VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

09.04. Prancūzmetis Klaipėdoje („Territoire de Memel“)

Parengė istorikas Juozas Brazauskas

 

Iki šiol mažai žinome apie prancūzų 1920-1923 m. valdytą Klaipėdos kraštą. Atostogaudamas pajūryje perskaičiau teisininko R. Valsionoko knygą „Klaipėdos problema“. Fotografuotinas leidinys. Vilnius, 1989 m. Skaitytojams pateikiu savo pastebėjimus, remdamasis istorikų darbais.

 Pasirašius Versalio sutartį, Klaipėdos krašto visuomenė, ruošdamasi prie naujų sąlygų, ėmėsi iniciatyvos krašto organizacijai sudaryti. Susirinkę tuo tikslu Klaipėdos miesto ir visų trijų apskričių- Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių atstovai sudarė 1919 m. birželio mėn. tam tikrą steigiamąjį seimą, kuris pasivadino „Vorparlament“ . Šis vadinamas prieš – parlamentas išrinko vykdomąjį komitetą prižiūrėti krašto administraciją. Lietuviai prieš – parlamento veikoje nedalyvavo, jame figūravo vokiečių politinių partijų atstovai.

Prancūzų desanto pasirodymas Klaipėdoje šiam dirbtinai sudarytam dariniui užkirto kelią. Klaipėdos krašto atskyrimas nuo Vokietijos įvyko įsigaliojus Versalio sutarčiai. Pereinamuoju laikotarpiu krašto administraciją prižiūrėjo Vokietijos paskirtas komisaras, grafas V. Lamsdorfas, kuris valdė kraštą santarvininkų vardu ir turėjo savo žinioje likusią krašte vokiečių kariuomenę ir valdžios įstaigas. Ryšys tarp Klaipėdos krašto ir Vokietijos nebuvo nutrauktas.

Santarvininkų laivynui įplaukus į Klaipėdos uostą, vokiečių kariuomenė 1920 m. vasario 12 d. pasitraukė ir prancūzų desantas kitą dieną užėmė miestą. Vokietijos komisaras V. Lamsdorfas vasario 15 d. perdavė valdžią santarvininkų atstovui, prancūzų generolui Dominykui Odry. Priimdamas valdžią generolas Odry pabrėžė, jog visi ryšiai jungę kraštą su Vokietija, yra galutinai nutraukti. Generolas D. Odry liepė išvykstantiems vokiečiams atiduoti pagarbą.

Viena smulkmena yra gana įdomi: netrukus po 1920 m. sausio 9 d. įvykusio Paryžiuje susitarimo dėl Dancigo ir Klaipėdos atskyrimo tvarkos, į Klaipėdą buvo atvažiavęs anglų karininkas, ieškojęs tinkamų patalpų turėjusiam įvykti anglų kariuomenės desantui. Vėliau pasirodė, kad anglų vietoje atvyko prancūzai. Galima tik spėlioti, kad iš pradžių Klaipėdos krašto okupaciją, lygiai kaip ir Dancigo, buvo numatyta pavesti anglams. Tik paskutiniu momentu situacija pasikeitė. Matyt, prancūzams, vaidinusiems Klaipėdos klausimu sprendžiamą vaidmenį, pavyko išsiderėti tą privilegiją iš anglų, kuriems Klaipėdos kraštas neturėjo jokios ypatingos reikšmės. Apie tai rašė žydų kilmės teisininkas, Rudolfas Valsionokas, knygoje „Klaipėdos problema“, išleistoje 1932 m. Fotografuotinas šios knygos leidimas pasirodė Lietuvoje 1989 m.

Generolui D. Odry perėmus valdžią, Ambasadorių Konferencija 1920 m. vasario 25 d. pavedė Prancūzijai Klaipėdos krašto gyventojų diplomatinę ir konsulinę apsaugą. Teisiškai žiūrint, Klaipėdos kraštas atsirado didžiųjų valstybių bendroje nuosavybėje. Jis priklausė iki pat Klaipėdos krašto konvencijos įsigaliojimo Prancūzijai, Anglijai, Italijai ir Japonijai būdamas šių keturių valstybių bendrai valdomas. Prancūzija teturėjo iš šių valstybių mandatą kraštui okupuoti ir adminstruoti jų visų vardu.

Tvarką krašte turėjusi užtikrinti Prancūzijos kariuomenė atvirai nuobodžiavo, nes dėl jo ateities kovojusi Lietuva, Vokietija ir Lenkija tai darė diplomatiškai, o ne ginklais. Paskutiniai vokiečių kariai Klaipėdą paliko 1920 m. vasario 12 d., o vasario 13 d. Klaipėdos geležinkelio stotyje išsilaipino pirmoji prancūzų įgula – 21-asis šaulių pėstininkų batalionas. Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad pirmasis traukinys atgabeno dvi šaulių ir vieną kulkosvaidininkų kuopą (8 karininkus ir 327 šaulius). Drauge buvo atgabenta 13 arklių, 16 vežimų ir karinės įrangos. Klaipėdos miestas parūpino transportą nuvežti atvykusius šaulius ir krovinius į kareivines.

Skaičiuojama, jog iš viso į Klaipėdos kraštą atvyko apie 750 Prancūzijos kariuomenės narių, iš jų apie 30 karininkų.Dalis vyrų buvo paskirti į Pagėgius ir Šilutę, o didžioji dalis apsistojo kareivinėse Klaipėdoje. Didžiuosiuose kareivinių pastatuose, kurias patys kariai apibūdino kaip patogias, raudonų plytų, itin charakteringas vokiečiams, įsikūrė trys bataliono kuopos, atskirame korpuse buvo įkurdinta sargybinė ir puskarininkių patalpos. Bataliono štabas įsikūrė dabartinio Klaipėdos universiteto rektorato patalpose. Dabartinio Senato pastato pirmame aukšte buvo sandėliai, kur laikyta joti arkliais reikalinga įranga, antrajame aukšte – biurai ir šovinių sandėlis.

Nustebino gyventojų skurdas

Prancūzų istorikė Isabelle Chandavoine savo knygoje „Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to (1920-1932)“ nurodo, jog į Klaipėdą atvykusį prancūzų generolą D. Odry ankstesnę vasarą čia buvusi Baltijos komisija patikino, kad tai turėjo būti lengva užduotis, nes „Klaipėdos miesto ir krašto gyventojai yra ramūs ir bus ramūs, kol žinos, kad yra pajėgos, galinčios numalšinti bet kokius neramumus“. Tačiau pats generolas D. Odry ir jo viršininkai šią misiją laikė sunkia ir nedėkinga, nes į paviršių lindo ir lenkų, ir vokiečių, ir lietuvių interesai.

Prancūzų karinės įgulos atvykimas į Klaipėdą. 1920 m. vasario 13 d.

 Prancūzijos Alpių šaulių atvykimas į Klaipėdą. 1920 m.

Alpių šaulių pučiamųjų orkestras. Apie 1922 m.

21-ojo šaulių pėstininkų bataliono karinės pratybos Giruliuose. 1920-1922 m.

Prancūzų deputatų vizitas Klaipėdoje. 1922 m.

Prancūzų karo laive „Voltaire“. Susitinka admirolas Gėraldas, vicepirmininkas Krausas, komisaras Petisnė su Klaipėdos krašto prezidentu V. Steputaičiu ir sukilėlių direktorijos pirmininku E. Simonaičiu. 1923 m. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotraukos

Yra ir dar vienas įdomus liudijimas – „Klaipėdos krašte 1920-1921 m. tarnavusio prancūzų karininko užrašai“. Šį dienoraštį į lietuvių kalbą išvertė istorikas Darius Barasa. 1993 m. lankydamasis Klaipėdoje Naujosios Kaledonijos Ramiojo vandenyno prancūzų universiteto biologijos srities profesorius Renė Pineau Lietuvos jūrų muziejui perdavė jo paties 1978 m. surinktą ir sutvarkytą prancūzų karininko (asmenybė neišaiškinta), 1920-1921 m. tarnavusio Klaipėdos krašte, dienoraštį, kuris tapo vertingu istoriniu šaltiniu. Iš šio dienoraščio paminėkime tik įspūdžius, patirtus Klaipėdoje 1920 m. vasario mėn.:

„Šią niūrią dieną pro mūsų traukinio langus atsivėrė plynas, tuščias, apsnigtas kraštovaizdis. Mes, svajoję išmėginti įgulos gyvenimą Klaipėdoje, patyrėme nedidelį širdies smūgį, kad tokiu būdu teks susipažinti su atšiauria Baltijos jūros žiema. Tačiau mes dėl to nepalūžtame. Kulkosvaidininkai apsistoja stotyje, tuo tarpu kuopa įsikuria kitame šio miestelio pakraštyje – viešbučio „Germanio” teatro salėje. Gauname daug šiaudų, o didelei fajansinei krosniai kūrenti – anglių. Šalta. Esame saugomi. Uždrausta išeiti. <…> Žmonės neturtingi, dauguma apdriskę. Prūsai, kurie yra baltų kilmės, neatrodo priešiškai nusiteikę, netgi malonūs. <…> Be didelio nuovargio ši neilga 5 dienų kelionė baigta. Tai, kas mums labiausiai krito į akis, buvo tarpsąjunginės komisijos, lydėjusios mus viso maršruto metu: iš vienos pusės vokiečių karininkai, iš kitos – sąjungininkai: anglai, italai, prancūzai… ir vėliau lenkai. Jie kontroliavo traukinius, užtikrino šilumą šviesą ir nepriekaištingą transporto eismą. Mūsų misija šiame Klaipėdos krašte yra aiški: užtikrinti tvarką ir vykdyti policijos funkcijas, kol Tautų Sąjunga nulems šio krašto ateitį. Išties sužinome, kad nuo šiandienos, vasario 15 d., šis kraštas yra internacionalinis ir administruojamas generolo Odry. <…> Kraštas neturtingas, kenčia, gyvenama tik iš gyvulių auginimo ir žvejybos. Vyrai grįžę iš kariuomenės: daug demobilizuotų, dar tebevilkinčių senas feldgrau uniformas. Jie stebisi mūsų turtingumu: apranga, ekipuote ir ypač mūsų maisto atsargomis: šokoladu, vynu, balta duona. Jau seniai jie tiek nematė. <…> Šiandien (vasario 17 d.) turgaus diena: gatvėje daug visokiausių tipų žmonių: atostogaujančių karių, gausu ginkluotų žandarų, demobilizuotų, vilkinčių savo karines uniformas. Jie sustoja ir žavisi mūsų jaunų šaulių ekipuote, kurią pastarieji išdidžiai rodo ir mėgaujasi šiuo mažu padarytu įspūdžiu. Juos stebina mūsų batai, jie pripratę prie aulinių batų. Kai kurie pagyvenusieji ateina mus pasveikinti ir paspausti ranką. Tuo tarpu kiti į mus žvelgia iš aukšto: tai prūsai su savo išdidžiu kietumu. <…> Daug gyventojų šventė, kad krašto valdžią perėmė prancūzų generolas. Tą vakarą jie ištuštino daug „šnapso“, panašaus į blogos kokybės konjaką, kurį gėrė vienu mauku… iki 15, 20 kartų… kaip girtuokliai. Mums susidaro įspūdis, kad daugelis linki, jog režimas (valdžia) būtų kitoks nei tas, kurį jiems teko patirti. Jų duona yra siaubinga (…): tai tikra „KK“ duona, kurią propaganda įamžino Prancūzijoje. Be to, ji jiems yra dalijama taupiai, pateikiant davinio kortelę. Jie godžiai žiūri į mūsų baltą duoną: jie ją vadina pyragu. Jie pavydi mūsų šokolado, mūsų vyno“, – savo įspūdžius užrašė prancūzų karininkas.

Vasario 18 d jis rašė, kad „generolas Odry išleido antrąjį dienos įsakymą dėl visiško visų civilių, vokiečių dalinių nuginklavimo, dėl tarnautojų pagarbos atidavimo prancūzų karininkams, dėl draudimo nešioti, išskyrus žandarams, vokiečių uniformas ir, pagaliau, dėl prancūzų šaulių nemokamo važiavimo traukiniais. Regis, nuginklavimas neatidėliojant vykdomas: ginklai surenkami įvairiuose krašto policijos postuose: jie bus nusiųsti į Klaipėdą.“

Krašto valdymui – trys institucijos

D. Odry išties ėmėsi kuo skubiau administruoti Klaipėdos kraštą. 1920 m. vasario 17 d. D. Odry savo potvarkiu įsteigė Direktoriją iš šešių narių, parinktų iš Klaipėdos gyventojų, kuriai ir pavedė administruoti ir valdyti kraštą. Direktorijos pirmininku laikinai buvo paskirtas Klaipėdos vyriausiasis burmistras Artūras Altenbergas, o Direktorijos nariais – visi vadinamojo priešparlamento, veikusio iki prancūzų atvykimo, vykdomojo komiteto nariai. Istorikės Isabelle Chandavoine teigimu, nepaisant noro Klaipėdą padaryti mažiau vokišką, D. Odry negalėjo pakeisti vokiečių administracijos, nes krašte esą nebuvo lietuvių, sugebančių eiti atsakingas pareigas. Todėl tik atvykęs jis priėmė valdininkų ir tarnautojų delegaciją, kuriai suteikė tvirtas garantijas, jog nebus jokio masinio atleidimo. Klaipėdoje panorę likti vokiečiai valdininkai buvo laikomi atostogaujančiais ir išlaikė visas savo teises į Vokietijos pensiją. Toks sprendimas leido išsaugoti vokiečių įtaką Klaipėdos krašte, o sykiu ir stabdė naujų bedarbių antplūdį į Vokietijos sostinę. Pats būdamas aukšto rango komisaras, D. Odry sau pasiliko Oberprezidento pareigas – šis terminas Prūsijos administracijoje reiškė aukščiausiojo vadovo pareigas. R. Valsonokas rašo, kad Direktorijai buvo pavestos visos funkcijos, kurios „iki kraštą atskiriant, priderėjo Rytprūsių provincijai, o taip pat visos tos įstaigos, kurios anksčiau buvo valstybės žinioje: muitai, paštas, telegrafas, telefonas, geležinkeliai, miškai ir t. t.“

Tačiau naujai Direktorijai, anot R. Valsonoko, nepavyko susitvarkyti su jai pavestomis užduotimis. Tai ypač išryškėjo, kai 1920 m. balandžio 27 d. buvo įvesta muitų siena tarp Klaipėdos krašto ir Vokietijos.

„Gubernatorius Odry tad ėmė reikšti tendencijų susiaurinti krašto direktorijai pavestų funkcijų ribas ir pats perėmė visą eilę funkcijų, kurios, iki kraštą atskiriant, priderėjo ministeriams. Tačiau kai ir jam kilo vargų, jis pavedė (1920 m. birželio 8 d.) krašto administracijos kontrolę tam tyčia paskirtam prefektui, kuris ėjo savo pareigas kaipo civilinis komisaras. To komisaro būta garsaus Petisnė, kuris vėliau, gen. Odry palikus kraštą (1921 m. gegužės 1 d.), einant Ambasadorių Konferencijos nutarimu, buvo paskirtas santarvininkų atstovu Klaipėdos krašte su vyr. komisaro titulu. Jis ir liko krašto šeimininku iki pat sukilimo“, – savo knygoje rašo R. Valsonokas.

Galutinė Klaipėdos krašto valdymo struktūra, galiojusi per visą prancūzmetį, buvo nustatyta 1920 m. rudenį. Taip buvo įkurtos trys institucijos: Direktorija, Valstybės taryba ir Administracinis teismas. Direktorija, anot R. Valsonoko, turėjo atlikti visas provincijos vyriausybės, josios prezidento ir krašto viršininko funkcijas. Ji turėjo prižiūrėti visas valstybines įstaigas, išskyrus policiją ir teismus. Valstybės taryba, kaip buvo numatyta, turėjo reikšti savo patariamąją nuomonę visais svarbiais administracijos ir ūkio klausimais. Ją sudarė 20 narių: po du atstovus iš Klaipėdos miesto, Klaipėdos, Šilutės į Pagėgių apskričių, prekybos rūmų ir žemės ūkio rūmų, po vieną narį nuo valdininkų, amatininkų sąjungos bei žvejų sąjungos ir 5 darbininkų profesinės sąjungos atstovai. Valstybės tarybos pirmininko pareigas turėjo užimti prefektas. Administracinis teismas turėjo spręsti ginčus, kuriuos iki šiol nagrinėjo apygardos komisija. Teismo pirmininku turėjo būti paskirtas Direktorijos vicepirmininkas, o dauguma narių iš Valstybės tarybos.

Uždraudė išvežti maisto produktus

Nauja krašto organizacijos struktūra pradėjo funkcionuoti nuo 1920 m. spalio 1 dienos.

„Krašto organizacijai susitvarkius, krašto viešasis gyvenimas, pamažu taikydamasis prie naujų sąlygų, iš lėto ėmė gyvėti. Valstybės taryba rimtai ėmė kreipti dėmesį į ekonominius klausimus, kurie iš dienos į dieną teikė krašto valdžiai vis daugiau rūpesčių“, – nurodo R. Valsonokas.

Tai, jog krašto ekonominė padėtis buvo sunki, kad gyventojams grėsė net badas, savo dienoraštyje aprašo ir minėtas nežinomas prancūzų karininkas. Jis dar 1920 m. vasario 28 d. rašo, kad „nuo šįryt generolo Odry ir Klaipėdos prefekto įsakymu stabdome visus traukinius, vykstančius į Tilžę. Tikriname keleivius, juos apieškome ir paimame iš jų maisto produktus, nes jokie maisto produktai neturi palikti šio krašto. Keliu važiuojančius sulaiko sargybiniai. Vežimams galioja tokios pat taisyklės. Aptiktos prekės už nustatytą kainą nuperkamos ir grąžinamos gyventojams. Tokių priemonių buvo imtasi, nes kitaip vokiečiai numarintų klaipėdiškius, masiškai supirkdami vietos maisto produktus.“

Petronėlė Žostautaitė savo knygoje „Klaipėdos kraštas 1923-1939“ teigia, kad iškart po I Pasaulinio karo Klaipėdos krašto ekonominė padėtis buvo gera, nes jis per karą mažai nukentėjo, o atskirtas nuo Vokietijos dar ilgai galėjo naudotis jos palankumu. Klaipėdos pirkliai ėmė tarpininkauti tarp agrarinės Lietuvos ir žemės ūkio produktų pristigusios pramoninės Vokietijos. Kraštui nereikėjo mokėti nei skolų, nei reparacijų bei muitų, prekybiniai ryšiai nenutrūko nei su Vokietija, nei su Lietuva. Kai Klaipėdos krašte prasidėjo Prancūzijos valdymas, ekonominė padėtis buvo pakenčiama, tačiau greitai prasidėjo spekuliacija, kontrabanda, markių infliacija. Kareiviai ir įvairūs spekuliantai iš krašto vežė viską, ką tik buvo galima išvežti. Todėl iš parduotuvių išnyko pramoninės prekės bei maisto produktai, ėmė trūkti duonos.

Ekonomiką gelbėti padėjo lenkai

R. Valsonokas nurodo, jog Klaipėdos krašto okupacinė valdžia rado būdų, kaip pagyvinti ekonomiką. „Šiuo atveju nemaža padėjo lenkų konsulatas Klaipėdoje. Prancūzams ir lenkams susitarus, rasta galimybių kompensuoti Klaipėdos pramonininkus bizniais su Lenkija, bet užtat pastarieji turėjo išsižadėti muitų unijos su Lietuva. Pasirodė, kad ši politinė tranzakcija ypatingų sunkumų neteikė. Ir tat visai suprantama, nes Klaipėdos pramonininkai ieškojo pelno ir todėl jiems, matyti, nebuvo didelio skirtumo, ar tas pelnas plauks iš biznių Lietuvoje ar Lenkijoje. <…> Dėl komercinių klausimų buvę susitarta, kad lenkai padarysią didelius užsakymus Klaipėdos vagonų fabrikui ir pristatysią medžio Klaipėdos lentpjūvėms”, – rašė R. Valsonokas. Tačiau buvę lenkų interesai šiame krašte galėtų būti atskira tema.

 

Atgal