VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

09.04. Kiek ausų turėjo Stalinas? Potsdamo konferencijos 75 metų sukakties proga

Povilas Sigitas Krivickas

 

Potsdamo konferencija – visai Europai žinoma sąvoka. Panašiai, kaip – Versalio sutartis ar Miuncheno suokalbis, o mums – Liublino unija ar Ribentropo-Molotovo paktas. Ją gaubia ir viena didelė mįslė. Potsdamo konferencija – tai jau Antrojo pasaulinio karo pabaigos fiksavimas ir pokario Europos perdalijimo įtvirtinimas. Potsdamo konferencija – tai iš kartos į kartą tebesitęsianti tema, neišsemta iki šiol – kad ir dėl Kenigsbergo (Kaliningrado ar Karaliaučiaus) krašto teisinio statuso. Juk Potsdamo konferencijoje ši teritorija buvo perduota tuometinės Sovietų Sąjungos dispozicijon „laukiant galutinio teritorinių taikos susitarimo klausimų sprendimo“ (šaltinis: Berlyno (Potsdamo) konferencijos protokolai).

Neįformintas karas

Nors 1975 metais visų tuometinių Europos šalių vadovų pasirašytame Helsinkio akte tvirtinama, kad žemyno valstybių sienos neliečiamos, netruko subyrėti Jugoslavija, Sovietų Sąjunga, susivienyti Vokietija. Tačiau iki šiol taip ir nepabaigtas teisiškai įforminti Antrasis pasaulinis karas. Rusija, kad ir apsiskelbusi Sovietų Sąjungos teisių perėmėja, Rytuose negrąžina Japonijai užgrobtų salų ir todėl negali pasirašyti su ta šalimi Taikos sutarties. Vakaruose gi taip pat lieka pakibęs ore „galutinis teritorinių taikos susitarimo klausimų sprendimas.“

Potsdamo konferencijos dokumentuose nėra apibrėžta, per kiek laiko turi būti galutinai išspręstas Karaliaučiaus krašto klausimas (nors kai kas mėgina skleisti pramanus, jog per 50 metų, arba kad A. Sniečkus nepriėmęs Stalino pasiūlymo prijungti tą kraštą prie Lietuvos). Tačiau ryšium su šios teritorijos atidavimu sovietams trys didieji Europos dalintojai – JAV, Didžiosios Britanijos bei Sovietų Sąjungos lyderiai – prisiminė ir Lietuvos vardą. Nusprendus, kad Kenigsbergo miestas ir kraštas (taip jis vadintas iki 1946 metų liepos 4 d., kai po Michailo Kalinino mirties buvo „pakrikštytas“ to artimo Stalino parankinio vardu) atitenka sovietams. Jo vakarinė siena „nuo Baltijos jūros turėtų eiti rytiniu Dancigo įlankos krantu, per Braunsbergo-Goldapo šiaurę ir pasiektų Lietuvos sieną, Lenkijos Respubliką bei Rytų Prūsiją.“ (iš Potsdamo konferencijos protokolų).

Du premjerai ir du prezidentai

Potsdamo (arba Berlyno) konferencija vyko 1945 metais nuo liepos 17 iki rugpjūčio 2 dienos Cecilienhofo rūmuose, kurie prieš Pirmąjį pasaulinį karą priklausė kronprincui Vilhelmui Hohenkolernui (Vilhelm Hohencolern). Jie taip pavadinti kronprinco žmonos Cecilijos garbei ir yra jaukiame tyliame Potsdamo pakraštyje. Ten pirmąkart teko pabūti su Lietuvos žurnalistų grupe, kai nuo sąjungininkų pergalės Europoje tebuvo praėję pora dešimtmečių – 1966-ųjų rudenį.

Aplankę Berlyno priemiestį Karlshorstą, kur feldmaršalas Keitelis pasirašė Vokietijos kapituliacijos aktą, atvykome į Potsdamą, garsėjantį Prūsijos valdovų vasaros rezidencija Sanssouci su nuostabiu milžinišku parku. Jame studijų Berlyne laikais XIX amžiaus pradžioje mėgo lankytis didysis vokiečių filosofas Artūras Šopenhaueris (Arthur Schopenhauer). Jo vardas suteiktas prie parko prigludusiai gatvei. Vienuose Sanssouci parke išlikusiuose rūmuose yra gyvenęs karaliaus Fridricho svečias prancūzų filosofas Volteras.

Cecilienhofo rūmai, kuriuose vyko Potsdamo konferencija . P. Stankero asmeninio archyvo nuotr.

Didžiosios Britanijos, JAV ir SSRS lyderiai V. Čerčilis, H. Trumenas ir J. Stalinas Potsdame . P. Stankero asmeninio archyvo nuotr.

Potsdamo konferencijos dalyviai bendrame posėdyje. Archyvinė nuotr.

Minima, kad Potsdamo konferencijoje dalyvavo du Didžiosios Britanijos premjerai. Tiesa, taip negalėjo būti vienu metu. Pralaimėjusį rinkimus Vinstoną Čerčilį (Winston Churchill) pakeitė Klementas Etlis (Clement Attley). Taip pat dalyvavo ir du JAV prezidentai. Nors tarp jų buvimo valdžioje jau nebe dienų ar savaičių, o aštuoneto metų laiko tarpas, tačiau jie Potsdamo konferencijų salėje buvo kartu. Tuometinis JAV prezidentas Haris Trumenas (Harry Truman) sėdėjo prie milžiniško apvalaus derybų stalo. Būsimasis prezidentas 28 metų Džonas Kenedis (John Kennedy) didįjį politinį turgų stebėjo iš antrojo aukšto lygmenyje įrengtos kronprinco muzikantų ložės kaip specialusis laikraščio The New York Times korespondentas.

Kuris Stalinas buvo Potsdame?

Įtariama, kad ir sovietų lyderio būta ne vieno, tiksliau pasakius – ne to paties. Tačiau tai jau kitokio pobūdžio, giliai slapti reikalai. Mat, pagal naujausius antropologinius tyrimus, atidžiai lygindami fotografijas antropologijos specialistai iškėlė prielaidą, kad Teherano, Jaltos ir Potsdamo konferencijose galėjo dalyvauti ne tas pats asmuo, nors ir tuo pačiu Stalino vardu. Ginčai apie Stalino antrininkus vyksta jau seniai, tačiau patikimai dokumentuotų įrodymų nėra iki šiol, kol neišslaptinti specialieji archyvai ir nepaskelbta jų medžiaga.

Laikraščio Komsomolskaja Pravda žurnalistai 2008 metų vasarą pamėgino eiti dar vienu tyrimų keliu. Jie pasikvietė į talką žinomą Rusijos teismo medicinos tyrėją, profesorių Viktorą Zviaginą. Jam buvo pateikta keletas dešiniųjų ausų, išpjautų iš agentūros RIA Novosti fotoarchyve saugomų Stalino portretų. Kad bandymas būtų nešališkas ir švarus, tyrėjui nebuvo pasakyta, kam priklauso tos ausys.

Bandymo užsakovai patys sau tylomis nutarė už pagrindą paimti jaunojo Stalino 1902 metų fotografiją, kai jis jokių antrininkų dar negalėjo turėti. Ilgokai savo kompiuteryje apžiūrinėjęs pateiktus pavyzdžius, profesorius Zviaginas tvirtai pareiškė, kad jam pateiktos ausys gali priklausyti trims skirtingiems žmonėms. Taigi iki pat šių dienų taip ir lieka neaišku: kuris Stalinas į kur buvo nuvykęs – tikrasis ar antrininkas?

Atominė bomba ir gėlių žvaigždė

Liepos dvidešimt ketvirtą per pertrauką tarp konferencijos posėdžių Trumenas praneša Stalinui apie tik ką išbandytą itin galingą ginklą, bet nepasako, kad tai atominė bomba. Stalinas gana vangiai reaguoja tarstelėdamas, jog tai būtų galima panaudoti prieš Japoniją. Tačiau labai staigiai tos pačios dienos pavakare nurodo išsiųsti telegramą akademikui Igoriui Kurčiatovui, kad paspartintų branduolinių tyrimų programą. Apie tai jis tyliai „ant keturių akių“ pasako ir kartu su juo traukiniu į Potsdamą atvykusiam Lavrentijui Berijai, kai fotografavosi ant Cecilienhofo rūmų laiptų. Prieš juos raudonavo „didžiojo trejeto“ garbei iš geranijų pasodinta penkiakampė žvaigždė. Nuo tol ji atnaujinama kasmet ir yra matomiausia vidinio rūmų kiemo puošmena.

Po keturiasdešimt dvejų metų 2008-ųjų rugpjūtį vėl stovėjome Cecilienhofo pilies menėje, kur tiesiog spengiančioje tyloje tebedunkso apvalus stalas su trimis aukštais krėslais karą laimėjusių valstybių lyderiams (beje, į Potsdamo susitikimą nebuvo pakviesta ketvirtoji sąjungininkė Prancūzija, nors jai priklausė viena okupuotos Vokietijos dalis su Berlyno zona). Už didžiūnų po keletą kėdžių – užsienio reikalų ministrams, patarėjams ir vertėjams. Deja, kažkodėl šios salės ir šioje salėje visiškai neleidžiama fotografuoti. Teko pasinaudoti paties Potsdamo (Berlyno) konferencijos muziejaus nuotraukų kopijomis.

Nuo Potsdamo konferencijos jau eina septintas dešimtmetis. Šiandien kitoks pasaulis ir kitokia Europa, nors grėsmių ir pavojų nestinga. Lyg Damoklo kardas virš planetos pakibo islamiškojo fundamentalizmo keliamas tarptautinio terorizmo pavojus, iš Amerikos atsirita koronaviruso keliamos finansų krizės atgarsiai. Lyg koks groteskinis jų pranašas mus, tąkart stovėjusius Cecilienhofo menėje, pasiekė sūnaus mobiliuoju telefonu atsiųsta žinutė, kad Lietuvos krepšininkai pralaimėjo ispanams Pekino Olimpiadoje. Technika tobulėja, o gerų naujienų nuolat mažėja.

Kaip išspręsti Kaliningrado galvosūkį?

Kaliningrado sritis yra išties išskirtinis reiškinys dabartinėje Europoje. Tą išskirtinumą sąlygoja keletas veiksnių. Pirmiausia, ši sritis yra netradicinis teisinis ir politinis reiškinys, dėl kurio kyla diskusijų apie jos tarptautinį priskyrimo Rusijos Federacijai statusą. Be to, po Sovietų Sąjungos iširimo Kaliningrado sritis tapo eksklavu (panašiai kaip Rytų Prūsija po Versalio sutarties), keliais šimtais kilometrų atskirtu nuo metropolijos. Pagaliau kaip Rusijos Federacijos subjektui šiai sričiai tenka nuolat įrodinėti savo išskirtinumą, lyginant su kitomis šios šalies teritorijomis (juk devyni dešimtadaliai jos gyventojų niekada nėra buvę „kontinentinėje Rusijoje“). Dėl to atsiranda įtampos su centrine valdžia Maskvoje.

Kaliningrado sritis šiandien yra tarp dviejų skirtingų kultūrinių ir politinių darinių – Rusijos Federacijos, kurioje stiprėja autoritarizmas, ir Europos Sąjungos su augančiu demokratinio federalizmo puoselėjimu. Todėl stiprios pilietinės visuomenės kūrimas galėtų tapti bene svarbiausiu dabartinio „Kaliningrado galvosūkio“ sprendimo elementu. Deja, Kaliningrado sritis iki šiol nepasinaudojo jos didžiojo žemiečio Imanuelio Kanto dar prieš pustrečio šimto metų nusakyta galimybe tapti „laisvų piliečių asociacija“.

Tai būtų tikras kelias šiai XX amžiaus didžiųjų dalybų aukai tapti tikra Europos kultūrinio ir politinio gyvenimo dalimi. Juk niekas nebesistebi, kad pasaulyje yra angliškai, prancūziškai, ispaniškai, vokiškai kalbančių šalių, kurios anaiptol nėra nei Anglija, nei Prancūzija, nei Ispanija, nei Vokietija. Tai kodėl negalėtų atsirasti savarankiškas valstybinis darinys – Baltijos rusų respublika? Pagyvensim – pamatysim.

Alkas.lt

 

 

Atgal