VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

10.17. Lyg testamentas tų, kuriems pavyko išlikti gyviems, palikus Mažojoje Lietuvoje tėviškes sovietiniams kolonistams (2)

Jonas ČESNAVIČIUS

Žurnalistas, kraštotyrininkas, MLRT narys

Kad būtų aiškiau, pravartu pateikti citatų iš 1931 m. Prūsų lietuvių draugijos tarybos kreipimosi  Prūsų lietuvių balsas į lietuvių tautą. Jame rašoma: Dar ne taip seniai tas kraštas < ... > Vokiečių Vyriausybės raštuose  ir žemėlapiuose buvo vadinamas Preußisch-Litauen – Prūsų Lietuva. Ją sudaro Tilžės, Ragainės, Pilkalnės [Pilkalnio – J. Č.], Pakalnės, Stalupėnų, Insrutės [Įsruties – J.Č.], Goldapės [Geldapės – J. Č.], Darkiemių [Darkiemio – J.Č.] ir Labguvos apskritys  arba jų dalys, – apie 10 000 km2 su apie 500 000 gyventojų, kurių apie 80% yra lietuviškos kilmės. Visi to krašto geografiniai vardai yra grynai lietuviški. Noriu patikslinti, kad Mažajai Lietuvai priklausė ir Vėluvos apskritis. Iš Versalio (Paryžiaus) taikos sutarties signatarų Lietuvos valstybės ir lietuvininkų delegacija (vadovas Lietuvos respublikos užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras) Mažajai Lietuvai  reikalavo 13 lietuviškų Prūsijos apskričių.

Minėtame kreipimesi toliau rašoma: Prūsų lietuviai < ... > [Vokietijos imperijos, ypač valdant kancleriui  O. Bismarckui ir A . Hitlerio laikais, kuomet Rytprūsių provincijos oberprezidentu tapo Erichas Kochas (Erich Koch). Jo tikslu tapo išrauti viską, kas lietuviška (Rottet aus, was litauauish ist) –  J. Č.] neturėjo nei vienos mokyklos, kur būtų mokoma lietuviškai. Mokytojai grasino rykštėmis lietuviams mokiniams, kurie lankė lietuvių kalbos kursus. Viskas, kas lietuviška, buvo peikiama ir niekinama. Iš bažnyčių [evangelikų – J. Č.] jau baigiama šalinti lietuvių kalbą. Į lietuviškas parapijas skiriami kunigai, nemokantieji  lietuviškai. Tilžės miesto salių bei restoranų savininkai, vokiečių nacionalistų organizacijų ir net valdžios žmonių [pareigūnų – J.Č.] įbauginti, atsisako lietuviams duoti patalpas susirinkimams bei koncertams. < ... >. Pasitaiko, kad net galvos lietuviams apskaldomos.

Žinynas Kaliningrado srities gyvenvietės. (Населённые пункты Калининградской области)

Karaliaučiaus krašto jau iki karo (ypač hitlerininkų) suvokietintų, karo metais sunaikintų ir pokario metais sovietinių kolonistų (iš esmės) rusų, pervardintų lietuviškų gyvenviečių rusiškais pavadinimais, žinynas. Spausdintas 1970 metais Kaliningrade. Leidinys skirtas tarnybiniam naudojimui.

Tokių brutalių kolonizatorių etnocido veiksmų vargu ar aptiktume net Afrikos žemyne

Žinyno Населенные пункты Калининградской области metrika.

1938 m. rugsėjo 3 d. Naujasis Tilžės keleivis skelbia, kad Rytprūsiuose pakeitė 500 upių, ežerų, ir kanalų pavadinimų. Rytprūsiuose dabar per 2 000 naujų kiemų (kaimų - J.Č.) pavadinimų

 

Situacija klaiki: švietimas gimtąja kalba uždraustas, iš bažnyčių lietuvių kalba išgujama, į kraštą atgabenama vis daugiau kolonistų, lietuvių jaunimas vokietinamas kariuomenėje, pavardės suvokietinamos, administravimas vokiečių kalba, ... Pagaliau imtasi brutaliausių priemonių panaikinant lietuviškus vietovardžius. Be abejo Mažosios Lietuvos lietuvininkams visa tai kėlė didelį nerimą. Apie tai byloja Naujajame Tilžės keleivyje paskelbti faktai  Pvz.: 1934 11 17 – 113 kiemų vardai pakeisti į vokiškus pavadinimus; 1938 06 08 – Rytprūsiuose pakeitė daugybę kiemų ir miestų vardų – nebėra Kaukėnų, Pilkalnio, Stalupėnų. Pakeis ir upių vardus; 1938 06 11 – Tilžės – Ragainės krašte pakeitė 242 kiemų vardus; 1938 06 15 – Tilžės – Ragainės apygardoje pakeisti kiemų vardai; 1938 06 18 – Ragainės ir Pakalnės apygardose pakeisti kiemų vardai; 1938 06 22 – Tilžės – Pakalnės apygardose pakeisti kiemų vardai; 1938 09 03 – Pakeitė 500 upių, ežerų ir kanalų vardų. Rytprūsiuose dabar per 2 000 naujų kiemų vardų; 1939 01 11 – Pakeičiami dar keli Pakalnės krašto upių vardai [išvardinti 29 pavadinimai – J.Č.]; 1939 06 10 – Pagėgių krašte prapuolė visa eilė kiemų. [sujungiant kelis lietuviškus kaimus, jiems suteikiamas bendras vokiškas pavadinimas – J.Č]

Tokiomis aplinkybėmis ir sąlygomis, verždamiesi į Prūsiją, Mažąją Lietuvą 1944 m. rudenį užpuolė raudonarmiečių pulkai. Ir vokiečius, ir lietuvininkus, SSRS karinė ir civilinė vadovybė, bolševikų komisarai, teroristiniai sovietinių dalinių kariai, propagandistai (pvz., Ilja Erenburgas, Konstantinas Simonovas) laikė fašistais. Nors tas terminas visai netinka. Fašistais vadinti B. Musolinio italai. O A. Hitlerio vokiečiai – naciais, pagal vienintelės Vokietijoje nacionalsocialistų, arba nacių partijos (vok. sutrump. NSDAP) pavadinimą. Betgi rusai ir šiais laikais elgiasi skirtingai nei pasaulis. Bolševikų komisarai ragino naikinti viską, kas neva vokiška [kartu ir lietuviška – J.Č.], be pasigailėjimo visus žudyti, netgi senukus ir vaikus. Moterys ir nepilnametės mergaitės buvo organizuotai  grupėmis masiškai prievartaujamos. Manoma, kad SSRS vadovybės buvo duotas žodinis įsakymas, tą skatino frontų vadai sunaikinti vietinius gyventojus: Stalinui tas kraštas buvo reikalingas be vietinių gyventojų, o kariams – pamaloninimas atlikti (pasitenkinimo) „žygdarbius“. Žr.: Leonid Rabičev Karas viską nurašys (Vilnius, 2016. P. 261 – 262, 264, 267 – 268).

Taigi, ne be pagrindo lietuvių tautoje žinomas plačiai paplitęs posakis: Viens raudonas kaip šėtonas, kitas rudas kaip šuva (apie diktatorius Staliną ir Hitlerį). Ten, kur nėra teisingumo, demokratijos, o valstybiniai santykiai diktatorinių režimų (bolševikinės SSRS ir nacių Vokietijos) sprendžiami jėga, negausių tautų gyvybinių reikalų visai nepaisoma. Taip pasielgė hitlerininkai ir bolševikai  1941 m. sausio 10 d.: Molotovas ir Šulenburgas [Schulenburg; Vokietijos ambasadorius SSRS – J.Č.] slaptuoju protokolu pasidalijo dalį Lietuvos žemių. Vokietija komunistinei Sovietų Sąjungai pardavė jai niekada nepriklausančią Užnemunės Suvalkijos dalį (vadinamąjį  Suvalkų koridorių) už 7 milijonus 500 tūkstančių aukso dolerių arba 31 milijoną 500 tūkstančių markių, teroristinei agresyviai stalininei Sovietų Sąjungai.

Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai sąjungininkai SSRS imperijai perdavė administruoti iki Taikos sutarties tarp kariaujančių valstybių pagrindinę Mažosios Lietuvos lietuvių etninę teritoriją – Karaliaučiaus kraštą. 1946 m. paverstas rusiška Kaliningrado sritimi. Vietiniai gyventojai  per sovietinį genocidą buvo naikinami, kiti tremiami į Sibirą, sugrūsti į konclagerius. Likusieji deportuoti į sovietinamą Rytų Vokietiją. Daug gyventojų buvo lietuvininkai, o lietuvių kilmės – dauguma. Visi baltiški (lietuviški, prūsiški, jotvingiški, kuršiški) vietovardžiai ir vandenvardžiai buvo pakeisti rusiškais. Tai tiesiog šėtono darbas. Tai etnocidas!

Bolševikai kaip ir naciai Mažoje Lietuvoje vienu mostu panaikino ne tik visus  buvusius vietovardžius, bet sulygino su žeme daugybę gyvenviečių. Tam įsitikinti pakanka pavartyti Kaliningrade (Karaliaučiuje) tarnybiniam naudojimui atspausdintą žinyną Населенные пункты Калининградской области. Краткий справочник. Н31. Калининград. 1976. 396 puslapiai. Redaktoriai Belanov J. N. Ir Sidorenko G.V.  Jame kaip veidrodyje atsispindi totalaus etnocido mąstai, nei kiek ne menkesni už nacių.

Dėl tokių Trijų Didžiųjų – 1945 m. pasibaigus karui, nebuvo įgyvendinti Atlanto chartos (1941 VIII 14) įsipareigojimai atkurti iki karo gyvavusias suverenias valstybes, taigi atkurti ir Baltijos šalių valstybingumą. Po karo susilpnėjo Vakarų valstybės, susikūrė galinga agresyvi sovietų imperija. Dėl tokių žmonijos  istorijoje dar nebūtų žiaurių Sovietų Sąjungos nusikaltimų Mažosios Lietuvos išeivių Vokietijoje organizacija – Mažosios Lietuvos taryba paskelbė du Fuldos  (Vokietijos miestas) aktus. Pirmajame (1946 m. lapkričio mėn.) SSRS administruojamą Karaliaučiaus kraštą prijungti prie Lietuvos (Didžiosios). Aktas, kaip VLIK‘o priedas, 1949 m. buvo įteiktas D. Britanijos, Prancūzijos vyriausybėms ir JAV valstybės departamentui. Antrajame  (1947 I 15) lietuvininkai protestuoja dėl SSRS vykdyto Mažoje Lietuvoje genocido, jų tėvynės naikinimo, masiško kolonizavimo rusais bei rusakalbiais. Prašoma iki krašto susijungimo su Lietuva pavesti jį valdyti Jungtinių Tautų komisijai.

Ištrauka iš 1934 m. lapkričio 17 d. Naujajame Tilžės keleivyje paskelbto sąrašo 113 kiemų (Mažojoje Lietuvoje kaimai buvo vadinami kiemais - J.Č.) vardai pakeisti į vokiškus pavadinimus.

Nuo tada Aukskalniai tapo Friedrichsfeld;  Beržupiai - Birkenhaufen; Būdupėnai - Hartingsberg; Ežerninkai - Wiefenfeld;  Ežerupiai - Walddorf; Jonežeris - Birkenhelm; Karalkiemis - Lindental; Karklaukiai - Weldenfeld; Kaušiai - Horftenau - ; Kumelupėnai - Ebenfelde; Lazdynai - Neuwalde; Lapėnai - Birkenhof; Laugaliai - Koenigsfeld.

 

J. Stalinas it F. D. Ruzveltas Teherano konferencijoje

(1958 m. KELEIVIS. Laikraštis KELEIVIS.

 Mažosios Lietuvos lietuvių, pasitraukusių į Vakarus II  pasaulinio karo pabaigoje nuo bolševikų vykdyto genocido. Spausdintas 1950 –1968) m. Vakarų Vokietijoje. Leido Mažosios Lietuvos tėviškės mylėtojų draugija

 

KELEIVIS. 1951 rugpj.-rugs. Nr 8-9. (Videos, Nr 1) -

Laikraštis KELEIVIS. Mažosios Lietuvos lietuvių, pasitraukusių į Vakarus II  pasaulinio karo pabaigoje nuo bolševikų vykdyto genocido. Spausdintas 1950 –1968) m. Vakarų Vokietijoje. Leido Mažosios Lietuvos tėviškės mylėtojų draugija

 

Žemėlapis paskelbtas Vakarų Vokietijoje leistame laikraštyje Das Ostpreuβenblatt (1985 m. kovo 9 d.), straipsnyje In Teheran fielen die Würfel ... Zur Vergeschichte der sowjetisch-polinischen Teilung Ostpreuβens. 1943 m. Teherane (Iranas) buvo nuspręsta dėl Rytprūsių padalijimo tarp Sovietų Sąjungos ir Lenkijos priešistorė.

Žemėlapis rodo Stalino reikalaujamą Karaliaučiaus krašto padalijimą pagal JAV ir Sovietų Sąjungos Teherano konferencijos protokolus. Žemėlapis rodo pirminį Stalino reikalautą Karaliaučiaus krašto pajūrio ruožą su Karaliaučiaus ir Klaipėdos uostais.

 

Esant progai norėčiau dar kartą paviešinti TĖVIŠKĖS ŽIBURIUOSE (Toronto. 1970 VII 09) Nr. 28 (1067) paskelbtą Algirdo Gustaičio Atvirą laišką buvusiam JAV prezidentui H. S. Trumanui . Jame teiraujamasi ar Potsdamo konferencijoje buvo pasiūlyta šiaurinę Prūsijos dalį priskirti Lietuvai. Laiške rašoma, jog į Potsdamą atvyko < ... > lietuvių delegacija, apsirūpinusi reikalingais dokumentais, įrodančiais, jog šiaurinė Prūsijos dalis turi priklausyti Lietuvai, tenai buvo konferencijos metu, bet rusai jiems neleido pasirodyti. Nelaimei, po trumpų svarstymų toji sritis buvo pavesta laikinai SSRS administracijai. < ... > Esą po šių susitarimų rusai sunaikinę  Potsdamo konferencijoje pasiruošusius dalyvauti lietuvius.

Apie JAV vadovų, dalyvavusių per II pasaulinį karą ir po jo įvairiose konferencijose prezidentų (T. Ruzvelto, vėliau H. Trumano, ypač gen. D. Eizenhauerio, iki tol vadovavusiam Antrajam frontui Vakaruose – JAV karinėms pajėgoms; Stalino „draugo“) nuolaidžiavimo Sovietų Sąjungai politika, nežinojimą ir nepaisymą Europos reikalų; naivią diplomatiją ir nesupratimą, kad diktatorius Stalinas yra daug kartų baisesnis pasauliui nei Hitleris. Apie tai išsamiai ir pagrįstai, remdamasis slaptais dokumentais, monografijoje Mažosios Lietuvos politinė ir diplomatinė istorija (kn. sudarytojas V. Pėteraitis, red. dr. Antanas Balašaitis, rec. dr. A. Matulevičius. Vilnius, 1995) rašo mažlietuvių iš Klaipėdos krašto, išeivijoje JAV Lietuvos laisvės komiteto narys, Lietuvos atstovas pavergtų Europos tautų seime, Mažosios Lietuvos rezistencinio sąjūdžio pirmininkas Martybas Brakas. Mažosios Lietuvos problemos aptarimas ir straipsnių rinkinyje Mažoji Lietuva: Lietuvininkų kovos (sud. V. Šilas, moksl. redaktorius  dr. A. Matulevičius; Vilnius, 2010, papildytas II leidimas 2020).

Žymus išeivis JAV, politologas ir „kietas“ antikomunistas Vilius Bražėnas straipsnyje Kas ir kodėl prailgino karą? (kn. Nauja pasaulio santvarka. Kaunas, 2000. P. 67)  perpasakoja JAV senatoriaus B. Galdwaterio svarbias mintis: Tas karas tęsėsi dvejais metais ilgiau, negu turėjo būti, ir dėl to iškilo sovietų imperija.  Viešumon iškyla naujų slaptų pasitarimų: baigti II pasaulinį karą 2 metus buvo sąmoningai delsiama, tai Ruzvelto kaltė. 1985 m. D. Fauleris (George Fowler)straipsnyje pabrėžia,  kad Didžiosios Britanijos ir JAV žvalgybos aukšti pareigūnai įtikinėjo savo vyriausybes, kad priimtų vokiečių antinacių siūlymus padėti Vokietijai pasiduoti Vakarų valstybėms. Svarbiausia – neįsileisti Sovietų Sąjungos į Vidurio ir Vakarų Europą. Vieno pasaulio valdžią suplanavo Vakarų globalistai, internacionalistai; jiems padėjo Maskva. JAV laivyno atašė D. Erlio 1960 m. straipsnyje pažymima, kad prezidentui Ruzveltui turėjo paveikti ne tik globalizmo planai padalinti pasaulį į dvi dalis, bet ir SSRS agentai, bet ir agentai esantys JAV vyriausybėje. Tai lemtinga klaida! Vakarų sąjungininkų kariuomenės vyriausiasis vadas gen. D. Eizenhaueris, paklusnus globalistams, neleido JAV gen. D. Patonui (G.S. Patton), nei britų gen. B. Montgomeriui užimti Prahą, Berlyną. Leido tai padaryti SSRS kariuomenei. Šią klaidą (nusikalstamą) tuoj po karo atskleidė Didžiosios Britanijos vadovas V. Čerčilis. Prasidėjo šaltasis karas. Taip susidarė agresyvi sovietų imperija. Maža to, iš jos „išvaduotų“ iki karo nepriklausomų valstybių buvo sukurtas karinis Varšuvos blokas.

.........................

(* Rytprūsiai – Prūsijos karalystės provincija. Tai senovinės autochtonų baltų, daugiausia prūsų žemės   nuo Vyslos iki Nemuno upių, kuriose gyvavo Mažoji Lietuva, kurios pagrindinė dalis – Karaliaučiaus kraštas. Nemuno žemupio dešiniajame krante lietuvininkų (ir buvusių kuršių) žemė po I pasaulinio karo imta vadinti Klaipėdos kraštu).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Atgal