VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

01.24. Antanas Biržiška – daktaras, tėvas, žmogus

Danutė Končienė

Viekšnių muziejų vadovė

Viekšnių apylinkėse beveik nėra likę gyvų prisiminimų apie garsiuosius profesorius Mykolą, Vaclovą ir Viktorą Biržiškas, bet apie jų tėvą, paprastą gydytoją, dar apstu žmonėse pasakojimų, leidžiančių mums pažinti iš arčiau šią neeilinę asmenybę, gyvenusią ir dirbusią Viekšniuose ir atgulusią amžinam poilsiui jos žemėje. Kyla klausimas, kuo gi buvo ypatingas šis žmogus, kad apie jį norisi rašyti ir kad jo garbei sūnus Mykolas pastatė Viekšnių apylinkės žmonėms ligoninę? Iškaba „Dr. Antano Biržiškos sveikatos namai“ ant ambulatorijos pastato (taip Viekšnių gyventojų trumpai vadinamo) sienos tiek svečią, tiek mus, vietinius, verčia apie tai mąstyti.

Savo tėvą labai taikliai ir trumpai yra apibūdinęs jo sūnus Viktoras Biržiška: „Mūsų tėvas Antanas Biržiška buvo žemaičių miestelyje, Viekšniuose, kuriame mes, visi trys broliai, esame gimę, apie 40 metų laisvai praktikuojančiu gydytoju, laikydamas savo gydytojo visuomeninę tarnybą darbu tautai. Jis pasižymėjo kaip akušeris, vidaus ir vaikų ligų gydytojas, įgijęs „didžiojo daktaro“ garsą, nuo Viekšnių praktikuodamas spinduliu iki 100 km į visas šalis. Pats žemaitis, jis gydė Viekšnių apylinkių ūkininkų šeimas, imdamas tokį mažą honorarą, kad per visą savo gyvenimą sutaupė tiek pinigų, kad mirus jam 1922.X.31. Viekšniuose, jų neužteko laidotuvių išlaidoms apmokėti. Tad suprantama, kodėl brolis Mykolas Viekšniuose pastatė „D-ro Antano Biržiškos Vardo“ sveikatos namus.“

Iš tiesų, M. Biržiška, kaip Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, delsė pasinaudoti įstatymu, suteikiančiu galimybę gauti žemės ir miško, nelaikydamas to jokiu savo nuopelnu lietuvių tautos atžvilgiu, bet kitų signatarų raginamas ir žmonos Bronislavos patartas: „|Tauta tau duoda, tautai ir grąžink..., visus gautus tuo būdu pinigus išnaudok kokiam nors naudingam Lietuvos reikalui!“, pasinaudojo gautąja teise ir apsisprendė tokiu būdu įamžinti tėvo atminimą

Dar išsamiau daktarą A. Biržišką apibūdina (savo knygoje „Mykolas Biržiška“) profesorius, habilituotas daktaras Vygintas Bronius Pšibilskis, jis rašo: „Dar studijuodamas universitete A. Biržiška atsidėjęs rengėsi praktiniam gydytojo darbui, kiek įmanydamas sėmėsi žinių iš žymių to meto Rusijos medikų: terapeuto prof. Grigorijaus Zacharjino, chirurgo V. Basovo, neuropotologo A. Koževnikovo, anatomo D. Zernovo ir kitų. Sekdamas G. Zacharjinu ypač domėjosi vidaus ir vaikų ligomis, ginekologija ir akušerija. Imlus ir sumanus studentas buvo kviečiamas likti universitete ir rengtis profesūrai. Tačiau laikėsi pasižadėjimo, kurį davė kurso draugai, – niekada nesiekti medicinos daktaro laipsnio, nes jis neduoda naujų žinių, o tik tuščią titulą ir tarnybines privilegijas. Veikiamas tarp tuometinių studentų išpopuliarėjusiu narodovolcų (ėjimo į liaudį) idėjų, visas įgytas žinias buvo pasiryžęs skirti saviems Lietuvos žmonėms.“

Mažakalbis, santūrus, nemokėjęs viešai rodyti šilumos kupinos širdies, A. Biržiška, anot Vandos Daugirdaitės-Sruogienės, stojiškai ėjo savo moralės užbrėžtu tikslu. Į gydytojo pareigas žiūrėjo kaip į kilnų pašaukimą. Jo idealas buvo medicinos savaitraščio „Vrač“ redaktorius prof. Viačeslavas Manasseinas, šio gydytojo nuotrauka kabojo darbo kambaryje. Prenumeravo ir skaitė Varšuvoje leidžiamą laikraštį „Medycyna“, iki pat gyvenimo pabaigos sekė medicinos mokslo ir praktikos naujienas. Savo bibliotekoje sukaupė daug medicinos knygų, didelę jų dalį paskyrė besikuriančiam Lietuvos universiteto Medicinos fakultetui ir Kauno medicinos draugijai. Priklausė Šiaulių gydytojo Savelijaus (Zundelio) Vaintraubo, kuris atvažiuodavo į Viekšnius ligonių konsultuoti,1900 m. įsteigtai Šiaulių gydytojų draugijai.

Dr. Antanas Biržiška. Vyresniame amžiuje, neužilgo iki mirties

Dr. Antanas Biržiška po universiteto baigimo 1880 m.

Biržiškų šeima Stovi Viktoras, Vaclovas, Mykolas 20 amž. pr. VUB

Gydytojo A. Biržiškos stalas ir krėslas

Lentelė, kabojusi ant gydytojo kabineto durų

Viekšniai gydytojui A. Biržiškai buvo vienintelė darbo vieta. Čia praleido visą savo gyvenimą, išskyrus 1915–1918 m., kai dėl karo buvo priverstas pasitraukti į Rusijos gilumą. Neatsisakydavo vykti pas ligonį nei dieną, nei naktį. Plačioje apylinkėje – nuo Telšių ligi Kruopių, nuo Kuršo sienos iki Gruzdžių, Kuršėnų ir Luokės – buvo gerbiamas ir pripažintas „didysis daktaras“. Ypač garsėjo kaip geras akušeris. Jo užrašų knygelėje – pavardės ir paprastų kaimiečių iš Tirkšlių, Dargių, Purvių, Pievėnų, Ašvienų, Stumbrių, Mitkaičių ir kitų Žemaitijos vietų, ir lenkų dvarininkų , rusų valdininkų, žydų ir vokiečių kilmės amatininkų, pirklių. Visiems buvo vienodai dėmesingas, o vargšus gydė be atlygio, rėmė nepasiturinčiuosius. Mirus jo gydytam iš Rygos į Viekšnius atsikėlusiam vokiečių kilmės amatininkui Hintendorfui, ne tik neėmęs atlyginimo, bet dar įspaudęs jo žmonai pinigų sakydamas, jog prireiks, kol užaugs vaikai.

Istorikė V. Daugirdaitė-Sruogienė profesorių M. V. V. Biržiškų tėvą savo prisiminimuose taip aprašo: „Tai buvo gydytojo idealas. Jis griežtai laikėsi savo profesijos etikos ir dirbo viena mintimi – padėti žmonėms. Apie pusę šimtmečio jis rūpinosi plačios apylinkės ligoniais. Ar žvarbus šaltis, ar lietus lijo, daktarą dažnai veždavosi menkais rateliais vienu suvargusiu arkliuku. Kartais iš vargšų visai atlyginimo neimdavo, net palikdavo savo vaistus. Kartu su žmona Elzbieta Radzevičiūte-Biržiškiene gyveno kukliai, bet jų namai buvo žinomi kaip šviesuomenės susibūrimo centras. Turėjo didelę biblioteką, kuria naudojosi studentai ir apylinkių inteligentija. Spaudos draudimo metu jų namuose buvo slapstoma ir platinama persekiojamoji literatūra, kaip „Aušra“, „Varpas“ ir kt.“ Daktaro A. Biržiškos begalinį pasiaukojimą savo profesijai, jo humaniškumą savo atsiminimuose pažymi ir buvusi ilgametė Viekšnių pradinių klasių mokytoja St. Vosylienė: „Su dr. Biržiška man teko susidurti apie 1919 metus. Aš tada mokiausi Viekšnių progimnazijoje, gyvenau privačiame name. Vėlų vakarą, grįždama iš pasiruošimo vakarėliui, ant slidaus kelio susilaužiau koją. Šeimininkai pakvietė gydytoją. Įėjo lieknas, smulkus vyriškis. Tai buvo daktaras Biržiška. Jis ilgai apžiūrinėjo, paskui, skaudžiai tįstelėjęs, apramino mane, sakydamas, kad atstatė sąnarį į vietą, nes koja buvo tik išnirusi. Paskui patepė vaistais, apibintavo ir išeidamas liepė duoti mano namiškiams žinią, kad mane paimtų į namus, nes kurį laiką negalėsiu su ta koja remti žemės. Išėjo nepareikalavęs užmokesčio... Daktaras šio vizito metu man padarė tokį įspūdį, kad iki šių dienų aš jo neužmiršau: kaip švelniai ir atidžiai jis tvarstė mano koją. Jis buvo rūpestingas ir be galo savo profesijai atsidavęs žmogus. Savo pareigas ėjo negailėdamas savęs. Grįžta iš vieno paciento, o jau laukia eilutė kitų vežimų. Daktaras, nė į namus neužėjęs, sėsdavo į kitus ratus ir važiuodavo pas kitą ligonį. Ir taip kasdien... Kartą sunkiai susirgo mano mama, gulėjo užmerktomis akimis, kaimynės net žvakę uždegė, manydamos, kad mirs. Buvo parvežtas daktaras Biržiška jai gydyti. Apžiūrėjęs ligonę, parašė receptus ir išvažiuodamas išbarė tėvą už tai, kad taip ilgai delsė, nedavė žinios.“

Apie gydytojo Antano Biržiškos profesionalumo lygį ir ištikimybę Hipokrato priesaikai galime spręsti ir iš viekšniškės Bronislavos Grabienės prisiminimų: „Nuo 1920 metų mano tėveliai susituokę apsigyveno Pievenų miestelyje. 1922 m. mama laukėsi pirmo naujagimio. Artėjo Šv. Velykos. Lyg ir būtų buvęs laikas gimdyti, bet Velykų naktį negimęs vaikas baisiai suplustėjo, kaip niekada, ir nurimo. Motinai prasidėjo baisūs skausmai... Tėvelis, matydamas baisiai kenčiančią mamą, ...pasikvietė „bobutę“. Ši pasakė, kad nieko padėti nebegalinti, reikia kreiptis daktaro. Nei Pievenuose, nei aplinkiniuose miesteliuose daktarų nebuvo. Buvo tik Viekšniuose pagarsėjęs daktaras Antanas Biržiška.

 Mamos brolis Stanislovas Beišinas pasikinkė arkliuką ir išvažiavo į Viekšnius (apie 15 km). Kol nuvažiavo, išaušo Velykų rytas, jau po prisikėlimo pamaldų buvo. Sužinojęs iš tarnaitės, kad daktaras pakviestas į kleboniją velykinėms vaišėms, ten nuėjęs per patarnaujančius žmones prašęs, kad pakviestų daktarą vežtis į Pievenus pas sunkiai kenčiantį ligonį. Bet daktaras dar delsė, nes ten buvo daug kunigų, miestelio aukštuomenės bei inteligentijos, norėjo dar pabūti, nes buvo tik ką prisėdęs, ...bet vėliau, supratęs ligonio pavojų, atsiprašė kilmingų svečių, stojos ir išėjo namo pasiimti savo lagaminėlio su reikiamais įrankiais... Iki Pievenų buvo 2 valandos kelio.

Nuodugniai apžiūrėjęs ligonę, nustatė, kad yra negyvas kūdikis... atsiklaupęs ant kelių daugiau kaip valandą darbavosi nušilęs ir kūdikis buvo išimtas ir mamai gyvybė išgelbėta.

 Grįžo daktaras į namus jau pavakarėjant. Velykinė šventė buvo sugadinta, bet nuotaika jo buvo gera, nes pasisekė išgelbėti motinai gyvybę. Dėka minėto Antano Biržiškos daktariškos ir nuoširdžios pagalbos, a. a. mano mama pasveiko ir dar susilaukė 3 vaikų, kur už 5 metų tik gimiau aš.“

 Apie savo tėvo profesinį išmanymą pasakoja ir pats Mykolas Biržiška. Kai 1898 m. Viekšniuose kilo choleros epidemija, buvo skubiai sudaryta tam tikra sanitarinė komisija, kuriai priklausė ir gydytojas. Ji „apžiūrėjusi namus, butus, kiemus, ypačiai kreipė dėmesio į išviečių sutvarkymą ir davė atitinkamų nurodymų. Mums buvo uždrausta gerti nevirinto vandens, ir taip buvome tėvo įtikinti bei įgrasinti, jog nuo to laiko apie 40 metų niekur nesu išgėręs nė gurkšnio nevirinto vandens... Kolera pas mus apsirgo apie 50 žmonių, kurių betgi tik bene 6 temirė... tai buvo daugiausia mano tėvo nuopelnas; ne tik jo visiško pasiaukojimo koleros ligoniams (tuo laiku jis net bemaž visai atsisakė nuo kitų ligonių), bet ir jo tikslingų sanitarinių nurodymų ir parėdymų, kurie visuomenės buvo vykdomi ne tik dėl pavojaus baimės, bet ir dėl tvirto pasitikėjimo tėvo, kaip gydytojo, ir žmogaus, autoritetu“.

Mokytojas J. Elekšis taip pat yra buvęs spaudoje pasidalinęs savo žiniomis apie šį nepaprastą žemaitį: „A. Biržiškai (ne taip, kaip dabartiniams gydytojams) reikėjo gydyti visas ligas, reikėjo prisitaikyti prie to meto pažiūrų. Matyt, jam puikiai buvo žinomi psichologiniai momentai liaudies medicinoje, todėl jis taip pat neretai naudojo ne vien tik vaistų poveikį. Štai kokių esu girdėjęs prisiminimų apie jo bendravimo su žmonėmis ypatumus. Gyvenimo pabaigoje gydytojo sveikata šlubavo. Jis puikiai suprato, kad ligų susuktas daktaras blogiau gydo, todėl stengėsi to neparodyti ligoniams. Kartą lietui pliaupiant, grįžęs nuo Tirkšlių sušlapęs, pavargęs ir sirguliuojantis. Pusiaukelėje jį sustabdę, kad užvažiuotų pas ligonį. Prieš sodybą jis išsikosėjęs, išsišnirpštęs, pasitempęs ir į trobą įėjęs lyg visai sveikas, o pas ligonį įžengęs toks, kad, rodos, anot žemaičių, „pagatavas sienas versti“. O kai išvažiavo iš sodybos, palydovas pamatęs, kaip jam sunku buvo susikaupti susitikimui su ligoniu.

 Įdomiausią pasakojimą išgirdau iš Lėlaičiuose gyvenančio J. Čiapo. Jaunystėje jį persekiojęs Slėgis (senovės lietuviai turėjo tokią duobėje gyvenančią dievybę, bet mūsų seneliai to nebežinojo, tik vienas kitam pasakodavo, kaip miegant jis slegia krūtinę ir net esą galima girdėti, kaip jis „šlept, šlept“ ateina). Vos pasakotojas atsiguldavęs ant nugaros, tuoj kažkas imdavo slėgti krūtinę ir trūkdavo oro. Jokios priemonės nedavusios rezultato, todėl susirūpinęs kreipęsis į A. Biržišką. Šis įdėmiai išklausęs ir pasakęs, kad vaistas labai paprastas – atsigulus ant nugaros („slėgis“ tik taip gulintį žmogų galėjo įveikti), reikia sukryžiuoti kojas. „Iki šiol taip darau, senatvės sulaukiau, ir nė karto miegant manęs nebespaudžia slėgis“, – baigė pasakojimą kaimynas. Lieka tik stebėtis tokiu efektyviu gydymo būdu. Daktaras, matyt puikiai žinojo, kad bet kokie įrodinėjimai būtų neturėję efekto, nes „slėgis“ daugelį kaimo senelių, taip pat ir mano, buvo palietęs savo mirtimi alsuojančiu slėgimu. Svarbiausias daktaro būdas buvo kur kas geresnis už liaudyje žinomus (sušukti: „Vyrai, Slėgis“ (kažkodėl jis persekiodavo vyrus), pakelti aukštyn kojas, pasisukti ant šono), nes juos galima buvo taikyti tik prasidėjus grumtynėms ir nebuvai garantuotas, ar bespėsi ką padaryti. Daktaro būdu ramiai galėjai miegoti bet kurioje padėtyje. Tokio apsisaugojimo būdo nebuvo man papasakojęs nė vienas senelis.“

Apie tai, kad A. Biržiška buvo geras fiziologijos žinovas, kalba toks atvejis. Paskutinį kartą grįžęs iš ligonių, besijaučiąs labai pavargęs, paprašė savo padėjėją Anusę numauti jam kojines ir pažiūrėti, ar nėra pamėlę nagai. Kai ši patvirtino, kad taip ir yra, Biržiška pats sau konstatavo diagnozę, kad nebeilgai begyvensiąs. Ir tai gana greitai pasitvirtino.

 Savo prisiminimuose apie šį neeilinį žmogų rašo ir Viekšnių vaistininkas Juozas Aleksandravičius: „Daug darbo turintis gydytojas dažnai pavakariais pas toliau gyvenančius ligonius išvažiuodavo, o grįžęs naktį, atvežusį jį žmogų su receptais į vaistinę pasiųsdavo. Laimei, kad jo receptai labai nesudėtingi būdavo, ir greit vaistus pagaminęs iki ryto dar išsimiegoti spėdavau, jei kitas skambutis nepažadindavo.“

 „Kartą gyd. Biržiška, pas kraujuojančią moterį pakviestas, visą kelią ant vežusio jį ūkininko, kad greičiau vežtų, rėkė, o kai šis savo kumelės gailėdamas lėčiau važiavo, pačiam vežėjui lazda pagrasindavo. Grįždamas leido pamažu važiuoti, sakydamas, kad dabar jau gali neskubėti.“

„Tas darbštusis medikas jau seniai stenokardija sirgo ir žinodamas, kad nuovargis jam kenkia, iš brolio 40 ha Džiugenėnų palivarką gavęs, ketino ten persikelti. Savo namiškiams nesiskųsdavo ir mirties dieną didelį būrį ligonių apžiūrėjęs, dar tris kartus pas netolimus kaimiečius važiavo. Papietavęs atsigulė ir priepuolį gavęs dusti pradėjo. Dar šiek tiek jėgų sukaupęs, kamparo su migdolų aliejumi injekcijoms tirpinį išrašęs, tarnaitę į vaistinę nusiuntė. Laukdamas, kol vaistus atneš, ramybės nerado. Vis į krūtinę rodė. Jį gelbėdama žmona ir marti Bronislava į kojinę karštų pelenų pripylė ir prie skaudančios krūtinės pridėjo. Iškviestas gyd. Rakuzinas tą kojinę numetė, bet, dėl didelio susijaudinimo, atnešto kamparo į švirkštą pritraukti nepajėgė. Tuo tarpu ligonis paskutinį atodūsį iškvėpė. Laidojimo vietą nuliūdusi našlė tarp didžiausių valsčiaus ponų Paulavičių ir Daugirdų parinko.“

 Straipsnį norėtųsi užbaigti neseniai vienoje knygoje perskaitytomis mintimis: „Priešingai nei įprasta pasauliui, kuris skatina pirmiausiai galvoti apie savo laimę, turinčiam pašaukimą žmogui labiausiai rūpi Šaukiančiojo, o ne jo paties poreikiai, ir jis pasiruošęs paaukoti savo dabartinę laimę bei patogumą dėl pašaukimo. Jis turi misiją, pranokstančią jį patį, ir yra pasiruošęs padaryti viską, ko reikės, kad ją įvykdytų“ (Casey Cole. „Pašaukimas. Kas nutinka pasakius Dievui „Taip“).  

Šių metų sausio 29 dieną žymiam Žemaitijos daktarui Antanui Biržiškai sukanka 165 metai. Be charakterio savybių, kuriomis pasižymėjo daktaras (trijų būsimų Lietuvos profesorių tėvas) savo profesinėje veikloje, svarbios dar ir kitos, mažiau aprašytos (daugiausia sūnaus Mykolo atsiminimų knygoje „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“), bet ne ką menkesnės, dar labiau leidžiančios pažinti šią neeilinę asmenybę.

Tad, koks gi iš tikrųjų buvo Viekšnių garsusis daktaras A. Biržiška savo šeimoje, savo kasdienoje, laisvu nuo darbo metu? Nors abu tėvai turėjo didelės įtakos visų trijų savo sūnų dvasiniam brendimui bei pažiūroms, tačiau daugiausia įtakos darė tėvas, vėliau tapęs autoritetu ir sektinu pavyzdžiu.

Jau nuo pat vaikystės būsimas daktaras A. Biržiška pasižymėjo darbštumu, santūrumu. Šis mąstantis vaikas jautė nenugalimą potraukį knygai, mokslui. Įstojęs į Šiaulių berniukų gimnaziją, mokėsi noriai ir uoliai, stropiai lankė pamokas, rengė užduotis ir, matyt, dėl to iki pat senatvės nepamiršo savo mėgstamų graikų ir lotynų kalbų, o toje pačioje gimnazijoje besimokantiems jo sūnums buvę mokytojai V. Frankenas ir A. Rubcovas tėvą pavyzdžiu statė.

Sūnus Mykolas Biržiška rašė: „Tėvas liko ne tik senųjų kalbų, bet ir ypačiai gamtos mėgėjas. Ūkyje užaugęs, mokslus eidamas kiekvienas atostogas leido tėviškėje <...>ir vėliau nenutraukė su gamta ryšio, savo žinias apie ją sustiprindamas gimnazijoje ir ypačiai universitete. Kiekvieną augalą ne tik sugebėjo atskirti, bet ir pavadinti lietuviškai, lenkiškai, rusiškai, dažnai ir lotyniškai. Viekšniuose gyvendamas rūpestingai prižiūrėjo darželį ir kambarines gėles, iš kaimynų nuomojo žemės ne tiek gal iš reikalo, kiek turėdamas progos su pusininku pasikalbėti apie ūkio dalykus ir kai kada užsukti „į savo ūkį“ už kelių varstų; kaip sodininkas, jis plačiai garsėjo. Bene studentaudamas ėmęs medžioti, virto puikiu medžiotoju ir senatvėje stebino jaunuosius savo puikiais šūviais. Kiekvieno paukščio, miško ar lauko žvėrelio žinojo ne tik vardą (taip pat keliomis kalbomis), bet ir jo balsą, kurį gražiai mokėjo mums pasuokti. Gražiai renkamoje lenkiškai rusiškoje bibliotekoje daug dėmesio skyrė knygoms apie gamtos dalykus (jo mėgiamas Bremas, Darvinas ir kiti), sodininkystę, gėlininkystę ir kitką. Nežinau, kas jį gimnazijoje mokė gamtos mokslo, bet jis pats sakėsi ten supratęs gamtos pažinimo reikalą ir iš dalies dėl to ėjęs vėliau gydytojo mokslus.“

Gimnazijoje nuo 5 klasės, norėdamas palengvinti tėvams, stengėsi pats išsilaikyti versdamasis privačiomis pamokomis. Jo būdą ir rimtą požiūrį į pareigų atlikimą mums atskleidžia tuo metu įvykęs vienas nuotykis, kurį jis pats papasakojo savo sūnums. Jis mokęs tuo metu jau suaugusią panelę, kuriai ne kiek mokslas, o pats mokytojas rūpėjęs. Neišmokusi pamokos, mėgino likviduoti tai ypatingu jam meilumu. Tuomet Antanas Biržiška, paėmęs liniuotę ir drožęs panelei per delną. Įsižeidimas tuomet buvęs didelis, bet mokytojas privertęs mokinę rimčiau į pamokas žiūrėti.

M. Biržiška rašė, jog, dalydamasis prisiminimais iš savo mokslo metų gimnazijoje, tėvas niekados net ir apie labiausiai mokinių nemėgstamus mokytojus neatsiliepdavo neigiamai: „Neatsimenu, kad tėvas būtų ką neigiama apie kitus savo mokytojus pasakojęs.“ Ir mokydamasis jau Maskvos universitete „lygiai taip pat rimtai rengėsi gydytojo darbui, ir ligi pat mirties gražiai ir maloniai pasisakydavo apie fakulteto darbą bei savo profesorius <...>savo rimtumu ir darbštumu prašoko daugelį savo draugų, kurie jau tuomet jį aukštai kėlė“.

M. Biržiškos manymu, ne gamtos, o medicinos mokslus tėvas pasirinkęs dėl „galėjimo <...>pritaikinti savo mokslo žinias Lietuvoje, gal ir dėl didesnio už kitas mokslo specialybes jos savarankiškumo, nepriklausomumo, kurį tėvas visą savo amžių ypatingai brangino“. Gavęs pasiūlymą pasilikti prie universiteto, kategoriškai atsisakė, pareikšdamas, kad nori dirbti Lietuvoje, „dirbti saviems, neieškant didelio pelno, karjeros ar tarnybinių patogumų. Aiškiai nusistatęs dirbti tarp savųjų, <...>ypačiai buvo atsargus maskvičkų atžvilgiu, kurios, ypačiai studentiškų butų šeimininkės, kaip žinome, ne vieną mūsų šviesuolį atėmė lietuvių tautai“. Tėvas papasakojo sūnums apie ne vienus „spąstus ir tinklus, kuriuos Maskvos ruselkos jam pynė ir ne vieną jo draugą pagavo“. Pastebėjęs pinkles, jau kitą dieną pats išsikeldavo į kitą butą.

Mykolas savo knygoje atskleidžia ir tėvo požiūrį į vaikų auklėjimą: „Aš buvau gyvas, vos besuvaldomas vaikas, draskęs, naikinęs, kas pateko į rankas: tėvo labai mėgiamas ir gražiai auginamas gėles, atvaizdų albumus, knygas ir t. t. Motinai ir auklei Anusei <...>dariau nemažai rūpesnio, ypačiai kai reikėjo mano išdykavimo pasėkas paslėpti ar šiaip taip išsiaiškinti tėvui, kuris nusistatęs buvo vaikų nelepinti ir, nuvargęs nuo sunkaus darbo, greit supykdavo.“

„Kartą žaidėva su broliuku palypėjusiu ant rūsio (sklepo, ledaunės) stogelio, kas mums buvo draudžiama (vaikams buvo lengva nuo ten nusiristi ir užsigauti), be to, dar kėgliais mušdamu kėlėva nelabai darnų koncertą. Dėl šio dvigubo mūsų nusidėjimo teko mums čia pat nukentėti: išgirdo tėvas, ne tik smarkiai išbarė, bet dar rykštėmis išplakė. Aš, kaip vyresnis ir iniciatorius, gavau dvigubą porciją<...>. Laikydamies matematiškos amžių tiesos, jog plaktasis lygus dviem neplaktiem, ir tėvas ir motina kai kada mus rykštele pamokydavo. Šį kartą aš gerai atsimenu, kaip ir tat, jog jutaus nekaltai išplaktas ir buvau ant tėvo labai supykęs (iš viso, ar baustasis vaikas pasijunta kada kaltas, reikėtų dar gerai pagalvoti), bet kiek žinau, ir anksčiau ir vėliau man kliūdavo, bene kiek daugiu už broliukus, nes man kaip pirmutiniam („vyriausiam“) sūnui, jauni tėvai statė daug griežtesnius reikalavimus, kurių aš, ypačiai dėl savo gyvo būdo, dažnai nepatenkindavau.

Beskaitydamas, kiek kartų tėvų buvau plaktas, pats tai atsimindamas ar iš artimųjų paskui girdėdamas, suskaitau ligi 10 kartų. Nors tai, atmetus pirmuosius 1–2 kūdikio metus, kai, turbūt, tėvai bus tenkinęsi lengvu plekštelėjimu, ir 8–9-uosius, kai labai retai betekdavo rykščių gauti, tebus kokiu 2 kartu per metus, bet jų atsiminimas ilgai nedilo iš galvos, kliudė man laisviau prie tėvo prieiti, varžė, tuo tarpu, kai motinos smūgiai kažkaip lengviau buvo pamirštami. Reikėjo nemažai laiko ir rimtesnės pažiūros, kol man nemalonų tėvo rankos atminimą išdildė mano patirtas, suprastas ir atjaustas gilus tėvo kilnumas, jo pasiaukojimas mums, šimtą ir tūkstantį kartų pasireiškusi jo meilė. Šiaip ar taip (žinoma, ne vien dėl to, jog iš tėvo gaudavau rykščių), su tėvu ligi pat jo mirties jutaus suvaržytas, nedrąsus, kaip tik dar su dviem žmonėm vėliau tesijutau: su Basanavičiumi ir Jablonskiu. Ir vis dėlto kažin ar be rykščių, bent be griežtos tėvo rankos, nebūtų Vytauto Didžiojo universitetas trijų profesorių nustojęs, o gal dar menkesnius juos gavęs! Mes toli gražu nebuvome pai-malčikai, nebuvom tykūs nei drausmingi, o tėvo darbas ne tik neleido jam daugiau mums savo laiko paskirti, taikant pedagogiškesnes, naujesnes, laiko reikalaunamas priemones, bet ir labai jį alsino, veikė jo dirksnius, smailino jautrumą; rykštės, kaip reta, bet greita priemonė buvo parankesnė, na, ir, bent mus, ne vien neigiamai veikusi.“

„Kartą su tėvu važiuodami viename vežime per mišką, patekome smarkion audron, kuomet perkūnai po kits kito trenkė, ir net patys matėme pakeliui perkūno trenkiamas egles. Aš, kad ir labai bijojau, bet varžiaus tai parodyti tėvui, o šis, žinodamas mano baimę, taip ramiai, įtikinančiai ir įdomiai aiškino man elektros esmę ir reikšmę, jog vis daugiau ir daugiau jį klausinėdamas, pamiršau savo baimę ir nuo to laiko galutinai jąja nusikračiau.“

Biržiškų šeimos namai Viekšniuose buvo žinomi kaip šviesuomenės susibūrimo centras. Nemažas nuopelnas čia tenka A. Biržiškai, dar studijų laikotarpiu glaudžiai bendradarbiavusiam su V. Pietariu ir dr. J. Basanavičiumi, rinkusiam jam net liaudiškas dainas, savo namuose įkūrusiam didelę biblioteką, kuria naudojosi studentai ir apylinkių inteligentija. Spaudos draudimo metais čia buvo slapstoma persekiojamoji literatūra: „Aušra“, „Varpas“ ir kt.

M. Biržiška rašė: „Mano tėvų namuose knyga iš viso buvo labai mėgiama ir branginama, ir mes, vaikai, patys greit bemaž visus pinigus, kurie tekdavo į mūsų rankas (motinos ar tėvo mums dovanotus, mūsų uždirbtus rankiojant agrastus pardavimui ir gaunant iš motinos po kapeiką už gorčių ar kitaip kaip dar gautus), ėmėme leisti knygoms išsirašyti. Mano pasakojamuoju metu tėvas dar nesuskubo surinkti daug knygų. Jos augo pamažėl iš skrajojančios lenkiškos skaityklos (biblioteka latająca), kurioje tėvas dalyvavo bene per 30 metų ir kasmet už 5 rublius savo daliai parsisiųsdindavo, daugiausia apysakų, iš „Przegląd Tygodniowy“ ir kitų laikraščių priedų, kartais ir iš atskirai įsigytų knygų. Visas jas, iš pradžių ir medicinos knygas, jis laikė geltonoje spintoje stiklinėmis durikėmis, valgomajame kambaryje. Nesitenkindamas vaikiškomis knygomis, žurnalų vartymu ir tėvų man duodamomis paskaityti knygomis, ėmiau slaptai imti knygų ir iš spintos, ir šios man ypatingai patiko. Tai buvo 1890 m.

Kartą mane pastebėjęs imant iš spintos knygą, tėvas manęs nesubarė, kaip buvau laukęs, tik rimtai pasakė: „Mykolai, neimk knygų slaptai, imk atvirai. Aš tau leidžiu skaityti kokias tik nori, nors ne visas suprasi ir kartais gal pats gailėsies veltui laiką praleidęs. Nepatariu skaityti medicinos knygų ir žiūrėti medicinos atlasų, nes jų ne tik nesuprasi, bet jos gali tau net pakenkti. Aš jas išskirsiu kiton spinton, o iš geltonosios skaityk ką nori.“ Turiu prisipažinti, kad aš nei anksčiau, nei vėliau medicinos knygų neėmiau ir lig šiolei nemėgstu anatomijos ir kitokių medicinos atlasų, tik vėliau paskaitydavau kartais šį tą iš „Vračo“ ar Medycynos“, ko tėvas man nedraudė ir kartais net apie kai ką iš ten su manim pasikalbėdavo. Užtat kitoms knygoms, daugiausia originalėms ir verstinėms apysakoms lenkų kalba, tėvų leidimu laisvai naudojaus.

Kaip tėvas buvo mane įspėjęs, ne visa ką buvau supratęs, bet nesigailiu jo suteiktos man skaitymo laisvės, nesijuntu, kad kas skaityta būtų kaip mano būdą iškreipę: nevirtau ištvirkėliu nei senjauniu, knyga nesustelbė man gyvenimo tikrovės pajutimo; tėvo taktika užbėgo už akių nesveikam slėpimuis, apgaudinėjimui ir sutvirtino savarankiškumą, norą eiti savu keliu. Taip pat neištvirkino manęs atsitiktinai išgirstos suaugusiųjų kalbos drastiškomis temomis, kurių dėl savo amžiaus nesupratau, bet dėl tų kalbų švaraus tono prisiėmiau jas visu vaikišku rimtumu.“

Tokie tad prisiminimai apie tėvą Antaną Biržišką yra išlikę jo vaikų atmintyje. Gražų ir sektiną savo gyvenimo pavyzdį paliko ir mums. Užrašas amžino poilsio vietoje senosiose Viekšnių kapinėse byloja :

„Telieka žemaičiuose amžiams

Tavo darbų prisiminimas.“

Atgal