs kitus, patyręs išdavystes ir gebėjęs gyventi be keršto jausmų.

 Ko gero svarbiausias jo nuopelnas Nepriklausomybės metais - žemės reformos kūrias ir įgyvendinimas. Jis rašė: „Turiu pabrėžti ir priminti, ką ne kartą esu sakęs, būtent, kad žemės reformos autorius buvo ne asmuo, ne Rimka, ne Krupavičius, bet kolektyvas. O tas kolektyvas visa Lietuva, nes tik ta, kuri mito iš žemės darbo, bet ir lietuviai inteligentai bei amatininkai, visi tie, kas norėjo Lietuvą padaryti lietuvišką, sumažinti lietuvių skurdą ir pakeisti Lietuvos  veidą. Žemės reforma - tai Vox populi , tautos reikalavimo padaras. Man tik teko didžioji garbė jį įgyvendinti. Jos tikras patriotas lietuvis negalėjo to balso nepaklausyti, nenusikalstamas savo tautai ir tėvynei“. Paskutiniai žodžiai skamba kaip priesakas dabartiniams politikams.

Tolimesnį jo gyvenimą lydėjo nuoširdus rūpestis  demokratija. Kunigas buvo išrinktas Steigiamojo, Pirmojojo, antrojo ir trečiojo Seimo atstovu, 1923-1926 m. paskirtas Žemės ūkio ministru.  

          Jis pasmerkė 1926 m. gruodžio 17 d.valstybės perversmo dalyvius, atsisakė jų siūlomos valstybės tarnybos ir keletui  metų išvyko į Prancūziją studijuoti sociologiją, ekonomiką, teisę ir žurnalistiką. Grįžęs dirbo vikaru Garliavoje,  dėstė Vilkaviškio kunigų seminarijoje, 1933- klebonavo, nors turėjo 1935 m. tapo Vereiverių klebonu, 1935-1942 m. Kalvarijos klebonu ir dekanu.  

Mykolas Krupavičius, kunigas, Lietuvos Steigiamojo Seimo ir I, II, III Seimų atstovas

M. Krupavičiaus alėja Balbieriškyje. wikimedia.org

Geraprienuose.lt nuotr. / Mykolas Krupavičius

Po audiencijos pas Šv. Tėvą Pijų XII Vatikane: VLIK‘o, vykdomosios tarybos politinės komisijos nariai – Vaclovas Sidzikauksas, prel. Mykolas Krupavičius, Juozas Brazaitis. 1950 m.

Mykolo Krupavičiaus - valstybininko, kovotojo dėl Lietuvos Nepriklausomybės  ir savo tautos ypač  išryškėjo jam būnant  Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininku tremtyje. Dar 1928 m. rašė rašė: „Visuomeninė tarnyba – tai Dievo  tarnyba. Kas jos nevykdo, yra žemės našta“ . Toliau jis pabrėžė: „Visuomeninę tarnybą atlieka ne tik atitinkamai kvalifikuotas visuomeninkas, bet ir kiekvienas žmogus,  kuris, susitikdamas su kitu,mažiau įsisąminintu, savo brpliu, traktuoja jį ne tik kaip automatišką robotą, bet kaip žmogų,kuris jo poveikyje gali pasidaryti geresnis ir tobulesnis. Tai reikalauja pirmiausia širdies aukos, visuomeninio budrumo ir jautrumo“(Mykolas Krupavičius. Apie visuomeninį darbą.Kaunas, 1928, p.60).

Nacių okupacijos metu - 1943 m. lapkričio 25 d.- Kaune susikūrė VLIK‘as kaip  antinacinio pasiprieinimo lietuvių pogrindinės organizacija.  Pirmininku buvo išrinktas  Vasario 16-osios akto signataras socialdemokratas prof. Steponas Kairys.  Tuo metu kunigas Mykolas Krupavičius   buvo gestapo suimtas ir įkalintas.

VLIK‘o veiklos pagrindas buvo suformuluotas 1944 m. vasario 16 d. Vilniuje paskelbtoje Deklaracijoje. „Lietuvių tautos laisvė ir Lietuvos valstybės nepriklausomybė  yra tautos egzistencijos ir jos visokeriopos gerovęs būtinoji sąkyga.“ 1944 m.pavasarį, gestapas suėmė du trečdalius komiteto narių. Išlikusieji mėgino atnaujinti veiklą. Lietuvoje liko  veikti jos prezidiumas, o Vokietijoje, kur buvo ištremta dauguma narių, nutarta įsteigti užsienio Delegatūrą. Į ją paskirti  kunigas M. Krupavičius, advokatas Rapolas Skipitis, diplomatas Vaclovas Sidzikauskas. Kurti delegatūrą Berlyne ėmėsi Stasys Žakevičius ( Žymantas), gavęs atitinkamą laikinai einančio pirmininko K. Bielinio ( Jurgaičio) raštą.

Mykolas Krupavičius. Atsiminimai

Sovietų Sąjungai antrą kartą okupuojant Lietuvą, buvo nutarta komitetą perkelti į Vokietiją. 1945 m. pradžioje KGB susekė ir areštavo likusius Lietuvoje komiteto narius. 1945 m. kovo mėn. pradžioje, vokiečiams paleidus iš kalėjimo prof. Steponą Kairį bei kitus vadovus, VLIK,o  veiklai ėmė vadovauti  Lietuvos pogrindyje veikusi taryba.

1945 m. birželio 15 d.VLIK‘o   pirmininku  išrinktas prelatas Mykolas Krupavičius. Pirmiausia jis ėmėsi, kad komitetą pripažintų Vokietiją okupavusių JAV, D. Britanijos ir kitos vyriausybęs, kitos  Vakarų valstybės. Bet šios pastangos buvo bevaisės. Niekas nenorėjo pyktis su Baltijos kraštų okupante Sovietų Sąjunga.

1945 m. birželio 23 d. prelato  M. Krupavičiaus iniciatyva buvo primta VLIK‘o Deklaracija. Joje nurodyta: „Iki Lietuvos gyventojų demokratiniu būdu išrinktas Lietuvos Seimas priims Lietuvos Respublikos  konstituciją, Lietuvos valstybė bus tvarkoma VLIK‘o priimtais laikinais konstituciniais dėsniais, kurie savo esme ir dvasia atitiks Lietuvos Steigiamojo Seimo primtą konstituciją“ Buvo numatyta, kad nepriklausoma Lietuva bus demokratinė ir vadovausis 1922 m. Lietuvos Respublikos konstitucija.

1946 m. lapkričio 2 d. VLIK‘as sudarė ir savo Vykdomąją Tarybą

( Lietuvos vyriausybę tremtyje). Buvo siekiama, kad  Vakarų valstybės kaip teisėtą pripažintų  Lietuvos vyriausybę tremtyje. 1948 m. kunigas Mykolas Krupavičius pakeltas į prelatus.

 Iki 1949 m.buvo parengtos studijos apie viso Lietuvos ūkio atkūrimą ir plėtojimą. M. Krupavičius siekė, kad būtų įgyvendintos šios nuostatos: Lietuvos ekonomika turi būti ugdoma pagal valstybinius planus. Tokios nuostatos tuo metu vyravo visame pokario pasaulyje. Bet vėliau atsisakyta planinio valstybinio Lietuvos ūkio reguliavimo idėjos, tolo viltys pasiekti Lietuvos išlaisvinimą.

         Atkurto VLIK‘o veiklą Vokietijoje trukdė prasidėję nesutarimai su buvusios nepriklausomos Lietuvos  diplomatinės tarnybos atstovais. Ypač aštriai diskutuota su „diplomatijos šefu“, Lietuvos pasiuntiniu Italijoje St. Lozoraičiu. VLIK‘as skelbėsi esąs vieninteliu teisėtu okupuotos Lietuvos  valstybės atstovu užsienyje. Ta trintis tarpo VLIK‘o ir diplomatinės tarnybos atstovų  trukdė Vakarų valstybėms suvokti, kuri iš tų dviejų „atstovybių“ tikra. Vakarų valstybės siekė nereaguoti į nė vienos jų memorandumus ir pareiškimus. Diplomatinės tarnybos vadovai vadovavosi 1938 m. Lietuvos konstitucija, VLIK‘as orientavosi į 1922 m. demokratinę konstituciją.

            Siekiant pašalinti nesutarimus, M.Krupavičiaus pastangomis 1946 m. liepos 12 d. Berne, Šveicarija, organizuotas bendras VLIK‘o ir konferencija su Lietuvos diplomatijos atstovais ir jų šefu S.Lozoraičiu. Svarstyta, kas turi teisę vadovauti lietuvių iševijai, Lietuvos išlaisvinimui. Kuriam laikui tarp S.Lozoraičio ir VLIK‘o  buvo surastas modus vivendi. Po dvi savaites trukusių diskusijų buvo sutarta, kad išsivadavimo kovai vadovaus VLIK‘as, remdamasis 1922 m. demokratine konstitucija, Vykdomosios Tarybos  užsienio politikos skyriui vadovaus  S. Lozoraitis. Bet po savaitės S.Lozoraitis  atsisakė pripažinti konferencijos nutarimą,motyvuodamas, kad diplomatinė tarnyba negali būti pavaldi VLIK‘ui...

 Nesutarimai tarp dviejų atstovybių silpnino tautos išsivadavimo kovą. Tai greitai pajuto Lietuvos partizanai. Jų atstovai bandė keletą kartų per Lenkiją patekti į Vakarus.  Tik 1947 m. gruodžio mėn. viduryje pasiųstiems partizanams Juozui Lukšai  ir Kazimierui Pypliui 1948 m. pavasarį pasisekė prasiveržti į Vakarus. Iš pradžių jie atsidūrė Švedijoje. Tik 1948 m. liepos mėn. pradžioje partizanams pasisekė nuvykti į pietų Vokietiją, kur buvo sutikti VLIK‘o pirmininko prelato M.Krupavičiaus, komiteto narių

V. Sidzikausko, prof. St. Kairio, prof. J. Brazaičio.

           1948 m. liepos 7- 9 d. Baden- Badene ( Volietija) įvyko atvykusių partizanų ir VLIK‘o bei kitų išsilaisvinimo organizacijų atstovų pasitarimas. Pirmininkavo komiteto pirmininkas M.Krupavičius. Pasitarimas nutarė,

 kad okupuotame krašte išsilaisvinimo kovai vadovaus kovotojų sudaryta centrinė vadovybė, užsienyje- VLIK‘as ir jo sudaryta  Vykdomoji Taryba

( Vyriausybė), į kurios sudėtį numatyta įtraukti užsienyje tebesančių Lietuvos diplomatinių tarnybų atstovus, o taip  pat atstovus iš okupuotos Lietuvos.

1950 m. spalio 3 d. Juozas Lukša- Daumantas dar su dviem partizanais sugrįžoį Lietuvą toliau kovoti  su okupantais. Prieš tai prelatas M. Krupavičius sutuokė Juozą Lukšą su Nijole Bražėnaite. J. Lukša žuvo 1951 m. rugsėjo mėn. pradžioje tarp Veverių ir Prienų miškų, pakliuvęs į kagėbistų pasalą. J. Lukša iki pat gyvenimo pabaigos prisimindavo prelatą M. Krupavičių kaip vieną kilniausių lietuvių, pasirinkusių kovą už Lietuvos išlaisvinimą.

1950 m. rudenį  diplomatijos šefas S. Lozoraitis sutiko susijungti, bet tik su sąlyga, kad VLIK‘as atsisako pretenzijų atstovauti Lietuvai, visus keliamus klausimus  derinti  su diplomatijos šefu. Bet Mykolas Krupavičius nepasidavė ir toliau ieškojo būdų bendradarbiauti. Nepaisant priešingumų, daugeliu atveju, kai būdavo keliami Lietuvos išlaisvinimo klausimai, VLIK‘as ir Lietuvos diplomatijos tarnyba tardavosi  kaip kaip dvi savarankiškos okupuotos Lietuvos atstovybės. Tiems sutarimams reikėdavo sugaišti daug laiko. Skaitant bendrų posėdžių protokolus, atrodo, kad susitinka ne tos pačios pavergtos tautos, o kariaujančių šalių atstovai.

          1955 m. lapkričio 24 - 27 d. Niujorke  organizuota M. Krupavičiaus pirmininkaujama VLIK‘o sesija. Ji pritarė Lietuvos išlaisvinimo komiteto perkėlimui į JAV. M. Krupavičius iškėlė mintį, kad VLIK‘as atsisakytų Lietuvos atstovybės statuso ir taptų viso pasaulio lietuvių kovai dėl Lietuvos išlaisvinimo  vadovaujančia organizacija. Naujuoju organizacijos pirmininku išrinktas 1941 m. Birželio sukilimo Laikinosios Lietuvos vyriausybės finansų ministras Jonas Matulionis. M.Krupavičius liko komiteto Tarybos nariu, susitelkė ties Lietuvių krikščionių demokratų sąjungos veikla, buvo jos Garbės pirmininku, redagavo jų žurnalą Tėvynės sargas.

Mykolas Krupavičius  nesiekė populiarumo ir nesistengė reklamuotis savo darbais.  Jis nebuvo linkęs ką nors reikšmingo apie save pasakoti ar rašyti. Net raginamas jis parašė savo jaunystės laikų atsiminimus, bet neparašė savo valstybininko veiklos atsiminimų.

 Mykolas Krupavičius įvykdė Nepriklausomybės metais žemės reformą, būdamas žemės ūkio ministru, buvo ilgametis Lietuvos išlaisvinimo komiteto ( LVIK‘o) vadovas. Jau vien to pakanka, kad taptų vienu labiausiai gerbtinu tautos vadovu.

          Dabar apie M. Krupavičaus bičiulystę su rašytoju, buvusiu diplomatu Jurgiu Savickiu (1890-1952). Ne su visais susikostė geri santykiai. Išimtis gal yra prelato Mykolo Krupavičiaus santykiai su Jurgiu Savickiu.

           Tremtis juos suvedė į bendrą darbą. Abiems Lietuvos laisvinimo darbas buvo žemiškojo gyvenimo svarbiausias ir kilniausias uždavinys. Tas, nors ir trumpas bendradarbiavimas privedė prie tikrai nuoširdžios prietelystės. VLIK‘as buvo užmezgęs ryšius su valstybėmis, kurių buvo  reikalinga pagalba Lietuvos laisvinimo darbe.  Tokių santykių nebuvo užmezgęs su Skandinavijos valstybėmis – Švedija, Norvegija ir Danija iki 1951 metų.

        Visą savo dėmesį VLIK‘as buvo nukreipęs į tas valstybes, kurios vaidino pagrindinį vaidmenį tarptautinės politikos baruose. Komitetas neturėjo žmogaus, kuris Skandinavijos valstybėse būtų pažįstamas ir turėtų jų pasitikėjimą. Tokiu žmogumi buvo pasirinktas buvęs Lietuvos atstovas Skandinavijos valstybėse Jurgis Savickis. Buvęs diplomatas, garsus rašytojas modernistas pasiūlymą mielai priėmė.

       VLIK‘o aprūpintas instrukcijomis ir visa kuo, kas reikalinga kelionei po Skandinavijos valstybes, 1951 m. pavasarį išvyko. Kelionėje užtruko apie du mėnesius. Jis ten buvo priimtas kaip laukiamas svečias. Jam visur buvo atdaros durys; rašytojų klubuose, laikraščių ir žurnalų redakcijose, privačiuose politikų salonuose ir net vieno, Norvegijos ar Švedijos karaliaus rūmuose... Savo kelionės ataskaitą pristatė VLIK‘ui. Ji pasiliko komiteto archyvuose. Liko patenkintas komitetas ir pats Jurgis Savickis.

        1952 m. kovo 14 d. laiške B. Railai  pasmerkė politines grupes už nesusikalbėjimą, aiškino ir savo apolitiškumą: esąs “paprasto, realaus darbo žmogus“, nemėgsta tūpčioti vietoje ( „Mums trūksta drausmės, susikaupimo ir ryžtingumo“).

      Galutinai Jurgis Savickis nuo politikos nusigręžė 1952 m. vasarą. Nuo politikavimo atsiribojo kaip nuo triukšmo be rezultatų... „Nekalbėsime, nes nervus gadina“.1952 m. gruodžio 9 d. viename paskutiniųjų laiškų prieš mirtį Ernestui Galvanauskui nebematė perspektyvos susikalbėti: „Bet gangrena toli nuėjo. Dabar mūsų išeivijoje esama dviejų srovių, dviejų „veiksnių“. Aš ir tu. Kas ne su manim, tai ne - aš!“

        Prelatas Mykolas Krupavičius  susirašinėjimo su Jurgiu Savickiu laiškus atidavė visuomenės viešumui. Jie paskelbti Tėvynės Sargo- kultūros, visuomenės, politikos ir socialinių mokslų žurnale 1962 m. Nr.2, p.1-39. Žurnalas buvo leidžiamas Čikagoje. Visus Jurgio Savickio laiškus galima skaityti minėtame žurnale. Jie dabar prieinami besidomintiems Lietuvos išlaisvinimo istorija.

Prelatas Mykolas Krupavičius mirė 1970 m. gruodžio 4 d. Čikagoje. Paskutinis jo pageidavimas buvo ilsėtis mylimos Lietuvos žemėje.

2006 m. rugsėjo 23 d. jo palaikai pargabenti į Lietuvą ir perlaidoti Kauno Prisikėlimo bažnyčioje. Jo darbai teisėtai priklauso visai Lietuvai.

Atgal