VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

04.03. Senoji Žagarė ir Mergelė Barbora Žagarietė

Dr. Virginija – Elena Bortkevičienė

Dr. Juozas Prasauskas

Lietuvos šiaurėje, Latvijos pasienyje, abipus Švėtės upelio (Lielupės kairysis intakas) įsikūręs Žagarės miestelis. Dabartinės Žagarės vietoje iki XIX a. pabaigos buvo du savarankiški miesteliai: kairiajame Švėtės upelio krante išsidėsčiusi Senoji, o dešiniajame Naujoji Žagarė.

Dievo tarnaitė Barbora Žagarietė.wikimedia.org nuotr.

 Istoriniuose šaltiniuose Žagarė buvo vadinama Sagera pirmą kartą paminėta 1198 m. (anksčiau nei Rygos miestas). Čia stovėjo viena svarbiausių žiemgalių genties pilių – Raktės pilis. XIII a. pabaigoje  vyko žiemgalių sukilimas, kurio metu Sagera kalavijuočių buvo sugriauta, tačiau 1473 m vėl minima.

1490 m. rašytiniuose šaltiniuose minimas Senosios Žagarės dvaras, o 1945 m. prie jo buvo atidarytas turgus.

Labai įdomus Senosios Žagarės senamiestis, jaudulį kelia išlikęs XVI a. gatvių tinklas, akmeniniai gatvių grindiniai. Negali abejingai praeiti pro raudonų plytų, molio ir vietinio dolomito pastatus. Senamiestis saugomas valstybės kaip urbanistikos paminklas.

Dar prieš 1499 m. Žagarėje pastatyta medinė bažnyčia, kuri 1605 m. sudegė, o 1523 m.  buvo atstatyta ir švedams užpuolus Lietuvą 1655 m. vėl sudegė.

 

Jau keli šimtmečiai, kaip Lietuvos ir Latvijos tikintieji garbina Mergelę Barborą Umiastauskaitę (Žagarietę). Moksliniai tyrimai parodė, kad ji – XVII a. istorinė asmenybė. Barbora gimė Senojoje Žagarėje 1628 m. bajorų Umiastauskų šeimoje. Barboros mama buvo labai religinga ir įskiepijo dukters sieloje gilų pamaldumą, tačiau labai anksti pasimirė. Tėvas, kuris nepasižymėjo krikščioniškų dorybių dvasia, vedė pamotę, kuri drauge su tėvu skriaudė Barborą. Mergaitė buvo labai pamaldi, stipriai tikėjo Dievu, o siekdama labiau suartėti su Dievu įstojo į benediktinių vienuolyną Rygoje. Tėvas jos sprendimu buvo labai nepatenkintas ir privertė mergaitę grįžti atgal į dvarą. 1648 m., būdama apie dvidešimties metų, neaiškiomis aplinkybėmis Barbora žuvo.

 Durys į Dievo tarnaitės Barboros Žagarietės gerbimo kriptą. wikimedia.org nuotr.

Žagarės dvaro rūmai. Žagarės regioninio parko direkcijos archyvo nuotrauka

Mirus Barborai, jos palaikai keletą kartų buvo perlaidojami iš vienos vietos į kitą, kol 1779 m. Barboros karstas perneštas į Senosios Žagarės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, rūsyje po didžiuoju altoriumi, įstiklintame karste. Pasak žmonių liudijimų, praėjus vos keliems metams po Barboros mirties, švedams įsiveržus į Lietuvą, jie apiplėšė ir sudegino Senosios Žagarė bažnyčią. Sudegė visi rūsyje buvę palaikai, išskyrus Barboros palaikus, kurie beveik nenukentėjo ir tai davė pradžią jos, kaip tarpininkės ir užtarėjos Dievui kultą.

1711 m. atstačius bažnyčią ir perkėlus palaikus į bažnyčios kriptą, prasidėjo antrasis Barboros gyvenimas. Žmonės veržėsi prie jos karsto, meldėsi ir prašė malonių: sveikatos sau ir artimiesiems, apsaugos nuo visokių nelaimių. Daugumas žmonių ją laikė šventąja. Žagarėje šalia lietuvių gyveno ir kitų tautybių bei tikėjimų žmonės:  žydai, latviai, rusai, vokiečiai, kurie nepaisydami religinių skirtumų meldėsi prie Barboros Žagarietės karsto.Besimelsdami prie Barboros palaikų, patirdavo įvairiausių malonių: daugumai pagerėdavo sveikata, kitus apsaugodavo nuo įvairių gyvenimo sunkumų ir šiaip patyrė jos pagalbą.

Tai patvirtina Žemaičių vyskupo Antano Tiškevičiaus 1755 m ataskaita Šv. Sostui, kurioje jis praneša, kad būtina paminėti vieną Dievui atsidavusią mirusią mergaitę Barborą, kurios kūnas pagarsėjęs daugeliu stebuklų.

Vyskupas Motiejus Valančius 1860 m. atsiuntė Senosios Žagarės bažnyčios klebonui knygą registruoti Barboros malone įvykusiems stebuklams.

Barboros Žagarietės užtarimu įvykusių stebuklų registracijos knyga Vertimas iš lenkų kalbos

Motiejus Kazimieras Valančius, Dievo ir Apaštalų Sosto  malone Žemaičių vyskupas  ir ordinų kavalierius

Senosios Žagarės klebonui didžiai gerbiamam kunigui Limaževičiui, mūsų Kristuje mylimam.

Pasveikinimas Viešpatyje !

 Iš seno Barboros palaikai Senojoje Žagarėje garsėja stebuklais, tačiau neužrašyti tie stebuklai greitai keičiasi ir netrukus tampa nepatikimi; kad to neatsitiktų ir kad būtų išsaugotas stebuklų atminimas būsimiems laikams, kai galbūt Dievui patiks tuos palaikus apgaubti viešu garbinimu, pavedame Tau, mūsų Kristuje mylimas klebone, į šią knygą lenkų kalba užrašinėti visus stebuklingus atsitikimus, kurie prie minėtos Barboros kapo įvyko arba naujai įvyktų, apklausiant liudytojus, vertus pasitikėjimo, dorovingus ir dievobaimingus, taip perpratusius stebuklų aplinkybes, kad, dėl to visiškai neabejodami, galėtų tučtuojau prisiekti, jeigu dvasinė vyresnybė nuspręstų, jog tai reikalinga.         

 Motiejus Valančius, Žemaičių vyskupas (parašas) 

Varniai, 1860 metų sausio 7 diena

Registracijos knyga rodo, kad iki 1940– ųjų metų buvo įrašyti 97 tikinčiųjų liudijimai apie įvykusius stebuklus (liudijo žmonės iš Šiaulių, Raseinių, Telšių, Kretingos ir Rygos,) tačiau jie nebuvo kanoniškai ištirti.

Carinės priespaudos metais valdžią piktino žmonių garsinami Barboros stebuklai, todėl 1878 m. carinės valdžios įsakymu Senosios Žagarės bažnyčioje esantys Barboros palaikai buvo užmūryti. Po keliolikos metų, remontuojant bažnyčią, Mergelės palaikai vėl rasti ir jie buvo nesuirę. Žmonės dar labiau pradėjo tikėti Barboros stebuklais ir dėkoti jai už patirtas bei patiriamas Dievo malones ir atgautą sveikatą.

Okupavus Lietuvą sovietų sąjungai, padidėjo tikinčiųjų persekiojimas, valdžios pareigūnams nepatiko žmonių pagarba ir pamaldumas Barborai Žagarietei. Po to, kai 1963 m. mišių metu kunigas paskelbė apie eilinį Barboros stebuklą, sovietų valdžios įsakymu buvo uždaryta Senoji Žagarės bažnyčia, o Barboros Žagarietės palaikai dingo. Kur dingo jos palaikai, nežinoma iki šių dienų. 1963 metų gegužės 11 dienos vakare buvo nuimti nuo uždarytos bažnyčios bokštelio ir stogo kryžiai ir bažnyčia neteko savo bažnytiškos išvaizdos. Pradžioje bažnyčioje buvo įrengtas grūdų sandėlis, kiek vėliau Šiaulių „Aušros“ muziejaus filialas. 1994 m bažnyčia restauruota ir vėl atidaryta, sutvarkyta bažnyčios kripta, o Mergelę primena ant kriptos durų pritvirtinta atminimo lenta ir bažnyčios rūsyje pastatytas simbolinis karstas su baltomis įkapėmis. Nors kūno karste ir nebėra, tačiau žmonės lanko šią vietą ir meldžia Barboros malonės, dėkoja už pagalbą. Barbora buvo laikoma ligonių globėja, o jos šventumą įrodo patirtos malonės, jų užrašyta daugiau kaip 400.

Jau nuo labai senai žmonės Barborą laiko šventąja (nors oficialiai ji niekada nebuvo pripažinta šventąja), todėl pastangos dėl Barboros Žagarietės kanonizacijos bylos pradėtos dar iki Antrojo pasaulinio karo, tačiau matyt jų buvo per mažai.

1999 m. tikintieji paprašė Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio, kad tarpininkautų, paskelbiant Barborą Žagarietę palaimintąja, o vėliau ir šventąja.

2005 m. gegužės 13 d. Šv. Sostas atsakė į Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio 2004 m. lapkričio 11 d. prašymą pradėti Barboros Žagarietės beatifikacijos - kanonizacijos bylos procesą, pranešdami, kad nėra kliūčių šiam procesui pradėti.

2005 m. rugsėjo 24 d., remdamasis Šv. Sosto leidimu ir tikinčiųjų prašymu, vyskupas E. Bartulis iškilmingai pradėjo Barboros Žagarietės beatifikacijos – kanonizacijos bylos procesą. Bylai vesti paskirti tribunolo nariai.

Tikintieji neišsižadėjo Barboros Žagarietės ir šiandien, jie myli ir gerbia ją. Svarbiausias jos šventumo įrodymas yra tai, kad žmonės tiki jos galia ir tie, kurie kreipiasi į ją užtarimo, patiria malones, kurias vadina stebuklais.

 

Literatūra

 1. Dyglys Marius, „DT Barboros Umiastauskaitės-Žagarietės palaikų gerbimo draudimai, išniekinimai ir jų negendamumo tyrinėjimai“, Žemygala, 2 (4)–1 (5), 2007–2008;

2. Ivinskis Zenonas, Barbora Lietuvių enciklopedija I t. Lietuvių enciklopedijų leidykla, Bostonas, 1954;

3.Sudarytojai Manelis E., Račis A.  Lietuvos istorija Enciklopedinis žinynas mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Vilnius, 2016;

4.Šiaulių apskrities dienraščio „Šiaulių kraštas“ internetinė laikraščio svetainė www. Skrastas. Lt „Stebuklingai išgijusi dėkoja Barborai Žagarietei, 2010;

5.Vyr. redaktorius Zinkus J. Ir kt. Tarybų Lietuvos enciklopedija. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, Vilnius, 1988.

Atgal