VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

02.10. Antano Liutkaus viloje „Amerika” glaudėsi ne vienas lietuvių išeivijos kultūros veikėjas Su istoriku Juozu Brazausku kalbasi vyriausioji redaktorė Rasa Pilvelytė Čemeškienė

Rašydamas biografinę apybraižą apie diplomatą ir rašytoją Jurgį Savickį (1890-1952), radote prisiminimų apie žymų lietuvių veikėją iš įvairių žmonių. Tarp jų labai šiltai prisiminė rašytoją modernistą ir vieną geriausių lietuvių diplomatų ir buvęs Lietuvos pasiuntinybės Prancūzijoje sekretorius Antanas Liutkus (1906-1970). Šiemet minime jo mirties 50 ąsis metines.

Antanas Liutkus buvo vienas padoriausių lietuvių Prancūzijoje. Jis priklausė tai  lietuvių kartai, kuriai Lietuvos ateitis  buvo jau nebe svajonių, o vilčių horizontas. Taip jį vertino žymus pasaulinio lygio semiotikas Algirdas Julius Greimas (1917-1992). Nuoširdi draugystė siejo Janinos ir Antano Liutkų šeimą su rašytoju Jurgiu Savickiu, poetu Jonu Aleksandravičiumi ( nuo 1952 m.Aisčiu) Pagarbiai poetas šeimoje buvo vadinamas dėde Jonu.

Gilindamasis į lietuvių išeivių pokario Prancūzijoje santykius, atradote poetą Joną Aistį, rašytoją Jurgį Savickį,  dailininkus Antaną Mončį, Albertą Veščiūną, Žibuntą Mikšį, garsų semiotiką Algirdą Julių Greimą. Antano ir Liutkų namuose telkėsi lietuvių kultūrinininkų sambūris. Anot Jurgio Savickio, A. Liutkus gyveno Lietuvos ateitimi ir gera viltimi.

Spalvingas ir turiningas buvo Antano Liutkaus gyvenimas pokario metais. Įsijungė į VLIK‘o veiklą, 1949 m. birželio 14 d. Pfulingene VLIK’as,   paskelbė dokumentą Lietuvių charta ir  buvo įkurta Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB)  vienyti visus už Lietuvos ribųvienytų visus už Lietuvos ribų gyvenančius lietuvius; siekti išlaikyti, kurti bei ugdyti lietuvių tautos gyvastį: jos kalbą, kultūrą, papročius, tradicijas, ir remti Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Taigi tam tikrų vilčių, kad išeivių lietuvių veikimas taps labiau konsoliduotas ir įgis naują, prie pakitusių sąlygų labiau pritaikytą kryptį.

Nuo 1949 m. trejus metus Antanas Liutkus dirbo Vokietijoje, Tiubingene, prancūzų administruojamoje okupuotos Vokietijos dalyje. Rūpinosi pabėgelių reikalais. Nuo 1958 m. vėl Antanas Liutkus įsikūrė Paryžiuje ir ėjo jau nebesančios Lietuvos ambasados Prancūzijoje sekretoriaus pareigas.

1970 m. vasario 9 d.  Antaną Liutkų ištiko širdies smūgis ir jis mirė. Jam mirus,  ir prof. Jurgiui  Baltrušaičiui jaunesniajam  padėjėją pasirinkus Janiną Liutkienę, tačiau tų pačių metų pabaigoje A. Liutkaus žmona dėl šeimyninių priežasčių pasitraukė iš Lietuvos atstovybės Paryžiuje sekretorės pareigų. Taip skausmingai baigėsi Antano Liutkaus diplomatinė veikla.

Antanas Liutkus, Jurgis Savickis ir jo krikšto sūnus Perkūnas Liutkus 1942 m.Nuotrauka iš Perkūno Liutkaus archyvo

Albertas Veščiūnas, 1965 m. 

Antano Liutkaus tapybos paroda Kaune. Kvietimas.

Dailininkas Leonardas Kazokas su broliais Liutkais.1939 m.

1996 m. skulptorius Antanas Mončys prie Jurgio Savickio kapo

... Nuo 1940 m. Antanas Liutkus gyveno Willefranche sur Mer (netoli Nicos). Kaip dailininkas viešumoje pirmą kartą pasirodė 1945 m. rudenį prancūzų moderniojo meno parodoje Nicoje. Tais pačiais metais priimtas Societe des Vlaux - arts de Nice nariu, buvo nuolatinis jo metinių parodų dalyvis. 1951 m. buvo vienas iš nepriklausančiųjų dailininkų sąjungos steigėjų Villefranche. 1954 m. birželio 1-17 d.d. surengė savo kūrinių parodą Paryžiuje. Peizažuose daugiausiai vaizdavo Viduržemio jūrą. Tapė ir portretus. Dalis jų buvo eksponuojami 2016 m. Kaune ir Mažeikių muziejuose surengtose A. Liutkų parodose. Mažeikiuose prisidėjo Juozo Liutkaus darbai.

Šiek tiek apie draugystę su skulptoriumi Antanu Mončiu, kilusiu iš Kretingos apskrities  Darbėnų valsčiaus, Mančių kaimo.

1960 m. Antanas Mončys susipažino su Liutkų šeima. „Susipažinome Paryžiuje. Mūsų kolonija nebuvo didelė. Susitikdavome kone visi per šventes ar sekmadieniais po lietuviškų mišių. Mano vyras Antanas buvo menininkas mėgėjas, tai juos suartino; be to visi trys buvome tikri, užsispyrę, kaip ir pridera, žemaičiai ! Pažinome ir jo žmoną Florence, Kristupo motiną.<…> Vėliau, mano vyrui mirus, aš nuolatiniam gyvenimui persikėliau į Villfranche. Susitikimai praretėjo, bet nenutrūko“ (Iš Janinos Mikulsytės- Liutkus prisiminimų). „Kai jau gyvenome Prancūzijoje, maždaug kartą per savaitę Antanas Mončys apsilankydavo pas mano tėvą. Tėvas ruošdavo silkes, o A. Mončys pasirūpindavo bulvėmis, o štai aš parnešdavau vyno. Tokia būdavo mūsų vakarienė. Jiedu labai draugaudavo“ – pasakojo Antano Liutkaus sūnus Perkūnas. Dabar jis  džiaugiasi įkurtais Antano Mončio namais –muziejumi Palangoje.

 „Antanas Mončys yra vienas iš didžiųjų Paryžiaus  artistinio salyno skulptorių; tačiau jo pasibaisėjimas reklama ir nuolaidomis, taip pat ir būtinumas kurti vienam padaro jį užsispyrusiu nežinomuoju. Tuos, kurie jį vis dėlto suranda, jis atšaldo savo polėkio būti žinomu stoka ir su užsispyrimu, tyloje jisai pamažu plėtoja  savo nuolat  įdomėjančius kūrinius. Jo artimieji - draugai, klientai ir kolekcionieriai – vertina jį taip, kaip vertinami žmonės, kurie kartu ir stebina, ir sukrečia: Mončys dirba,o visa kita -  vien kalbos. Neverta plačiai kalbėti apie žmogų, kuris bijo bet kokios legendos; todėl reikia pasitenkinti tiktai primenant, kad jis atvykęs iš Lietuvos, <…>jis buvo ilgai gerbto meisterio Zadkino (skulptorius Osipo Zadkinas (1890-1967)-  J.B) mokiniu. Keturiasdešimties metų solidus kaip uola, kurią jis tašo, ir tylus, nes vien tik jo rankos gali mums viską apie jį išsakyti; Antanas Mončys yra tipingas artistas, nutraukęs ryšius su garsiakalbių oratorių ir meno pirklių monopolija“. Rašyta vienoje prancūzų meno kritiko recenzijoje apie A. Mončio kūrybą.

Kasdien, vieno jį priglaudusio vienuolyno kieme, sąlygotas oro kaprizų ir turėdamas darbui tik perkrautą rūsį ir varstotą, jisai, kaip kūrėjas ir kaip poetas, modeliuojantis savo paties kūrinį, valandų valandomis bando perduoti medžiagos jėgą.<…> Tai, kas ypatingai krenta į akis, yra jo pajėgumas suvaldyti medžiagą, kurią  jis vartoja be pataikavimo, nes jame pačiame sukaupta kraštutinės ekspresijos jėga.<…>

„Antanas Mončys nepriklausė jokiai srovei, nesiekė būti populiarus, liko ištikimas sau. Jis niekada nebuvo komercinis meninkas. Neatitoldamas nuo gamtos, žemaitiškos prigimties, dailininkas savo kūrinuose įkūnijo laisvą Paryžiaus dvasią”(Viktoras Liutkus, 1993 m.)

O ką galite pasakyti apie kitas Antano Liutkaus draugystes su kitais lietuvių meno žmonėmis. Dalis jų gyveno Janinos ir Antano Liutkų viloje „Amerika“.

Jaudinanti dar viena Liutkų draugystė su dailininku Albertu Veščiūnu.1958 m. vasarą  Pietų Prancūzijoje, Villefranche - sur- Mer  Liutkų šeima priglaudė lietuvių dailininką Albertą Veščiūną (1921-1976), dar kitaip vadinama Aba, gimusį Pandėlyje, mirusį Niujorke. Atvykęs į Provanso žemę, kur švietė dailininkų saulė. Antano ir Janinos Liutkų viloje „Amerika” turėjo savo kampą ir galėjo „kalbinti baltą drobę”( Tomas Sakalauskas) kiek tik norėjo. Albertas Veščiūnas į žydrąją pakrantę atvyko tapyti ir noriai įniko į kūrybą. Dirbo  kaip nevisprotis, lyg koks paklaikęs fanatikas -  iki visiško susinaikinimo (Tomas Sakalauskas).

1959 m. balandžio 21 d. rašė Žibuntui Mikšiui (1923-2013) : „ Kaip galiu spręsti iš Tavo atviruko, Tavo stebuklingieji resursai jau baigėsi ir tenka pradėti galvoti apie grįžimą į New York. Tuo tarpu mano santaupos užsibaigė jau seniai, ir aš gyvenu „į skolą”, padėdamas šeimininkams jų ūkio darbuose. Šiuo metu  šiame pačiame miestelyje,  kur gyvenu, vyksta mano  aliejinių darbų paroda, išstatyta 20 darbų <…>Ši vadinama galerija yra pigios rūšies kromelis. Kiek daugiau vilčių dedu į mano darbų parodą Berlyne, kuri įvyks birželio 1-18 d. Kreurzbergo rotušėje <…>”. Per metus dailininkas Albertas Vešiūnas nutapė 50 aliejinių darbų, neskaitant tiek pat didelio formato piešinių. Paroda Berlyne tilpo per du aukštus. Atidarė parodą Mykolas Žilinskas, kalbėjo „Galerie des 20 Jahrhunderts in Berlin” direktorius Dr. Janasch, kuris dailininką gretino su Van Gogu, Toulouse Lotrecu, Soutin’u ir Kokoschka ( Iš 1959 m. birželio 7 d. laiško Ž. Mikšiui).

1957 m. birželio 27 d. laiške Povilui  Reklaičiui mini, kad tapyti pradėjo labai vėlai. Rimtai pradėjo tapyti tik prieš trejetą metų. Prie štai buvo susikoncentravęs piešimo apiforminime, dirbdamas diena iš dienos tušu ir plunksna, tikėdamas galėsiąs po didesnių sunkumų panaudoti forminius atsiekimus piešinyje savo tapybai. Jo tapyba buvo spontaniška, tik reikėjo daugiau drąsos ir susikoncentravimo.

Baigiantis vasarai, laiške Ž. Mikšiui rašė, kad pritrūko drobės ir nežinąs, iš kur jos gauti. Pietų Prancūzijoje toliau likti nebus įmanoma. Dėkojo Žibuntui Mikšiui už pagalbą ir ruošėsi grįžti į Niujorką. Dar prašė draugų atsiųsti 250 dolerių kelionei apmokėti. Planavo savo darbų, atliktų Pietų Pranzūzijoje, parodą. Susuko į rulonus savo darbus. Juos išvyniojus matytųsi nutapytos žmonių figūros, moterų ir vyrų portretai, peizažai. Juose daug vilties ir meilės. Į Niujorką atplaukė 1959 m. spalio 23 d. Gruodžio mėn. pradėjo dirbti vitražus. Matyt, buvo susiradęs darbą išmokėti skolas, kurių susikaupė savo šeimininkams Liutkams  jis turbūt buvo vienintelis, kuris savo  skolą sugrąžino iki paskutinio cento. Susirado agentą, kuris turėjo pasirūpinti jo darbų eksponavimu parodose ir taip jam atverti duris į meno pasaulį.  Jis galvojo įsikurti JAV kaip menininkas, bet iš to niekas neišėjo: „agentas” nieko nepadarė…1976 m. kovo 15 d. dailininkas Albertas Veščiūnas mirė. Draugai nieko nepadarė, kad išgelbėtų jo darbus, likusius viešbutyje. Po mirties likę buities daiktai viešbutyje -  tapybos  drobės, rutulys jų, parsivežtų 1959 m. iš Pietų Prancūzijos, kur jis metus gyveno ir tapė, buvo nurašyti… išmetimui. Septynias drobes, ištemptas ant porėmių,  63 akvareles dar išgelbėjo  viešbučio sargas. Kūrybos dauguma žuvo Niujorko šiukšlynuose.Albertui Veščiūnui nebuvo lemta būti tikru menininku.

...Dailininkas Leonardas Kazokevičius- Kazokas (1905-1981), 1929 m. baigęs Kauno Meno mokyklą,  buvo susikūręs savarankišką savišvietos programą. Keliavo nuo Karaliaučiaus iki lietuviams mažai pažįstamos Skandinavijos. Lietuvių simpatijas skandinavams puoselėjo Lietuvos pasiuntinys Skandinavijos kraštams, rašytojas Jurgis Savickis. Šiaurietiškas santūrumas, subtili minorika turėjo būti suprantama ir dailininkui L. Kazokui. Norvegijoje dailininkas susižavi jūra. Siekdamas tobulėti, susipažinti su pasauline daile jaunieji dailininkai ieškojo galimybių studijuoti  Paryžiuje. Jis lietuvių meninkų Meka. Latvius ir estus viliojo Belgija. Kupini saulės ir erdvės Pietų Prancūzijos vaizdai jo drobėse. Paryžiuje Lietuvių pasiuntinybėje bendravo su diplomatu ir dailės gerbėju Antanu Liutkumi, poetu Oskaru Milašiumi. 1935-1939 m. vasaros atostogų metu Leonardas Kazokas Paryžiuje privačiose studijose ir savarankiškai tobulino tapybos įgūdžius. 1936 m. vasaros atostogas praleido Švedijoje, Norvegijoje, Anglijoje.

  Su Antanu ir Juozu Liutkais L.Kazokas buvo artimi nuo 3 dešimtmečio, kai baigęs Meno mokyklą įsijungė į Nepriklausomų dailininkų draugiją. Broliai Liutkai 1930 m. pradėjo studijuoti Lietuvos universitete. Tarp jų užsimezgė graži, betarpiška bičiulystė.

Paryžiaus laisvės vėjas, pagarba žmogui veikė dailininką L. Kazoką. Tiek kūryboje, tiek bendraudamas su kolegomis išliko tiesus, nepakantus dirbtinumui. Jam buvo svetimas paviršutiniškumas. Jis troško tapyti gamtą. L. Kazokas buvo dailininkas modernistas. Menininkas  išliko dėmesingas savo artimiesiems, draugams. Dažnas svečias tarp menininkų Kaune Konrado kavinėje.

Sugrįžęs į Lietuvą nupiešė Dr. Jono Mikulskio, kun. K. Bukanto portretus (1938). Konkretizuodamas asmenį, didelis dėmesys skiriamas psichologinei žmogaus  būsenai, būdo savybėms, temperamentui. Paveikslai traktuojamas realistiškai, pagyvinant charakteringus judesius, pozą, mimikos ypatybes. Kun. K.Bukanto rankose „Naujosios Romuvos“ žurnalo laikymas  liudija kunigą buvus neeiline asmenybe, dariusią įtaką ne vienam asmeniui.

            Antrojo pasaulinio karo negandos užgrūdino dailininką L. Kazoką. Vieni kitus rėmė kuo galėjo. Nuo žiaurios realybės bėgo į gamtą, bandė piešti. Artėjant frontui dailininkai svarstė galimybę trauktis į Vakarus ar likti Lietuvoje. Vakarų kelias žadėjo kūrybos laisvę, pasirinkimo galimybes. Baugino išsiskyrimo su artimaisiais nežinomybė. Leonardas Kazokas liko Lietuvoje, nesiryžo nutraukti ryšių su tėvyne. Pasirinkimą nulėmė neseniai sukurta šeima, mažametis sūnus. Vaikystėje patyręs pabėgelių dalią, dailininkas nenorėjo jos išgyventi dar kartą...1961 m. dailininką ištiko insultas, mėgino tapyti kaire ranka... Mirė 1981 m.

 

 

Atgal