ISTORIJA
06.07. Marija Pečkauskaitė Ciuriche ir Friburge
Juozas Brazauskas
Istorikas, publicistas
1905–1907 m. Ciuricho ir Friburgo universitetuose kaip laisva klausytoja studijavo Marija Pečkauskaitė - Šatrijos Ragana (1877–1930), remiama 1900 m. JAV Pitstone (Pensilvanijos valstija) lietuvių kunigų įkurtos „Motinėlės“ draugijos. Draugijos tikslas buvo toks: „Iškariauti Lietuvai ir lietuviams žodžio laisvę, tikėjimo laisvę, nepriklausomybės laisvę, gaivinti tautos supratimą per mokslą“. Lietuvoje šios šalpos draugijos stipendiją (kas mėnesį po 40 rub.) filosofijos, literatūros, pedagogikos, vokiečių bei prancūzų kalbų paskaitoms klausyti gavo M. Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana („kad paskui geriau ir protingiau galėčiau rašyti“).
Atvyko 1905 m. balandžio 16 d. Išlikęs namas, kuriame rašytoja nuomojo kambariuką, visai netoli tuo metu J. Biliūno gyvenamosios vietos. Rašytojų bendravimas bei kaimynystė truko tik keletą savaičių. Daugiau kaip dvejus metus Šveicarijoje būti neketino. Tris semestrus klausėsi paskaitų kaip laisva klausytoja Ciuricho universitete, ketvirtą 1906 m. po vasaros atostogų vieną semestrą – katalikiškame Friburgo universitete.
Šiame katalikiškame universitete, įkurtame 1889 m. Popiežiaus Leono XIII, mokėsi nauja lietuvių studentų karta, du kartus gausesnė nei Bazelyje.
Daktaro disertacijas Friburgo universitete iki 1936 m. apgynė 39 čia studijavę lietuviai: Teologijos fakultete – 9, Filosofijos – 20, Teisės – 3, Politinių ir ekonominių mokslų – 4, Gamtos mokslų – 3. Poetas ir literatūros klasikų vertėjas Motiejus Gustaitis (1870–1927) 1901–1904 m. studijavo literatūros ir meno istoriją. M. Pečkauskaitė gilinosi į literatūrą ir filosofiją – klausėsi prof. M. de Munnyncko (1871-1945)estetikos paskaitų, kurios vėliau sužavėjo Vincą Mykolaitį-Putiną (1893–1967).
Marija Pečkauskaitė su draugais Friburge. Iš kairės – Pranas Augustaitis, apie 1906 m. saltiniai.info nuotr.
Marija Pečkauskaitė Židikuose, 1929 m. saltiniai.info nuotr.
Specialiai vardiniame pažymėjime 1905–1906 m. žiemos semestrui Ciuricho universitete nurodomos šios klausytojo disciplinos: sociologija, religijos filosofija, sistemiškoji filosofija, XIX a. dramaturgai, darbo problema. Didžiausią įspūdį jai darė du universiteto profesoriai: Friedrichas Wilhelmas Foersteris (1869–1966), skaitęs moralinės etikos kursą, ir R. Zaičikas. Pirmasis buvo itin kilnus, dvasingas, mokėjo pagarbiai atsižvelgti į kito nuomonę.
M. Pečkauskaitės idealas – gyventi tarp savų ir Lietuvoje darbuotis. Šveicarijos gamta M. Pečkauskaitei paliko neišdildomą įspūdį. Išsvajota šalis liko prisiminimuose. Sugrįžusi į Lietuvą, M. Pečkauskaitė parašė „Šveicarijos įspūdžius“. Pirmoji publikacija išspausdinta „Vaire“ 1914 m. Nr. 5, 6, 9. Pirmoje dalyje „Kelionė“ aprašyti pirmieji kelionės įspūdžiai: „Nuolat matau ką nors nauja, neregėta. <...> Reginiai kaskart puikesni“. Šveicarijos sieną pervažiavo naktį. Marijai pasirodė, kad ji sapnuoja: „Čia pat, už vagono langų, po mano kojomis, liūliavo didelis ežeras. Smaragdinės bangos spindėjo auksu po auksiniais saulės spinduliais. Anapus krantas žaliu amfiteatru kilo aukštyn. O ten, toliau, ant horizonto, tarsi baltų debesų eilė. Tai kalnai. Tai Alpės. Milžiniški įvairaus pavidalo, visi balti; aukštai savo puikias galvas iškėlę, amžinai saulei stačiai į veidą žiūrintieji – stovi, it kokia užburtoji šalis, balta, spindinti, nesutepta, skaisti, mistinga“.
Apie Ciurichą ji rašė: „Čia viskas netikėta, nepaprasta. Eini štai gatve – ūmai matai prieš save aukštus, kaip siena, laiptus; ūmai įeini į tunelį; ūmai gatvė pasisuka, įlipi į kalną – ir štai puikiausias reginys išsiplečia žemai, po tavo kojų. Štai nuo gatvės į šalį ranguoja siauresnė gatvelė – takas tarp dviejų uolų sienų, apsigobusių žaliomis šakomis. Namai taip pat labai įvairios architektūros. Labai mažai tų bjaurių, nuobodžių kazarmų (kareivinių – J. B.) stiliaus namų, kokių matai ant kiekvieno žingsnio mūsų miestuose. Čia kiekvienas namas su daugybe romantingų balkonų ir balkonėlių, apaugusių rožėmis ar šviesiai žaliomis glicinijomis, apsikrovusiomis begale violetinių ilgakekių žiedų, gracingais bokšteliais ir poetingais kampeliais – yra tarsi maža poemėlė“. Ciuriche M. Pečkauskaitę stebino nepaprasta švara: „Labiausiai į akis Ciuriche puola – tai didelis švarumas“. Anot rašytojos, švara ir tvarka yra įaugę į šveicarų kraują.
Rašytoja romantiškomis spalvomis piešė vaizdą ant Uetlibergo kalno: „Akys pamatė stebuklingą reginį. Viršum manęs mėlynavo dangus lyg brangiausias zafyras, saulės spindulio pervertas, po manimi žaliavo žolės smaragdai...“ (1914 m. „Ant Uetliberg‘o“).
Sugrįžusi į Ciurichą taip aprašė gamtos grožį: „Išilgai ežero tęsėsi žiburių vainikas, iš pradžių plonas, paskui kaskart platesnis ir tankesnis. Tartum koks angelas, pralėkdamas pro tą puikų klonį ir jo gražumo pagautas, priraškė keletą saujų žvaigždžių ir pabėrė žemėn. Ir snaudžia sau tylus, miegūstas ežeras tuose aukso žvaigždžių slepčiuose, lyg tas stebuklingasis pasakos ežeras, ant kurio plauko sužavėta karalaitė, aukso antimi paversta“. Laisvalaikiu rašytoja keliavo po apylinkes, lankė meno paminklus bei galerijas, dalyvavo visuomeninėje veikloje (1906 m. „Sandaros“ lietuvių studentų draugija).
Ciuriche M. Pečkauskaitė parašė didesnės apimties apysaką „Vincas Stonis“. Tai buvo praktiškai vadovėlis kaimo jaunimą šviesti pasišovusioms jaunom inteligentėm su ilgais „pamokų“ pavyzdžiais. Autorė, studijuodama pedagogiką, būdama toli nuo Lietuvos, jautė pareigą Tėvynei šviesti jaunimą. Pirmoji publikacija pasirodė „Vilniaus žiniose“ 1906 m. Šiame beveik didaktiniame kūrinyje rašytoja puoselėjo mokslo ir Tėvynės meilę, ugdė teisingumą, darbaštumą, religingumą.
Atgal
.jpg)
(1).png)
