ISTORIJA
06.12. Voplaukio mūšis
Dr. Tomas Baranauskas
Lietuvos istorijos institutas
XIII amžių galima pavadinti didžiųjų Lietuvos pergalių prieš Vokiečių ordiną amžiumi. XIV a. padėtis keičiasi. Didžiausius to meto mūšius lietuviai arba pralaimėjo (Voplaukio, Strėvos mūšiai), arba jų pergalė nebuvo tokia ryški (Rūdavos mūšis). Kitą vertus, to meto karybos kasdienybę sudarė ne mūšiai, o grobiamieji karo žygiai, pilių apgulos ir gynyba, ir čia lietuviams sekėsi ne taip blogai. Galima sakyti, kad XIV a. lietuvių kare su kryžiuočiais nusistovėjo jėgų pusiausvyra.
1311 m. balandžio 7 d. Prūsijoje įvykusį Voplaukio mūšį Vytenis pralaimėjo. Tačiau jis nebuvo prastas karvedys. Apie tai liudija jo laimėti Trojanovo (1294 m.) ir Turaidos (1298 m.) mūšiai prieš, atitinkamai, lenkus ir kryžiuočius. Tačiau pralaimėjimas Voplaukio mūšyje žymi naujo kovų etapo pradžią, kuomet lietuviams laimėti atvirame mūšyje prieš kryžiuočius darėsi sunkiau.
Voplaukio mūšis lietuvių istoriografijoje nagrinėtas nedaug – mes nemėgstame prisiminti pralaimėjimų, nors juk jie taip pat yra mūsų istorijos dalis, padedanti įvertinti pergalių kainą. Vienintelį išsamų straipsnį, kuriame nagrinėjamas šis mūšis, 2015 m. „Karo archyve“ paskelbė istorikas Ričardas Dediala. Straipsnį apie šį mūšį tais pačiais metais yra paskelbęs ir baltarusių istorikas Ruslanas Gagua.
Mūšio istorinis kontekstas
XIV a. pirmą dešimtmetį Vokiečių ordinas suintensyvino savo veiksmus Pabaltijyje. Tam jis turėjo rimtų priežasčių.
Voplaukio mūšio schema pagal R. Dedialą
Voplaukio mūšio inscenizacijos 2012 m. vaizdas (youtube.com).
Atminimo lenta Voplaukio mūšio lauke (wikipedia.org).
Vytenis. Dail. Artūras Slapšys
Vokiečių ordinas buvo galinga Europos mastu veikianti karinė vienuolių riterių organizacija. Ordinas buvo įkurtas 1199 m. Palestinoje ir beveik šimtmetį jo didysis magistras ten ir rezidavo – kryžininkų gerai įtvirtintame Akono (arba Akros) mieste. Ten pat veikė ir kiti panašūs ordinai bei Jeruzalės karalystės pajėgos, taigi Vokiečių ordinas čia nebuvo vienvaldis padėties šeimininkas, kokiu jis vėliau tapo Prūsijoje, pradėjęs jos nukariavimą. Tačiau 1291 m. Akoną – paskutinį kryžininkų atramos punktą Palestinoje – užėmė musulmonai, ir visi kryžininkai drauge su vienuolių riterių ordinais neteko savo pagrindinės misijų erdvės Šventojoje žemėje ir turėjo bėgti į Europą.
Vokiečių ordino bendražygius iš Tamplierių ordino netrukus ištiko tragiškas likimas. Jų didysis magistras perkėlė savo rezidenciją į Prancūziją, tačiau karingų vienuolių galia ir savarankiškumas nepatiko Prancūzijos karaliui Pilypui IV Gražiajam. 1307 m. spalio 13 d. karaliaus įsakymu visoje Prancūzijos karalystėje buvo suimti Tamplierių ordino nariai. Apkaltinti Kristaus išsižadėjimu šio vienuolių riterių ordino nariai buvo tardomi, kankinami, verčiami prisipažinti. Galiausiai 1312 m. balandžio 5 d. bule popiežius Klemensas V Ordiną panaikino, o dar po dviejų metų paskutinysis Tamplierių ordino didysis magistras Žakas de Molė buvo sudegintas ant laužo, kaip neatgailaujantis eretikas.
Kiti du didieji vienuolių riterių ordinai, vykstant tamplierių teismo procesui, suskubo įsitvirtinti savo susikurtose valstybėse. Vokiečių ordino didysis magistras 1309 m. savo rezidenciją iš Venecijos perkėlė į Marienburgą Prūsijoje. Hospitalierių (arba Joanitų, dabar – Maltos) ordinas, kurio vadovybė po 1291 m. buvo prisiglaudusi Kipro karalystėje, 1309 m. užkariavo Rodo salą ir taip pat sukūrė joje savo valstybę. Nepasiekiami savo valstybėse šie ordinai pergyveno kritišką laikotarpį, ir iki šiol sėkmingai gyvuoja kaip katalikų vienuolių ordinai, tiesa, jau atsisakę savo karinių funkcijų.
Būtent su sprendimu perkelti didžiojo magistro sostinę į Prūsiją bei pablogėjusia tarptautine Ordino padėtimi ir susijusi suintensyvėjusi kryžiuočių karinė veikla. Jie veikė beatodairiškai: savo ginklą atgręžė net prieš krikščionišką Lenkiją, kurios kunigaikščiai anksčiau pasikvietė ir rėmė Vokiečių ordino riterius. 1309 m. kryžiuočiai užėmė Rytų Pamarį, kuris buvo įjungtas į jų valdomos Prūsijos sudėtį.
Kryžiuočių siekis žūtbūt sustiprinti savo valstybę nebuvo nulemtas vien tik baimės, kad juos gali ištikti tamplierių likimas. Lietuvos valdovas Vytenis 1298 m. sudarė sąjungą su Rygos miestu ir arkivyskupu, kuriam buvo pavaldi visa bažnytinė organizacija Prūsijoje ir Livonijoje. Rygos arkivyskupas tapo pavojingu Vokiečių ordino priešininku. Jis palaikė gerus santykius su popiežiumi, ir drauge su Rygos miestiečiais ruošė prieš Vokiečių ordiną bylą, panašią į tamplierių. Vokiečių ordinas buvo kaltinamas įvairiomis erezijomis, tame tarpe sąmoningu Mindaugo krikšto sužlugdymu. 1312 m. į Livoniją atvykęs popiežiaus legatas Pranciškus Molianietis kruopščiai surinko liudijimus prieš Vokiečių ordiną ir paskelbė jam interdiktą, kuris, tiesa, kitais metais buvo atšauktas.
Ginklu remiamas rygiečių prieš Vokiečių ordiną kovojo Lietuvos valdovas Vytenis. 1309 ir 1310 m. jis surengė du didelius žygius į Livoniją: 1309 m. pasiuntė ten savo sūnų Žvelgutį, o 1310 m. Livonijoje pasirodė pats. Tačiau 1311 m. jo suplanuota karinė kampanija buvo nukreipta prieš Prūsijos kryžiuočius: jis norėjo smogti į patį kryžiuočių valstybės centrą – Sembos, Notangos ir Varmės žemes. Anot R. Dedialos, Vytenis skyrė tiek pat dėmesio abiem Ordino šakomis, nes jos koordinuodavo savo veiksmus prieš Lietuvą.
1311 m. Vytenio karinė kampanija ir Voplaukio mūšis
1311 m. Vytenis į Prūsiją surengė dviejų etapų Prūsijos puolimą su trijų savaičių atsitraukimu į Lietuvą. Ši didelė ir sudėtinga karinė kampanija ir baigėsi Voplaukio mūšiu.
1311 m. vasario 23 d. su didele kariuomene Vytenis įsiveržė į Sembos ir Notangos žemes, kurias, anot Olivos kronikos, niokojo 18 dienų (Mikalojaus Jerošiniečio teigimu, tas dvi žemes Vytenis niokojo 9 dienas, bet galbūt kiekvienoje iš jų Vytenis užtruko po 9 dienas). Žygio metu jis, anot Petro Dusburgiečio, paėmė daug grobio bei 500 belaisvių. Tad kovo 12 d. Lietuvos kariuomenė pasitraukė iš Prūsijos, o „tuo pačiu keliu“, kuriuo buvo žygiavęs Vytenis, Karaliaučiaus komtūras Frydrichas fon Vildenbergas įsiveržė į Žemaitiją. Anot Petro Dusburgiečio, jis, „tuo metu, kai minėtosios kariuomenės vyrai buvo sugrįžę namo ir ilsėjosi po sunkaus žygio, dėkodami savo dievams už jiems suteiktą šiame kare pagalbą, įsiveržė į Pagraudės valsčių ir jį siaubingai nuniokojo, žudydamas žmones ir viską grobdamas“.
Alvydo Nikžentaičio manymu, Pagraudės valsčius ir jame stovėjusi Gedimino pilis (dabar – Padievaičio piliakalnis prie Kvėdarnos) buvo svarbiausia Gedimino – Lietuvos submonarcho – atrama Žemaitijoje, tad čia buvusi Lietuvos valstybės „karinė bazė“ Žemaitijoje, į kurią sugrįžusi Vytenio kariuomenė išsiskirstė. Kad Karaliaučiaus komtūras sekė paskui grįžtančią Vytenio kariuomenę, manė ir R. Dediala, o R. Gagua samprotavo, kad Vytenio kariuomenė pasidalino į dvi dalis, kurių viena patraukė į Pagraudę, o kita – į Gardiną.
Neneigiant svarbaus Gedimino pilies ir Pagraudės valsčiaus vaidmens, reikia pastebėti, kad Vytenio kariuomenė Pagraudės valsčiuje neišsiskirstė, o ir apskritai į jį negrįžo. Petras Dusburgietis čia kalbėjo apie kelią, kuriuo Vytenis atžygiavo į Sembą – galbūt Pagraudė iš tiesų buvo žygio pradžios bazė.
Baigęs plėšti Notangą, Vytenis traukėsi link Gardino, o jam iš paskos sekė Notangos kryžiuočių būrys, vadovaujamas Otono fon Bergo. Kryžiuočiai porą dienų ilgiau užtruko kelyje, nes buvo pasiklydę dykroje ties Bebro upe, ir, anot Petro Dusburgiečio, tai jiems išėjo į naudą, nes priešingu atveju jie būtų paviję pagrindines Vytenio pajėgas. Nedideliam kryžiuočių būriui, kurį sudarė 6 Ordino riteriai bei 400 Notangos raitelių, tai galėjo baigtis tragiškai. Tačiau užtrukę, jie susidūrė tik su nedideliu lietuvių būreliu, atsilikusiu nuo pagrindinės Vytenio kariuomenės, ir du iš jų nukovė, o taip pat nusiaubė Gardino valsčių.
Grįžęs į Lietuvą, Vytenis kariuomenės branduolio nepaleido, nes po 3 savaičių ketino surengti papildomą antpuolį Prūsiją. Proga atrodė labai gera: dar pirmojo lietuvių įsiveržimo metu, kovo 5 d., Marienburge mirė pirmasis Prūsijoje rezidavęs Vokiečių ordino didysis magistras Zigfrydas fon Foichtvangenas, ir Vokiečių ordine prasidėjo tarpuvaldis.
Tad balandžio 3 d. Vytenis vėl įsiveržė į Prūsiją – šį kartą į Varmės vyskupo valdas. Vasario žygyje dalyvavusią kariuomenę Petras Dusburgietis vadino „didžiausia“ (cum maximo exercitu), o šio įsiveržimo proga kalbėjo tik apie 4000 „rinktinių vyrų“ (virorum preelectorum) – tai jau tikrai ne pati didžiausia kariuomenė, kurią galėjo surinkti Vytenis (etninė Lietuva tuo metu buvo pajėgi surinkti bent apie 7–8 tūkst. karių; bet, anot Mikalojaus Jerošiniečio ir Vygando Marburgiečio, Vytenio kariuomenėje būta ir rusėnų). Matyt, mažiau reikšmingus pulkus Vytenis paleido, nes tris savaites išlaikyti mobilizuotas dideles pajėgas buvo sunku – juk kariuomenę visą tą laiką reikėjo maitinti.
Mažesnės kariuomenės pakako nusiaubti Varmės vyskupystę, bet reikėjo vengti susidūrimo su didesnėmis kryžiuočių pajėgomis. Anot Mikalojaus Jerošiniečio, šio žygio metu Vytenis pasiekė net pajūryje buvusį Braunsbergą. Bet šis įsiveržimas truko gerokai trumpiau, nei pirmasis, – tik 3 dienas. Grobis buvo paimtas didelis, belaisvių išsivaryta net 1200–1300, bet tai trukdė kariuomenei greitai trauktis. Balandžio 7 d. Vytenio kariuomenę, grįžtančią per dykras Bartos žemėje, pasivijo ir jos stovyklavietę Voplaukyje užpuolė didžiojo komtūro (buvusio Prūsijos krašto magistro) Henriko fon Plockės vadovaujamos kryžiuočių pajėgos.
Kryžiuočių kariuomenė buvo surinkta įspūdinga – net „150 brolių su daugybe žmonių“, anot Petro Dusburgiečio. Tiesa, Mikalojus Jerošinas ir Sembos Kanauninkas sumažina Ordino riterių skaičių iki 80–84, bet tai irgi – pakankamai didelės pajėgos. Tiek Ordino riterių vadovaujama kariuomenė galėjo bent dvigubai, o gal ir kelis kartus viršyti Vytenio pajėgas.
Pastebėję pirmuosius priešo pulkus, lietuviai stojo priešintis ir nukovė 40 ar 60 jų karių. Lietuvių stovyklavietė buvo iš anksto aptverta medžių užtvaromis ir pritaikyta atremti nedideliam priešo antpuoliui. Mikalojus Jerošinietis dar pažymėjo, kad ji buvo ant kalvos ir ją gynė lietuviai ir rusėnų šauliai. Tačiau, kai priartėjo pagrindinės kryžiuočių pajėgos, lietuvių gynyba susvyravo. Anot Mikalojaus Jerošiniečio, įtvirtintos stovyklos puolime ypač pasižymėjo Christburgo komtūras Giunteris fon Arnšteinas, kurio dėka lietuvių gynyba buvo pralaužta ir jie leidosi bėgti.
Pralaimėjimas buvo neišvengiamas, o nuostoliai – dideli. Kariuomenės padėtį sunkino ir prasidėjęs belaisvių sukilimas. Bėgančių lietuvių persekiojimas virto skerdynėmis. Anot Sembos kanauninko, žuvo 3000 lietuvių, o Mikalojaus Jerošiniečio teigimu, buvo paimta 2800 žuvusių raitelių žirgų. Tai turbūt tikresni skaičiai, nei kitų šaltinių nurodomi „beveik visi“ ar „beveik 4000“ karių. Pačiam Vyteniui pavyko su savo kariauna atsiplėšti nuo persekiojančių kryžiuočių ir grįžti į Lietuvą.
Mūšio pasekmės
Kryžiuočiai bandė išnaudoti Voplaukio pergalę ir ideologiškai. Jau mūšio amžininkas Petras Dusburgietis rašė, kad Varmės krašte Vytenis prisiplėšė bažnytinio turto, išniekino bažnyčias ir sakramentus, o belaisviams išdidžiai sakęs: „Kur jūsų Dievas, kodėl jis jums nepadeda, kaip mums padėjo mūsų dievai kitados?“ Vėlesni kryžiuočių kronikininkai Mikalojus Jerošinietis ir Vygandas Marburgietis jau pasakojo legendą apie tai, kaip Vytenis, neva tyčiodamasis iš krikščionių, metęs ant žemės Ostiją ir ją sutrypęs kojomis. Už tai jis buvęs nubaustas: krikščionių kariuomenė jį sutriuškino mūšyje, o jam pačiam kryžiuočio ranka sužeidusi galvą. Šie pasakojimai yra atsakas į Vytenio bendradarbiavimą su Rygos arkivyskupu ir miestu bei ketinimą krikštytis. Kryžiuočiams buvo svarbu skleisti žinią, kad Vytenis esąs užkietėjęs krikščionybės priešas.
Daugelis istorikų patikliai žiūrėjo į šią kryžiuočių propagandą, o R. Gagua net pavadino 1311 m. Vytenio žygius „antikryžiaus žygiais, nes jų metu buvo bandoma vietinius krikščionis atversti į pagonybę“. Vis dėlto toks Vytenio vaizdinys nesiderina su jo palankia krikščionybei veikla: žinoma, kad jis leido pastatyti katalikų bažnyčią Naugarduke.
Iškart po mūšio Vokiečių ordinas skubėjo perimti iniciatyvą, todėl 1311 m. vasarą vėl puolė Pagraudę ir Gardiną, o taip pat nusprendė pirmą kartą įsiveržti į patį Lietuvos valstybės centrą. Simboliška, kad šis Vokiečių ordino žygis įvyko likus mažiau kaip metams iki Tamplierių ordino panaikinimo ir popiežiaus legato Pranciškaus Molianiečio atvykimo į Rygą rinkti įkalčių prieš Vokiečių ordiną.
Žygiui vadovavo Voplaukio nugalėtojas Henrikas fon Plockė su ta pačia didžiule kariuomene, kurioje, kaip ir Voplaukio mūšyje, buvo net 150 Ordino riterių, daug raitelių ir 2000 pėstininkų. Kryžiuočiai pro Gardiną įsiveržė gilyn į Lietuvą, pasiekė Šalčininkų valsčių, kur, kaip pažymi Petras Dusburgietis, „niekad dar nebuvo pasirodžiusi krikščionių kariuomenė“. Kronikininkas taip pat nurodo, kad liepos 2 d. kryžiuočiai degino ir plėšė Šalčininkų valsčių ir sudegino jame tris pilis. Buvo paimta daug grobio ir 700 belaisvių, o „kiek jie ten jų nukovė, vienas dievas bežino“.
Nors Petras Dusburgietis nepaminėjo trijų sunaikintų pilių pavadinimų, jų skaičiaus paminėjimas rodo, kad Šalčininkų valsčius buvo neblogai įtvirtintas. Kaip galimas tų pilių vietas galima paminėti maždaug tuo laikotarpiu datuotinus Valakavičių, Tetervinų, Turgelių, Kurmelionių piliakalnius. Jų sunaikinimo faktas rodo neeilinį žygio mastą, nes tiek pilių vieno žygio metu buvo ne taip jau dažnai paimama.
Tolesni antpuoliai į valstybės centrą vis dėlto kryžiuočių vėliau dar ilgai nebuvo vykdomi – tam reikėjo nemažų pajėgų. Kovos susitelkė Žemaitijoje, ir Henrikas fon Plockė tapo aktyviu jų organizatoriumi. Jo audringa veikla tęsėsi iki 1320 m., kuomet jis žuvo Medininkų mūšyje.
Atgal
.jpg)
(1).png)
