ISTORIJA
09.23. Anapus geležinės uždangos
Parengė istorikas, publicistas Juozas Brazauskas
1960 m. sausio 4 d. 13 val. 55 min. kelyje iš Provanso į Paryžių dideliu greičiu važiavęs automobilis trenkėsi į medį prie Vilbleveno miestelio. Vietoj žuvo 47 metų filosofas egzistencialistasAlbertas Camiu (Albert Camus). Jo švarko kišenėje buvo rastas traukinio bilietas. Paskutinę akimirką filosofas, rašytojas nusprendė grįžti iš Lurmareno į Paryžių. 1957 m. Švedijos karališkoje Akademijoje gavęs Nobelio premiją, A. Camus nusipirko namą Lurmareno miestelyje Provanse, kur paskutinius metus pasitraukdavo rašyti romano Paskutinis žmogus, kurio taip ir nebaigė. Iki šiol sklando nuomonė, kad rašytojo, dramaturgo, filosofo mirtis - tai KGB rankų darbas už pareikštą antisovietinę kritiką.1957 m. A. Camus publikavo tekstą, kritikavusį sovietų valdžią, 1956 m. viešai parėmė Vengrijos pavasarį ir kritikavo sovietų veiksmus jo metu. Jis taip pat atvirai šlovino rašytoją Borisą Pasternaką.
Prie 1960 m. Nobelio premijos laureato gyvybę nusinešusius autoavarijos esą galėjo prisidėti ir to meto Prancūzijos valdžia, rašo „The Guardian“.Rašytojas žuvo autoavarijoje, kai vairavęs jo leidėjas Michelis Gallimardas nesuvaldė automobilio ir rėžėsi į medį.Rašytojas, filosofas, dramaturgas palaidotas Lurmareno kapinėse.
Vienas žymiausių mūsų filosofų Arvydas Šliogeris studijoje apie rašytoją Bronių Radzevičių didžiausia mūsų visų drama pokario metais pavadino išėjimu iš kaimo. Rašytojo romane „Priešaušrio vieškeliai“ iš kur išėjo Juozas Daukintis ir kur jis ėjo? Atsakymas atrodo paprastas: iš kaimo į didmiestį. Tačiau iš kaimo į didmiestį išėjo visa dabartinė Lietuvos inteligentijos ir neinteligentijos karta.
Daugelis dvasingų žmonių išėjimą iš kaimo į didmiestį išgyveno kaip didelę savo asmeninę ir net tautos tragediją. Kaimas simbolizavo tautos ir valstybės likimą. Didžiausią dvasinę tragediją persikėlusiam sukėlė kaimynų netektis.
Skirtingas buvo gyvenimas anapus geležinės uždangos. Šiandien prisiminkime gyvenimą Prancūzijoje pokario metais rašytojo, filosofo Alberto Camiu, rašytojo Jurgio Savickio gyvenimo ir eseistinės kūrybos liudijimais. Albertas Camiu pirmajame Aktualijų tome aprašo įvykius 1944-1948 m. Epigrafu paimti F. Nietze‘s žodžiai: „Geriau žūti, negu neapkęsti ir bijoti, geriau žūti dusyk, negu tapti nekenčiamam ir kelti baimę; toks kada nors turėtų būti aukščiausias kiekvienos politikiškai organizuotos visuomenės devizas“.
Ketverius metus Prancūzija vienijo bendra kančia, 1944 m. juos vienijo bendras svaigulys - laimėta pasipriešinimo kova prieš nacius. Filosofas rašinyje Tiesos naktis rašė: „Mūsų dar laukia sunkūs mūšiai. Tačiau taika sugrįš į šią išdraskytą žemę ir šitas širdis, kamuojamas vilčių bei prisiminimų. Negalima nuolat gyventi žudynėmis ir smurtu. Ateis laikas ir laimei, ir tikram švelnumui. Tačiau toje ramybėje mes visko neužmiršime. Mus nuolat lydės kulkų išvarpyti brolių veidai, didžioji vyriška tų metų brolybė“.
Besibaigiant karui, rajonas, Pietų Prancūzijoje, kur gyveno buvęs Lietuvos diplomatas, rašytojas Jurgis Savickis, buvo išlaisvintas amerikiečių. Jie buvo nuolat laukiami. Laukimas - sunkus darbas. Vokiečiai, atsitraukę į italų pusę, įsitvirtino Alpių kalnuose. Rašytojo sodyba „Ariogala“ liko pačiame viduryje. Tarp dviejų ugnių. Visi gyventojai buvo iškraustyti, bet Jurgiui karinė valdžia, kaip „ministeriui“, leido pasilikti vietoje. Galėjo rinktis, kur norėtų mirti... Frontas šioje vietoje išbuvo septynis mėnesius. Ir tik tuomet vokiečiai pasidavė. Iki tol šaudydavo iš patrankų. Tik pietums ir vakarienei darydavo pertraukas. Naktį vėl iš naujo sužibėdavo dangus.
Jurgis Savickis niekur nebėgo, bet ramiai tvarkė patrankų sviedinių padarytus nuostolius. Darže užlygindavo duobes, sutaisydavo stogą. Visas bulvių laukas buvo sviedinių išartas. Bombų skeveldros lindo net į knygų lentyną. Prie bombų sproginėjimų Jurgis priprato kaip prie savotiškos „muzikos“. Jis galėjo draugams pasakoti, iš kokios patrankos ir kas šaudė ir kurioje vietoje sviedinys nukrito... Užklydę kaimynai privalėjo likti nakvoti, jei bombos per daug arti namų pradėdavo kristi. Miegoti buvo neramu. Visa tai atsiliepė rašytojo sveikatai, ypač jo širdžiai. Dažnai kankino širdies priepuoliai.
1944 m. balandžio 16 d. rašytojas krikštasūnio Jono Perkūno Liutkaus tėvui diplomatui Antanui Liutkui prisipažino: „Dar vis gyvenu judviejų jaukaus kambario įspūdžiais ir gražiomis vaišėmis. Ačiū. Man buvo gerai ir pasilsėjau gerai. Truputėlį turbūt privarginau tokiu ilgu pasibuvimu. Tikrai sveikatos prisigėriau, kaip pieno!“
1944 m. vasarą teko išbūti 23 dienas be duonos. Dienoraštyje perskaičiau:
„Šiandien mūsų miestelyje - po tiek laiko - pirmą kartą dalino duoną. Puikią, baltą, prieškarinę. Man su vaiku davė ištisą bulką. Atsigardžiuoti negalima buvo. Kaip tortas“. Atsirado elektra. Greit turėjo atsirasti ir vanduo. Galės palaistyti sodą“. Jurgiui Savickiui pavyko slapta užauginti paršiuką ir 1942 m. savo sodyboje „Ariogala“ suruošė Baltijos tautų Velykas. Atvyko Lietuvos pasiuntinys Petras Klimas, Latvijos pasiuntinys- Olgerdas Grosvaldas, Estijos pasiuntinys- Oskaras Oepikas. Svečiams kurį laiką teko palaukti. Dideliam smalsumui sukelti jų neįleido į vidų. Kai įžengė pro duris visi užgniaužė kvapą: ant stalo buvo padėta visa paršiuko galva su raudonu kiaušiniu dantyse. Tai buvo nepaprastai jaudinantis įvykis. Paršiuko galva suartino Baltijos valstybių pasiuntinius. Išvažiuodami svečiai dar parsivežė skerstuvių namiškiams. Tais metais net katinas kainavo milžiniškus pinigus...
Albertas Camiu, 1957 m.wikimedia.org
Avarija prie Vilbleveno miestelio
Iš kairės: Jonas Aistis, Jurgis Savickis viloje „Ariogala“.
Apie 1942-1943 m. Perkūno Liutkaus archyvas
1944 m. rugsėjo 16 d. Naktį Jurgis Savickis užrašė: „Tas lietuvis patriotų posėdyje reikalavęs vakar jį suimti. Tik šaltesnio kraujo prancūzai jį sudraudė. Ir dar kiti, pastovesni, kaimynai stebėjosi, kad jis, pats būdamas išeivis ir pats būdamas lietuvis, šmeižiąs jus...“ Patriotai prancūzai blaivėjo: „Ar atsilaikys Prancūzija komunizmo?. <...>Ar suspės Prancūzijos armija susiorganizuoti? Tuo tarpu sauvaliauja ir veikia pas mus tik vietos žmonės, prie tojo administravimo prišokę. Visi tie „vaduotojai“. Jie dabar visagaliai, pirmiausia - ima, kas jiems patinka. Automobilius, maistą, daiktus. Ir organizuotai dalinasi savo tarpe“. Reikėjo palaidą jaunuomenę sudrausminti. Policija ir žandarmerija neveikia. Nėra teismo. Ir administracijos. Senesnės kartos žmonėms neramiau. Pradėjo organizuotai kirpti moterims plaukus - joms nubausti, kam karo metu per giliai pažvelgdavo į kurio italo akis... Kai kurios gulėjo su vokiečiais ir italais, dabar su amerikiečiais.
Tuo metu sunku buvo dirbti ūkyje : „Tarytum kas nuolat imtų tave už rankovės ir patampytų. Tik įregistruok, tai šitokių produktų neturi teisės parduoti, tai to negalima pirkti. Ar visai nėra. Seniai likau be lėšų. Dar ir toliau galėčiau verstis daržu.<...> Bet nėra kuo palaistyti. Vandens pritrūko. Ir taip kasdien. Kur tų nervų pakaks“- perskaičiau dienoraštyje.
Kas Jurgiui Savickiui beliko daryti?
„-Negi nepamatysiu Lietuvos? Išvykti kur Amerikon? Kam? Kad ten kiek krutėtum, neva dirbtum ir mirtum. Užvis baisesnė, turbūt, politinių emigrantų dalis. Reikia visuomet veržtis Lietuvon“- atsirado 1944 m spalio 28 d. įrašas dienoraštyje.
1944 m. lapkričio 9 d. gavo JAV Generalinio konsulo Paryžiuje raštą. Popierių su ereliais. Paklausė, ar Jurgis Savickis esąs gyvas? Taip daryti jam įsakė Lietuvos pasiuntinybė Vašingtone. Pranešė rašytojas, kad esąs iš tikųjų gyvas.
Filosofas Albertas Camiu esė rašinių skyriuje Moralė ir politika rašė: „Šiuo metu kalbama apie tvarką. Todėl, kad tvarka - geras daiktas ir mums jos labai stinga. Tiesa pasakius, mūsų kartos žmonėms ji visai nepažįstama ir jie savotiškai jos ilgisi, o tas ilgesys paskatintų juos žengti daug neatsargių žingsnių, jeigu jie būtų įsitikinę, kad tvarka turi sietis su tiesa“.
Jurgis Savickis pastebėjo : „ Kiekviena išgyventa diena - tai laimė. Didžiausias džiaugsmas - galimybė dirbti darže, prižiūrėti gyvulius. Ypač ožką. Ji duoda pieno. Gera gerti kavą su pieno lašu. Lapkričio mėn. pabaigoje šeima pirmą kartą ragavo lietuviškų koldūnų. Ypač patiko Jurgio žmonos Ingės įsūniui Serge. Vakarais jis maldoje prašydavo Dievo gelbėti „Lithuanie“ ir „Danemark“ ir „Thunie“, kaimynę, žaidimų draugę. Dar ištardavo „Amerk“. Amen.
Jurgis apsilankė pas gydytoją. Kraujo spaudimas geras. Gal Kalėdos bus linksmesnės. Gydytojas paklausė:
- Kas jūsų šalyje?
- Rusai.
- Komunizmas- vienatinis daiktas, kai kapitalizmas neišlaikė kvotimų ir privedė prie dviejų pasaulinių karų!- jis ištarė Jurgiui. Vaistinėje pavyko gauti, be vaistų, juodos biržos kaina sacharino dėžutę. Namuose visos kalbos apie ūkį. Komunizmo Prancūzijoje nebus.
Greit Kalėdos ir Nauji metai. Bet vokiečių patrankos vėl pradėjo veikti. Pataikė į kaimyno namą. Kelias valandas rašytojas su žmona ir įsūniu praleido rūsyje, po laiptais. Gaila vaiko. Kiek jis prisikentėjo, girdėdamas patrankų garsus ir matydamas jų sprogusius sviedinius! Kalėdas sutiko pas kūmus Liutkus. Trys dienos praslinko kaip sapnas. Vaikų klyksmas ir džiaugsmas.
Vokiečių patrankos aprimo. Gal dėl švenčių? Po Kalėdų vėl pašaudė. Šaudė neapdairiai. Kur pakliuvo. Naujiems metams turėjo atvykti svečiai -Antanas ir Janina Liutkai su vaikais. Bet neatvyko. Pranešė telegrama. Gal pabūgo karo pabaigos netikėtumų.
1945 m. vasario mėn. Po metų pertraukos Jurgis su šeima apsilankė Monte Carlo kine. Nelankė, nes nematė reikalo žiūrėti filmo, kuriame nėra nei minties, nei formos...Verčiau skaityti gerą knygą. Spartėjo pavasario darbai. Dienoraštyje rašytojas vis daugiau apie tai rašo ir džiaugiasi.
1945 m. kovo 2 d. Antanui Liutkui rašė: „ Turiu likti ūkyje.<...> Bombos išmušė stiklus abiejuose šiltnamiuose. Per 200 stiklų įdėjome, sukitavome, nudažėme naujai. Nors už pinigą rodyk žmonėms tokį stebuklą: ryt ir poryt turi būti paskutinės remonto dienos. Pomidorų daigai per stiklus stiebiasi ir prašosi persodinami. Vadinas - vėl pavasaris ir reikia žiūrėti iš ko žmogus duona valgai“. Atsiprašė rašytojas, kad negalės atvykti pas Liutkus Velykom: „vaikas nuolat kokliušuoja, o ir mudu pritarėme. Daktaras man pripažino: bronchitas, turėjau jo verčiamas net kelias dienas lovon atsigulti. Gaila sodo, gaila Velykų. Tokiomis ligų kolekcijomis niekur, žinoma, nevažiuojama“.
Antanas Liutkus, Estijos pasiuntinys Oskaras Oepikas, Jurgis Savickis. 1942 m.Perkūno Liutkaus archyvas
Jurgis Savickis laisvą valandą viloje „Ariogala“.1943 m.
Perkūno Liutkaus archyvas
Pirmasis Jurgio Savickio kapas Roquebriuno kapinėse.1958 m. Perkūno Liutkaus archyvas
1945 m. balandžio 5 d. laiške poetui Jonui Aisčiui pasidžiaugė sulaukęs laiško: „ Tamstos paskutinis 10.03 laiškas man kaip aklai vištai grūdas. Aš jo nei tikėjausi, nei laukiau. Jei kas neraštingas, tai- aš. Kodėl Tamsta sau į krūtinę mušies, irgi man neaišku., jokio man laiško nesi skolingas ir palyginti labai dažnai man parašai“. Dar pridėjo: „Tamstos disertaciją grąžinau per p. Liutkų. Gaila, kad T. neįstengi man pavesti vienos kopijos. Gal vėliau. Tai buvo man sekmadieninė duona. Atlauži sau šmotuką ir sugromuliuoji, nemokša būdamas. Bet vis pasigėri tomis razinkomis, va! Ačiū už patriotiškas giesmes ir „Gimtinę“, ja tikrai man sušildei širdį“.
1945 m. balandžio 7 d. rašytojas dienoraštyje užrašė: „Žmona (Ingė Geisler – J. B) vieną kartą tarė:
-Tu turėtum nuvažiuoti į Paryžių! Ne vien po daržus landžioti“.
Tą mintį žmonai pakišo Antanas Liutkus. Kaip du diplomatai, keliavo prašmatnia automatrisa. Visas traukinys susidėjo iš dviejų, plienais sukaustytų vagonų. Nica- Paryžius! Minkšta, patogu ir šviesu. Žmonos prikrovė terbas maisto. Net gamta atrodė šventadieniška. Bet bomba atskriejusi sulaužė dešinį vagono šoną. Išbyrėjo vagono stiklai. Vyrai pasivėlino į tikrą traukinį. Jų buvo nedaug- vienas kitas per parą. Marselyje gavo kambarį nakvynei papirkę vieną nešėją. Reikėjo užgaišti dar dvi dienas, kai pasiekė Paryžių. Padaugėjo išlaidų ir nepatogumų.
Bičiuliai Paryžiuje norėjo kaip geriau keliauninkus priimti. Kur buvo mūsų pasiuntinybė, ten dabar sovietų ambasados konsulinis skyrius. Sienoje matėsi senasis, skoningas mozaikos Vytis. Kažkas norėjo išimti. Aiškiai matėsi krapštymo žymės. Nebėra Lietuvos! Kai kurie diplomatai dar sakė: “Jei ir būtų kada Lietuva savarankiška, tai vis vien ji neišvengtų sovietų įtakos“. Ta įtaka būtų kaip ir okupacija. Rašytojas ištarė: „Būsime nepriklausomi. Galėsime gintis“. Jurgis Savickis Paryžiuje prisiklausė visokių pasakų. Viena artistė bandė pati sau galvą nusiskusti.
-Jus atėjote man galvą kirpti?
-Visai ne.
Jie nupjovė artistei spenius. Artistė po agonijos mirė. Kiti sakė, kad vokiečiai bus iškastruoti... Paryžiuje jautėsi, kad neliko gražių moterų kojų. Išvaizdžios moterys kažkur dingo ar buvo slepiamos. Tik kabarete galėjai pamatyti šokant can- can stilingas ir be galo puikias moteris. Garsiai rėkė muzika. Vyrai alpo iš laimės. Iš pypkių dūmai graužė akis visą naktį. Tiek to Paryžiaus!
Filosofas A. Camus kalboje Apginkime intelektą, skaitytoje prancūzų draugystės susirinkime 1945 m. kovo 15 d., sakė:
„Mes iš tikrųjų niekaip neprisidėsime prie prancūzų draugystės, jeigu neatsikratysime melo ir neapykantos. Tam tikra prasme išties nesame jų atsikratę.<...>Reikia pagydyti šitas apnuodytas širdis. Ir sunkiausia pergalė, kurią privalome iškovoti kaudamiesi su priešu, turi būti laimėta mumyse pačiuose, sutelkus visas pastangas, paversiančias mūsų neapykantos alkį teisingumo troškuliu. Nepasiduoti neapykantai, nenuolaidžiauti smurtui, neduoti valios akloms aistroms - štai ką galime padaryti už draugystę ir prieš hitlerizmą“.
Jurgis Savickis veržėsi atgal į sodybą : „Aš maudžiu vis skubių skubiausiai grįžti, tik patronas ( Antanas Liutkus- J. B.) norėtų dar paaristokrauti. „Toks čia ir laikas mus greičiausiai pagydys, kai bus apsiprasta ir susipažinta. Turistiškai Paryžius atrodo jau atsigriebęs kovo slogučio“- rašė 1945 m. balandžio 20 d. laiške poetui Jonui Aisčiui. Pastebėjo, kad Paryžiuje namų stogai taisomi. Ponios gražiai pasipuošusios. Žydi kaštonai. Tikima, kad greitai ant kojų atsistos Prancūzija.
Gegužę ramu sodžiuje. Jau nešaudo. Turine buvo išstatytas viešumon Musolinio lavonas. Nurengtas. Kad atrodytų miniai kiek gražiau, jo kūnas buvo aukštyn iškeltas. Atsirado vienas antras gatvės drąsuolis, kuris smeigė į jį peiliu. Po juo buvo pakištas jo gražiosios Klaros lavonas ir juo paremtas. Veidas jos buvo subjaurotas. „Blogiau už viduramžius. Kokia gali būti kalba apie taiką? Teisingumas pasaulyje?“ - baisėjosi rašytojas.
Visoje Prancūzijoje trūksta degtukų ir vyno. Sveikos nuovokos. Krautuvėse pasirodė baltų siūlų. Tai gerėjančio būvio ženklas. Dienoraštyje 1945 m. birželio 30 d. rašytojas įrašė: „Nesinori nei rašyti. Kartais – nei gyventi. Žmogus jautiesi kartais visai išsijungęs iš gyvenimo. Tokios baisios žinios iš namų. Dar gali ateiti ir daugiau, blogesnių. Nesinori nieko verčiau nė girdėti.“
1945m. lapkričio 19 d. Antanui Liutkui pasiguodė : “ Retai rašai laiškus, bet kaip pažiūri į datą, juk neužilgo Nauji Metai...Šiemet Ingė projektuoja ruošti Kalėdas „daniškai“, ypač Sergijui.<...>Kaip be Savickio Paryžiuje vienas gali gyventi?“
1945 m. gruodžio 6 d. Janinai Liutkienei rašė: „Kodėl neatvažiuoji? Argi prašymo nebuvo? Su Inga pasišnekėjote Nicoje, o daugiau? Greitai lašinių neliks ir šaldytuvas suliesės. Nors ne vienais lašiniais žmogus gyvena. Inga išėjo skambinti ir šnekėtis. Aš akcijos žmogus, mėgstu pasimatymus, subuvimus ir darbą. Atvykimas yra būtinas. Viena ar su visais vaikais, savo ir skolintais“. Su Antanu Liutkumi ir toliau pasišneka laiškais. „Sunkiai jam sekasi su vizom. Nors jis energingas. Su Bačkiu kažkokias formulas vis kala, nors jam įsakyta mane šelpti, o aš nemoku rašyti“.
1945 m. gruodžio 13 d. Laiške Antanui Liutkui aiškino: „ Klausei Janinos, ar aš sergu. Dviem temom nenorėčiau kalbėtis: savo ligos ir raštai. O dabar dar ir ...pašalpų temomis. Nenoriu sirgti, nenoriu ir pašalpų. Kovoju pats su savimi, o dar daugiau su daktarais. Bet ne juokais, matyt, teks veikiai pakeisti kastuvą rašomąja mašinėle. Pačiam vienam galiu pasakyti, kad analizai ne kokie. Šį kartą nepavyksta man kaip reikiant juos nuspausti ir sureguliuoti. Virš normų persilieja, mat nesu vis normos žmogus. Kažin ar senatvė gali būti vadinama liga? “Kūčioms neišsiruošė ir Liutkai. Tam ir apeiginės Kūčių gramafono plokštelės buvo nupirktos. Šventes sutiko namuose... pataluose su knyga. Bet ariogališkoje sieloje viskas buvo tyra.
Tuoj po Naujų metų vėl rašė Antanui Liutkui: „Kas Prancūzijoje atstovauja Lietuvos ir lietuvių interesus, pats, ar dr.A.Bačkis. Nekalbant apie mūsų oficialius globėjus ir patronus. Bet jie kažko laukia...Ne švedai, ne portugalai ar šveicarai galėtų padėti mūsų tremtiniams?<...> Bet tai daryti reikėtų žinoti tikrą būklę mūsiškių ir, atrodo, būtų visai gerai, jei sueitų į visai formalų kontaktą su Bačkiu, gal būt geriausiai tuo tikslu nuvažiuodamas Paryžiun. Aš kaip privatus čia personažas nieko negaliu daryti. Bet tai nereiškia, kad neprisidėčiau prie bendro darbo, kaip būtų nurodoma Pasiuntinybės“.
Jurgis Savickis, buvęs diplomatas, dar pastebėjo: „ Nieko nėra lengvesnio paskleisti žinių apie mūsų išeivius prancūzų spaudoje. Bet tai turėtų irgi daryti mūsų Pasiuntinybė organizuotai, informuojant palaidai, galima daugiau žalos nei gero mūsiškiams padaryti. Pasiuntinybė mūsų turbūt šiokių tokių resursų turi, apie tai aš tikrai nežinau?“
1945 m. gruodžio 29 d. dienoraštyje randu: „Lietuvos patriotiškoji jaunuomenė gyvena giriose. Žinios taip šykščiai pasiekia mus. Bolševikų Lietuvoje visi šalinasi. Kuris iš lietuvių per daug angažuojasi bolševikams- pašalinamas patriotų“. Žmonės kalba, kad bus greitai naujas karas. „Bolševizmas - tironija. Nors mes visi rūpintumės komunizmu, tiek teoriškai, tiek praktiškai, kaip gerų norų apraiška“.
Paryžiuje susikaupė daug pabėgėlių lietuvių. Paryžiuje žmonės gyvena skurdžiuose kambariuose, šaltose palėpėse. Bet niekas nenori darbo ieškoti ir susirasti.<...> Atvyksta su savo dviem lagaminais ir visais paliktais Lietuvoje ar nespėtais išvežti turtais lydimi tūkstančių atsiminimų. Rašytojas apgailestauja, kad niekas tų atsiminimų neužrašo. Jie būtų reikalingi užrašyti būsimai Europos kultūros istorijai. „Jau dabar galima konstatuoti, kad daugybę žydų Lietuvoje per vokiečių okupaciją „išpjovė“ patys lietuviai. Iš pašaukimo, paperkami vokiečių, iš baimės nepatikti vokiečiams, arba nenormalūs politiški išsišokėliai. Galima konstatuoti dabar, kad dar daugiau žydų buvo priglobta ir nuo vokiečių išgelbėta tų pačių lietuvių. Daugiausia - ūkininkų. Bet visi vienu balsu tvirtina, kad prie vokiečių buvo gyvenimas!“ Prie jų buvo galima šmugeliauti ir turtėti. „Studentai lietuviai, tuo metu besimokantys Vokietijoje ir Austrijoje, buvo nustoję rūpintis savo mokslais. Jie zujo traukiniais - pirmyn ir atgal. Pereiti sieną į Lietuvą užtekdavo kelių pokelių cigarečių“. Matyt, buvo nelengva apsispręsti, kaip toliau elgtis.
Paryžiuje veikė mūsų senieji politikai. Bandyta sudaryti egzilinę Lietuvos vyriausybę. Anot rašytojo Jurgio Savickio „mūsų dėdžiams nesiseka susitarti“. Senieji politikai jau „istorijos dulkėmis apsinešę“. Iš Lietuvos ištrūkę politikai niekuo nesiskundė. Jie išvengė kalėjimo ir Sibiro tremties, o gal ir mirties. Rašytojas ironiškai apibūdina diplomatus : „Iš Lietuvos išsivežę Olimpo ugnelę ir nenorį jos priblėsinti. Jie tol atstovaus ir neperduos ugnies kitiems, kol patys visai susens ir barzdą žemę rems“.
Nebuvo kam perduoti savo įgaliojimų: nėra vyriausybės, prezidento. „Daug norų ir daug gerų vilčių, bet mažiau darbo“. Rašytojas prisipažino, kad „Lietuvos širdis plaka“. O ir jam pačiam norisi gyventi. Sugrįžti į gimtinę jam nebuvo lemta. Paukščiui nutūpti beliko žydroji pakrantė.
Atgal
.jpg)
(1).png)
