VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

05.10. Karas rašytojo Jurgio Savickio akimis

Juozas Brazauskas, istorikas, publicistas

 

1940 m. pavasarį rašytojas ir diplomatas Jurgis Savickis (1890-1952) neteko pareigų Ženevoje kaip Lietuvos atstovas prie Tautų Sąjungos. Nutarė visam gyvenimui pasirinkti emigranto kelią. Tai buvo skausmingas pasirinkimas...

Žmonos Ingės atvežtas į Mentoną, atsigavo, stebėdamas savyje vykstančius giluminius pokyčius. Svarbiausia - atsistojo  kojomis ant žemės, kurią mylėjo. Ši žemė jam tapo brangi. Nuo ryto iki vėlyvo vakaro švietė saulė. O jūra – tokia tik Pietuose gali būti. Bet juto, kad valdininkaus jau be entuziazmo ( „visos biurokratiškos baikos išdulkėjo“). Parašė ministrui prašymą iškelti iš Rygos į tinkamą klimatui šalį. Gydytojai prognozavo gyventi ...7 metus. Rygoje daugiau sirgo nei dirbo. Iš tos nevilties ir gimė šis laiškas.

1939 m. kovo 15 d. laiške Kaziui Bizauskui  užsiminė: „ Rygoje nėra kada išsimiegoti. <...>atsisveikinimai su skandinavais ( pas mus viskas skubiai daroma) papjovė tuomet mane ir nuvarė 6 savaitėms į slimnicas ( ligoninę- J. B). Kai žmogui 50 metų, jau netoks ir atsparus, nors ir įsivaizduotum kartais“ Patarė kolegai diplomatui būti atsargesniam ir „dalį darbo ( net reprezentacinio) užkrauti savo bendradarbiams“.

Iš Užsienio reikalų ministro S. Lozoraičio gavo keturis pasiūlymus: Briuselis, Maskva, Vatikanas ir Ženeva. Kartu su  nauja žmona Inga nutarė keltis į Šveicariją, Ženevą. Tapo Lietuvos atstovu prie Tautų Sąjungos. Kurį laiką net buvo išrinktas rezoliucijų rengimo komisijos pirmininku. Taigi sutiko keltis arčiau statomos sodybos.  Klimatas ten buvo palankiausias jo sveikatai: „lazurkavoje“ pakrantėje nuo ryto iki vakaro saulė. Žydrąjį Viduržemio pajūrio kampelį jis pasirinko kaip nors išgyventi iš savo penkių pirštų, kai netrukus paliko  diplomatinę tarnybą sovietams užgrobus Lietuvą.

Jurgis Savickis Norvegijoje

Sunkių darbų nesibaidė. Aplinkiniai žmonės stebėjosi, kad ministras su kastuvu nuo saulėtekio iki saulėlydžio triūsė pomidorų darže. Tie pomidorai visą karą jį maitino ir jų nepagailėjo duoti draugams, nors galėjo kitiems parduoti už didelę kainą... Jo bičiulis kaimynystėje, gyvenęs viloje „Amerika“, Antanas Liutkus pastebėjo, kad tai buvo vienas tų ministerių, kuris nepabijojo pasilenkti iki žemės ir paimti kastuvą į rankas. Antras, nebijojęs juodo darbo, buvo ministeris Paryžiuje Petras Klimas. Nusidirbę, sutartomis valandomis kaimynai gurkšnojo vyną, kramtydami sūrio su duona. Tai būdavo ankstyvieji priešpiečiai ar pusryčiai, nes anksti iš namų išėję nieko nevalgydavo. Jurgis Savickis atminė iš vaikystės dainos posmą: „Atėjo mergelė ir atnešė pusryčius“.

Vakare, atsisėdę prie rašomojo stalo, barškeno spausdinimo mašinėle. Kitas iš nuovargio griūtų tarsi negyvas. Nusnausdavo po darbų ir rašydavo. Pragyventi tik iš ūkio nesitikėjo. Visi stengėsi jam padėti, žinoma, už mažą pinigą. Pakako ir  bedarbių, norinčių rasti darbo už bet kokį uždarbį. Kuri dabar diena jų nedomino. Svarbu rasti  darbą.

Ankstyvą pavasarį skubėta sodinti gėles. Besodindamas braškes, Jurgis džiaugėsi, kad jos greitai sužydi, nors tik šiemet buvo nupirktos ir  pasodintos.. Nauji alyvų krūmai pritvinkę pumpurais. Žmonės tvirtino, kad čia ir bananai sunoksta. Bet tai daugiau žaislas, jie čia neprinoksta... Paukščiai nuo ryto tik čiulba ir tarška. Saulė iš ryto net penktą valandą pradeda kaitinti. Sekmdieniais vyrai su žmonomis eidavo žiūrėti kinematografą, dažniausiai į pigų, popietinį seansą.

Jurgis Savickis su sūnumis Augustinu ir Algirdu (dešinėje). Savickų šeimos archyvo nuotr.

Jurgio Savickio pieštas exlibris. Iš Perkūno Liutkaus archyvo

1939 m. balandžio 1 diena. „Esama blogų dalykų. Visi tegalvoja apie karą, nors yra teigiančių, kad „karo nebus“. Bet ramumo nėra“. Sodyboje tikra ramuma. Atrodo diena per trumpa. Čia viskas auga, veržiasi, plečiasi. Blogiau su piktžolėmis. Pasėta žolė irgi veržiasi. Grūdai žemėje sulindę ir sumigę, prašosi iš žemės. Saulė gerai kaitina žemę ir prašo grūdus išlysti. Alyvos- jau dideli medžiai- dabar rąžosi. Alyvmedžiai,  seniau nugenėti, iš jų išmokta gauti aliejų. Iš keliolikos alyvmedžių galima gauti šimtą kilogramų uogų. Kiekvieni 8 kilogramai augų - vienas litras aliejaus. Ypač skani spirginama mėsa ir kepama aliejuje žuvis. Dar kelios vištos ir gyventi galima sodžiuje. Jurgis Savickis dienoraštyje užrašė: „Viskas čia gamtoje auga ir viskas čia žaidžia. Kad tik niekas neišvarytų mūs iš čia“. Jurgis Savickis neramiai reaguodavo į kiekvieną telefoną iš Ženevos. Užsakomieji telefonai  pašte baugino dar labiau: gal reikia grįžti „namo“?

1939 m. balandžio 5 d. dienoraštyje rašė: „Tik viena ir paskutinė meilė - tai mano sodas. Pernai dar nieko nebuvo, šiandien jau viskas suklestėjo. Mintį veikia tik medžiai, krūmai ir gėlės. Kad tik jiems gerai sektųsi“. Kalba tarsi su žmogumi. Prisipažįsta: „Perdaug miesčioniška gyventi tik namuke ir nieko nematyti kito.<...> Sodas tai visas pasaulis. Reikėjo mokėti girdėti ir matyti, kaip žolė auga...“.

Iš savo sodybos Jurgis matė Alpių kalnus, skirusius Prancūziją nuo Italijos. Prancūzai visai nesibijo italų. Drąsuoliai ragina: „apsidirbę su italais, galėsime kibti ir į vokietį“. Tuo tarpu Lietuvoje visuomenė nerimo, kai 1939 m. kovo 22 d. Vokietijai buvo atiduotas Klaipėdos kraštas. Vyriausybė įgaliojo užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį pasirašyti Klaipėdos krašto perdavimo Vokietijai sutartį. Ministras kovo 23 d. sugrįžo iš Berlyno, o Adolfas Hitleris atplaukė vienai dienai  į Klaipėdą...

Netekus Klaipėdos, nuotaika visame krašte pasidarė prislėgta. Visus apėmė baimė, netikrumas. Susidarė vyriausybės krizė. Kariuomenės vadas, brigados generolas Stasys Raštikis su kariuomenės štabo  viršininku brigados generolu Jonu Černiumi, krašto apsaugos ministru brigados generolu Kaziu Musteikiu susitiko su Respublikos prezidentu ir pasiūlė keisti Vlado Mirono vyriausybę nauja. Prezidentas tam neprieštaravo. Ministro pirmininko postas pasiūlytas Stasiui Raštikiui, tačau pastarasis motyvavo, kad jam geriau likti nuošalyje, ir kad tik susidarius kritiškai padėčiai, galėtų šį postą užimti.

Pasiūlyta generolo Jono Černiaus kandidatūra. Generolas be jokių išankstinių derybų sutiko sudaryti naują vyriausybę. Jonas Černius buvo kariškis, politika domėjosi tik tiek, kiek to reikalavo aukštos ir atsakingos jo, kaip kario, pareigos. Ministru pirmininku sutiko būti „ne garbės siekdamas, bet pareigos skatinamas“( A.Merkelis).

Kovo 28 d. buvo sudaryta nauja trijų partijų ( tautininkų, krikščionių demokratų bei valstiečių liaudininkų) vyriausybė, vadovaujama generolo Jono Černiaus. Užsienio reikalų ministru vėl tapo nepartinis  Juozas Urbšys. Vyriausybė ėmė vadintis vieningo darbo vyriausybe. Šis pavadinimas nuolat buvo kartojamas spaudoje, per radiją, tačiau sunkiai prigijo. Šalia tautininkų sąjungos ministrų kitų partijų ministrai vyriausybėje tebuvo privatūs asmenys, neatstovavę savo partijoms.

Naujoji vyriausybė šiek tiek nuramino visuomenę,  iš vyriausybės daug ko tikėjosi. Lietuvos vyriausybė patikinti, kad Lietuva gins nepriklausomybę ir laikysis neutraliteto politikos. Akcentuotas tautos vieningumas, moralės ugdymas. O kaimynai nerimo.  Lenkai  gi vokiečiams sako: „Užkabinsite mus, lenkus, karas bus! Vokiečiai,  esą, visuomet buvo melagiai“.

Skaitau dienoraštyje: „Juokingas daiktas gėlės. Būdamas Ženevoje, aš  išsiilgstu gėlių“. Gėlės jam buvo kaip meilė, kaip žmogus. Nieko geresnio su žmona Inge nesugalvodavo, kaip apsilankyti Botanikos sode. Dirbdamas sode Jurgis atprato matyti  žmones gražiais drabužiais ir gerai išvalytais batais. Metų metams Jurgis Savickis užsivilko mėlyną darbininko drabužį, bet ir tas drabužis, nors dažnai purvinas ir pabrizgusiomis siūlėmis, buvo kitoks nei kitų darbininkų. Jis dar labiau pabrėždavo ministerio eleganciją. Jurgis buvo tikras bajoras, o bajoro būdas ir visas pranašumas pasirodo ne prabangoje, bet varge, kurį jis pakeldavo su dideliu stoikiškumu.

Tačiau buvo šis tas, prie ko jis nepajėgė priprasti. Ponia Ingė iš Monte Carlo restoranų parsiveždavo stambių ir pusnuogių kaulų. Iš jų ji virdavo tikrai puikias sriubas. Kartą, kai ji rado tokių kaulų, kurių įlinkimuose dar galėjai rasti vieną kitą prikibusį ir virėjo peiliu  nepaliestą mėsgalį, ji juos padėjo ant stalo. Jurgis, pamatęs ant stalo kaulus, lyg būtų jam sugėlę dantį, ranka pasirėmė smakrą ir liūdnai žiūrėjo į San Remo suspindusias šviesas.

Ir kai ponia Ingė jį paragino imti savo dalį, jis, pametęs savo įprastą humorą, iš širdies gelmių pasakė: „Inge, virtuvėje su savo kaulais daryk, ką tik nori, bet tik jų čia daugiau nerodyk- negaliu į juos žiūrėti“. Tų metų septynis mėnesius prancūzai mito vien žolėmis kaip žąsiukai. Ponia Ingė aiškino, kad kaulai maistingesni nei visos jo auginamos žolės, bet ji niekaip negalinti įtikinti Jurgio. Jam visada genda ūpas, kai pamato kaulus  virtuvėje. Tai kartą nugirdęs poetas Jonas Aistis apsiramino, nes manė, kad Jurgis tik prie jo, matydamas tuos kaulus, jautėsi negerai... Pirmą kartą rašytojo sodyboje lankėsi 1941 m. Poetas matė, kd Jurgis dirbo kaip jautis. Poetui atrodė, jog Jurgis ne dirba, o triūsinėja neskubėdamas, pamažu tarsi mėgaudamsis.

Pakrikštijo savo sklypą ir savo vilą skambiu vardu: „Ariogala“. „Lengviau bus prancūzams ištarti, o ir pasauliui primins skaistųjį Lietuvos miestą Ariogalą“.  Kaip liudija jo bičiulis Antanas Liutkus, dar prieš karą per vienas atostogas Jurgis Savickis su žmona, beklajodamas po Mentono apylinkes, ant vieno kalnelio, apaugusio spygliais ir kaktusais, surado didelę pušį, lyg iš  Ariogalos. Vieta buvo graži, poetiška - pakalnėje Viduržemio jūra, šone mėlyni kalnai ir aplink jokių  žmogaus pėdsakų...

Pasvarstęs ir pasitaręs su žmona, nutarė pasistatyti čia kokią palapinę ar bakūžę, vis pigiau būsią atostogauti negu nuomotis viešbutyje kambarius. Tais laikais šiame kalne dar niekas negyveno, žemė kainavo po du ir pusę franko už metrą. Ėmė ir nusipirko tą sklypą su pušimi. Į pušį įkėlė  iš Lietuvos atvežtą koplytėlę ir prasidėjo „Ariogalos“ statyba. Pirma pasistatė mažą sandėliuką, kuriame sudėdavo  darbo įrankius ir pats  miegodavo, vėliau šalimais „išdygo“ namelis iš trijų kambarių, kurio valgomajame pastatė puikų ąžuolinį stalą, atvežtą iš tikrosios Ariogalos, darytą savo brolio Antano.

Jeigu tekdavo pas Jurgį kam nakvoti, tai paguldydavo bibliotekoje, atskirame iš lentų sukaltame namelyje, po šimtamečiu alyvmedžiu. Negalėdamas užmigti, tiesi rankas ir gali pasiimti lietuviškas knygas. Jų buvo tiek daug, kad nežinojai kurią pirma pradėti skaityti. Daug čia ir paveikslų, atvežtų iš Ženevos. Buvo supakavęs į dėžes, paruošęs gabenti į Lietuvą, tačiau prasidėjęs karas, pakeitė transportavimo planus. Meno kūriniai liko sveiki sodyboje. Kas juos matė, tas vertino: tai buvo tikras lietuviško meno muziejus.

- Jei bus karas, mes nusipirksime ožką! Žolės čia daug ir pieno bus.

- O jei karo nebus?

- Bus uždarbio iš turistų. Mes būsime turtingi ir bus atlyginta už pastatytą namą.

Per sodybą ėjo takas, neva, romėnų laikus menantis. Kas dabar paliudys, kaip buvo iš tikrųjų. Takas dalijo žemę į dvi dalis: vienoje pusėje – namas, kitoje - daržas, vynuogynai, rožynas. Didesnio „biznio“ tikėtas iš sodo ir daržo.

Naktimis Jurgį kankino inkstų priepuoliai. Jis jų bijojo. Kas bus su namu ir sodu, kai tapsiu invalidu? Nenorėjo būti pašliaužunu! Bet labiau baugino artėjančio karo grėsmė. Ar dar kada čia sugrįšime?Iš Užsienio reikalų ministerijos atėjo žinios, kad gali būti uždaryta Lietuvos pasiuntinybė prie Tautų Sąjungos. Kaimynai prancūzai net juokavo:

- Automobilį pakeliui gali tamstai rekvizuoti...Ir kuro tamstos automobiliui gali pristigti.

Gaunamus laiškus dėjo į krūvą. Kada nors paskaitys ir atsakys. Dabar ne tas rūpėjo. Jo geras draugas iš ministerijos skundėsi išvaromas į pensiją. Matyt, kažkam kitam reikalinga vieta. Rengiamasi blogiausiam atvejui. Ar ne prieš galą.

- Kad tik man netektų į pensiją išeiti. Amžius jau ne jaunojo. Būtų klaiku, kai maži vaikai. Kas jais pasirūpins?

Po Velykų kraustėsi į Ženevą.Viskas susodinta, niekas neliko pamirštas: apkarpyta, priraišota. Dar spėjo nufotografuoti. Norėjo su savimi išsivežti sodybos vaizdus. Atėjo kunigas namą pašventinti.  Žmona džiaugėsi, kad namas, kad ir tokiu metu, buvo palaimintas.

- Užmokėk kunigui pinigus. Ar galima  už tuos pačius pinigus dar ir tave perkrikštyti?, - pajuokavo Jurgis.

Ji liuteronė, bet džiaugėsi kaip ištikima ūkininkė – katalikė. Rašytojui norėjosi iškilmingumo. Kunigas pašlakstė šventintu vandeniu tik namą.

- Kad ne visus kambarius- nenusileido Jurgis. „Pas mus, kai ūkį šventina, tai visas trobas apeina“.

Namas uždarytas. Namas, kurį pats statė ir mylėjo. Atsirado sargas. Pasidarė nyku.

- Gaila, kad iš čia išvažiuojate. Kokie laikai!- pratarė sargas.

Jurgis dar spėjo aplankyti kaimynus, apdalijęs gėlėmis, atsisveikino. Kažin kada bepasimatys. Būdamas mažas prisiminė, kad tėvas ilgai rengėsi, iš ūkio kur išvažiuodamas.  Taip ir Jurgis negali ramiai išvažiuoti: tai elektros lemputė dega neužgesinta, tai dujas reikia patikrinti ar užsuktos.

Kaimynai ramino, kad namą prižiūrės, jei kas atsitiktų, parašys... Visi jam buvo geri. Gal kad ir pats jiems buvo paslaugus, supratingas ūkininkas, nors ir ministeris... Galu gale išvažiuota į Monte Carlą. Jautėsi kūne badas. Teko užkąsti. Mieste jautėsi dykaduonių nuotaika. Visi bėga lošti ruletes. Net bobutės paskutinėmis gyvenimo valandomis tikisi praturtėti...Geriau būtų poilsio patale ar ligoninėje gulėjusi. Dėl mados dar užkandžiauja restoranuose... Jurgis su žmona iškeliavo į Ženevą. Reikėjo tarnauti puošniuose rūmuose.

Eidamas su žmona Ženevos gatvelėmis ir ežero pakrasčiais, negalėjo atsistebėti:

-Kas bus su Tautų Sąjunga, kai karas prasidės?

- Tautų Sąjunga žada iš čia išsikelti į Prancūziją, Eviano miestelį. Darbo biuras net į Vašingtoną. Biuro direktorius, amerikietis, dažnai lankosi Amerikoje.Viena šalis po kitos palieka Tautų Sąjungą. Kaštonai jau buvo susprogę, lapai dideli. Greitai medžiai užsidegs ir suliepsnos pavasariu. Matė gulbes ežeru skrendančias.

Iš Rivjeros atėjo žinia, kad baisi vėtra nurovė čerpių nuo vilos pastatų. Kaimynai ėmėsi priemonių stogui pataisyti. Buvęs ūkininkas mieste jautėsi nesmagiai.Visos mintys savo sodyboje. Neviliojo net pasiuntinybės sodas. Kiek prasiblaškė Paryžiuje, bet  Luvras buvo dulkių nusėtas. Sodas įspūdingas. Sulaukė Šveicarijoje besigydančių lietuvių, sirgusių džiova, prašymų padėti. Bet jo teisės buvo apribotas. Net pasų mūsų tautiečiams negalėjo pratęsti.

1939 m. liepos antroje pusėje Jurgis Savickis sugrįžo į Rivjerą. Jurgis planavo įsteigti vištų ūkį, žmona norėjo arbatinės tearoom. Žmonės pavargę bekopdami į kalnus, užsuks poilsiui su užkandžiais.

- Tu galėsi savo darže lysves ravėti ir ...rašyti knygas - aiškino Ingė.  Nutrūkęs nuo kontoros popierių planavo pirkti papildomai kelių šimtų metrų žemės sklypą iš paties mero. Puikios kelių šimtmečių alyvos. Tik dabar apleistos. Buvo atėjęs burmistras, merijos sekretorius, merijos inžinierius. Rūkė Jurgio cigarus, siurbė konjaką ir nutarė parduoti Jurgiui sklypą, priklausantį komunai. Bet kol kas sklypą išsinuomojo vienas kaimynas. Sklype stovėjo jo gimtasis namas, seniai apleistas, medžių užgožtas.

Rašytojas gerus trejus metus rašė dienoraštį, prisėsdamas prie jo toli gražu ne kasdien ir ne vienodo ilgumo įrašams. Kai kada tik vienam sakiniui:

“Rašyti tik galiu nakčia. Ir šiuos savo  hegzametrus rašau šiąnakt. Dabar jau gera 3 val. nakties“. Rašytojo vienintelis turtas buvo laikas ir darbas ūkyje. Neabejojo dirbąs reikalingą darbą. Brendo mintis pasinerti į praeitį, lemtingą ir kaip diplomatui, ir kaip lietuviui, užuot priešokiais atspindėjus įsitvirtinimą neramiame prancūzų - italų pasienyje.

1939 m. rugsėjo 1 d. Lenkiją užpuolė Vokietija. Prasidėjo tikras karas. Rugsėjo 7 d. dienoraštyje atsirado pastebėjimas. „ Man vienas didelis rusų ponas, prisegtas prie Tautų Sąjungos, sako: „Keisti tie lenkai! Kai mes norėjome stoti jiems padėti, jie buvo sutikę. Tik, girdi, per mūsų teritoriją nevalia eiti. Kaipgi! Taip jau rusaiims ir nusižemins ir lenkų paklausys...Vadinasi –bičiulystė! Šiandien lenkus muša vokiečiai.Bet nieko! Kai prasidės Lenkijos dalybos, Lietuva gaus Vilnių...“. Lietuvoje vėl pasidarė madinga dainuoti: „Mes be Vilniaus nenurimsim“. Saulės nudeginti lietuviai kareivėliai šūkavo: „Dabar mušime lenką.Vilnius- mums !“ Jaunuomenė raginama atgauti sostinę.“Lenkai suskiai.Vokiečiai tai bent“.

Važiavome viename vagone nakčia su mūsų atstovu Berlyne. Didžiai honorablis atstovas į ausį prišnabždėjo : „Tik su vokiečiais! Ką lenkai, lenkeliai! Vokiečiai galingi“. Lenkija gynėsi didvyriškai. Po dviejų savaičių į vakarinė Lenkiją įžengė sovietų kariuomenė ( „Einame išlaisvinti brolišką lenkų tautą iš nesugebančios vyriausybės ir išgelbėti ją nuo nelaimingo karo“). Lenkijos valstybės neliko. Viename sakinyje sutelktas ir išreikštas begėdiškas melas, klasta ir  akiplėšiškumas.  Lietuvos vyriausybė nesitikėjo, kad Lenkija  bus taip greitai sutriuškinta. Lietuvos visuomenėje kilo  didelis  įtempimas. Atsirado karštagalvių, kurie kitų pakurstyti, ėmė reikalauti „žygio į Vilnių“

Lietuva pasiskelbė savo neutralumą kare. Neleisti  Lietuvą įvelti į karą. Mūsų pasiuntinys Berlyne Kazys Škirpa buvo fanatiškai įsitikinęs, kad mes, nieko nelaukdami, turime su savo kuliomis pajėgomis žygiuoti į Vilnių ir tuo pačiu atitaisyti prieš 20 metų mums lenkų padarytą skriaudą. Moraliai buvo nepakeliamas dalykas pulti jau klupantį ir beveik gulintį kaimyną...

Viliojimų sulaužyti neutralumą ir užimti Vilniaus kraštą buvo ne vienas, ypač iš vokiečių pusės. Sovietų įgaliotas pasiuntinys Lietuvoje N.Pozdniakovas pareiškė: „ Gerai padarėte nežygiuodami, nes maišatyje kas ten atskirs lenkų kareivį nuo lietuvio“. „Žygio į Vilnių: aktualumas atkrito, kai sovietų kariuomenė užėmė visą Vilniaus sritį ir sustojo prie vadinamosios Lietuvos- Lenkijos administracinės linijos. Rugsėjo 28 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras J. von Ribbentropas antrą kartą nuskrido į Maskvą susitarti dėl abiejų kariuomenių susitikimo Lenkijos žemėse linijos ir dėl slapto pasidalijimo Pabaltijyje. Maskva diktavo Berlynui savo valią. Vokietija, kad ir labai norėjo, nesugebėjo išlaikyti Lietuvos savo įtakos zonoje.

Nespėjo J. von Ribbentropas sugrįžti iš Maskvos, kai Pabaltijo valstybėms atėjo sunkios dienos. Kilo didžiulis susirūpinimas valstybių likimu. Glaudaus kontakto tarp valstybių nebuvo. Kiekviena rūpinosi savais reikalais ir savo valstybės likimu. Sovietai troško su Pabaltijo valstybėmis pasirašyti savitarpio pagalbos sutartis. Kas po jomis slypėjo, galima buvo tik numanyti...

1939 m. spalio 4 d. dienoraštyje atsirado įrašas: „Mums, Lieuvai, sakoma, būsianti pati draugiškiausia sutartis. Mus vis tildė, kad mes nebijotume Maskvos bei į Maskvą važiuoti. Rašytoją kankino mintis: „Kažin kaip būtų, jei mes būtume Vilnių ėmę, pirma nei rusai įsiveržė į Vilnių?“ Jo vienatinis pasiuntinybės bendradarbis, pasiuntinybės sekretorius Ženevoje, rašytojui sakė: „Jei anglai laiku būtų ėmęsi neutralias valstybes organizuoti!“ Dabar Berlyno padrąsinama, Maskva „išpešiojo“ visas valstybes. Kai Maskva išsidrąsina, tai pavojinga...

Pasiuntinybės sekretorius buvo pribaigtas radijo pranešimų: „Kad tik jie, rusai, siūlydamo mums Vilnių, mums patiems sėdint ramutėliai, neužimtų visos Lietuvos“. Rašytojas tam taip pat jam antrino: „Už Vilnių- visa Lietuva!“. Žmona Ingė sapnavo, kad ji drauge su estų pasiuntiniu buvusi pas Hitlerį pusryčių...Jurgis sapnavo, kad nerūpestingai vaikščiojo Maskvos skverais, norėjęs pasimatyti su Molotovu... Sapnai veikė žmones.

Draugiškumo ir pagalbos sutartis su SSRS nenudžiugino, atvirkščiai, išgąsdino kaip totalinės okupacijos pradžia: „Dabar visas Kaunas ir visa Lietuva krykštauja Vilnių atgavę... O juk bolševikai visa koja jau yra įsistoję Lietuvoje. <...> Rusas gudrauja“. Stebimasi Suomija, didvyriškai, nepadedant švedams, besiginančią nuo sovietų, rašytojas samprotauja, kad dėl Suomijos pasipriešinimo  sulėtėjo sovietų agresija kitose Baltijos šalyse.

 

 

Atgal