VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

10.19. Tarp tiesos ir melo - Icchako Arado prisiminimai, keliaujant į Siono kalno viršūnę Specialiai „Lietuvos aidui“ iš Čikagos (4)

Violeta Rutkauskienė

 

Pogrindis

“-Maniau rasiąs išgyvenusius Švenčionių žydus nelaimingus ir prislėgtus, juk apie 80% bendruomenės išžudė poligone“ - tęsia toliau pasakojimą Aradas. Nei viena šeima neliko nepaliesta tragedijos. Tačiau Arado nuostabai, gyvenimas, regis tekėjo taip lyg poligonas tebūtų blogas sapnas. Žmonės ėjo į darbą, valgė, kalbėjosi, ginčijosi, o kartais netgi juokavo”(Aradas, p.100). Daugelis Arado paauglystės draugų išliko gyvi. Susirinkę vakarais kartu ėmę galvoti, kaip apsisaugoti ir išlikti, o svarbiausiai ,kaip ir iš kur gauti ginklų ir pasiruošti partizaninei kovai. Laimingo atsitiktinumo dėka, dirbant ginklų sandėlyje, jiems pavyko išvogti ginklų. Prasidėjo pogrindinė veikla ir pasiruošimas pabėgimui į mišką pas sovietų partizanus. Paauglių veikla neliko nepastebėta. Kilo įtampa tarp saviškių šeimose, geto bendruomenė jautė veiklos kryptį ir buvo gan priešiškai nusistačiusi paauglių atžvilgiu. Apie jaunimo pogrindžio veiklą sužinojo ir geto policija, laimei neįskundė gestapui. Kai pabėgimo į mišką planas jau buvo paruoštas, jį netikėtai sužlugdė 1942 m. tragiški įvykiai Švenčionyse ir apylinkėse.

Sovietų partizanų išpuolis

Besiruošiantis getą palikti jaunimas, kartkartėmis nugirsdavo ir apie sovietų partizanus, veikiančius Baltarusijos miškuose. Bandė ieškoti galimybių su jais susisiekti. Tačiau sovietų partizanai netikėtai Švenčionių apylinkėse pasirodė patys. 1942 m. gegužės 19 d. vermachto lengvąją mašiną, kelyje iš Švenčionių į Lentupį atakavę 5- 6 rankinėmis granatomis ir automatais ginkluoti vyrai buvo sovietų Markovo grupės partizanai iš Baltarusijos. Jie nužudė vokiečių vyresnįjį leitenantą, reichskomisarą Beką ir du vokiečių kariškius. Vokiečių valdžia už šį sovietų partizanų išpuolį žiauriai nubaudė vietinius Švenčionių ir apylinkių gyventojus. Kerštaudami vokiečiai tada sušaudė apie 500 nieko dėtų vietinių gyventojų, anot I. Arado, dauguma buvo vietiniai lenkų, rusų ir baltarusių inteligentijos atstovai. Buvo ir lietuvių tik I. Aradas jų nemini, gal nežinojo, o gal ir nutyli.

Paminklas Švenčionių geto kankiniams. Aut. J. Jakštas

Švenčionių geto planas. Informacinis stendas

Tačiau I. Aradas ir jo draugai komunistą Markovą gerai žinojo dar nuo mokyklos laikų, nes jis prieš karą dirbo žydų mokykloje istorijos mokytoju. Markovo pasirodymas Švenčionių apylinkėse paaugliams suteikė drąsos ir jie siekė jį susirasti bei prisijungti prie jo. Tačiau bandymai surasti komunisto Markovo partizanus iki 1943 m. buvo nesėkmingi. Tuo pačiu vokiečių įvykdyta bausmė vietos gyventojams, Aradui ir jo pogrindžio draugams davė suprasti į kokį pavojų geto žydams kelia jo pogrindinės grupės jaunuolių veikla. Ištverti gete vis sunkėjant sąlygoms, plintant ligoms ir epidemijai darėsi sunku, tačiau vilties teikė vokiečių pralaimėjimai fronte. Čia Aradas netikėtai pasakojimą pasuka į bendresnę padėtį Lietuvoje.

Lietuviai priešinasi nacių rėžimui

Sunkėjanti vokiečių armijos padėtis fronte ir darbo jėgos trūkumas Vokietijoje vertė vokiečius ieškoti papildomų jėgų frontui, pramonei ir žemės ūkiui. Vokiečių valdžia pradėjo Lietuvos gyventojus verbuoti ir gaudyti darbams Vokietijoje. Gyventojai tam aktyviai priešinosi. Vokiečiai išleido įsakymą mobilizuoti penkias amžiaus grupes į Lietuvos SS legioną Vokietijos armijos sudėtyje. Lietuviai nesutiko ir pasipriešino, reikalaudami Lietuvos nepriklausomybės mainais. Vokiečiai ėmė spausti: uždarė Vilniaus ir Kauno universitetus bei vidurines mokyklas visuose Lietuvos miestuose, taip pat ir Švenčionyse. Miestuose vyko demonstracijos, daug lietuvių buvo suimta. Nežiūrint to, anot I. Arado, šie įvykiai nepakeitė lietuvių požiūrio į žydus. Jis aiškina, jog visi lietuviai buvo suinteresuoti visišku žydų sunaikinimu, kad po Vokietijos pralaimėjimo neliktų nei vieno, kurie galėtų reikalauti turto sugrąžinimo ir kompensacijų už žydų aukas. Kaip tuo metu vos 15-16 m. jaunuoliui susiformavo tokia priešiška nuomonė apie lietuvius? Kaip tai atsitiko?

O, sovietų diversantų gaujų veikla, artėjant 1943-tiesiems, Švenčionių apylinkėse darėsi vis labiau pastebima. Motyvuojant suaktyvėjusia sovietų partizanų veikla, vokiečių valdžia pranešė likviduojanti Švenčionių, Ašmenos, Mikailiškių bei Salų getus, iš jų 6 tūkst. gyventojų perkeliant į Vilniaus ir Kauno getus. Getų perkėlimą pavesta atlikti Vilniaus geto policijai, vadovaujant Jokubui Gencui. Lietuviais, pasak I. Arado, nepasitikėta. Kodėl? ( Aradas, p. 161). Tokie vokiečių ketinimai pagreitino geto pogrindžio jaunimą bėgti į mišką pas sovietų partizanus.

Miškas ir nežinomybė

Bėgliai - penkiolikmetis I. Rudnickis su savo draugų grupele galiausiai sėkmingai pasprunka iš geto ir įsikuria Cirkliškio miške, tačiau surasti sovietinių partizanų kurį laiką nesiseka. Gyvena už pinigus pirkdami iš vietinių ūkininkų maistą. Jiems pavyksta užmegzti ryšį su lietuviu miškininku Guiga. Šis pasisiūlo pabėgėlius globoti, perspėti dėl galimų pavojų, jei pasirodytų vokiečiai arba lietuviai. Tačiau bėgliai dar nežino, jog A. Guiga- senas sovietų partizanų rėmėjas, bet ryšio ir pažinčių su sovietų partizanais pats miškininkas neskuba atskleisti. Nuolatos į mišką malkų atvažiuojantys aplinkinių kaimų valstiečiai – daugiausiai baltarusiai, šiek tiek lenkų, keli lietuviai, bet saugotis reikia visų, nes tarp jų buvo ne vienas kolaborantas. Palyginus greitai pabėgėliai apsipranta prie miško, susirenčia būstus, o gultus iškloja šienu, įsikuria virtuvę, mokosi šaudyti ir treniruojasi kovai su priešu. Užmezga artimesnius ryšius su keliais vietiniais ūkininkais, kurie remia maistu, teikia informaciją. Ilgainiui, pinigams pasibaigus ir pasijautus maisto trūkumui, pabėgėlių būrys priverstas iš ūkininkų maisto reikalauti grasinimais. Pabėgėliai ir sovietų partizanai tai vadino ‘”ekonominėmis akcijomis” , ūkininkai – apiplėšimais, dėl kurių jie buvo linkę skųstis vokiečiams, pranešdami apie partizanų ir besislepiančių miške žydų gaujas. Pirmajai ekonominei akcijai I. Arado būrys pasirinko lietuvio ūkį už kokių septynių kilometrų nuo Cirkliškio.

Apie narsų kovotoją, kurio neatsimena bendražygiai

Rudnickio (Arado) partizanavime ne viskas taip paprasta ir sklandu. Jo pasakojimas gan abstraktus, ne per daug sukonkretintas, Aradas, atrodo, vengia minėti kai kurių partizanų vardus, mini tik jam naudingus vardus ar įvykius, o visi veiksmai ir gyvenimas daugiausiai sukasi tik apie patį I. Aradą, tarsi kitų kovos bendražygių ir nebūtų. Laimei , apie Arado aprašomus žygdarbius galime pasitikrinti papildomai paskaitę jo būrio vadų išleistus prisiminimus, archyvuose išlikusius, kad ir negausius sovietų partizanų dokumentus bei jau šiais nepriklausomos Lietuvos laikais leidžiamus istorikų specialistų tyrimus. Sprendžiant iš istorikų pranešimų, žinių ar dokumentų, liudijančių narsų I. Arado/ Rudnickio partizaninį kelią yra nedaug. Jo būrio vadai sovietų partizanai St. Apyvala ir Br. Urbonavičius, palikę savo kovų prisiminimus, deja apie Aradą niekur neužsimena nei žodeliu, nors vardindami atliktus sovietų diversantų darbus, mini daugybę savo bendražygių, tiek lietuvių, rusų, tiek ir žydų tautybės kovos draugų. Keletas dokumentų, saugoma Lietuvos archyvuose, iš kurių matome šiokią tokią Arado veiklos charakteristiką.

1943-jų gegužės mėn. Aradas su savo pabėgėliais draugais vis tik pakliūva pas sovietų Baltarusijos miškuose veikusius Čiapajevo būrio partizanus. Čia nuo pirmų buvimo akimirkų jaunieji kovotojai pajuto sovietinių partizanų nusistatymą žydų atžvilgiu. Mus diskriminavo tik todėl, kad buvome žydai. Mes dar nežinojome apie antisemitizmą daugelyje sovietų partizanų būrių ir apie skriaudas, kurias žydai patyrė patekę į kai kurių jų rankas (Aradas, 173). Gan žiauriai sovietų partizanai elgėsi ir su netoliese miško tankmėje besiglaudžiančiais iš geto pabėgusiais žydais ir jų šeimomis. Partizanai jiems nepadėjo maistu, negynė nuo vokiečių apgulties, todėl vokiečių puolimo metu partizanai mažomis grupelėmis išsislapstydavo ir pabėgdavo, palikdami šeimų stovyklas likimo valiai ir vokiečių sudorojimui.

Atgal