VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

10.17. Tarp tiesos ir melo - Icchako Arado prisiminimai, keliaujant į Siono kalno viršūnę. Specialiai „Lietuvos aidui“ iš Čikagos (5)

Violeta Rutkauskienė

 

Susitikimas su prosovietiniais lietuviais

1943 m. birželio mėn. pabaigoje Aradą ir dar 2 partizanus Čiapajevo būrio vadovybė pasiuntė pasitikti prosovietinių lietuvių diversantų, parašiutais nusileidusių Rytų Baltarusijoje. Jų buvo dvylika, gerai automatais ginkluotų lietuvių desantininkų. Aradui buvo pavesta juos nulydėti į bazę. Pakeliui kalbėdamasis su vadu, Aradas pasipasakoja esantis iš Švenčionių ir geto pogrindžio, o taip pat apie padėtį Švenčionyse, vietinio ir Vilniaus geto pogrindžius bei apie lietuvį Kazlauską, aktyviai veikiantį pogrindžio komunistų partijoje , taip pat slėpusį iš Švenčionių geto pabėgusias žydaites (Aradas, p. 179-180). Bet Aradas kažkodėl pamiršta įvardinti atvykusio iš Maskvos lietuvių partizanų vadą vardu. Arado pasakojimui šioje vietoje kiek daugiau aiškumo įneša žinomas Lietuvos istorikas dr. Rimantas Zizas knygoje “Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941-1944 m.  Jis pastebi, kad pirmasis iš sovietų pogrindžio vadovų, kuris 1943 m. užmezgė ryšius su su pabėgusiais iš geto Lietuvos žydais, buvo Domas Rocius- slap. Baškys (Rainių žudynių vykdytojas). Jis A. Sniečkui rašė, kad tuoj po atvykimo į Kazėnų miškus 1943 m. gegužės 20 d. sutiko “vieną jauną žyduką”– Iciką Rudnickį, pabėgusį iš Vilniaus (turi būti -Švenčionių) geto. Šis papasakojęs apie geto gyvenimą, apie tai, kad “per kažkokį Kazlauską getas turi ryšio su kompartija. D. Rocius Rudnickį/Aradą pasiuntęs susisiekti su V. Kazlausku, bet šis grįžo neįvykdęs užduoties ir nesuradęs jo ((R. Zizas. Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941-1944m.Vilnius, 2014. p.125-126; p. 197-198).).Atrodytų, kad Rainių žudynių budelis D. Rocius ir buvo tas asmuo, kurį, sutikęs su grupe iš Maskvos nuleistų partizanų, lydėjo I. Aradas į bazę. Domas Rocius, kaip atrodo, buvo tas žmogus, kuris Aradą, kaip Lietuvos atstovą iš sovietų baltarusių partizanų būrio atsikvietė į naujai suformuotą partizanų būrį “Žalgiris”. Tad po truputį aiškėja, kodėl rašydamas atsiminimus Aradas nutyli Rainių žudiko Rociaus vardą.

Baltarusijoje veikusieji sovietų partizanai

Rainių žudynių organizatorius D. Rocius buvo tas žmogus, kuris atsikvietė I. Aradą į lietuvišką raudonųjų diversantų būrį

Sovietų partizanas Fiodoras Markovas, partizanų grupės išpuolio prieš vokiečius 1942 m. gegužės 19 d. m. vadas. Po šio išpuolio vokiečiai sušaudė apie 400 Švenčionių apylinkių gyventojų

Netrukus Rudnickis pereina į naujai suformuotą lietuvio komunisto S. Apyvalos vadovaujamą sovietų partizanų grupę “Vilnius”. Būrį ,anot I. Arado, sudarė 24 partizanai, anot to paties būrio partizano B. Urbonavičiaus -22, o pagal būrio vado S. Apyvalos prisiminimus tik 11 narių. “Vilniaus” būryje, kaip ir kituose sovietų partizanų grupėse, netrūko ir visai jaunų žydų tautybės kovotojų. “ Tai byloja Švenčionių žydų geto kalinio I. Rudnickio (Arado), gimusio 1926 m. pavyzdys. 1943-1944 m. jis, 17-18 m. jaunuolis buvo “Vilniaus” būrio partizanas, dalyvavo keliose diversinėse akcijose sprogdinant Vilniaus- Daugpilio geležinkelį, minuojant Vilniaus plentą ir kt. Be abejonės tokių jaunų partizanų vaidmuo buvo pagalbinis, ypač vykdant svarbesnes, sudėtingesnes diversijas”- rašo istorikas R. Zizas, remdamasis “Vilniaus“ sovietų būrio vadų J. Bagdono ir St. Apyvalos 1943 m. pabaigos I. Rudnickio (Arado) charakteristika, saugoma Lietuvos Ypatingajame Archyve. ( Zizas, p. 229.)

Du Kunickiai- panaši istorija

“Kai tapau “Vilniaus” būrio nariu, man buvo pakeistas tiek vardas, tiek pavardė” - sako I. Rudnickis. Jam pranešta, kad jo vardas bus Anatolijus (Tolka), o pavardė iš Rudnickio pakeista į Kunickį. Sutapimas ar tiesiog atsitiktinumas, bet “Vilniaus” partizano vado S. Apyvalos komandoje, iš Maskvos 1942 m. atsiųsto diversantų būrio sudėtyje buvo ir kitas Kunickis. Panašaus amžiaus, 19 metų, tik vardu Michailas, žurnalistas, prieš karą dirbęs “Pravda Vilenska” redakcijoje. Jis žuvo prieš įkuriant Vilniaus būrį, dar prieš Arado prisijungimo prie grupės. Tačiau abu šiuos bendrapavardžius Kunickius sieja viena, atrodo labai panaši istorija.

Mirtis per girtuokliavimą

Kai po vienos “Vilniaus” sovietų grupės sprogdinimo operacijos vokiečių pajėgos pradėjo šukuoti Lentupio apylinkes, Arado grupė persikėlė į Cirkliškio rajoną ir apsistojo nuošalioje vietoje pas savo rėmėjus. Į svečius užėjusiems partizanams šeimininkai prie vakarienės patiekė degtinės ir Arado bendražygiai nemažai išgėrė. Jų girti balsai aidėjo visoje sodyboje ir po vidurnakčio. Degtinė liejosi kaip vanduo, bet aš jos neliečiau, rašo Aradas/Tolikas/Kunickis. Aplinkybės reikalavo, kad bent vienas iš mūsų liktų blaivus. Vos primigusį mane pažadino šunų lojimas. Prisigėrę degtinės Arado bendražygiai kietai miegojo. Pravėręs duris patikrinti, ko loja šunys, Aradas pamatė link sodybos žvyrkeliu riedančius kareivių vežimus. Arado riksmas prikėlė apygirčius partizanus ir jie pro užpakalines duris movė į mišką. Tačiau išsigelbėjo ne visi, buvo ir žuvusių (Aradas, p. 207-209.)

Labai panaši istorija nutiko tose pačiose apylinkėse su ką tik paminėtu Arado/ Kunickio pirmtaku Michailu Kunickiu. Ją savo atsiminimuose aprašė “Vilniaus” sovietų būrio, kuriam priklausė Aradas ,vadas St. Apyvala. Pasibaigus vienai operacijai, būrio vadas nutarė sudaryti grupę iš Markovo, Deršono, Kunickio ir pasiųsti juos į pietinį Lentupio miško pakraštį ieškoti ryšių ir rėmėjų. Trijulė apsistojo pas valstietį Mažutą, paprašė užkasti, tačiau šeimininkas nepagailėjo ir degtinės. Pavakare trijulė sugalvojo arkliu pasivažinėti po gretimus kaimus, o vakare grįžo pas Mažutą nakvoti. Naktį vienkiemį apsupo Lentupio policija ir savisaugiečiai. Nors partizanai atkakliai gynėsi, bet neatsilaikė, visi žuvo….Tik ar neįsipynė nelabai didvyriškai žuvusio Michailo Kunickio istorija į narsaus jo bendrapavardžio partizano I. Arado legendą? Įtarimo yra, jog I. Aradas pasiskolino iš žuvusio bendrapavardžio tam tikrus jo istorijos fragmentus. Komunistų leidžiamas laikraštis „Tiesa“ girtų partizanų žūtį aprašė, kaip didvyrišką sovietų partizanų kovą su vokiečiais.

Vienas įvykis – trys versijos

1943 m. gruodžio pabaigoje sovietų būrio vadas, Vladas Kurmelis (tikroji pavardė – Bronislovas Urbonavičius), pritrūkus sprogdiklių ir kabelių pasiuntė I. Aradą ir jo bendražygį Vaniušą Kurskį į Naročių parnešti trūkstamų sprogdinimui komponentų. Po kelių dienų, grįžtant naktį siauru keliu rogėmis, netoli Lentupio, grįžtantys abu sovietų partizanai kaktomušais susiduria su priešpriešais dvejomis rogėmis važiuojančiais lietuviais policininkais. Aradas pasakoja:- “Mūsų arkliai stovėjo surėmę kaktas. Aš atlaužiau automato gaiduką ir rusiškai šūktelėjau: Stok, kas eina? Iš rogių į pusnį sušoko keletas žmonių. Prieš mus stovėjo penki juodas uniformas vilkintys lietuvių policininkai. Policininkai keliavo dvejomis rogėmis, prikrautomis didelių ryšulių. Ryšuliuose buvo daug kareiviams skirtų cigarečių ir pinigų atlyginimams. Liepiau sugulti vienam šalia kito veidu žemyn, kad nematytų, jog mes tik dviese. Nusprendėme pristatyti belaisvius į bazę. Kelionė atgal buvo lėta, tačiau rytą buvome sovietų partizanų teritorijoje ir jautėmės saugūs. Bazėje mudu labai išgyrė.”(Aradas, p.220-221). Puikus šešiolikmečio Arado partizaninis žygdarbis?! Bet sunku patikėti, kad žymiai gausesnis lietuvių policininkų būrys, negalėjo pasipriešinti paaugliui partizanui. Tik ar tikrai viskas vyko taip, kaip pasakoja I. Aradas savo prisiminimų knygoje.

Jo būrio vadas Stasys Apyvala tą įvykį savo knygoje ”Sakalai broleliai” (Apyvala p. 194) aprašo taip: Naujųjų 1944 m. išvakarėse į bazę vienas po kito grįžo kovinės grupės, stovykloje jau galėjai jausti prieššventinę nuotaiką. Diversinės grupės raportavo apie sėkmingai atliktus uždavinius ir okupantams padarytus nuostolius. Sustoję būreliais dalinosi patirtais įspūdžiais, šaipėsi iš vokiškų fašistų ir bukagalvių policininkų. Vlado Kurmelio grupė (ne Aradas su Vaniuša) atsivedė penkis į nelaisvę paimtus policininkus. Jie saugojo pastotes, kurios vežė maistą ir gėrimus Kamajų nacionalistų įgulai. Savaime suprantama visa tai pateko ant šventinio stalo.” Keista, bet šitaip narsiai pasižymėjusį I. Aradą ir jo bendražygį Vaniušą būrio vadas net nepamini. Minima visa Vlado Kurmelio ( B. Urbonavičiaus) grupė…

Atgal