VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

03.07. Kam naudingas Lietuvos praeities blukinimas?

Istorikas ir publicistas Juozas Brazauskas

Šiandien Lietuvoje pastebimos dvi tendencijos. Viena - praeities blukinimas, nustūmimas į archyvą. Praeitį siekima  išstumti iš aktyvaus gyvenimo ir atminties, raginama gyventi šia diena, lyg bijant, jog, gręžiodamasi į praeitį, visuomenė pamatys, kaip iš tiesų netoli tenueita į priekį, kaip nedaug kas įgyta, o kiek daug prarasta...

Yra ir kita tendencija - mėginama žadinti didesnį istorijos atminimą, net ją suherojinant, maišant tiesą su skaudžiais išgyvenimais... Anot Aldonos Žemaitytės, nėra kito kelio į ateitį, kaip tik per praeitį. „Joje užkoduoti mūsų išlikimo genai. Praeityje prasideda mūsų tautos savitumas, teikiantis prielaidas įsilieti  į europietiškų krikščioniškų tradicijų pasaulį“. Ant šio pamato sudėta visa, kas reikalinga valstybės dabarčiai ir ateičiai.

Praeitis, prasiveržianti pro dabartį, daro mūsų žvilgsnį aštresnį, suvokimą – išsamesnį, o sielą - jautresnę. Gal dėl to tiek praeitį, tiek dabartį imame suvokti ir vertinti visapusiškiau, prasmingiau.

dr. Jonas Basanavičius buvo vienas tų, kuriems rūpi tik Lietuvos, o ne pigiai įgyta asmens garbė

Fribūro universitete studijavo apie pusantro šimto būsimų Lietuvos valstybės veikėjų. Norbert Aepli

Peterburgas, kaip imperijos sostinė, traukė visų imperijoje įkalintų tautų šviesuomenę, samdomus darbininkus. Lietuvos tautiniam, politiniam ir pilietiniam atgimimui būdinga, jog tautinius ir politinius interesus skelbė inteligentija, susiformavusi nelietuviškoje aplinkoje - Rusijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Belgijoje. Ne vienas lietuvis mokslininkas, menininkas, poetas, muzikas svetimoje šalyje jautėsi lyg paukštis, išstumtas iš gimtojo lizdo. Vieni emigrantai su tuo susitaikė, nutoldami nuo savo krašto ir tautos ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Kiti iki gyvenimo pabaigos  savo veiklą įprasmino kaip misiją, kryžių, nešamą vardant Lietuvos. Geriausias pavyzdys yra dr. Jonas Basanavičius. Anot Juozapo Albino Herbačiausko, „jis išmokė mylėti Tėvynę emigracijoje savo ilgesio skausmu. Jis buvo vienas tų, kuriems rūpi tik Lietuvos, o ne pigiai įgyta asmens garbė“.

Pranas Vaičaitis sakėsi išėjęs svetur šviesos ieškoti, kad galėtų mylimam kraštui pagelbėti „brangią naštą parnešti“. Bet jis anksti mirė, džiovos pagraužtas...

Šveicarija XIX a.pab. - XX a. pirmoje pusėje darė didelę įtaką Lietuvos politiniam ir kultūriniam gyvenimui. Šiuo laikotarpiu  katalikiškame Fribūro universitete studijavo apie pusantro šimto būsimų Lietuvos valstybės veikėjų. Jie čia siekė mokslo žinių, apsigynė mokslo daktarų disertacijas, mokėsi demokratinio gyvenimo paslapčių, gydėsi nuo tuberkuliozės. Panaši situacija buvo ir Vokietijoje.

O kas lietuviams buvo Peterburgas, Maskva? Gyventojų srautai, judantys vienos, daugiatautės valstybės ribose.Tai buvo vidinė emigracija. Rusijos mokslo ir pramonės centrai traukė lietuvius būriais. Lietuviai buvo vadinami migrantais. Dalis lietuvių čia nusėsdavo visam laikui, sudarydami gana skaitlingas lietuvių bendruomenes. Kiti, baigę mokslus, ištarnavę tam tikras tarnybas, migruodavo toliau: vieni grįždavo į Lietuvą, kiti įsikurdavo kituose Rusijos miestuose ir regionuose. Tik Sibiras vienareikšmiškai buvo vertinamas kaip tremties vieta, bet iš jos vėliau buvo galima sugrįžti...

Bostono lietuviškoji encikopedija liudija, kas prieš Pirmą pasaulinį karą, tuomet vadinamą Didžiuoju, Peterburge gyveno apie 25 tūkst. lietuvių, karo audra ten nubloškė dar antrą tiek. 1916 m. užfiksuota apie 20 tūkst. pabėgėlių. Apie lietuvių gyvenimą Peterburge „Varpas“  1900 m. nr. 6 rašė: „Čionai gyvena ne mažas skaitlius lietuvių (daugiau kaip 10 000), iš kurių dauguma dirba fabrikuose, mažumas gi moka tūlus amatus ir rokuojas amatininkais.  Pirmieji gyvena gana blogai, nes uždirba tiek, kiek vargiai ant gyvenimo užtenka. Antrieji gi uždirba daugiau ir  jeigu ne girtuokliai ir neapsivedę, gali kapeiką užsičėdyti. Užvis daugiau lietuvių dirba Putilovo fabrikuose, kur tarp jų yra renkami pinigai papuošimui lietuviškos koplyčios. Daug  tarnaujančių po visokias kontoras, kromas, tarnais prie ponų. Daug darbininkų ir labiau turtingesnių yra vedę ir gyvena su  pačiomis ir vaikais.“

Lietuvių socialinė padėtis buvo labai skirtinga. Daug jų dirbo fabrikuose ir smulkiose įmonėse: drabužių siuvyklose, skalbyklose, tarnavo turtingųjų šeimose, dirbo vežikais ir padavėjais. Nuo XX a. pradžios daug lietuvių dirbo policininkais ir net nuovadų viršininkais, nemažai jų triūsė privačių įstaigų ir kontorų raštinėse. Ypač daug dirbo vaistinėse.

Tik nedaug lietuvių turėjo savo verslą. Tam reikėjo lėšų ir patalpų. 1883 m. buvo organizuojamas pirmas viešas lietuvių vakaras. Į jį susirinko apie 100 vyrų ir 50 moterų lietuvių. Tarp aktyvių vakaro veikėjų minimi karo medicinos studentas Jonas Spudulis, tesininkas Jonas Kymantas, Silvestras Baltramaitis.Vakaras vyko Peterburgo latvių kultūros klube Demidovo g. Nr.5. Lietuviai neturėjo net laikino savo kampo...

Vėliau iš Peterburgo į Lietuvą, jos kultūrą atėjo daug pirmų dalykų: pirmasis viešas vaidinimas lietuvių kalba, pirmasis legalus laikraštis lietuvių kalba, pirmasis lietuviškas žemėlapis, pirmieji vieši pamokslai svetimtautėje aplinkoje, pirmasis lietuvių Seimas, priėmęs rezoliuciją, reikalaujančią visiškos Lietuvos valstybės nepriklausomybės nuo Rusijos, čia gimė ir daug lietuviškų politinių organizacijų, čia subrendo nemažai poetų, rašytojų, mokslininkų, kurių veikla ir kūryba brandino lietuvių tautą. Peterburgo dvasinėse ( pakanka paminėti Imperatoriškąją Dvasinę akademiją) ir pasaulietinėse mokyklose (Peterburgo Universitete, Imperatoriškoje Karo ir medicinos akademijoje, Kalnakasybos institute) mokėsi daugybė Lietuvos valstybės, mokslo ir kultūros veikėjų, vadovų, Lietuvos kariuomenės vadų ir eilinių karių. Lengviausia skelbti, kad iš Rusijos sklido  tik agresija...

O dabar iš naujausių laikų istorijos. Skaitau vieno ryškiausių Sąjūdžio vadovo Romualdo Ozolo „Metafizinio dienoraščio“ ištraukas „Supratimai“ (Žurnalas“ Pergalė“.1989 m. Nr.5-6). apie nepadarytus ir dabar nutylimus namų darbus. Kalbėsime apie 1987- 1988 metus.

„Viena, kas gali mus išgelbėti - tai nominalistinių tendencijų sustiprinimas mąstyme. Reikia, kad žmonės pajustų, jog idėjos tėra konvencijos, jog kova dėl jų - tai jų argumentavimas, siekiant išaiškinti ir suprasti kito pozicijas, ir kova kultūros pavidalais jau supratus, kad tas žmogus nepajėgus suprasti ir turi pasitraukti. Kol nesuprasime, kad žmogus ir jo idėja - netapatūs dalykai,  kol patys neišmoksime naudotis idėjomis kaip įrankiais - nieko nebus“.

Tuomet tai buvo savos valstybės atkūrimas. Dabar mes aiškiai matome, kad, atkūrus Nepriklausomybę, neturime tautą vienijančios idėjos.

„Pas mus aukščiausių institucijų yra nurodyta nekalbėti apie trūkumus, kalbėti tik apie tai, kaip dar geriau viską tvarkyti. Ir mes  kalbame nuo įvertinimo ir įvardijimo, kas yra sena ir ko reikia atsisakyti. Kol tai nedaroma, erdvė į nebūtį ir būtį dar nepadalinta, joje nėra prieštaravimų, o jeigu taip, tai ir negali vykti naujo formavimosi drama. Rusija  bent pasako, ko jai nereikia. Mes nepasakome net to. Tai mūsų tragedija“. Filosofas aiškiai pasako, kad turime grįžti į valstybinį gyvenimą: jokios esminės problemos iš esmės neišspręsime, spręsdami nevalstybiškai.

„Koks šiandieninis jaunimas infantiliškai žiaurus! Jis toks dvasiškai nebrandus dėl to, kad asocialus: tik socialus žmogus gali būti doras. Savęs nematymas kitame, kito išvis  negalėsi matyti, bet kad kitą galėtum išvysti, jį turi pamatyti savyje“. Šiandien žmogų žeidžia didžiulė nepagarba eiliniam žmogui. Jis tai mato, jaučia ir kenčia. Išvešėjęs biurokratizmas. Biurokratija sukūrė psichologinę savo viešpatavimo atmosferą. Ar persitvarkymas nebus baigtas, dar jam nepersitvarkius?

„Mums reikia atrasti žmogų. Visai mūsų kultūrai reikia atrasti žmogų. Kol  kas jis - socialinių funkcijų demonstruotojas. O jį reika atrasti kaip  žvaigždes danguje ir pamatyti kaip žvaigždę - atskirą pasaulį. O kaip negreit tai  atsitiks! Mums mūsų pasaulis dar iširęs, dar nevieningas, o žmogus, kaip atskiras pasaulis, galės iškilti tada, kai mūsų pasaulis iškils kaip vieninga visuma“. Kai žmogus bus bent pastebėtas, gal tuomet jausis kaip šalia esantis, nuolat save įveikinėjantis ir šitaip pasauliui reikalingas.

Dabar madinga pasakyti: bendruomenės narys... Filosofas skelbia, kad norint nugalėti kitus, pirma turi nugalėti save, pirmiausia nugalėti savyje vergą. Viso to nematyti, nerašyti, nekalbėti būtų neteisinga prieš istoriją, prieš žmogų dabar gyvenantį...

 

 

Atgal