VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

02.16.Tautinė demokratinė Vasario 16-osios revoliucija, arba kas sieja ir kas skiria Vasario 16-osios Lietuvą ir senąją Lietuvos valstybę?

Tomas Baranauskas

1918 m. vasario 16 d. Vilniuje Lietuvos Taryba paskelbė „atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“.

 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas

Šis Lietuvos Tarybos Aktas atspindi sudėtingą Lietuvos valstybės istorinį kelią ir kartu yra naujo jos etapo gairė, todėl jį įvertinti nėra paprasta. Nepriklausomybės akto signatarai aiškiai suvokė, kad, skirtingai nuo kai kurių kitų tautų atstovų, tuo pačiu metu pirmą kartą kūrusių savo valstybes (kaipo Latviją, Estiją), jie nėra naujos valstybės kūrėjai, o tik atkūrinėja prieš 123 metus Rusijos imperijos sunaikintą valstybę. Koks jos tikrasis amžius, tada nežinota, o ir dabar tebelieka ginčų objektu. Ko gero, prasmingiausia jį skaičiuoti nuo 1183 m., kuomet prasidėjo sisteminga karinė Lietuvos veikla kaimyniniuose kraštuose, bet kai kas jos ištakas iki šiol sieja su pirmuoju geriau žinomu Lietuvos valdovu Mindaugu (prieš 1238–1263 m.). Bet kuriuo atveju šiuo metu sutariama, kad nuo pirmojo Lietuvos paminėjimo 1009 m. vasario 14 (ar kovo 9) d. praėjo jau daugiau kaip tūkstantis metų. Tą tūkstantmetės Lietuvos istorijos suvokimą liudija ir prieš vienuolika metų iškilmingai paminėtas Lietuvos Tūkstantmetis.

Signatarų namuose buvo pasirašytas 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas

Vasario 16-osios Akto signatarai suvokė ir tai, kad 123 metų senumo padėties atkūrimas jų netenkintų, nes ir toji prieš 123 metus gyvavusi valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – nebuvo nepriklausoma, o glaudžiai susieta su Lenkijos Karalyste valstybiniu ryšiu – kartu su ja nuo 1569 m. liepos 1 d. Liublino unijos buvo Abiejų Tautų Respublikos, paskutiniais gyvavimo dešimtmečiais vis dažniau pavadinamos tiesiog Lenkija, dalimi.

Taip pat ir pati Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nebuvo tokia valstybė, kokią projektavo Nepriklausomybės akto signatarai, nes ji jungė į vieną valstybinį darinį ne tik lietuvių, bet ir baltarusių etnines žemes.

Žinoma, greta kaitos būta ir valstybingumo tęstinumo. Jį pabrėžė ir Vasario 16-osios akto žodžiai, kad atkuriama Lietuvos valstybė turės būti „su sostine Vilniuje“ – atkuriamos valstybės sostinė lieka senojoje vietoje.

Valstybės su sostine Vilniuje atkūrimo idėja brendo ne kaip kokia nors abstrakti istorinės rekonstrukcijos idėja, bet ir kaip istorinės raidos logika paremta mintis. Pavyzdžiui, dar 1907 m. Antanas Smetona įžvalgiai numatė, kad vis dar lietuviškas apylinkes turintis miestas neišvengiamai turėjo tapti lietuvių traukos centru. Vis dėlto lietuviams savo vietą Vilniuje atsikovoti nebuvo taip paprasta: čia kryžiavosi lietuvių, lenkų ir baltarusių tautiniai interesai bei ateities planai.

Lietuvos valstybę atkūrinėję politikai aiškiai suvokė, kad atkuriamoji valstybė apima senosios valstybės branduolį – etnines lietuvių žemes. Tai ir sudarė pagrindą tęstinumui.

Vis dėlto Lietuvos valstybės atkūrimas 1918 m. buvo ir nemenka jos transformacija, elegantiškai išreikšta žodžiais – „atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“. Nuo šiol Lietuva yra tautinė valstybė – lietuvių tautos namai. Jos ribas apibrėžia lietuvių etninės žemės, o ne senosios LDK sienos. Ją skelbianti Lietuvos Taryba ir įsivardija atitinkamai – „vienintelė lietuvių tautos atstovybė“ – bei remiasi „pripažintąja tautų apsisprendimo teise“. Tauta ir Valstybė tampa viena kitą papildančiomis sąvokomis.

Kodėl? Todėl, kad keičiasi pats valstybės pobūdis. Ponui buvo nesvarbu, kokia kalbà kal̃ba jo baudžiauninkai, kurie valstybės gyvenime nieko nesprendė. Dabar gi atkurta Lietuvos valstybė „demokratiniais pamatais sutvarkyta“, taigi tokia, kurioje lemiamas žodis valstybės reikaluose priklauso Tautai. Demokratinė valstybė negali būti daugiatautė, jos gyventojai turi susikalbėti tarpusavyje ir jausti tam tikrą bendrą tapatybę bei iš jos kylančių siekių bendrumą, todėl lietuvių ir baltarusių valstybės idėja net nebebuvo rimtai svarstoma. Baltarusiai tuo pačiu metu bandė kurti savo valstybę, ir dėl to Lietuvos Taryba neturėjo jiems jokių priekaištų (nors pati riba tarp šių dviejų valstybių buvo neaiški ir galėjo kelti ginčų, ypač dėl to, kad baltarusiai pretendavo į Vilnių).

Vilniaus lietuvių konferencijos dalyviai

Atkurtoji Lietuvos valstybė dar nesivadino Lietuvos Respublika – taip ją įvardijo tik 1920 m. gegužės 15 d. Kaune sušauktas Lietuvos Steigiamasis Seimas pačiame pirmajame savo posėdyje – šiemet minėsime šio įvykio šimtmetį. Būtent šią prerogatyvą – nustatyti Lietuvos Valstybės santvarką – jam ir numatė 1918 m. vasario 16 d. Aktas. „Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas,“ – sakoma Akto tekste. Tiesa, dar iki Steigiamojo Seimo sušaukimo, 1918 m. vasarą, Lietuvos Taryboje dar rimtai svarstyta ir konstitucinės monarchijos galimybė. Tai – irgi viena iš galimų demokratinės valstybės formų, greitai atmesta ir užmiršta tolesnėje naujosios Lietuvos valstybės raidoje.

Kartais keliamas klausimas, ar naujosios Lietuvos valstybės elitą galima laikyti LDK elito tradicijų tęsėju? Juk LDK buvo bajorų valstybė, o daugumą naujosios Lietuvos politikų sudarė valstiečių kilmės inteligentija. Netgi teigiama, kad lietuviai buvę nepilnos struktūros tauta, praradusi savo senąjį elitą, kuris sulenkėjęs. Ar tai tiesa?

1897 m. surašymo duomenimis etninės Lietuvos apskrityse (įskaitant ir suslavėjusias) buvo 161 187 bajorai, kurie sudarė 5 proc. visų gyventojų. Iš jų 39 137, arba 24 proc. visų bajorų, kalbėjo lietuviškai. Žemaitijoje lietuviškai kalbėjo net 68 proc. visų bajorų (daugiausia Telšių paviete – net 81 proc.). Bajorai sudarė 2,4 proc. visų lietuvių kalbą gimtąja laikančių žmonių. Šie skaičiai rodo, kad savo bajoriją lietuvių tauta turėjo, ir gana gausią, nors ir buvo praradusi jos dalį.

Kokį vaidmenį bajorija suvaidino atkuriant Lietuvos valstybę? Pakaks paminėti, kad iš 20 Lietuvos Tarybos narių (Vasario 16-osios akto signatarų) 4 buvo bajorai – Mykolas Biržiška, Donatas Malinauskas, Stanislovas Narutavičius ir Jonas Smilgevičius. Tai sudaro net 20 proc. Vasario 16-osios akto signatarų, ir jau vien tai parodo, kad senasis LDK laikų politinis elitas kur kas aktyviau už valstiečius dalyvavo tautinės valstybės kūrimo darbe. Jų indėlis kelis kartus viršijo jų procentinę dalį visuomenėje. O kur dar gausybė kitų prie Lietuvos valstybės kūrimo aktyviai prisidėjusių Lietuvos bajorų, įskaitant ministrą pirmininką Mykolą Sleževičių ir kariuomenės vadą Silvestrą Žukauską?

Kaip matome, Lietuvos valstybės atkūrimas nebuvo vien tuščia deklaracija – su senąja LDK atkuriamąją valstybę siejo ir dalis politinio elito, ir tai, kad valstybė apėmė senosios Lietuvos valstybės branduolio teritoriją, ir, galų gale, valstybę kurianti lietuvių tauta. Tačiau atkuriama valstybė ieškojo modernios valstybingumo formos. Tai buvo tautinė demokratinė valstybė.

Tad 1918 m. Vasario 16-osios Aktas nebuvo vien svetimos jėgos nutraukto Lietuvos valstybingumo atkūrimas. Tai buvo tikra tautinė demokratinė revoliucija šios valstybės raidoje, iš pagrindų pakeitusi Lietuvos valstybės pobūdį, jos misiją ir nauja vaga pasukusi jos raidą. Nuo šiol vienas esminių Lietuvos valstybės uždavinių tapo Lietuvių Tautos gerovė, jos kalbos ir kultūros puoselėjimas bei kūrimas. Lietuvos valstybės dėka kūrėsi šią kultūrą globojančios ir vystančios institucijos – mokyklos, universitetai, muziejai, bibliotekos.

Visa tai nebuvo išnykusios senosios Lietuvos valstybės rūpestis. Kartu pasikeitė ir požiūris į tai, kas svarbu Lietuvos istorijoje. Šiandien mums 1547 m. – pirmosios lietuviškos knygos išleidimo data – ne menkesnės svarbos įvykis, nei 1253 m. Mindaugo ir 1430 m. Vytauto karūnacijos ir svarbiausios karinės pergalės – 1236 m. Saulės, 1260 m. Durbės, 1410 m. Žalgirio mūšiai. Tuo tarpu senasis LDK elitas, stovėjęs Lietuvos priešakyje 1547 m., apie Mažvydo „Katekizmo“ išleidimą veikiausiai net nebuvo girdėjęs...

Tad minėdami Vasario 16-osios Lietuvos 100-metį, minime ne šiaip valstybės atkūrimą (kaip žinia, jis nebuvo galutinis: 1940–1990 m. laikotarpis žymėjo jo pertrūkį), bet ir tautinę demokratinę revoliuciją, kurios iškovojimų tvarumą žymi ne formalus valstybės egzistavimo faktas, o tautinio ir demokratinio valstybės pobūdžio išsaugojimas. Būtent tai ir yra tas šiuolaikinio Lietuvos valstybingumo pagrindas, kurį reikia ginti ir išlaikyti, norint, kad Vasario 16-osios Lietuva sėkmingai įveiktų ir antrojo savo gyvavimo šimtmečio iššūkius.

 

Atgal