VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

01.24. Juzefo Pilsudskio laidotuvės

Žinia sklido nelauktais telefonu skambučiais, kurie buvo nutraukiami skubiais pranešimais iš įvairių miesto punktų. Nebuvo tylesnio vakaro, kaip tą pavasario šventadienį. Vėlyvas vakaras dideliame mieste, kai žmonės ruošėsi miegui nusileido ant miesto tą dieną nelauktai kaip griaustinis, nepalikdamas laiko ir vietos gailesčiui, skausmui, ašaroms iššaukdamas didelį vieningą netekimo jausmą. Iš kiekvienos vietos, kurią pasiekdavo, buvo pratęsiama telefonų skambučiais, karštligiškais ir neramiais. Gaisro greičiu sklido iš vietos į vietą paliesdamas visus kvartalus, namus, socialinius sluoksnius. Netektis galėjo įžiebti telefono kibirkštį, kuri plačiai išsiplėtė visur, bet šį vakarą judėjo tik požeminiais laidais, įsidegdama viduje uždaruose butuose, neišplintant iš namų į gatves.

Kai greitai skubėjom per Alėjas, buvo ramu ir visiškai tuščia, kaip naktį dideliame kaimo parke. Nuo Lazenkų sklido stiprus kvapas, plintantis nuo pražįstančios drėgnos žalumos, o nuo miesto sklido tolimas pritildytas ūžesys. Keletas žmonių lėtai ėjo kita kryptimi. Priešais Armijos Inspektoratą pasirodė maža mergytė su gėlėmis ir žinia, kad Ponas Maršalas mirė. Ji sužinojo apie tai iš praeinančio pono generolo Bęrbeckio, kuris būtent jai tą pasakė:„ Eik mažylė, Ponas Maršalas užbaigė gyvenimą“. Mažylė nenuėjo. Pribėgdavo tai prie vieno, tai prie kito grįžtančio iš pasivaikščiojimo po miestą ir dalinosi šia žinia lyg tikėdamasi, kad jie tai galėtų nuvyti šį blogį. Tiktai kelios dešimtis, tik keliolika metrų nuo Belvedero rūmų, kurie stovi prieš mus įsispraudę į senus parko medžius, balti ir tylintis, kaip senas Stanislavo laikų tradicijų ponų dvaras, iš tų apie kuriuos girdim, kad kažkada juose buvo sustoję Kosciuška ar kunigaikštis Juzefas, kur pasagų formos oficinose slepiasi keistuoliai rezidentai, o vakarop iš senojo portreto nusileidžia dvasia.

Lenkijos maršalka Juzefas Pilsudskis. Vida Press nuotr.

Juzefo Pilsudskio laidotuvės. Lietuvos pusė. Foto W.Dobrowolski, 1935.06

Juzefo Pilsudskio laidotuvės. Lenkijos pusė. Foto W.Dobrowolski, 1935.0

Laidotuvių procesija

Vienus panašius subankrutavusius šeimininkų namus ir dvarus išardo iki plytų, kitus sutrupino didžiojo karo bombardavimai ir sunaikino naujausieji laikai. Vienam, tam vieninteliam, iš už nugaros priartėjo didelis miestas, į kiemą žvelgė septynaukščiai pastatai, prisišliejusi asfaltuota gatvė, fabrikų kaminai užstojo vaizdą į priemiestį, bet patys Stanislavo laikų rūmai, kaip palaidotas epochos prisiminimas išliko tokie kokiais buvo. Naktis atitolina miestą, prieblanda dar labiau nustumia didelius namus ir naujus priemiesčius prie Vyslos krantų, pučia šlapias vėjas  ir užkloja didele  tyluma, prisišliejusių prie sienų plyšių svirplių garsus. Šį vakarą baltas Belvederis nemiega. Už langų užuolaidų visam pirmam namo aukšte šviečia šviesos, matosi karine uniforma apsirengia žmonės, kiti, apsirengia juodai vaikšto šen bei ten. Labai aiškiai matosi du dideli šarvai, stovintis vestibiulyje prie vedančių į viršų laiptų, ant kurių matosi raudonas kilimas ir nieko daugiau.

Kitoje gatvės pusėje, šešėlyje, priešais kareivines prie raudono šlagbaumo sustojo keliolika žmonių. Lyg Konstantino laikų graviūroje. Visi žiūri į baltai nušviestus, o kartu tamsius, lyg apmirusius rūmus. Atvažiavo vienas kitas limuzinas, pilnas žmonių, sargybiniai atidarė vartus, žmonės iš automobilių užbėgo laiptais ir dingo. Tie, kurie stovi čia, kaštonų Alėjoje, baltų rūmų slenksčio neperžengia. Sustojo, kaip kaimo valstiečiai pieš dvarą, kai per kaimą eina žinia, kad vyksta kažkas neįprasto. Jie kaip valstiečiai lauks kiekvieno žodžio trupinio iš ten, kažko daugiau už tą, ką jau patys žino.

Mes eisim skambinsim į agentūras, rašysim į redakcijas apie tai, kas jau įvyko, barškant rotacinėms mašinoms prie baltų popieriaus rulonų. Kai auštant dar kartą grįšime, nuo Vyslos dvelks ankstyvas šaltukas, medžiuose girdėsis paukščių balsai ir ges šviesos baltųjų rūmų dvare. Sukaustyta baisiąja žinia banga jau praėjo, daugiau nieko nepranešama, prie Belvederio tyluma. Bet gerai žinome, kad kol pilnai išauš ateis mirties tarnyba – su smilkalų kvapais niurnanti, giedanti .

Žinia pasklido iš telefonų, plakatais, įsikybo į pilkus namų murus. Prezidento atsišaukimas juodais apvadais pateko į pirmuosius ankstyvųjų laikraščių puslapius iškilo virš vartų vėliavomis paženklintomis gedulo juostomis. Nulėkė į Alėjas, į Pragą, į Volę, į tolimą Žolibožą, Ochotą, Annopolį, stabdė žingsnius žmonių einančių į darbą į fabrikus, įstaigas, pritraukdamas juos prie laikraščių ir plakatų. Žinią pasiekė visus: maisto parduotuvės, kavines, turgavietes ir gatvių sankryžas, visur viską, kur dideliuose miestuose gyvenimas iš naujo atgimsta. Visur kalbama apie tą patį ir minios žmonių staiga plūsta prie Belvederio, be vėliavų, be maisto, be komandų ar eisenų, be klausymų, nepaisydami šaligatvių, tiesiai kaimiškai. Tiršta masė galvų sustoja ties rūmų grotais, įdėmiai žiūri į akis išeinančiųjų, kurie jau matė. Gaudo nakties tamsumoje kiekvieną žodį iš jų lūpų,

Maršalka mirė.

Varšuva yra pilna šios žinios, kuri auga ir išsilieja... Laikraščiai plėšia vakarykščią nakties tamsą. Ji prassikverbia pro rūmų murų užtvaras, pro nuleistas užuolaidas apšviestuose kambariuose. Gatvių gale ūžia radijo garsintuvas. Girdisi daktarų vardai ir ligų pavadinimai, mediciniški, moksliniai žodžiai, išlikę atmintyje. Dienraščių straipsniai atneša paskutiniųjų akimirksnių aprašymus, gal dar netikrus, bet pirmus, kalbas apie naujus pakitimus. Visų pirmą minia nori žinoti apie viską, kas apie Mirusįjį betarpiškai vyksta: kad bus paguldytas baltame šilko patale, kad balzamuotas, kad palaikai bus palaidoti Vavelyje, tarp karalių, labai tinkamoje vietoje. Garsiakalbis praneša viską: kad smegenys bus atiduotos  mokslui, kad širdis liks Vilniuje, ten „ kur buvojo visada“, kad nurodyta padėti ją motinos sarkofago papėdėje.

Ir tada žmonės pirmą kartą pravirksta.

Didingos gyvenimo upės lėtas laiko ritmas ženklina savo tekėjimą per žmonijos visuomenės kartų vaizdą, kuris kaip senojoje kaimiško graviūroje vaizdo dvaro su kolonomis, kaip Stanislavo laikų Belvederis, savyje laiko ypač paprastą ir ypatingai gražų garbingumą: tai yra akimirkos, kai per atvertus vartus, pro tvirtai stovinčias kolonas išeinant galutinai išnešamas kažkieno karstas. Yra toks paprotys, kad tada dar kartą turi prisiliesti prie slenksčio, kad su šitais namais atsisveikintų visiškai, kad nenorėtų vėliau grįžti pilkomis Vėlinių valandomis. Žmonės Zulove ir Sugintuose paklaus, ar su pono Pilsudskio karstu buvo prisiliesta prie slenksčio, ar turės amžina ramybę, ar nepriaugs skaičius sklandančių šmėklų, kaip sakoma legendose apie seną mūrą.

Šiame gailestyje nebuvo kam prisiminti apie lietuvišką paprotį. Tylaus vakaro prieblandoje šviečiant tekančiam mėnuliui, kaip šešėlis pasirodė užtiestas baltai raudonu apdangalu Maršalo grabas, bet savo dugnu slenksčio nepalietė. Virš kiemo susirinkusios minios praplaukė jis pastatytas ant geležinio lafeto. Be žodžių praleido ji sargyba. Nuo Belvederio iki „Šventojo Jono“ aplink pėstininkus išaugo liaudies minios, prilipdamos kaip tešla prie plieninių vėliavų stiebų. Sustingo, kaip betonas ilgoms laukimo valandoms. Kol iš Varšuvos varpų pereinantys gaudesiai iš bokšto į bokštą sklido kaip šūkiai virš stogų, dar prasimušė nakties tamsoje prie gedulingai apdengtų žibintų ir tolimų būgnų duslus tratėjimas. Plačia siena einančių pėstininkų žingsnius nuslopino raitininkų arklių kanopų dundėjimas ant Alėjos asfalto. Viską užklojo savo dundėsiu, kaip dengė senojoje Varšuvoje tiek mirčių ir žiaurių susidorojimų su Kosciuškos sukilimu, Ryllo mirtis, Jarošinskio ir Rzoncos,  dalyvių paskutinės Tautinės Vyriausybės netektis. Dabar tos mirtis gyvuosius mokė tylėti.

Prie kunigaikščio Nesvyžiaus majorato rūmų, paveldėtų Pono Mylimojo (Panie Kochanku) sustojo didžiausia varguomenė iš Annopolio barakų, dar prieš bedarbystę buvę bedarbiai, Varšuvos varguoliai iš varguolių. Nuo Varšuvos kunigaikščio − majorato savininko, iš Ujazdovskių Alėjų ministerijų patarėjų, ponų pasiuntinių ir iš Lazenkų panelių yra jų Varšuva dar tolimesnė nei pasauliai, kurie yra už dešimties kalnų ir upių. Jie akivaizdoje Alėjų yra pasaulio palaužti ir nekenčiami, pažeminti ir priešiški. Ši diena įmetė juos į pačią širdį svetimo pasaulio ir apie tą svetimumą keliems valandoms teko pamiršti. Prie ambasados rūmų, kur valdininkai nuo dešimtos atlieka manikiūrą, mūru sustojo Varšuvos darbininkai iš Pragos, pasitikintys savimi ir turintys darbą, bet tam ambasadų ir cilindrų pasauliui nemažiau, kaip ir tie iš barakų, svetimi buvo nors ir kitaip, kurie juokėsi iš to pasaulio ir jo įnoringų įpročių. Dabar Pavyslyje nejuokina papūgiški diplomatijos mundurai. Nepastebi sirguliuojančių “inteligentų“, kurie su studentiškomis kepuraitėmis atsistojo čia greta. Priaugusioje ilgoje minioje, pačiame jos centre, prie Šv. Aleksandro bažnyčios, sustojo juodas pakumpęs žydas. Ištisais metais neišeidavo toliau Graničnos, toliai nei Beliankos galo, nedrįso eiti į aną Varšuvą, toks, koks buvo, geto juodas žydas. Ištisais metais slėpėsi Dzikių ir Gensių gatvių prieglobstyje, rabinų mokyklų prieglobstyje, mokslinių Šventojo rašto komentarų pasaulyje, lyg Mickevičiaus stumbras. Ilgi amžiai įteigė jam minios baimės jausmą prieš didesnį svetimų žmonių susibūrimą. Išvakarėse prie knygų pasiekusi jį žinia išgąsdino. Išėjo į gatvę, paskui grįžo, visa diena klausinėjo savęs „ Was jytzt.“ Taip sėdėjo, netikras dėl savęs, pilnas baimės dėl to, kas dabar bus. O šiandien po pietų išėjo. Atėjo net čia, į svetimą pasaulį, į minią pavysliokų ir studentų, atsistojo po pačiu bažnyčios portiku. Liežuvautojos, kurios ten net stovėjusios prie bažnyčios tvarkytojos į jį net nežvilgtelėjo. Jo liūdnos juodos akys ilgai žvelgė į tolimą Alėjų prieblandą. Kareivių minioje tarp daugybės baltų kunigiškų kamžų priartėjo karstas. Senas žydas įsispraudė į patį minios tankumyną. Kareiviai turėjo jį išstumti. Žydas spraudėsi atgal. Ant lafeto privažiavo karstas, su kardais sukryžiuotais virš apdangalo. Senas Žydas, kuris niekada nematė Juzefo Pilsudskio, įsikibo į tą karstą. Gal šiandien vakare iš savo urvo, gilumoje Juodojo žemyno ištars „kadišo“, hebraiškos maldos žodžius už mirusįjį svetimtautį.

Tą dieną žinia išplito dar plačiau, kad atvedė  jį prie Šv. Joną katedros katedros. Žmonės stovėjo nesibaigiančioje eilėje, stovėjo iki šviesaus ryto, kol aštuonetais praėjo visai nesustojant, aplink aukštą katafalką. Katedroje po raudonu, baltu ir juodu baldakimu, legioniniais ereliais susiburusiais lyg karūnoje. Švintant prieš pradedant dirbti fabrikams, priplaukė darbininkų banga, tuojau po jos valdininkai, vėliau visą dieną plaukė Varšuva, nešanti žmonių srovę skirtingais srautais, plaukiančiais iš skirtingų priemiesčių. Nakty prieš paskutines pamaldas žmonės kovojo kumščiais, trypė vieni kitus plėšė policijos kardonus ir veržėsi patys prie uždarytų katedros durų.

Dvylikmetis Vladislavas Liachovičius praleido jau savo antrą naktį po vagono suolu. Įsitaisė giliau , „kai kažkas bandė atidaryti kupė duris“, mirtinai bijodamas konduktoriaus balso. Ta pati jėga, kuri tą pirmą naktį pakėlė mus ant kojų ir liepė eiti prie Belvederio, aptiko jį tolimame Stanislavove pajudino taip, kaip palaužia pavasario potvynis, kaip palaužia namą ledonešis. Mažas Liachovičius kupė įsiklausė į naktines žmonių kalbas, įsiklausė į tai, ką pasakoja, išgirdo, kad vidury Mokotovo Poles sustos Vado karstas ir kad prieš jį defiliuos kariuomene. Mažas Liachovičius niekada nebuvo dideliame Varšuvos mieste, nežinojo, kaip keliauti į tą Mokotovą. Tyliai kartojo jam nežinoma pavadinimą, iki, kol įsiminė: Mo-ko-tovas, Mo-ko-tovas, Mo-ko-tovas. Stukseno jam  riedančio traukinio ratai tą naktį, kai prieš Varšuvos katedrą susidarė žmonių spūstis. Šaltos dienos blanki šviesa prasiskverbusi per kupė langą, įsiskverbė į šešėlį po suolu. Vagono ratai, kaip laikrodžio dantračiai iš mušė paskutines valandas, Varšuva vis artėjo ir artėjo. Dar Jį pamatysi, Bernelį!

 

Nuo Dekerto pusės Senajame Turguje pradedant skambėti katedros varpams pajudėjo didelis lafetas pakinkytas šešiais juodžiais apjuostas plačia Virtuti juosta. Pasui jį pajudėjo eisena daugybės kariškių katedros pusėn. Senojo miesto langai pilni veidų žiūri, kada pro katedros duris pasirodys karstas ir nuvažiuos ant lafeto į Pilies Aikštę, į naujamiestį. Per kariuomenės išvalytų gatvių vidų, lyg sniego plūgas valydamas užpustytus sniegu bėgius, plaukė lėtu žingsniu eisena į Mokotovą. Didingas, didingas, ten yra pastatytas amfiteatras tribūnų ir žiūrovų vietoms. Pusė dienos stovėjo žmonės, norėdami sulaukti parado pradžios, klausėsi visos Varšuvos varpų dundėjimo, kuriame atpažindavo ir savo priemiesčių varpų garsus. Pagaliai už tribūnų kairiojo galo pasirodė eisenos pradžia, apsunkusi nuo nešamų didelių vainikų. Pasirodo kariuomenė ir baltai apsirengia kunigai ir vyskupai, bei aukštai visu svoriu iškilo baltai raudonai padabintas pabūklas. Žiūrovų amfiteatras, trys šimtai tūkstančių žmonių sustingo tyliai nejudėdami. Kaip senuosiuose germanų sagose buvo įneštas mirusiojo vado kūnas ant aukšto kauburėlio tarp pievų. Paradas prieš Mirusįjį praėjo su garsiu nuleistų vėliavų ir ženklų šlamėjimu, su ritminga pėstininkų lavina, su juodai susuktomis ulonų vėliavėlėmis, su pravažiuojančių pabūklų dundėsiu. Plaukė kaip didelė neužsibaigianti upė. Taip visos tautos pagal karinį paprotį atsisveikindavo senovėje su savo vadais.

Minios žmonių ir kariškų akivaizdoje prie padėtų žiedų ir vainikų priėjo generolai. Tai buvo pabaiga. Ir dabar kai jie rankomis prisilietė prie karsto, norėdami atsegti jį nuo lafeto ir pernešti ant laidotuvių vagono platformos, iš trimitų orkestro tylinčio pulko po tamsiu pritvinkusiu lietumi dangumi trenkė „Dar Lenkija ...“ („ Jeszcze Polska…”). Melodija, gimusi pačiomis juodžiausiomis dienomis, kiekvienu savo tonu šaukiantį tikėjimo galybe prieš mirtį, ėjo bangomis per minias. Žmonės pradėjo verkti, šluostyti ašaras, slopinti savyje raudojimą. Minia žiūrėjo su akmeniniu sustingusiu veidu. Vado karstas leidosi nuo kauburėlio, lyg tą karinė giesmė jį pakėlė, nešė savo banga, judėjo su juo į priekį. Orkestras grojo vis iš naujo; dar ir dar, lyg tam, kad giesmė nešanti karstą nenutiltų nei vienai akimirkai. Įnešė jį ir palydėjo ant didelės plokštumos atidaryto vagono, pastatė iš eilės ant trečiojo pabūklo lafeto. Tada be jokios pertraukos perėjo prie Pirmos Brigados melodijos

Ten už tribūnų, net prie čia prieinančių bėgių, po eilėmis baltai raudonų vėliavų gedule, kovos draugai sugriebė už vagono virvėlaidžių. Po lietumi, kuris kaip tik iš žemo dangaus pradėjo lyti stovi nepajudamos minios, žvelgiančios tik į tą karstą. Dabar yra taip arti, kad puikiai matome pilką macejuvką (kariška kepurėlė su mažu snapeliu), seną, gulinčią ant Žečpospolitos vėliavos. Vagonas truktelėjo ir pradėjo lengvai riedėti. Melodija Pirmoji Brigada liejosi tyliu tonu virš žmonių galvų. Labai lėtai nuvažiuoja karstas. Atsitraukia nuo tos pratybų aikštės, nuo to lauko, už tų pulkų, tos minios. Pilka kepurėlė su snapeliu susiplojo ant jo, kaip paskutinis paprasto didelio gyvenimo. Prisiminimas. Lietus aplieja ją paskutinį kartą darganos srovėmis, kaip užliedavo fronto, apkasų, Voluinės miškų žeminėse. Kaip jau neužlies niekados.

 

Visą šią dieną Miechovo pradinių mokyklų vaikai rinko tarpeklyje gėles. Apie tą tarpeklį vaikai girdėjo senai, kad ant greta lauko sukilimo metu buvo didelis mūšis su Maskoliais, o sukilėliai čia atvyko nuo Krokuvos. Apie tarpeklį vėliau buvo kalbama, kad jo vingiais prasiskverbdavo nuo Slomniko iki pačių Kelcų komendantas Pilsudskis. Tuo metu tarpeklyje dar mažai yra gėlių, bet vaikai nuskynė jas visas ir visą popietę rovė dygeses slyvas. Vyresni berniukai harcežai, turintis karinį parengimą, nuėjo, kad lauke virš geležinkelio bėgių paruošti laužus. Visą popietę lijo lietus ir todėl dygiųjų slyvų glėbiai ir dervingų malkų ryšulėliai visai sušlapo. Radijo garsiakalbis pranešė apie tai, kad Varšuva su maršalo karstu atsisveikino. Kad jis lėtai juda apšviestų laužų pašvaisčių keliu. Vis artėjanti žinia uždegė galingas ugnys. Pagaliau aušta šaltas ir ankstyvas rytas. Vaikai iš artimų ir tolimų kaimų, žmonės kurie matė anais laikais Miechovo tarpekliuose kitą eisena, laukia nuo pusiaunakčio išilgai bėgių. Kai traukinys privažiuoja, užsidega laužai kalvose prie bėgių, laukuose – paprasčiausiai, visur pakeliui. Žemai rūksta dideli laužai. Traukinys su aukštu pabūklo lafetu pravažiuoja lyg užkurdamas ugnis prie užliejamu pievų ir pats tas ugnis gesindamas. Iš kiekvienos kalvos, pro kurias praslinkdavo karstas, ištrykšta ugnis pakylančiomis kolonomis. Juodos sudegusių laužų vietos ženklino Vado pravažiavimą. Liaudis atsisveikino su Juo ugnimi. Kaip ir senovėje atsisveikindavo su savo vadais, kai jiems supildavo iki dangaus milžinkapius ir kada ugnis buvo šventa.

Krokuvos gatvėse vienas prie kito stovi aukšti juodi stulpai padengti derva, laukiantys uždegimo. Sidabriniai legionų ereliai apsėdo jų viršūnes. Lėtai pėstininkų eilėse tarp burių kunigų, vienuolių juda nuo stoties laidotuvių eisena. Į senas gatves, kuriomis aštuonis amžius žygiavo karalių laidotuvių eisenos. „Ir eina nuliūdę, ir skamba jiems iš visų bažnyčių varpai“. Verkė žmonės, Varšuvoje, verkė Krokuvoje. O Krokuvos gailestis išsiliejo į laidotuvių ceremonialą, karališkąjį, užpildė savimi visus ir ištryško per jo kraštus. Nuo “ Panelės Marijos“ bazilikos plevėsuoja bangomis juoda gedulinga medžiaga, iš bokšto įsiveržia skundu į dangų, nerimo aliarmu heinalas. Pilsudskis juda mieste, kuriame kiekvienas akmuo mena jo pirmutines kautynes, kai jo karinė idėja šiame mieste buvo ne iškarto pripažįstama.

Varpas nulietas mistro Behamo iš volochų pabūklų nutraukė minutėlei savo dundėjimą; jo didinga širdis įkaito nuo dūžių, kaip įkaista pabūklo vamzdis po šūvio. Nuo pirmos Vavelio bromos grotų iki katedros tęsiasi visų pulkų Lenkijos vėliavnešių eisena. Žmonės laukia katedroje. Laidotuvių eisena jau eina bulvarais ten kur ant Olbrachto tvirtovės gynybinių mūrų griuvėsių užaugo šimtamečiai kaštonai. Jau vis arčiau. Nuo Vladislavo IV bastiono tarp daugybės racloviškių krokuviečių bronzinis Kosciuška pentinais valdo žirgą

Kunigaikštis − Krokuvos arkivyskupas nusileido iš kambarių virš gynybinių murų. Misionieriai ir klierikai visi ruošėsi apeigoms. Per ištisus amžius šioje terpėje niekas nepasikeitė nuo paskutinio Piasto laidotuvių... Atsivertė kaip tada reikiamuose vietose sunkius, senus mišiolus, himnu giesmynus. Paruošė sidabriniuose dubenyse paskutiniams šventinimams vandenį. Po gynybiniais skliautais lobyne, kur ąžuolinėse spintose guli karalių ir magnatų nuo Vladislavo Jogailos ir Kazimiero Jogailaičio dovanos, prieš nukryžiuotąjį atsiklaupė metropolitas. Sukalba tas pačis kaip ir anais laikais gedulingas maldas prieš šventas Mišias, paruošimo ir susikaupimo maldas. Tamsiame lobyne klierikai vaikšto ant pirštų galiukų. Varpas „Zigmantas“ mušė vėl virš galvų tų žmonių, slėgdamas koplyčių skliautus. Tai ženklas, kad lafeto pabūklo ratai jau įriedėjo į pilies kiemą.

Eina prie pabaigos lotyniškos mišios, giedotos prie nematomo altoriaus, paslėpto už sidabrinio šv. Stanislavo karsto už išstumto priešais jo ant raudonojo kaip monarchų katafalko galvūgalio su Juzefo Pilsudskio palaikais. Su raudonai auksine valdinga mitra rusų vyskupas iš Peremislo laiko savas egzekvijas ir sklinda per visą Vavelį „večnaja pamiat“ giedamos prie Vado palaikų lygiai kaip ją buvo giedota rusų metropolitų Kijevo dvasinių hierarchų prie Jogailos žmonos karalienės Sonkos palaikų, prie Aleksandro žmonos, Maskvos kunigaikštytės Elenos, palaikų. Besiklausant šių žodžių kieme valstiečiai nuo Dolinos ir Stryjo, nuo Malodečno ir Ostrogo, žegnojosi trys kartus. Ir tuojau pakeltas ant pečių karstas palieka purpurinį katafalką. Minutėlei susilygina su akmeninių Jogailos sarkofagu. Lygtai sustojo ir pajudėjo. Jau yra tiesiai prie mūsų. Seržantas iš Belvederio stovi prie atidarytų grindyse durų niurus, rimtas, uolus. Nuo generolų pečių karstas lėtai nusileidžia į karališkąjį požemį. Po jo eina visa juodai apsirengusi Aleksandra Pilsudskienė, dukros, Prezidentas, generolai, vyriausybė. Pabūklų šūviai sudrebino orą lyg drebintų stumdomus senus vitražų stiklus. Pirmas, antras, dešimtas. Ant nišos, pakeistos į mirusiųjų sanktuariumą dugno vienoje iš pirmųjų Vavelio katedrų amžiams įspraustas į žemes gilumą, liko ilsėtis sidabriniam karste Juzefas Pilsudskis tarp didžiųjų ir mažųjų karalių, greta kuriančios išmintingus planus Cecilijos Renatos, Rakušo archigercogaitės, greta pinančios mažas intrigas Marysenkos, greta mažojo karstelio karalaičio Zigmanto Kazimiero, kuris nunešė į karstą dinastines Vazų viltis, greta bevaikės, perdegusios savyje Sobeskio šlovės. Savo pelenus pridės prie anų.

O Belvederis stovi saulės šviesoj, ramiai, kaip kažkas, kuris ilgai verkė, kol pagaliau pristigo jam ašarų. Sumažėjo sargybos prie bromų; neturi ką saugoti. Varšuva praeina pro jį kaip pro gedulo namus, keisto likimo dėka šių baltųjų rūmų žemuose kambariuose klostėsi didingi istoriniai sapnai, kad nekartą jų sienose buvo rengiami didingi planai. Vėliau Belvederis apmirdavo ilgiems metams. Tas ponų dvaras, priglaustas didelio naujo miesto, su išnikusiais medžiais ir pievomis per visą amžių nenorėjo numirti, savo legenda viliojo vienus po kitų naujus laikų valdovus. Šiandien mirė paskutinis iš šito dvaro ponų. Giliai ir amžinai  į bažnyčios rūsio gilumą prasmigo gedulingos žinios aidas, kuris praėjo virš šalies ir žmonių. Išeidami ryte galėjo dar kartą matyti, kaip šiurkščiais sargų delnais nuplėšiamos virš namų, kaip tos žinios liekanos, iškeltos paskutinės gedulo vėliavos. Vyniojasi plačiais laukais lenkiška migla.

„Wiadomości Literackie“ 1935, nr. 22

Vertė Rimantas Šalna ir Wojciech Piotrowicz

Atgal