VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

10.23. Tarp tiesos ir melo – Icchako Arado prisiminimai, keliaujant į Siono kalno viršūnę (6) Specialiai „Lietuvos aidui” iš Čikagos

Violeta Rutkauskienė

 

Tačiau pats Vladas Kurmelis (tikr. pavardė Br. Urbonavičius ) tą įvykį savo prisiminimų knygoje “Liaudies keršytojai” 1954 m. (p.138–140) aprašo dar kitaip: –”Nežinomas penkių vežimų karavanas prisiartino. Išgirdau , kaip šnarpė pirmutinis arklys ir kažkas garsiai kosėjo. Mus skyrė nedidelis atstumas, ir aš garsiai sušukau: – Kas važiuoja? Iš priekinio vežimo atsiliepė: – Policija! Svetimieji vežimai sustojo. Iš jų stryktelėjo į plentą keli žmones. – Grupės vyresnysis, prašau ateiti pasikalbėti! Jis pakluso ir žengė prie manęs, laikydamas rankoje atkištą automatą. Puikiai matėsi, kaip automatas tirtėjo jo drebančiose rankose. Prisiartino partizanė Jadvyga Survilaitė. Skambiu balsu ji pranešė: – Jūs apsupti! Prieš jus tarybiniai partizanai! Policininkai suprato, kad bėgti vėlu, o šaudyti beprasmiška. Mums atiteko du šautuvai, du automatai, keturi pistoletai, dešimt granatų. Slyva apžiūrėjo vežimą. Jis ištraukė portfelį prikimštą popierių. Nusprendėme policininkus gabenti į Naručio miškus. Smulkiai apžiūrėjome, kokį jie vežė krovinį. Policininkai gabeno iš Svyrių į Kamajus vietiniam hitlerininkų įgulai produktus. Čia buvo maišai lašinių, cukrus, duona ir balti sausainiai, miltai, dešra, konservai, degtukai, papirosai ir daug kitų smulkmenų” (Urbonavičius, p. 138–140). Ir antrasis partizano būrio vadas nei vienu žodeliu neužsimena apie Aradą. Kas pasakys, kurios sovietų partizanų vadas nupasakojo tikrą istoriją? Kuri trijų vieno būrio sovietų partizanų nupasakota istorija tikra, tikresnė, kuri tikriausia, o kuri tik sugalvota. Kuriuo sovietų partizanu Aradu, Apyvala ar Urbonavičium daugiau tikėti…. Atrodytų, kad melo vežimėlis keliaujantis į Siono kalno viršūnę nuo I. Arado pasakojimų darosi vis sunkesnis….    

Durpyno sprogdinimas 

Norėdami atsižymėti prieš persikeliant į kitą stovyklą, Urbonavičiaus grupė kartu su kito sovietų partizanų būrio dalimi, apsijungę, nutarė susprogdinti durpių apdorojimo įrangą šalia Švenčionių (I. Aradas p. 203.) Su Urbonavičium grupėje tąsyk buvo ir Aradas. Kaip rašo I. Aradas savo prisiminimuose Durpių kasyklos operacija buvo sėkminga. „Trys vartus saugoję lietuviai netikėtai pasidavė. Panaudoję kitos grupės turimus sprogmenis, susprogdinome įrangą ir atsitraukėme. Pakeliui į Adutiškio mišką stojome ne viename kaime ir naikinome vokiečių armijai pieno produktus tiekusias pienines. Tai buvo lietuviški kaimai, kuriuose vokiečiai buvo neseniai sutelkę ūkininkus į savigynos būrius. Kai mūsų buvo nedaug , šių kaimų vengėme, bet kai kovotojų būrys išaugo iki 20–ties, mes jau nebijojome susirėmimo su ginkluotais kaimiečiais. Grįžimas į nuolatinę bazę po įvykdytų operacijų sovietų partizanams buvo didelė šventė, kuri išjudindavo visa būrį. Tokioms progoms saugomi degtinės buteliai prisidėdavo prie linksmos nuotaikos….”

Paminklas 1942 m. Gegužės mėn. vokiečių nužudytiems civiliams Švenčionių apylinkių gyventojams

Sovietų partizanai eina į akciją

Raudonasis diversantas I. Arado kovų bendražygis Boris Yochai deda miną geležinkelio sprogdinimui

Partizanų susprogdintas vokiečių ešalonas. Tarybų Lietuva Didžiajame Tėvynės kare, Vilnius, 1975 m.

Bet štai ką apie durpyno sprogdinimą atsimena būrio vadas Urbonavičius savo prisiminimų knygoje “Liaudies keršytojai” (Urbonavičius, p.95). Švenčionių apylinkių valstiečiai jau seniai prašė mus sudeginti durpyną. Durpynas buvo prie Kazliškių kaimo, trys kilometrai nuo Švenčionių miesto. Okupantai į durpyną atvežė didžiulį ekskavatorių, įtaisė jėgainę ir prievarta varė kaimiečius dirbti prie durpių kasimo. Paruoštas kuras vėliau buvo gabenamas įmonėms, dirbančioms hitlerininkų fronto reikalams. Vidurnaktį iš rugsėjo 9 į 10 dieną mano grupė atvyko į durpyną. Mašinas turėjusi saugoti ginkluota sargyba, bet jos ten nebuvo, bijota likti nakčiai durpyne, todėl sargyba pasišalinusi iš posto slėpėsi artimo kaimo troboje…. Sprogdinimas nebuvo sėkmingas, išdraskė tik 10 plytaičių. Mano vyrai supykę ėmė laužyti, sukinėti atskiras mašinos dalis, bet ką gali padaryti plikomis rankomis plieniniam kalnui. Padaryti sugadinimai garo mašinai buvo nežymūs. Nusiminę grįžome į netolimą mišką, neįvykdę užduoties. Mašinos sugadinimu buvo apkaltinti vietiniai gyventojai, o už bausmę darbas durpyne pailgintas 1 valanda. (Urbonavičius, p. 96.)

Kaip toliau rašoma B. Urbonavičiaus knygoje, prie Kazliškių durpyno jo grupė sugrįžo rugsėjo 19 d. Šį kartą buvo pasiruošta geriau, turėta geros sprogstamos medžiagos, atsigabenta bifordo virvutė, atsinešta žibalo, kad ne tik susprogdinti garo mašiną, bet ir sudeginti visas pagamintų durpių atsargas. Ir šį kartą jokios durpyno apsaugos nebuvo, nors Aradas pasakoja, ją išsigandus ir išsilaksčius. Anot Urbonavičiaus, jei juo tikėti, ginkluota durpyno sargyba tuo metu už kilometro buvo pas krautuvininką ir girtuokliavo, švęsdama viršininko varduves. Kai viskas buvo paruošta, nakties tylumą suardė galingas sprogimas, virš partizanų galvų prašvilpė sudaužytos mašinos gabalai, užsidegė durpynas. Urbonavičius – šios akcijos vadovas tepamini tik vieno sovietų partizano Laurinavičiaus pavardę. Apie Aradą net neužsimena, matyt jo vaidmuo buvo pagalbinis arba jis visai čia ir nedalyvavo, o apie patį įvykį sužinojo iš kitų partizanų pasakojimų.

Susitikimas su lietuvių antinaciniu pogrindžiu

Tačiau I. Arado prisiminimuose yra ir įdomesnių momentų. Netikėtai atrandame žinią apie sovietų partizanų kontaktus su lietuviško antinacinio pogrindžio grupėmis. Vyko šių grupių susitikimai, pozicijų dėl Lietuvos ateities derinimas ir net planuoti ar kartu vykdyti atitinkamus veiksmus prieš vokiečius. Keli susitikimai, anot I. Arado, vyko netoli Švenčionių, viename iš jų dalyvavęs net ir pats Aradas (Aradas, p. 234). Jei dalyvavo, tai turėtų žinoti apie tai ir daugiau, bet čia Aradas rašo trumpai, sakydamas, jog tai buvo tarybinių partizanų iniciatyva perverbuoti Plechavičiaus rinktinę ir privilioti, kad Plechavičiaus rinktinė pereitų į sovietų partizanų gretas. Iš tikrųjų reikalas buvo daug sudėtingesnis ir Aradas apie tai greičiausiai nutyli, pateikdamas skaitytojui tik savo vertinimą:– “Jie buvo radikalūs nacionalistai ir fašistai ir, net žinant, kad Vokietija pralaimi, pereiti į sovietų pusę jiems nebuvo geras sprendimas.” Aradas tuos susitikimus įvardija, kaip susitikimus su Plechavičiaus armijos karininkais. Susitikimai vyko slapta vis dar tikintis, kad Plechavičiaus armijos kariai dezertyruos ir prisijungs prie sovietų Sniečkaus vadovaujamų partizanų, kartu atsineš savo ginklus ir atsives karių.

Plačiau situaciją yra aprašęs “Vilniaus” sovietų partizanų būrio vadas St. Apyvala, kuris pats su keliais lietuviais dalyvavo susitikimuose ir vedė derybas, pavestas M. Šumausko ir A. Sniečkaus. Šiuolaikinių istorikų darbuose situacija su derybomis atskleidžiama giliau. Būrio vadas S. Apyvala minėdamas su juo susitikimuose dalyvavusius partizanus, I. Arado nemini. Tad kyla klausimas ar I. Aradas iš viso galėjo dalyvauti tokiose slaptuose pasitarimuose. Plačiau šių pasitarimų istorija gerai aptarta istoriko R. Zizo knygoje “Sovietiniai partizanai 1941–1944 m.” (p. 329 – 339). Tačiau Aradas, būdamas St. Apyvalos būryje galėjo nugirsti, kad tokie susitikimai vyko. Jam tapus Jad Vašem centro vadovu, ir turint pilną priėjimą prie to laikmečio dokumentų, Aradas, tikriausiai, turėjo žinoti, kad tuose slaptuose susitikimuose dalyvavo ne tik vietiniai Švenčionių lietuvių nacionalinio pogrindžio atstovai, bet ir iš Vilniaus atvykęs lietuvių pogrindžio centro atstovas Lileikis. Nežiūrint to, kaip tų įvykių gyvas, tikras, bet neįrodomas dalyvis ir liudininkas, Aradas sėkmingai dalyvavo OSI organizuotose tyrimuose prieš Liliekį ir kitus lietuvius antinacinio pasipriešinimo dalyvius. JAV teisingumo departamento OSI (Office of Special Investigations) pagrindinis ginklas prieš Lileikį, Dailidę ir kt. lietuvius kaip tik ir buvo eksperto I. Arado surašyti kaltinimo liudijimai/raportai (Istorikas A. Idzelis: NKVD metodai naudojami ir dabar.

Atgal