VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

09.25. Saulės mūšis ir Kalavijuočių ordino galas

Dr. Tomas Baranauskas

Lietuvos istorijos institutas

1236 m. rugsėjo 22 d. įvykęs Saulės, arba Šiaulių, mūšis yra išskirtinis ne tik tuo, kad tai – pirmasis didelis lietuvių laimėtas mūšis. Jo pasekmė – Kalavijuočių ordino panaikinimas ir pirmasis stiprus smūgis vokiečių ekspansijai Pabaltijyje. Lietuvos pergalė šiame mūšyje sustabdė, atrodytų, neišvengiamai greitą Pabaltijo nukariavimą ir tuo įtakojo viso Vidurio Rytų Europos regiono istoriją, ar bent jau įspėjo, kad jai lemta rutuliotis kitaip, nei planavo agresoriai.

Sunkus kalavijuočių kelias į Saulės mūšį

1236 m. žygiui į Lietuvą vadovavęs antrasis ir paskutinis Kalavijuočių ordino magistras Folkvinas (1209–1236) iš tiesų nebuvo šio žygio sumanytojas ir entuziastas, o tik įrankis valdingo popiežiaus Grigaliaus IX (1227–1241) rankose. Pretekstą popiežiui įsikišti į Livonijos reikalus davė ginčas dėl naujo Rygos vyskupo skyrimo. Rygos vyskupystės kapitula Rygos vyskupu išrinko Mikalojų (1229–1253), o Bremeno arkivyskupas juo norėjo matyti Albertą Sverberį. Ginčą spręsti ėmėsi popiežius vicelegatas Balduinas Alnietis, kuris išsprendė ginčą Mikalojaus naudai, bet tuo neapsiribojo, o liko Livonijoje ir ėmė kištis į jos valdymą, gerokai pašokdindamas Kalavijuočių ordino riterius.

Tuo metu Kalavijuočių ordinas buvo ką tik pradėjęs puolimą į pietus nuo Dauguvos. Pretekstą tam davė žiemgalių ir kuršių įsiveržimas į Livoniją 1228 m., po kurio kalavijuočiai iškart surengė žygį prieš žiemgalius, o 1229 ar 1230 m. – ir į Lietuvą. Buvo nuniokota Nalšios žemė ir joje sumušta Lietuvos kariuomenė. Kalavijuočių puolimas vyko sėkmingai, o žiemgalių ir lietuvių nuostoliai buvo dideli. 1230 m. pabaigoje kalavijuočiai smogė ir kuršiams. Šiaurės Kuršo (Vanemos žemės) gyventojai buvo priversti mokėti duoklę Rygos vyskupui, miestui ir Kalavijuočių ordinui.

Ir štai šią triumfo akimirką į Livonijos reikalus įsikišo popiežiaus vicelegatas Balduinas Alnietis. Jo tikslas buvo sukurti Livonijoje tiesiogiai popiežiaus valdomą valstybę, neužmirštant, žinoma, ir savo vaidmens joje. 1230 m. gruodžio 28 d. jis sudarė sutartį su šiaurinių kuršių kunigaikščiu Lamekinu, pagal kurią kuršiai įsipareigojo priimti krikščionybę ir popiežiaus paskirtą vyskupą, bet išsaugojo savo politinę nepriklausomybę nuo Rygos. Netrukus į šią sutartį Balduinas įtraukė ir daugiau kuršių žemių, įskaitant livoniečiams jau pasidavusią Vanemą.

Kalavijuočiai ir Rygos vyskupas galėjo likti be nieko, o Kurše turėjo atsirasti nuo jų nepriklausoma krikščioniška valstybė. Šito jau buvo per daug.

1231 m. kalavijuočių magistras Folkvinas skubiai ieškojo sąjungininkų ir net kreipėsi į Prūsijos nukariavimą pradėjusį galingesnį Vokiečių ordiną, prašydamas leisti kalavijuočiams prisijungti prie jo. Tačiau derybos vyko vangiai ir užtruko 6 metus, nes kalavijuočiai siekė išlaikyti savo autonomiją.

Kalavijuočiai ryžosi stoti į atvirą kovą su Balduinu Alniečiu. Pastarajam išvykus pas popiežių, 1232 m. pradžioje kalavijuočiai pajungė visas su Balduinu sutartis sudariusių kuršių žemes.

Tuo tarpu Balduinas 1232 m. sausio 29 d. iš popiežiaus Grigaliaus IX gavo legato įgaliojimus bei buvo paskirtas Žiemgalos vyskupu. Vokietijoje jis surinko kariuomenę kryžiaus žygiui ir patraukė su ja prieš Kalavijuočių ordiną. Livonijoje jis pasirodė 1233 m. liepą ir iškart pabandė jėga užimti Revelį (Taliną). Kalavijuočiai sumušė Balduiną Katedros kalno mūšyje. Nieko nepešęs 1234 m. pradžioje Balduinas paliko Livoniją ir popiežiaus kurijoje pradėjo teismo procesą prieš kalavijuočius ir juos rėmusį Rygos vyskupą Mikalojų. Grigalius IX 1234 m. vasario 9 d. atleido Balduiną iš legato pareigų.

Tad 1233–1234 m. Livonijoje vyko tikras vidaus karas ir susiformavo dvi stovyklos: vienoje pusėje – Balduinas ir jį remianti Estijos diduomenės dalis, o taip pat Daugavgryvos (Diunamiundės) ir Kiarknos (Falkenau) cistersų vienuolynai bei Tartu (Dorpato) vyskupas Hermanas fon Bukshiovdenas, o jo pagrindiniu priešu tapo Kalavijuočių ordinas, aktyviai ieškojęs sąjungininkų. Ši sąjungininkų paieška atvedė kalavijuočius į unikalią sąjungą su stačiatikiška Naugardo žeme. Jie rado sąjungininką Naugardo ir Zalesės Perejaslavlio kunigaikščio Jaroslavo asmenyje, kuris parėmė Kalavijuočių ordiną vidaus kare ir 1234 m. kovą surengė karo žygį į Balduino sąjungininkų žemes – nusiaubė Tartu vyskupo valdas ir sudegino Kiarknos cistersų vienuolyną. Šie ryšiai sudarė galimybes dar ir 1236 m. magistrui Folkvinui gauti iš Naugardo žemės pagalbinį pskoviečių būrį žygiui į Lietuvą.

Į ginčą su kalavijuočiais įsitraukė ir Danijos karalius Valdemaras II (1202–1241), pretendavęs į tas pačias Šiaurės Estijos sritis, kaip ir Balduinas. 1236 m. pavasarį popiežius Grigalius IX paskelbė savo nuosprendžius Balduino Alniečio ir Valdemaro II byloje prieš kalavijuočius. Nors Balduinas su savo kaltinimais nieko sau nepasiekė, popiežiaus sprendimas dėl Šiaurės Estijos buvo smūgis kalavijuočiams. 1236 m. balandžio 10 d. popiežius pareikalavo Taliną su apylinkėmis perduoti Danijos karaliui. Kalavijuočiai turėjo netekti apie 40 procentų savo valdų. Tačiau prieš priimdamas šį sprendimą popiežius suplanavo ir savotišką „kompensaciją“ kalavijuočiams – 1236 m. vasario 15 d. legatui Vilhelmui Modeniečiui pavedė Vokietijoje skelbti kryžiaus žygį prieš pagonis. Tai bus pirmasis kryžiaus žygis į Lietuvą. Žygiui turėjo vadovauti magistras Folkvinas, kuris nenoromis pakluso popiežiaus valiai.

T. Baranausko ir G. Zabielos knygos „Saulės mūšio pėdsakų paieškos“ (Vilnius, 2016) viršelis su Saulės mūšio atvaizdu iš XVI a. vid. Iliustruotojo metraščių sąvado

Kadras iš dokumentinio filmo „Saulės mūšis“ (režisierius S. Bartkus, 2006). A. Kuzmicko nuotr.

Saulės mūšio istoriografinės lokalizacijos ir Šiaul- šaknies vietovardžiai Šiaulių žemėje

Kalavijuočių ordino magistro antspaudas

Viduramžių mūšio vaizdas Morgano (Maciejowskio) biblijos iliustracijoje, apie 1240 m.

Lietuvos padėtis po 1229 ar 1230 m. Nalšioje patirto pralaimėjimo ilgą laiką buvo sunki, gal net kritiška. Anksčiau faktiškai kasmet rengę karo žygius į kaimynines žemes, lietuviai beveik nutraukė savo antpuolius iki pat 1238 m. Todėl galima įtarti, kad Nalšios kautynėse žuvo tuometinis Lietuvos valdovas ir prasidėjo kovos dėl valdžios, iš kurių nugalėtoju išėjo Mindaugas. Balduino Alniečio Livonijoje sukelta sumaištis gerokai pasitarnavo Lietuvai, duodama atokvėpį šiuo sunkiu laikotarpiu.

Kokia Mindaugo padėtis buvo 1236 m. rudenį, sunku pasakyti, bet, kadangi Lietuvos pasyvumo laikotarpis jau ėjo į pabaigą, galima numanyti, kad Mindaugas jau buvo įtvirtinęs Lietuvoje. Žemaičių kunigaikštis Vykintas, daugumos istorikų manymu vadovavęs Saulės mūšiui, buvo Mindaugo svainis (brolio žmonos brolis), taigi, Mindaugo žmogus. Visa tai leidžia manyti, kad į Šiaulių mūšį ėjo jau Mindaugo suvienyta Lietuva.

Kryžiaus žygis į Lietuvą ir mūšis

1236 m. vasarą Rygoje susirinko kryžininkai („piligrimai“), vadovaujami grafo Henriko II Danenbergo ir didiko Teodoriko Hazeldorfo. Nekantraujančių svečių raginamas greičiau žygiuoti, kalavijuočių magistras Folkvinas prašė duoti daugiau laiko pasiruošimui ir žygio pradžią atidėjo iki rugsėjo pradžios.

Per tą laiką jis spėjo prisikviesti į talką prieš „bedievišką Lietuvą“ 200 pskoviečių dalinį, kuriame, anot Nikono metraščio, dalyvavo ir šiek tiek naugardiečių. Tai gana retas stačiatikių rusėnų dalyvavimo kryžiaus žygyje pavyzdys, nulemtas tuo metu sudarytos unikalios sąjungos tarp Naugardo bei Kalavijuočių ordino. Naugardo ir Zalesės Perejaslavlio kunigaikštis Jaroslavas gal ir pats būtų dalyvavęs žygyje su pagrindinėmis pajėgomis, bet tuo metu jis ruošėsi žygiui į Kijevą ir ketino užimti jo sostą, tad visas pajėgas sutelkė būtent šiam tikslui.

Susidariusi nemaža kariuomenė, vokiečių istoriko Frydricho Beninghofeno manymu, galėjo siekti 3000 karių. Tačiau šis skaičius laikytinas minimaliu ir yra nepakankamai pagrįstas šaltinių duomenimis. Antai Saksų pasaulio kronika vien žuvusių kryžininkų nurodo 2000. Tikrasis kariuomenės skaičius, matyt, buvo bent kelis kartus didesnis ir galėjo siekti 8700 karių.

Folkvino vedama kariuomenė maždaug rugsėjo pradžioje turėjo iš Rygos per Žiemgalą patraukti į Lietuvą. Žygiuota greičiausiai per vienintelį vokiečių atramos punktą Žiemgaloje – Mežuotnės pilį. Žygio kryptį istorikai paprastai orientuoja pagal mūšio vietą Šiaulių krašte. Vis dėlto kalavijuočiai galėjo nesiveržti tiesiai Šiaulių kryptimi, o iš pradžių pulti Upytės žemę, į kurią ir XIV a. būdavo nukreipiama dauguma iš Livonijos rengiamų žygių. Iš čia, pasidalinusi į būrius ir plėšdama kraštą, kariuomenė judėjo link Šiaulių.

Visi mums prieinami šaltiniai kalba apie kalavijuočių žygį į Lietuvą ir kovą su lietuviais. Tačiau kai kurie istorikai šią pergalę priskiria vieniems žemaičiams. Tai jie grindžia tik Šiaulių žemės priklausomybe Žemaitijai ir žemaičių kunigaikščio Vykinto siejimu su šiuo mūšiu. Tačiau tokio masto mūšis nėra tik tiesiogiai priešo nuniokotos apylinkės reikalas. Be to, nėra pagrindo manyti, kad ir pats kalavijuočių žygis apėmė tik Žemaitiją ar, juo labiau, tik Šiaulių žemę.

Eiliuotosios Livonijos kronikos autorius tik trumpai nusako žygio eigą: „Čia jie degino ir plėšė, į kelis būrius išsklidę. Džiaugdamies aplinkui siaubė kraštą skersai ir išilgai“. Vis dėlto tai – tipiškas grobiamasis žygis. Iš vėlesnių (XIV a.) šaltinių žinome, kad toks žygis paprastai trukdavo 1–2 savaites.

Toliau Eiliuotojoje kronikoje pasakyta: „Priešais Saulę („Soule“) jie pasuko atgal“. Šie žodžiai nepasako, kur posūkio metu kalavijuočių atžvilgiu buvo „Soule“ įvardyta vietovė – ji yra apytikslis orientyras. Šiuo metu jis dažniausiai siejamas su Šiauliais ar Šiaulių žeme, nors istoriografijoje būta įvairių jo lokalizacijos versijų, o bene tiksliau jį būtų galima sutapatinti su Šiaulėnais ir prie jų esančiu Kudinų piliakalniu – Šiaulės kalnu. Hermano Vartbergės kronikoje mūšis aprašytas trumpiau, o jo vieta lokalizuojama „prie sauliečių žemės“, „ties sauliečių žeme“ ar „apie sauliečių žemę“ (circa terram Sauleorum).

Rugsėjo 21 d. su grobiu atsitraukianti kalavijuočių kariuomenė, visą dieną žygiavusi „per pelkes ir per šilynus“, priėjo upelį, netoli kurio pastebėjo lietuvius. Posūkio vieta laikant Šiaulėnus, tą upelį reikėtų tapatinti su per pelkėtas vietoves tekančiu vandeningu Beržės aukštupiu (Radviliškio raj.). Folkvinas norėjo iš karto žygiuoti pasitikti lietuvių ir stoti į kovą, nes dar buvo galima pasirinkti patogesnę poziciją. Bet tam pasipriešino „piligrimai“, pareiškę: „Mes nenorim čia kovoti. Pražudysim savo žirgus, tad pėstiems reikės kovoti“. Folkvino siūloma vieta, matyt, buvo nepatogi kovai su žirgais. „Piligrimai“ liko nakvoti prie upelio, matyt, tikėdamiesi, kad jis pridengs juos nuo lietuvių.

Išaušus rugsėjo 22 d. rytui lietuvių kariuomenė prisiartino prie stovyklavietės. Iš Žemaitijos ir Aukštaitijos XIII a. galėjo būti surenkama apie 6000–8000 karių. Kryžininkai („piligrimai“) tuomet nusprendė trauktis. Tačiau pasirodė, kad nakvynės vietą iš vienos pusės supa pelkė, o likusį atsitraukimo kelią lietuviai užkirto ir privertė įsibrovėlius kautis. Anot Eiliuotosios kronikos, kryžininkai beveik nebegalėjo priešintis, todėl pakriko, bandė pasprukti iš apsiausties ir buvo išmušti „kaip bobos“, nesigindami.

Bėgančius kryžininkus persekiojo ir žudė žiemgaliai. Istoriografijoje nesutariama, ar šie žiemgaliai dalyvavo mūšyje kaip lietuvių sąjungininkai, ar buvo kalavijuočių pavergti žiemgaliai, kurie mūšio metu savo ginklus atgręžė prieš šeimininkus, ar, galų gale, jau po mūšio puldinėjo per Žiemgalą besitraukiančius kalavijuočių kariuomenės likučius.

Kadangi Eiliuotosios Livonijos kronikos autorius, išvardindamas vietinius kryžiaus žygio dalyvius, mini tik lyvius, estus ir latvius (latgalius), o apie jų pasitraukimą nekalba, žiemgalių atsimetimo nuo kalavijuočių versiją reikia atmesti. Antra vertus, jeigu lietuviai nebūtų derinę savo planų su žiemgaliais, jie vargu ar būtų sugebėję pasinaudoti lietuvių pergalės rezultatais, tad jų dalyvavimas mūšyje tikėtinas.

Atskirai Eiliuotosios kronikos autorius aprašo kalavijuočių, vadovaujamų Folkvino, kovą su lietuviais. Jie gynėsi raiti, „kol jų žirgai kovoje krito“, o po to – dar ir pėsti. Lietuviai juos ilgai gainiojosi ir galiausiai išmušė su „medžiais“. Iš esmės tai turėjo būti kavalerijos mūšis.

Skirtinga kryžininkų ir kalavijuočių laikysena, rodo, kad visą laiką tvyrojusi įtampa tarp kryžininkų vadovybės ir magistro Folkvino trukdė jiems derinti veiksmus. Kadangi kryžininkų tarpe kilusi panika kalavijuočių nepaveikė, gali būti, kad jie net nakvojo kiek skirtingose stovyklose. Regis, riteriams pavyko išsirikiuoti į „gyvąją sieną“, prieš kurią prireikė panaudoti „medžius“, kaip taranus.

Eiliuotoji Livonijos kronika nurodo, kad mūšyje žuvo 48 broliai riteriai ir jų magistras Folkvinas. Tačiau įvykių liudininko Hartmano fon Heldrungeno pasakojime sakoma, kad, 1237 m., vykstant deryboms dėl Vokiečių ir Kalavijuočių ordinų susijungimo, pas popiežių į Viterbą atvyko Kalavijuočių ordino pasiuntinys Gerlachas Rudasis „ir pasakė, kad brolis Folkvinas Livonietis buvo pagonių užmuštas ir 60 brolių su juo“. Pats Grigalius IX savo bulėse nurodo žuvus 50 riterių ir magistrą, o jis turėjo remtis tuo pačiu Gerlacho Rudojo pranešimu. Tikėtina, kad Hartmanas vietoj žuvusiųjų skaičiaus pateikė bendrą mūšyje dalyvavusių riterių skaičių. Tad greta 48 žuvusių galėjo būti ir 12 išsigelbėjusių riterių. Saksų pasaulio kronikos duomenimis, Saulės mūšyje vien kryžininkų žuvo apie 2000, įskaitant Teodoriką Hazeldorfą ir grafą Henriką Danenbergą.

Vokiečiams talkinusių 200 pskoviečių būrio nuostolius apibūdina Naugardo pirmasis metraštis, anot kurio tik „kas dešimtas grįžo namo“. Iš to galime spręsti apie visos kariuomenės nuostolių mastą. Čia reikia pastebėti, kad „negrįžusieji“ – tai nebūtinai žuvę, o žuvusiųjų ir patekusių į nelaisvę suma.

Mūšio pasekmės

Lietuviai skubėjo naudotis pergale. Jau 1236 m. pabaigoje ar 1237 m. pradžioje Lietuvos kariuomenė įsiveržė į Kuršą ir Degerhovedės vietovėje (netoli Tukumo, prie Valgumo ežero) sumušė Kuršo vyskupo Engelberto kariuomenę. Pats vyskupas žuvo, o Kuršas, išskyrus Vanemos žemę, pateko į Lietuvos įtaką. Netrukus po to nuo Livonijos atsimetė Saremos salos estai. Jų sukilimas tęsėsi iki 1241 m. vasaros.

Turbūt iki 1237 m. rugpjūčio lietuviai sunaikino ir Jersikos pilį Latgaloje, prie Dauguvos. Ją užėmus, į Lietuvos valdžią turėjo patekti Sėla.

Tad Livonijos vokiečiai netrukus po Saulės mūšio prarado savo turėtas žemes Saremoje, didžiojoje Kuršo dalyje, Žiemgaloje, Sėloje ir Rytų Latgaloje (Jersikoje), o savo rankose išlaikė tik žemes iki Dauguvos – Aiviekstės linijos. Iš žemių piečiau Dauguvos jiems liko tik Vanema („Taikos Kuršas“). Anot F. Beninghofeno, galiausiai tarp Livonijos ir Lietuvos turėjo būti sudaryta taika, nes Lietuva nuo 1238 m. kariavo mongolų-totorių puolamoje Rusioje, o Livoniją paliko ramybėje. Lietuvos suinteresuotumas turėti laisvas rankas Rusioje atsirado tik po 1237 m. gruodį prasidėjusio mongolų-totorių žygio į Rusią.

Kalavijuočių ordino padėtis po pralaimėto Saulės mūšio buvo kritiška. Žuvusieji sudarė beveik pusę visų Kalavijuočių ordino riterių, kurių, anot F. Beninghofeno, iki mūšio turėjo būti mažiausiai 110–120.

Tik 1237 m. kovą, prasidėjus laivybos sezonui, pas popiežių su žinia apie pralaimėjimą išvyko kalavijuočių pasiuntinys Gerlachas Rudasis. Gegužės pirmoje pusėje atvykęs į Viterbą, jis čia rado ne tik popiežių Grigalių IX, bet ir Vokiečių ordino didįjį magistrą Hermaną Zalcą, kuris buvo kaip tik atvykęs prašyti popiežiaus leidimo prisijungti kalavijuočius. Žinia apie kalavijuočių pralaimėjimą paskatino popiežių 1237 m. gegužės 12 d. prijungti Kalavijuočių ordiną prie Vokiečių ordino pačiomis nepalankiausiomis kalavijuočiams sąlygomis. Be kita ko, jie turėjo atsisakyti Šiaurės Estijos Danijos karaliaus naudai.

Vokiečių ordino didysis magistras iškart pasiuntė į Livoniją naują krašto magistrą Hermaną Balką su 54 ordino riteriais, kurie turėjo pakeisti žuvusius Šiaulių mūšyje. Tačiau naujajam magistrui atvykus, iškart kilo konfliktas tarp jo ir buvusių kalavijuočių. Hermanas Balkas buvo nusiteikęs įvykdyti popiežiaus sprendimą ir perduoti Danijai Šiaurės Estiją, o kalavijuočiai manė, kad ją jie užkariavo savo krauju ir neprivalo jos atiduoti. Hermanas Balkas vis dėlto 1238 m. birželio 7 d. sudarė Stenbiu sutartį, pagal kurią perdavė Danijai Šiaurės Estiją, o pats netrukus buvo priverstas pasitraukti į Vokietiją, kur ir mirė 1239 m.

Tad kurį laiką Livonija buvo paralyžiuota vidinių konfliktų ir negalėjo nei tęsti ekspansijos į Lietuvą, nei apginti savo užkariavimų į pietus nuo Dauguvos. Pagal F. Beninghofeno skaičiavimus, Livonijos vokiečių valdos po Saulės mūšio ir Stenbiu sutarties sumažėjo nuo 39100 iki 21300 žagrių (valstiečių ūkių). Tad Livonija dėl Saulės mūšio sukeltos krizės dvigubai susitraukė ir buvo draskoma vidaus konfliktų.

To meto Lietuvos valstybei tai buvo svarbus laimėjimas. Lietuva gavo atokvėpį iki 1244 m., kuomet Livonijoje įsitvirtinęs Vokiečių ordinas pradėjo naują Kuršo nukariavimą. Tuokart Mindaugui jau nebepavyko sustabdyti šios ekspansijos. Tačiau atokvėpio laikotarpis leido Lietuvai sustiprėti. Vykdydama sėkmingus antpuolius į tuo metu mongolų nuniokotą Rusią, Mindaugo Lietuva išplėtė savo įtaką Rusioje, prie jos buvo prijungta Naugarduko žemė. Tai dėjo pagrindus didesnei valstybei, kuri vėliau sugebės sėkmingai atsilaikyti prieš dar pusantro šimtmečio truksiančius kryžiuočių antpuolius.

Atgal