VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

01.24. Juozas Keliuotis apie kritikos psichologiją

Parengė istorikas, publicistas  Juozas Brazauskas

 Ant mano rašomojo stalo guli vertinga knyga, jau tapusi bibliografine retenybe. Tai Juozo Keliuočio  studijos ir straipsniai apie literatūrą ir meną „Meno tragizmas“ (sudarė Rūta Jasionienė). Knygą  prieš 20 metų išleido Lietuvos rašytojų sąjunga. Kodėl ją prisiminiau? Tai, kas joje rašoma, tinka ir mūsų dienoms. Kad skaitytojai pajustų labai individualų ir originalų Juozo Keliuočio mąstymą ir kalbėseną, tekstai pateikti kiek įmanoma autentiški.

Straipsniai daugiausia skelbti Juozo Keliuočio redaguojamoje „Naujojoje Romuvoje“(1931-1940).

Pirmoje dalyje „Meno teorija“ yra vertingas studija „Kritikos psichologija“. Tai neužbaigto mokslinio darbo „Spaudos psichologija“ fragmentas. Pažymima, kad kritika spaudoje užima nemažą vietą. Nepriklausomoje Lietuvoje ši kritika apėmė pasirodžiusią naują knygą, operos premjerą, koncertą, naują dailės parodą, naują  filmą - laikraštis privalėjo tarti savo žodį.

Juozas Keliuotis. Rokiškio bibl.nuotr.

Bet ir tuomet kritika susidūrė su daugybę kliūčių: moderniąja industrija ir begėdišku komercializmu. Pažymima, kad „daugelio leidėjų svarbiausias tikslas - per trumpiausią laiką paskleisti kuo didesnį savo leidinių ir jų egzempliorių skaičių“. Laukti šedevrų nėra laiko. Leidžiama daug šlamšto, daug  greitomis pagamintų knygų, daug literatūros (kaip tuomet sakyta – „pornografijos“), pataikaujančios žemiausiems žmogaus instinktams. Knyga paverčiama skurdžia biznio priemone ir apgaulinga mados preke.  Galvojama ne apie knygos vertingumą, bet apie reklamos organizavimą.

Vos ne kiekviena knyga  apšaukiama „ kapitaliniu veikalu“, „naujos epochos pranašu“. „literatūrinės revoliucijos įvykiu“ ir pan.

Autoriai taip pat stengiasi per trumpiausią laiką ir kuo mažiausiomis kūrybinėmis pastangomis laimėti kuo daugiau garbės ir kuo daugiau uždarbio.

Meno kritikas Juozas Keliuotis rašė : „Šiandien garbės jau nelaukiama - ji mechaniškomis priemonėmis fabrikuojama. Autoriai, kaip ir leidėjai, papirkinėja kritikus, tik kitokiu būdu. Leidėjai juos  dažniausiai paperka pinigais, o autoriai - vylingais komplimentais, maloniu draugiškumu, šampano taure, įvairiomis pažintimis ir protekcijomis“. Dar daugiau:  kartais net patys autoriai, pasislėpę pseudonimais ar „išnuomavę“ žinomų kritikų pavardes, rašo... savo veikalų recenzijas ir kritikas. Panašių nepalankių sąlygų turi teatro ir muzikos, dailės ir kinematografo kritika.

Kokias kritikai neigiamas vidines sąlygas nurodė Juozas Keliuotis?  Pirmiausia, pačių kritikų nesugebėjimas suprasti originalesnę ir vertingesnę kūrybą, jų vienašališkumas, jų pažiūrų siaurumas, jų atsilikimas nuo kūrybinės pažangos ir stoka takto bei meilės kūrybos žmogui. Dažnai krititika vertina ir matuoja pagal savo a priori  nustatytą abstraktų kūrybos idealą - modelį: jai tiek kūrinys vertingas, kiek prisiartina prie šio modelio.

Bet Juozas Keliuotis pažymi : „Tikrovėje kūrybos pasaulis toks turtingas, toks įvairus ir toks komplikuotas, kad jo negali išsemti jokie intelektualiniai principai. Tokia kritika drumsčia menininkų gyvenimą, sulaiko kūrybinę pažangą ir atbaido visuomenę nuo originalių ir vertingų meno kūrinių“. Naujų kelių ieškojimas yra kūrybos gyvybės principas, o originalumas ir individualumas -  dvi didžiosios sąlygos, kuriomis reiškiasi kūryba. Autorius primena, kad romantizmo, simbolizmo, impresionizmo, ekspresionizmo smerkimas stabdė meno pažangą ir kūrybos procesą.

Kita problema: savo pašaukimo dėl savo kaltės ar dėl kitų nepalankių aplinkybių nerealizavę  menininkai, veržiasi į kritikos sritį, visur ieškodami tik tos meno formos, nuolatos jos pasiilgsta ir  visados pageidauja, kad visi kurtų tik jų mėgiamą meną. Bernardas Shaw kadaise pasakęs, kad  kas gali rašyti – rašo , o kas negali rašyti – kritikuoja.Tie, kurie  nors ir turi tikro pašaukimo prie kūrybos, bet neįstengia pakilti aukščiau savo individualaus kūrybos pasaulio ir nesugeba suprasti, jog tiek yra kūrybos formų, kiek yra kūrėjų ir kiek yra įkvėpimo momentų.

Juozas Keliuotis pažymi, kad kritika “ išsigimsta ir tada, kai naudojamasi klaidingu metodu arba kai į kūrybą žiūrima tik vienu kuriuo nors atžvilgiu“. Meno kritikas Juozas Keliuotis atskleidė psichologinius bei estetinius kritikos principus. Jis pažymi, kad „,meno kūryba nėra fotografiškas materialinės tikrovės, išorės pasaulio ir gyvenamosios epochos veidrodis. Menas įdvasina ir sužmogina materialinį pasaulį“.  Menininkas kurdamas nekopijuoja ir nefotografuoja, jis nevaizduoja objektvių patirties davinių  -   jis kuria pagal pasirinktą temą, kuria naujos rūšies tikrovę - meno pasaulį. Kūrėjas gyvenimą pakeičia magiška svajone, o svajonę - gyvenimu.

Labai aktualus pastebėjimas apie kritiko asmenybę. Juozas Keliuotis teigė, kad „kritikas drauge mokslininkas ir poetas, kritika drauge mokslas ir kūryba. Tarp kritiko ir poeto nėra esminio skirtumo“. Kritikas iš naujo pergyvena autoriaus pergyvenimus; iš naujo užsidega ta kūrybinės ekstazės uginimi, tuo paslaptinguoju įkvėpimu, kuriuo liepsnojo autorius, kurdamas savo veikalą. Jei kritikas neturi kūrybinės dvasios, jei jam svetimas ir neįdomus tas pasaulis, kuriame gimė meno kūrinys ir kuriame gyveno jo autorius, tai jis niekados nesupras nei to kūrinio, nei jo autoriaus.

Anot Juozo Keliuočio, kritikas ne vien žiūri ir džiaugiasi meno kūryba: jis dar sprendžia ir teisia, įvertina ir nurodo. „Kritikas iš pašaukimo domisi visomis minties ir meno formomis ne tam, kad jose paskęstų, bet tam, kad pats jas suvoktų, išstudijuotų, suprastų ir jas įvertintų“( prof. J. Calvet, 1927). Jis skiria blogą nuo gero, tikrą kūrybą nuo pamėgdžiojimo. Jis vertina kūrinį pagal estetinius principus.Jis psichologiniu ir estetiniu žvilgsniu charakterizuoja ir teisia jo autorių. Kritikas nutraukia veidmainingą kaukę nuo melagingo menininko.Rašyta 1929 m. žurnale „Židinys“. Prieš 90 metų, tačiau tinka ir šiandienai.

 

 

Atgal