VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

09.12. Pabaisko mūšis: lemtingos kautynės vidaus kare

Dr. Tomas Baranauskas

Lietuvos istorijos institutas

Pabaisko mūšį galima apibūdinti ne viena skambia fraze: didžiausias mūšis Lietuvos teritorijoje, „antrasis Žalgiris“, paskutinis kovų su kryžiuočiais mūšis, paskutinis didelis viduramžių Lietuvos mūšis, lemiamas vidaus karo tarp Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio mūšis...

Nepaisant šių apibūdinimų, Pabaisko mūšis neranda savo vietos Lietuvos istorijoje ir lietuvių istorinėje atmintyje, „antrajam Žalgiriui“ nė iš tolo nepavyksta patraukti tiek ainių dėmesio, kaip pirmajam. Ir visa tai daugiausia todėl, kad vėlesniems istorikams taip ir liko neaiški šio mūšio prasmė – dėl ko buvo kaunamasi, kas gero ar blogo iš to išėjo...

Kovos su išorės priešais visada aiškios – tai kovos dėl laisvės ir išlikimo, pelnančios dėkingumą kovotojams toje politinėje bendruomenėje, kurios laisvę ir nepriklausomybę jie gynė. O čia tarsi buvo sprendžiamas tik klausimas, kas valdys Lietuvą – Švitrigaila ar Žygimantas?

XVI a. Livonijos kronikininkai kartojo, kad tai buvo didžiausia nelaimė Livonijos istorijoje. Jie vertino šį mūšį tik Vokiečių ordino Livonijos krašto magistrų karo su Lietuva kontekste – Švitrigailos vaidmuo buvo visai išsprūdęs iš jų dėmesio. Kovų su kryžiuočiais akcentas tebėra aktualus ir šiuolaikinėje istoriografijoje: pvz., Romas Batūra yra suformulavęs teiginį apie 250 metų, t. y. 1185–1435 m., trukusį lietuvių priešinimąsi vokiečių agresijai. Kovų pabaiga siejama būtent su Pabaisko mūšiu.

Vis dėlto Pabaisko mūšis visų pirma yra vidaus karo įvykis. Livonijos kryžiuočiai jame tebuvo Švitrigailos rėmėjai. Švitrigaila metė iššūkį ne tik Žygimantui, bet ir jį rėmusiai Lenkijai, kuri lietuvių istoriografijoje vertinama kaip grėsmė Lietuvos valstybingumui. Todėl žymiausias šį laikotaropį tyrinėjęs lietuvių istorikas Jonas Matusas savo monografijoje „Švitrigaila“ stojo į Švitrigailos pusę.

Pabaisko mūšis nerado savo simbolinės reikšmės Lietuvos istorijoje ir, nepaisant kovų masto, faktiškai liko antraeiliu epizodu. Švitrigailos nuvertimas lietuvių istoriografijoje vertinamas kaip nelaimė, suskaldžiusi Lietuvos valstybę. Tačiau Švitrigailos pralaimėjimas Pabaisko mūšyje tų pačių istorikų jau vertinamas teigiamai, nes tą susiskaldymą likvidavo...

Tačiau vidaus kovos dažnai turi net reikšmingesnių padarinių, nei kovos su išorės priešais. Jos nulemia šalies vidaus raidos kryptį. Todėl galbūt neatsitiktinai, pavyzdžiui, indų legendinėje ir mitologinėje tradicijoje vienu iš centrinių įvykių laikomas Kurukšetros mūšis, nors jis – tipiškas vidaus karo mūšis tarp dviejų tos pačios giminės šakų, kaip šiandien pasakytume – „brolžudiškas karas“. Atrodytų, kas tokiame kare gali būti švento? Bet būtent šio mūšio aprašymui skirtas ketvirtadalis didžiausios indų poemos „Mahabharata“ (IV a. pr. Kr.), būtent jo išvakarėse, pagrįsdamas šventą pareigą kautis šiame mūšyje, dievas Krišna išdėsto svarbiausius hinduizmo principus garsiojoje giesmėje „Bhagavadgyta“. Būtent per šį vidaus karą, o ne karą su išorės priešais indų mitologijoje atskleidžiama gėrio ir blogio kovos idėja.

Tad dėl ko buvo kaunamasi Pabaisko mūšyje?

Kelias į Pabaisko mūšį

Į Pabaisko mūšį atvedė Švitrigailos konfliktas su Lenkija. Šis konfliktas savo ruožtu buvo Vytauto karūnavimo bylos tęsinys. 1429 m. sausį vykusiame Lucko suvažiavime Romėnų karalius Zigmantas Liuksemburgietis pasiūlė karūnuoti Vytautą. Jogaila tam entuziastingai pritarė, nes, karūnavus Vytautą, Lietuva būtų tapusi lygiaverte Lenkijai valstybe, kurios karūna po Vytauto mirties galiausiai atitektų vienam iš Jogailos sūnų. Tačiau pasipriešino Lenkijos diduomenė, privertusi Jogailą savo sutikimo atsisakyti. Vytautas įsižeidė ir ketino karūną gauti savo jėgomis. Tik 1430 m. spalį Jogailai pavyko susitaikyti su Vytautu ir susitarti, kaip gauti lenkų pritarimą karūnacijai, tačiau Vytautas netikėtai mirė.

Po Vytauto mirties Jogaila savo planą modifikavo, o jo vykdymą pavedė savo broliui Švitrigailai. Švitrigailos iškėlimas buvo visų pirma Jogailos sumanymas, kuriam pritarė ir Lietuvos diduomenė. Šiam planui iš pat pradžių priešinosi Lenkijos ponai, be Jogailos žinios užėmę Lietuvos valdytas Podolės pilis.

Sužinojęs apie Podolės pilių užgrobimą, Švitrigaila įsiuto. Jis apribojo Jogailos laisvę, paskirdamas jam sargybą. Galiausiai Jogaila ir Švitrigaila susitarė taikiai. 1430 m. lapkričio 29 d. Gelionyse Jogaila sutiko perduoti Švitrigailai lenkų užimtas Podolės pilis, „kad karas tarp mūsų nekiltų ir kraujo praliejimo nebūtų“, bet Švitrigaila turėjo įsipareigoti grąžinti jas Jogailai arba jo įpėdiniams, jeigu rugpjūčio 15 d. numatytame suvažiavime to sprendimo nepatvirtintų Lenkijos karaliaus taryba.

Jogailos pasiuntinys su reikalavimu grąžinti Lietuvai užimtas pilis buvo išsiųstas į Podolę, bet Lietuvoje buvę lenkų ponai perdavė nurodymą Podolės Kameneco seniūnui nevykdyti Jogailos nurodymo. Pilys Lietuvai nebuvo grąžintos, o konfliktas tik gilėjo.

1431 m. vasarį Sandomiero suvažiavime, kuriame dalyvavo ir į Lenkiją sugrįžęs Jogaila, Lenkijos ponai išreiškė pasipiktinimą Jogailos sprendimu Lietuvą atiduoti Švitrigailos valdžiai. Suvažiavimas nusprendė pasiųsti Švitrigailai ultimatumą: jis turėjo prašyti Lenkijos ponų patvirtinti jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir perduoti Lenkijai Volynę ir Podolę. Suprantama, kad tokio ultimatumo Švitrigaila negalėjo priimti ir nepriėmė. Numatydami tai, jau Sandomiero suvažiavime Lenkijos ponai nutarė sutelkti kariuomenę žygiui į Volynės sostinę Lucką. Jogaila prieš savo valią turėjo tapti šio karo vadu.

Tuo tarpu Švitrigaila 1431 m. birželio 19 d. Skirsnemunėje sudarė gynybinę sąjungą su Vokiečių ordinu. Lietuva ir Vokiečių ordinas įsipareigojo vieni kitiems teikti paramą prieš visus priešus. Tos pagalbos Švitrigailai prireikė visai netrukus.

1431 m. birželio 25 d. žinios apie lenkų puolimą jau pasiekė Švitrigailą Vilniuje. Švitrigaila išskubėjo ginti Volynės. Liepos 31 d. prasidėjo Lucko apgultis, kuri pasibaigė Švitrigailos Čartoriske rugsėjo 1 d. ir Jogailos Lucke rugsėjo 2 d. patvirtintomis 2 metų paliaubomis. Lenkų diduomenė kaltino Jogailą, kad dėl jo slaptos paramos Švitrigailai lenkams nepavyko užimti Lucko pilies, tačiau iš tiesų tai buvo fatališka Švitrigailos klaida: paliaubos sustabdė tuo metu ką tik prasidėjusius kryžiuočių ir Moldavijos karinius veiksmus prieš Lenkiją, kurie būtų pastatę pastarąją į labai keblią padėtį.

Paliaubų laikotarpiu Švitrigaila vangiai ieškojo kompromiso su Lenkija ir atsisakė nutraukti sąjungą su Vokiečių ordinu. Jis net ėmėsi vykdyti savarankišką dinastinę politiką: šešiasdešimtmetis valdovas 1431 m. vedė Tverės kunigaikštytę Oną, o 1432 m. ši jau laukėsi sūnaus. Tokiomis sąlygomis Lietuvoje susibūrė ir ėmė veikti prieš Švitrigailą nusistačiusi grupuotė, norėjusi matyti soste Jogailos sūnų. Jai vadovavo kunigaikščio Simono Alšėniškio, kuris buvo Jogailaičių motinos Sofijos Alšėniškės dėdė.

Naktį iš 1432 m. rugpjūčio 31 d. į rugsėjo 1 d. Ašmenoje Švitrigaila buvo užpultas sąmokslininkų. Jam pavyko pabėgti į Polocką su Vilniaus vaivada Jurgiu Gedgaudu, bet septintą mėnesį besilaukianti didžioji kunigaikštienė Ona buvo paimta į nelaisvę. Į didžiojo kunigaikščio sostą perversmininkai pasodino Žygimantą Kęstutaitį, kuris 1432 m. spalio 15 d. Gardino sutartimi įsipareigojo valdyti Lietuvą kaip Lenkijos karaliaus Jogailos vietininkas, o jo sūnus Mykolas įsipareigojo nesiekti sosto po tėvo mirties.

Tarp Švitrigailos ir Žygimanto kilo karas. Jau pačioje pradžioje, 1432 m. gruodžio 8 d., Žygimantas Kęstutaitis sumušė Švitrigailos kariuomenę Ašmenos mūšyje. Švitrigailai pagal Skirsnemunės sutartį į pagalbą atėjo Livonijos kryžiuočiai. 1433 m. liepą Švitrigailos ir Livonijos magistro Cisės fon Rutenbergo kariuomenės pasiekė Vilnių ir Trakus. Tačiau Livonijos kariuomenėje prasidėjo dizenterijos epidemija, dėl kurios mirė ir pats Livonijos magistras. Lapkričio pradžioje nauju magistru buvo paskirtas Frankas Kerskorfas. Šis žygis buvo paskutinė gera proga Švitrigailos revanšui, kuria jis nesugebėjo pasinaudoti.

1434 m. Žygimantas Kęstutaitis žengė svarbų žingsnį, kuris keitė karo pobūdį. 1434 m. gegužės 6 d. Trakuose jis paskelbė privilegiją Lietuvos kunigaikščiams ir bajorams, kuri pirmą kartą buvo skirta „kunigaikščiams ir bajorams, kaip lietuviams, taip ir rusėnams“, taigi sulygino katalikų ir stačiatikių kilmingųjų socialines teises. Kartu buvo suteikta naujų teisių ir visai LDK politinei bendruomenei. Nustatyta, kad bajorų negalima bausti be teismo, o kunigaikščiams ir bajorams priklausantys valstiečiai atleisti nuo javų dėklos didžiajam kunigaikščiui. Rusėnams leista įgyti ir naudoti lenkiškus herbus.

Iš esmės ši privilegija suteikė dinastiniam karui visiškai naują prasmę. Nuo šiol kova už Žygimantą ir lietuvių, ir rusėnų bajorams tapo kova už naujas teises. Anksčiau ne tik Rusios diduomenė nematė ypatingos prasmės atsimesti nuo Švitrigailos, bet ir lietuviai bajorai blaškėsi, nelabai suvokdami, ką jiems naudingiau būtų paremti, o dabar visoje suskilusioje šalyje pradėjo reikštis aiškios simpatijos Žygimantui. Tai ir nulėmė Žygimanto pergalę, kuri turėjo ilgalaikių pasekmių, t. y. užtikrino diduomenės valdžios įsigalėjimą ir lietuvių bei rusėnų politinių elitų suartėjimą.

1434 m. rugpjūtį Volynės vietininkas Aleksandras Nosis atsimetė nuo Švitrigailos ir pripažino Žygimanto valdžią. Tuo pačiu metu Žygimanto šalininkų sąmokslas prieš Švitrigailos valdžią buvo surengtas ir Kijeve, tiesa, jį pavyko laiku užgniaužti Švitrigalai ištikimam Jonui Manvydaičiui. Savo ruožtu Podolės ir Kremeneco vietininkas Teodoras Nesvičiškis perėjo į Lenkijos pusę. Sąmokslą prieš Švitrigailą ėmė rengti ir Smolensko vyskupas Gerasimas, kuris dar 1432 m. Švitrigailos pastangomis buvo įšventintas visos Rusios stačiatikių metropolitu. Paaiškėjus, kad jis palaiko ryšius su Žygimanto šalininkais, 1435 m. kovo pabaigoje Švitrigaila jį suėmė ir sukaustytą grandinėmis išvežė į Vitebską ir čia liepos 26 d. įsakė jį sudeginti ant laužo. Šis desperatiškas veiksmas, dar labiau pakirtęs Švitrigailos autoritetą rusėnų akyse, buvo atliktas Švitrigailai jau susiruošus į paskutinį žygį į Lietuvą.

Mūšio dalyviai, vieta ir eiga

Neabejotina, kad 1435 m. karinei kampanijai ir Švitrigaila, ir Žygimantas stengėsi sutelkti kuo didesnes pajėgas. Tačiau iki šiol istorikams buvo neaišku, kieno pusėje buvo didesnė kariuomenė, o bendras visų mūšio dalyvių skaičius istorikų darbuose svyravo nuo 15 iki 60 tūkstančių, taigi skyrėsi iki 4 kartų.

Vis dėlto apie mūšio dalyvius šaltiniai teikia daugiau informacijos, nei apie bet kurio ankstesnio mūšio. Jų analizė rodo, kad prieš 15 000 Žygimanto Kęstutaičio sutelktų karių (12 000 LDK karių ir 3000 lenkų) Pabaisko mūšyje stojo 20 000 Švitrigailos karių (12 000 Livonijos ir 8000 LDK karių bei totorių).

1435 m. rugpjūčio pradžioje Švitrigailos ir Livonijos magistro Franko Kerskorfo kariuomenės susijungė ties Breslauja ir rugpjūčio 29 d. pasiekė Ukmergę. Pernakvoję prie pilies, rugpjūčio 30 d. rytą jie patraukė toliau ir, pasiekę Žirnajų ežerą, susitiko Mykolo Žygimantaičio vadovaujamas pagrindines Lietuvos pajėgas. Dvi naktis pernakvojusios viena priešais kitą, priešininkų kariuomenės, auštant rugsėjo 1-ajai, susirėmė lemiamame mūšyje.

Tiksliai mūšio vietai nustatyti ypač vertinga Jono Dlugošo pateikiama žinia, kad mūšio vietoje Žygimantas Kęstutaitis pastatė Pabaisko parapinę bažnyčią. Šią žinią patvirtina ir 1544 m. Žygimanto Senojo privilegija Pabaisko bažnyčiai.

Švitrigaila. Dail. A. Slapšys

Žygimantas Kęstutaitis. Dail. A. Slapšys

Mykolas Žygimantaitis. Dail. A. Slapšys

Šaltiniai sako, kad abi kariuomenes skyrė upelis – būtent dėl jo jos ilgai nesiryžo pulti viena kitos. Galima numanyti, kad kariuomenėms susitikti trukdė gilus upelio slėnis, įsirėžęs tarp aukštumų. Mūšio dalyvis, Narvos fogtas Johanas Koningas dar patikslina, kad šis upelis išteka iš „ilgo ežero“, todėl nekyla abejonių, jog čia kalbama apie Žirnają.

Tad priešininkų kariuomenės susitiko kelyje Ukmergė – Gelvonai ties tiltu per Žirnajos upelį, įsikūrė stovyklas priešingose Žirnajos pusėse, aukštuose jos krantuose, ir vengė kitos kariuomenės akivaizdoje leistis į slėnį, nes tai būtų suteikę pranašumą priešui.

Ieškota būdų apeiti nepatogų slėnį, žvalgybiniai būriai išžvalgė teritoriją iki Žirnajų ežero imtinai. Patogesnėje persikėlimui vietoje, netoli ežero, priešakiniai Livonijos kryžiuočių būriai bandė prasiveržti, o vėliau saugojo šią vietą, atsiskyrę nuo pagrindinių pajėgų.

Galiausiai Švitrigaila ir Livonijos magistras nutarė atsitraukti į patogesnę vietą prie Ukmergės, bet atsitraukimą pastebėjusi Lietuvos kariuomenė perėjo į puolimą.

Lietuviai kovėsi kairiajame flange daugiausia prieš Švitrigailos rusėnų kariuomenę, o jiems talkinę lenkai – dešiniajame, prieš Livonijos kariuomenę, išsidėsčiusią abipus Ukmergės kelio. Kovos veiksmai vyko gana plačioje zonoje abipus tilto per Žirnajos upelį, kairiajame jo krante. Į mūšio zoną pateko ir Vintaros upelis, kurio krante Žygimantas vėliau pastatė bažnyčią kaip padėką už pergalę ir žuvusiems atminti.

Visų pirma smogta keliu į Ukmergę pajudėjusiems kryžiuočių vežimams. Mūšį savo laiške aprašęs neįvardytas lenkų dvasininkas (galbūt, Mikalojus Lasockis) nutylėjo, kad Švitrigailos ir Livonijos kariuomenės buvo užpultos atsitraukimo metu, ir šį puolimą pavaizdavo kaip stiprios čekų husitų „vežimų tvirtovės“ šturmą. Dalis kryžiuočių bandė nustumti lenkus atgal prie Žirnajos, tad įnirtingos kautynės užvirė prie Žirnajos tilto. Nedarnus pasuipriešinimas, kariuomenei deramai neišsirikiavus, greitai buvo palaužtas. Lenkai bandė apsupti kryžiuočius, todėl Livonijos kariuomenės likučiai metėsi bėgti laukais, kaip pažymi J. Koningas. J. Dlugošas rašo, kad priešas buvo persekiojamas iki Šventosios upės. Įvykus pagrindiniam mūšiui, buvo sutriuškinti miškelyje prie ežero stovėję būriai.

Švitrigailos ir Livonijos kariuomenių pralaimėjimą lėmė tai, kad, bandydami atsitraukti į sau patogesnę vietą prie Ukmergės, sąjungininkai išardė savo rikiuotę ir tapo pažeidžiami priešo smūgių.

Vokiečių ordino Livonijos krašto magistras Frankas fon Kerskorfas. 1824 m. graviūra

LDK Pabaisko mūšio išvakarėse (1434 m.)

Kariuomenių išsidėstymo schema mūšio išvakarėse

Pabaisko mūšio kovos inscenizacija 2013 m. T. Baranausko nuotr.

Pabaisko bažnyčia, pastatyta mūšio lauke. T. Baranausko nuotr.

Švitrigailos pralaimėjimas buvo visiškas. Livonijos magistras Frankas Kerskorfas žuvo. Pats Švitrigaila vos pabėgo su 30 karių ir šiaip taip pasiekė Polocką.

Mūšio pasekmės

Po mūšio Švitrigailos stovykloje jautėsi pakrikimas. Žygimantas, skubėdamas pasinaudoti Švitrigailos pralaimėjimu, pradėjo plataus masto puolimą. Vos po trijų savaičių Mykolo Žygimantaičio vedama kariuomenė išžygiavo link Smolensko ir, ties Orša priėmusi jo kapituliaciją, apgulė Vitebską. Tačiau po 6 savaites trukusios apgulos nuo jo atsitraukė. Smolensko pasidavimas spalio viduryje buvo strateginis Žygimanto laimėjimas – Smolensko kunigaikštystė padalino į dvi dalis Švitrigailos kontroliuojamas teritorijas. Kita kariuomenės dalis užėmė Starodubą ir Mcenską.

Į žygį pajudėjo ir žemaičių pajėgos. Jau spalio viduryje žemaičiai įsiveržė į Kuršą, sudegino Durbės pilies priešpilį ir greitai atsitraukė. Šiam žvalgybiniam antpuoliui buvo sutelktos visos Žemaitijos pajėgos.

Pabaisko mūšis privertė Vokiečių ordiną nutraukti bet kokią paramą Švitrigailai ir sudaryti taiką su Lenkija. 1435 m. gruodžio 31 d. Kujavijos Bresto amžinosios taikos sutartimi Vokiečių ordinas įsipareigojo niekada neberemti Švitrigailos ar kito pretendento į Lietuvos sostą ir laikytis 1422 m. Melno sutartimi nustatytų sienų. Nepaisant to, po Pabaisko mūšio Livonija patyrė teritorinių pralaimėjimų: Vytauto laikais, 1426 m., nustatyta Lietuvos ir Livonijos siena faktiškai buvo pastūmėta į šiaurę, nes Melno taikos sutartimi Lietuvos siena su Livonija buvo apibrėžta gana miglotai.

Po Pabaisko mūšio Švitrigaila įsitvirtino pietinėje Černigovo žemės dalyje ir Kijeve, o ryšį su juo praradęs Polockas ir Vitebskas, baigiantis 1436 m. vasarai, pasidavė Žygimantui. Švitrigailai nebesisekė palaikyti ryšių su Vokiečių ordinu.

1436 m. rudenį Švitrigaila sudarė paliaubas su Lenkija (iki gruodžio 6 d.). Nuo šiol derybos su Lenkija ir bandymas persivilioti ją į savo pusę tapo pagrindine Švitrigailos strategija. 1437 m. rugsėjo 4 d. Lvove Švitrigaila ir jo didikai sudarė preliminarią sutartį su Lenkijos ponų grupe, veikusia Vladislovo III vardu. Pagal ją jis su savo valdomis pasidavė Lenkijos karaliaus valdžiai ir už tai turėjo gauti jo paramą.

Žygimantas negalėjo leisti, kad ši sąjunga būtų patvirtinta. 1437 m. gruodžio 6 d. jis iš naujo patvirtino 1432 m. Gardino sutarties sąlygas ir pasiekė, kad lenkai neberemtų Švitrigailos. O 1438 m. rudenį Žygimanto kariuomenė privertė Švitrigailą pasitraukti į Lenkijos teritoriją. Vidaus karas Lietuvoje baigėsi.

Po 1434 m. Žygimanto paskelbtos Trakų privilegijos kova už Žygimantą tapo kova už naujas teises visiems Lietuvos bajorams, o ypač rusėnams. Bet pirminė karo priežastis – Jogailaičių paveldėjimo teisės – negalėjo būti užmiršta. Žygimanto sūnus Mykolas buvo deklaravęs, kad atsisako sosto paveldėjimo, bet niekada nenustojo apie jį galvoti. Tokiomis aplinkybėmis 1440 m. kovo 20 d. Trakų Pusiasalio pilyje Žygimantas Kęstutaitis buvo nužudytas, o iškart po to Jogailaičių paveldėjimo planas buvo įgyvendintas, į Lietuvos sostą pakviečiant Kazimierą Jogailaitį.

Po Pabaisko mūšio, nugalėjus Žygimanto politikai, Lietuva jau buvo kitokia. Viduje – vieningesnė, labiau integravusi savyje Rusios diduomenę. Galbūt tai darė Lietuvą kiek mažiau lietuviška, nors iš pradžių tai menkai jautėsi, nes lietuvių diduomenė neketino atsisakyti savo pozicijų. Tačiau ji tapo artimesnė rusėnams. Tai ėmė vis labiau skirti juos nuo Maskvos valstybės, formuoti kitokią jų savimonę ir kitokį patriotizmą, o to pasekoje susiklostė atskiros baltarusių ir ukrainiečių tautos. Tai leido LDK išlikti dar pusketvirto šimtmečio ir formuoja Rytų Europos geopolitinį žemėlapį iki šiol – be nepriklausomų Ukrainos ir Baltarusijos valstybių Lietuva ir šiandien būtų mažiau saugi.

 

 

Atgal