VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

03.07. Pilėnų drama: mirtis geriau už nelaisvę

Tomas Baranauskas

Žymiausia pilies apgula viduramžių Lietuvos istorijoje, be abejo, buvo Pilėnų gynimas 1336 m. vasario 25 d., kuomet kryžiuočiai sunaikino kunigaikščio Margirio ginamą Pilėnų pilį. Po ilgų kovų, priešui įsiveržus į pilį, jos gynėjai savo noru pasirinko mirtį, užuot pasidavę į nelaisvę. Šis dramatiškas epizodas tapo lietuvių kovų su kryžiuočiais simboliu.

Istorinis kontekstas

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino (1316–1341) santykiai su Vokiečių ordinu pergyveno keletą stadijų. Iš pradžių kovos buvo intensyvios, ir jų kulminaciją žymėjo lietuvių pergalė prieš kryžiuočius 1320 m. Medininkų mūšyje. Po to sekusi 1322–1324 m. Gedimino krikšto akcija, nors ir nedavusi planuoto rezultato, lėmė taikos su Vokiečių ordino livoniškąja šaka ir kitais Livonijos valdytojais sudarymą Vilniuje 1323 m. spalio 2 d. Šią taiką popiežius Jonas XXII 1324 m. rugpjūčio 31 d. ne tik patvirtino, bet ir išplėtė visam Vokiečių ordinui.

Taika išsilaikė iki 1328 m., kuomet atsinaujino pirmieji nedideli kryžiuočių antpuoliai į Lietuvą iš Prūsijos, o 1329 m. sausio – vasario mėnesiais buvo surengtas jau didelio masto kryžiaus žygis į Žemaitiją, iki Medvėgalio, vadovaujamas paties Vokiečių ordino didžiojo magistro Vernerio fon Orzelno ir dalyvaujant Čekijos karaliui Jonui Liuksemburgiečiui bei daugeliui kitų kilmingųjų svečių iš Europos.

Būtent šio Europoje plačiau nuskambėjusio žygio metu pirmą kartą matome būsimąjį Pilėnų vadą kunigaikštį Margirį, ginantį Žemaitiją. Jis minimas didžiulėje Lježe (Belgija) rašytoje Žano d’Utremiozo (Jean d'Outremeuse, Jean des Preis) pasaulio kronikoje „Istorijų veidrodis“ („Ly myreur des histors“), kur yra pateiktas platus pasakojimas apie 1329 m. karaliaus Jono Liuksemburgiečio žygį į Žemaitiją (čia jis vadinamas Margaliu).

Riteriškojo Jono Liuksemburgiečio priešininką Margirį kronikininkas aprašė kaip pagonių didvyrį, vertą pagarbos. Pasak jo, Margiris iš pradžių iškvietė Joną Liuksemburgietį į dvikovą, norėdamas apginti savo žmones, paskui savanoriškai pasidavė, gentainiams įsikišus ir tuo pažeidus taisykles. Jonas Liuksemburgietis stengėsi atversti jį į krikščionybę visomis priemonėmis – pasitelkė netgi gražiausią dvaro damą, tačiau Margiris nepasidavė ir liko ištikimas savo tikėjimui. Galiausiai jis buvo paleistas už didžiulę išpirką, kurią lietuviai sumokėjo nė nesiderėję.

Nors Žano d’Utremiozo kronikoje faktai persipina su literatūrine išmone, susidūrimas tarp Margirio ir Jono Liuksemburgiečio tikrai turėjo įvykti. 1329 m. Žemaitijos puolimas buvo galingas: kryžiuočiai paėmė keturias ypač svarbias pilis – Gedimino pilį, Medvėgalį, Gegužę ir Aukaimį. Medvėgalio gynėjai netgi sutiko krikštytis, nors, jei ne Jonas Liuksemburgietis, kryžiuočiai būtų juos mieliau išžudę. Kryžiuočiams pasitraukus, žemaičiai grįžo prie savo tikėjimo.

Pilėnų gynimas

1336 m. pradžioje kryžiuočiai vėl sutelkė dideles jėgas. Į pagalbą atvyko Brandenburgo markgrafas Liudvikas (imperatoriaus Liudviko IV sūnus), Namiūro (dabar – prancūziškosios Belgijos dalies, Valonijos, sostinė) ir Henebergo grafai, o taip pat talkininkai iš Prancūzijos ir Austrijos, iš viso 200 riterių ir 6000 kitų karių.

Visa ši kariuomenė 1336 m. vasario 25 d. apgulė Pilėnų pilį, stovėjusią Trapėnų žemėje. Dėl tikslios Pilėnų vietos iki šiol vyksta ginčai, bet po Alvydo Nikžentaičio tyrinėjimų faktiškai nebeabejojama, kad Trapėnų žemė buvo pietų Žemaitijoje. Tiksli pilies vieta – iki šiol neįminta mįslė, viliojanti istorikus, kraštotyrininkus ir šiaip entuziastus.

Vygando Marburgiečio teigimu, Pilėnus gynė daugiau kaip 4000 karių iš 4 žemių. Trumpoji Prūsijos eiliuotoji kronika vien žuvusiųjų nurodo virš 5000, ir priduria, kad tik nedaugeliui pavyko pabėgti. Žinoma, tie skaičiai padidinti, nes pilyje tiek žmonių tilpti negalėjo.

Kryžiuočiams ir jų talkininkams apgulus pilį, užvirė atkakli kova. „Jie puolė pilį tol, kol apgulos įrenginiais pilis buvo paimta,“ – rašo Trumpoji Prūsijos eiliuotoji kronika.

Bet plačiausiai puolimo eigą aprašė Vygandas Marburgietis, kurio vokiškai eilėmis parašyta kronika, deja, neišliko. Jos turinį žinome iš XV a. Konrado Geseleno sutrumpinto kronikos lotyniško vertimo ir ją XVI a. plačiai panaudojusio Kasparo Šiuco (Schütz) kronikos. Pastarojoje Vygando pasakojimas apie Pilėnus pateiktas plačiau, nors kartais abejojama, ar K. Šiucas nepridėjo ko nors nuo savęs. Bet kuriuo atveju, K. Šiuco pasakojimo vertė akivaizdi: tik jo dėka žinome ir pilies viršininko Margirio vardą, kuris, kaip pabrėžia kronikininkas, buvo paminėtas Vygando Marburgiečio kronikos originale.

Kaip rašo K. Šiucas, kryžiuočiai Pilėnų pilį „šturmavo su visa jėga kelias dienas vieną po kitos. Lietuviai gynėsi vyriškai“. Tačiau „Ordino kariuomenė buvo ištroškusi grobio, todėl ji visas žmogiškąsias ir įmanomas jėgas sutelkė, kad užliptų ant tvirtovės [sienų]; savo ruožtu lietuviai buvo pasiryžę veikiau sulaukti paskutiniosios, negu atiduoti tvirtovę ir patekti į priešo rankas, ypač dėl religijos, kurios taip neapkentė, kad lengviau jiems buvo mirti“.

Istorikas Darius Baronas suabejojo šiomis kovų detalėmis ir netgi neigė apskritai buvus kovų, tačiau be pagrindo: kovas mini ir lotyniškasis Vygando Marburgiečio kronikos vertimas, ir jau minėta Trumpoji Prūsijos eiliuotoji kronika. „Tokioje kovoje, – sakoma lotyniškame Vygando Marburgiečio kronikos vertime, – daugelis pagonių taip sužeisti iš ten išjojo, o Henebergo grafas ten pat gerai pasižymėjo toje pilyje.“ Lietuvių „karalius“ Margiris „stengėsi atkeršyti prūsams [kryžiuočiams], kurie ugnį, rąstus ir akmenis į pilį ir karalių svaidė“.

Tačiau karinis ir kiekybinis kryžiuočių pranašumas darė savo. Kaip rašo K. Šiucas, kai lietuviai pamatė, „kad negalės ilgai atsilaikyti ir kad jų įtvirtinimai bei užtvaros per nuolatinius ir nepaliaujamus puolimus yra pralaužtos ir keliose vietose beveik sugriautos, jie uždegė didelį laužą, sumetė ten visą turtą ir mantą, paskui išsmaugė moteris ir vaikus, sumetė juos į ugnį, po to ėmė žudyti vieni kitus“. „Ten, kaip pasakoja, – rašoma Vygando kronikos lotyniškame vertime, – viena sena pagonė su kirviu 100 iš jų nužudė, o paskui pati nusižudė“.

Kryžiuočiai jau veržėsi į pilį ir stebėjo šias Pilėnų tragedijos scenas, netgi bandė gelbėti besižudančius, nes karo belaisviai visada būdavo svarbi grobio dalis. Tačiau nei daug vergų, nei turtų šį kartą pelnyti jiems nepavyko.

Paskutiniame pilies įtvirtinime dar tebesigynė Margiris. Tenai, kaip rašo K. Šiucas, „taip pat dauguma buvo nukauti, ir mažai kas pasidavė į nelaisvę. Vyriausiasis vadas Margiris, kaip didelis stiprus milžinas, nežmoniškai gynėsi, ir nusirito dar daug galvų, kol jis panoro atsisakyti savosios.“

Kartu su Margiriu, rašoma lotyniškame Vygando kronikos vertime, buvo dar keletas karių, kurie dengė jį skydais. Kai jie jau nebegalėjo gintis, Margiris, nubėgo į „kažkokią slėptuvę“ (K. Šiucas rašo: „į tamsų rūsį arba olą“), „nudūrė savo žmoną ir įmetė į ugnį. Pagonys, tokios nelaimės pritrenkti, nulenkė savo sprandus, ir karalius visus nužudė“. K. Šiucas dar prideda: „Po to tuo pačiu ginklu jis pats dūrė sau į pilvą, kad iš ten išlindo žarnos, parkrito šalia žmonos ir išleido nelemtą dvasią. Tvirtovė buvo sudeginta, iki pamatų sugriauta ir sulyginta su žeme. Taigi Ordino kariai patraukė atgal į Prūsiją laimėję daugiau žaizdų nei grobio, išskyrus galvijus, kurių neprotingi žmonės gailėjosi labiau negu pačių savęs“.

Pilėnų žūties pasekmės

Pilėnų gynėjai, laisvę branginę labiau už gyvenimą, ir tragiška jų kovos baigtis yra vienas dramatiškiausių lietuvių kovų su kryžiuočiais epizodų. Nuo seno šis Lietuvos istorijos siužetas traukė rašytojų ir istorikų dėmesį. Apie Pilėnų gynybą sukurtas ne vienas meno kūrinys. Tad Pilėnų gynimas žymus ne tiek savo įtaka to meto karinei situacijai, kiek „pomirtiniu“ gyvenimu.

Tačiau nereikia sumenkinti ir Pilėnų gynimo bei žūties reikšmės to meto įvykiams. „Didvyriškas Pilėnų gynimas – visos lietuvių tautos kovų su kryžiuočiais simbolis. Ir ne vien tik pilėniečių narsa jiems pelnė šlovę. Iki XIV šimtmečio 4 dešimtmečio tai antras toks didelis mūšis (po 1329 metų Vokiečių ordino žygio), kuriame dalyvavo tokia gausi kariuomenė. (…) 1336-ųjų įvykiai užbaigė dar XIII amžiaus gale prasidėjusio lietuvių karo su kryžiuočiais etapą, pradėdami naują“, – rašė Alvydas Nikžentaitis. Jo teigimu, skaudūs 1329 ir 1336 m. pralaimėjimai privertė žemaičius atsisakyti aktyvių atsakomųjų veiksmų ir griebtis daugiau „partizaninio“ pasipriešinimo taktikos, taip pat po Margirio žūties susilpnėję žemaičių ryšiai su centrine Lietuvos valdžia, kadangi Žemaitijoje neliko didžiojo kunigaikščio vietininko.

Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio – 1329 m. Margirio dvikovos priešininko – antspaudas

Margiris. Dail. Artūras Slapšys, 2012 m.

Pilėnų gynimas. Dail. Aleksandras Vitulskis, 1965 m.

Šitoks naujojo kovų etapo apibūdinimas vis dėlto atrodo pernelyg dramatizuotas. Pirma, kryžiuočių puolimai tuokart sustiprėjo, net pasireiškė 1337 m. bandymu įkurti būsimąją nukariautos Lietuvos sostinę Bajerburge prie Nemuno, netoli Veliuonos. Tačiau gana greitai šis kryžiuočių puolimas užstrigo dėl sutelktų visos Lietuvos jėgų pasipriešinimo, ir tą geriausiai parodo 1344 m. kryžiuočių sprendimas atitraukti Bajerburgą toliau nuo Veliuonos (nuo to laiko jis tapo eiline jų pilimi be administracinio centro pretenzijų). Antra, tikrai nesusilpnėjo Žemaitijos ir centrinės valdžios ryšiai: tą geriausiai parodo paties Gedimino vadovaujamas žygis prieš ką tik pastatytą Bajerburgą 1337 m. Žinoma, po Margirio į Žemaitiją Iš tiesų nebebuvo skiriamas didžiojo kunigaikščio vietininkas, bet tai nerodo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ryšių su Žemaitija susilpnėjimo, nes jo vietininko funkcijas ir Žemaitijos gynybos koordinavimą perėmė Trakų kunigaikštis, kuriuo, minėto 1337 m. Bajerburgo puolimo metu žuvus neįvardytam Trakų kunigaikščiui, tapo Gedimino sūnus Kęstutis (1337–1382). Vis dėlto minėti pokyčiai rodo akivaizdžias permainas ir kryžiuočių planuose pajungti Žemaitiją bei visą Lietuvą, ir Žemaitijos gynybos organizavime, tad išvadai dėl naujo kovų etapo pradžios po Pilėnų žuvimo galima pritarti.

Galima pastebėti ir Margirio pasirinkimo įtaką vėlesnei Lietuvos kunigaikščių laikysenai. Tą rodo 1348 m. Strėvos mūšio pavyzdys: kuomet du Gedimino sūnūs – Narimantas ir Manvydas – bėgdami nuo kryžiuočių nesėkmingai bandė pasislėpti, įsiropšdami į medžius, bet buvo kryžiuočių pastebėti, apsupti ir iškilo grėsmė jiems patekti į nelaisvę, jie pasekė Margirio pavyzdžiu: pasikorė diržais ant medžių šakų, bet mirė laisvi.

 

Atgal