VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

04.03. „Bangų mūšos“ nublokšti Prisimenant prieš 71 metus įvykdytą Lietuvos gyventojų trėmimą

Irena Tumavičiūtė

Reokupavę Lietuvą 1944 m., sovietiniai okupantai ir vietiniai jų talkininkai kraujuojančioje Lietuvos žemėje tęsė genocidą. Aktyviausius žmones įkalindavo ir siųsdavo į koncentracijos stovyklas, o jų šeimų narius gyvuliniuose vagonuose deportuodavo į tolimus SSRS rajonus.

Siekiant išlaikyti paslaptyje pasirengimą trėmimams ir išvengti gyventojų panikos bei slapstymosi, masinės deportacijos  buvo užšifruojamos nekaltais pavadinimais.

Šiomis dienomis prisimename  prieš 71 metus  įvykdytą  didžiąją 1949 metų deportaciją, pavadintą  nekaltu „Priboj“ („Bangų mūša“) vardu.

Tuo pat metu trėmimai buvo organizuoti Latvijoje ir Estijoje.

Iš Lietuvos planuota ištremti 8500 šeimų (25 500 žmonių).  Planai buvo viršyti. 13 785 MVD ir MGB darbuotojai, kareiviai ir karininkai, 7166 stribai ir  9500 sovietinių bei partinių aktyvistų, sudarę trėmimų vykdymo grupes, iki kovo 31 d. į gyvulinius vagonus  sugrūdo ir išsiuntė į Sibirą 8765 šeimas (28 981 žmogų – 8357 vaikus, 11 514 moterų, 9083 vyrus). Tokią statistiką pateikia sovietų pulkininkas Jefremovas pranešime SSRS vidaus reikalų ministro pavaduotojui gen. ltn. Vasilijui Riasnojui. Adolfas Damušis ir K.K. Girnius nurodo didesnius skaičius, bet dokumentai, kuriais jie naudojosi, netyrinėti.

Deportacijai vadovavo du generolai leitenantai: SSRS MGB 2-osios vyriausiosios valdybos viršininko pavaduotojas  Jakovas Jedunovas (1896 ‒ 1985)   ir Nikolajus Gorlinskis (1907–1967).

Operaciją planuota įvykdyti per dvi dienas, tačiau užtruko. Pirmieji ešelonai su tremtiniais išvyko kovo 27 d. rytą, paskutinieji – kovo 30 d. vakare.  Gen. mjr. J. Bartašiūnas pranešime  (1949.IV.11) apie tremtinių priėmimą ir išsiuntimą savo viršininkui SSRS vidaus reikalų ministrui gen. plk. Sergejui Kruglovui, aiškindamas priežastis, dėl kurių užtruko operacija, pažymėjo: „Planuojant operaciją, matyt, nebuvo atsižvelgta į tai, kad kovo 25 d. yra didelė katalikų šventė  (Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai diena) ir kai kurie objektai išvažiavo į bažnyčias ir jų nerasta“.

Ši tremtis oficialiai buvo nukreipta  prieš  išaiškintų arba žuvusių partizanų, besislapstančiųjų ir nuteistųjų šeimas bei  pasipriešinimo rėmėjus.

Jauniausias tremtinys fotografas Jonas Česnavičius, „Lietuvos aido“ autorius 

Seniausias 1949 m. ištremtas lietuvis – Povilas Čeponis, gimęs 1861m. Iškeliavo Amžinybėn pirmaisiais tremties mėnesiais, todėl ir jo nuotraukų iš tremties neišliko. Šią, vienintelę nuotrauką šeima išsaugojo Sibiro tremtyje – Povilas Čeponis, Barbora Čeponienė, dukra Danutė, XX a. trečiasis dešimtmetis. Iš vaikaitės archyvo.

Kartu buvo ištremtas žentas Leonas Tumavičius, 1941 m. sukilėlis, vaikaičiai Leokadija – 6 metų, vaikaitis Paulius – dvejų metų. Ūkininkas Povilas Čeponis kelias kadencijas buvo Papilės valsčiaus tarybos narys, mecenatas. 1927 m. padovanojo bažnyčiai varp ą. Papilės parapija pagerbė mecenatą, varpą pavadindama Povilo vardu. Šio varpo gaudesys iki šių dienų žadina apmirusią lietuvio dvasios laisvę, o ainiams primena pareigą nesavanaudiškai tarnauti Tėvynei

Šią nuotrauką 1956 m. padarė turbūt jauniausias 1949 metų tremties fotografas – trylikametis Česnavičius. Fotografuota Ust’Ordoje, Buriatija, 70 km nuo Irkutsko, studebekerio kėbule – Jono Česnavičiaus bendramoksliai rusiukai ir buriatukai.

 Visas tekstas “Да здравствует коммунизм – светлое будующее всего человечества“ (Tegyvuoja komunizmas – šviesi visos žmonijos ateitis), parašytas anr raudono audeklo. Fotoaparatas „Smena“ buvo pirmasis paauglio Jonuko pirkinys, įsigytas už užsidirbtus 12 rublių – vasaromis iš Kudos upės išgriebdavo atplukdytas pliauskas ir jas štabeliuodavo ant kranto, be to, supirkimo punkte parduodavo surinktą metalo laužą.

Jakovas Jedunovas

Nikolajus Gorlinskis

Lietuviai  buvo deportuoti į tolimus atšiauraus klimato Sovietų Sąjungos regionus − Krasnojarsko kraštą ir  Irkutsko sritį.

Lietuvos gyventojai jau buvo matę ne vieną masinį žmonių trėmimą, todėl įkalintų ar ištremtų žmonių giminaičiai nenakvodavo namuose, slapstydavosi patys ir mėgindavo slėpti savo vaikus. Deportacijos išvengė  13 777 žmonės.

 Balandžio  10-20 d. buvo organizuotos trėmimo išvengusių žmonių  gaudynės,  Šiaulių stotyje suformuoti dar du ešelonai su tremiamais žmonėmis. Pavyko sumedžioti  „tik“ 2927 žmones (iš jų 680 vaikų). Juos V. Riasnojus vertino  kaip „ypač pavojingą kontingentą, kuriam vagonai turi būti įrengti kaip kaliniams“.

Tremiamuosius nuvežė į Irkutsko srities Zalarių geležinkelio stotį, iš ten jie buvo vežami prie Lenos upės, paskui baržomis plukdomi Lenos, vėliau – Vitimo upėmis iki Bodaibo miesto, kur juos išskirstė po to rajono gyvenvietes.

Per 1949 m. kovo – balandžio mėnesių trėmimus iš Lietuvos išvežta apie 32 tūkst. žmonių (apie 10 tūkst. šeimų). Beveik du tūkstančiai vaikų buvo išvežti be tėvų.

Šia trėmimų akcija pasiekta tai, ko nesugebėta padaryti kitokiu teroru: prasidėjo „audringa kolektyvizacija“  ir daugėjo komjaunuolių. Paaiškėjo, kaip galima išvengti Sibiro: reikėjo „savo noru“ atsisakyti ūkių, o jaunimui – įsitikinimų.

Parengta pagal „Lietuva 1940–1990“  ir  „1941–1925 metų Lietuvos tremtiniai“ medžiagą.

Post  scriptum

Kai sėdime izoliavęsi nuo aplinkinio pasaulio, kartais ateina į galvą netikėčiausios mintys. Baigusi rašyti šį straipsnį, ėmiau ir  paskambinau pažįstamai žurnalistei, keliems aktyvesniems buvusiems tremtiniams, kurie daug metų organizuoja tremčių  minėjimus, ir paklausiau, ką jie žino apie J. Jedunovą ir N. Gorlinskį. Deja, apie tuos du „kabinetinius nusikaltėlius“ (angliškai – „desk murderer“, vokiškai – Schreibtischtäter , rusiškai „кабинетный преступник“, terminą 1966 m. sukūrė Hanna Ahrendt, pavadinusi Adolfą Eichmaną kabinetiniu nusikaltėliu) jie nieko negalėjo pasakyti.  O iš kur jiems žinoti? Net LGGRTC 2005 m.  išleistame 711 puslapių mokslinių straipsnių rinkinyje „Lietuva 1940–1990“, kurioje gausu informacijos, skaičių apie  visus trėmimus, nėra šių aukšto rango čekistų pavardžių.

Jakovas Jedunovas,  pradėjo saugumiečio karjerą 1919 m.   Visos Rusijos Ypatingosios komisijos (VČK) Gomelio skyriaus agentu.  1938 m. jau buvo NKVD Maskvos srities milicijos valdybos viršininkas. 1941–1946 m.  –   kontržvalgybininkas, SSRS NKVD Ypatingųjų skyrių  operatyvinis įgaliotinis,  Šiaurės vakarų fronto, 2-ojo Baltarusijos fronto ir Šiaurės kariuomenės grupės  kontržvalgybos valdybos „Smerš“ viršininkas. 1947‒1951 m. buvo  SSRS valstybės saugumo ministerijos (MGB) 2 vyriausiosios valdybos viršininko pavaduotojas,   SSRS MGB įgaliotinis Lietuvoje  (1948 – 1952), apdovanotas 11 ordinų,  buvo taip pat vienas iš 1951 m. spalio tremties kodiniu pavadinimu „Osenj“ („Ruduo“) vadovų ir vykdytojų. Per abi tremtis šio kabinetinio nusikaltėlio  sąskaitoje – 48 tūkstančiai Lietuvos gyventojų.

Nikolajus Gorlinskispradėjo dirbti Ypatingosios komisijos (ČK)  organuose  raštvedžiu būdamas 13 metų, 1930 m.  jau dirbo operatyvinį darbą  OGPU rajonų skyriuose. 1937 m., baigęs Centrinę OGPU mokyklą Maskvoje, ėmė sparčiai kilti  NKVD-NKGB  institucijų karjeros laiptais. 1942 –1943  m. vadovavo baudžiamosioms ekspedicijoms Šiaurės Kaukaze, 1949 m. vasario – balandžio mėn. buvo Lietuvos SSR Valstybės saugumo ministras,  puikiai pritaikęs sukauptą  uolaus čekisto patirtį – jam vadovaujant,  buvo suimta ir ištremta į Sibirą ir Vidurinę Aziją  daugiau kaip 100 tūkstančių Baltijos šalių gyventojų.

O kur paskelbtos tų kelių dešimčių tūkstančių MVD, MGB darbuotojų ir vietinių kolaborantų pavardės? Kiek buvo iškelta  bylų? Kiek nuteista?

Per kelias 1949 metų pavasario  dienas Lietuva neteko 32 tūkstančių žmonių. Dėl karantino šiais metais  tremtinių ir politinių kalinių asociacijos negalėjo surengti  minėjimų. Peržiūrėję pakutinės kovo savaitės Lietuvos televizijos kanalų ir radijo programas, neaptinkame nė vienos publicistinės  ar dokumentinės laidos, nė vieno tragiškus įvykius primenančio filmo.

Vėl ir vėl tenka konstatuoti, jog sovietinis Lietuvos gyventojų genocidas rūpi tik  išgyvenusiems  ešelonų vaikams, kurie liūdnų metinių dienomis susirenka uždegti žvakeles, kad bent jų liepsnelės apšviestų  neužgyjančias sielos žaizdas. 

Vilniuje prie paminklo Aukų g. choras „Laisvė“  ir  keli moksleiviai padainuoja užu širdies tveriančių dainų, LGGRTC istorikas primena trėmimų aplinkybes ir statistiką.  Buvę ešelonų vaikai ir Sibire gimę lietuvaičiai pasibūna su keliolika bendraminčių.

Ačiū Lietuvos radijo ir televizijos naujienų tarnyboms, kurios parengia reportažus iš tų bendraminčių pasibuvimų ir primena Lietuvai baisias netektis.

Galima pasidžiaugti, kad į minėjimus ateina  „Misija Sibiras“ atstovų, keli bičiuliai tautininkai ir Vilniaus sąjūdžio atstovai, kad pagerbtų tautos tragedijos atminimą,  kartu pasiklausytų politikų, kurie pakalba apie sovietų, MGB ar MVD, dažniausiai anoniminių,  nusikaltimus.

 O juk per 30 Nepriklausomybės metų labiausiai buvo tikėtina, jog  pirmiausia politikai kreipsis į teismą , kad tautos naikinimo kaltininkai  būtų   ne tik įvardyti, bet ir patraukti atsakomybėn. To paties daugelis patriotų tikėjosi ir iš tremtinių ir politinių kalinių, kitų patriotinių organizacijų vadovybių.

Šiandien belieka viltis, kad atskiru  leidiniu būtų paskelbtos bent tų dešimčių tūkstančių sovietinio genocido organizatorių ir vykdytojų  pavardės, įvardyti jų nusikaltimai,  o šimtuose miestelių, panašiai, kaip Vokietijoje, atsirastų  atminimo lentos su  ištremtųjų ir nužudytųjų, žuvusių partizanų pavardėmis.

Atgal