VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

01.10. Lietuvoje kovojama ir mirštama už savo Tautos ir Valstybės laisvę ir nepriklausomybę Minint Sausio 13-osios 29-ąsias metines

Prof. Ona Voverienė

1990-ųjų Kovo 11-oji paskelbė: „ VALSTYBĖ YRA!” 1991-ųjų Sausio 13-oji patvirtino: „MES BŪSIME!”. Lietuvos

Nepriklausomybės priešai taikė tiesiai į širdį. Buvo šaudoma į

laisvą žodį, į lietuvišką kalbą. Lietuva. 1991.01.13 (V., 1991).

Dar prisimename Sausio 13-osios tragedijos eskalaciją, prasidėjusią sausio 8 dieną. Gyvenome tada Minties gatvėje šalia sovietinio karinio miestelio, rengusio įvairiausias provokacijas. Minties gatvė tapo pagrindine Rusijos tankams, važiuojantiems iš Antakalnio karinės bazės. Seime buvo sukurtas Nepriklausomos Lietuvos gynybinis štabas (jam iš pradžių vadovavo prof. Vytautas Landsbergis), todėl provokacinius tankus matydavau per langą ir pranešinėjau, kad jie jau Minties gatve pravažiavo. Sausio 8 dieną Jedinstvos organizacija (vadovas Valerijus Ivanovas) ir LKP (TSKP ant platformos, vadovas prof. Burokevičius), pasinaudodami maisto prekių kainų didinimu, prie Aukščiausios Tarybos surengė protesto mitingą, kurio dalyviai bandė įsiveržti į Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Išgirdę Seimo Gynybinio štabo kvietimą, skubiausiai išsikvietėmė taksi ir netrukus atsidūrėme prie Parlamento. O ten Nepriklausomybės aikštėje jau buvo susirinkusi keliatūkstantinė minia, kuri provokaciją sustabdė. Tąkart Parlamento rūmai buvo apginti. Tačiau provokacijos nesiliovė. Sausio 9 d. tankų kolona vėl pravažiavo Minties gatve, matyt, tai buvo „generalinė repeticija” prieš svarbiausiąjį puolimą. Sausio 10 d. pas kaimynus Šiaurės miestelyje buvo įrengtas, kaip vėliau sužinojome, kosminio ryšio su Maskva punktas. Sausio 11 d. LKP CK biuro narys Jermalavičius per radiją paskelbė, kad „Lietuvos demokratinių jėgų kongresas sudarė Nacionalinį gelbėjimo komitetą (NGK), kuris imasi visos atsakomybės už Respublikos likimą (Lietuva. 1991.01.13 – V., 1991. –P. 18). Sausio 11 d. Rusijos desantininkai užėmė Krašto apsaugos rūmus Alytuje ir Vilniuje, Šiauliuose. Buvo sužeistų. Vilniuje, kaimyninėje Žalgirio gatvėje, rusų tankas trenkėsi į sunkvežimį su žaislais. Vairuotojas buvo sužeistas ir išvežtas į ligoninę. Sausio 12-osios naktį taip pat nemiegojau. Su dideliu nerimu išklausiau televizijos diktorės pranešimą, kad Radijo ir televizijos komitetas jau užimtas sovietų kariuomenės. Neabejojau, kad tuo provokacija nesibaigs. Sausio 12-ąją į Vilnių atvyko SSRS Gynybos ministro pavaduotojas generolas Ačalovas vadovauti kariuomenės veiksmams. Buvo nusiaubtas KAD pastatas Vilniuje Kosciuškos gatvėje. Vilniaus gatvėse intensyviai pradėjo judėti šarvuočiai ir kitas karinis transportas su kareiviais ir užrašais „Liudi” . Aukščiausiosios Tarybos naktiniame posėdyje V.Landsbergis pranešė, kad bandė susisiekti su SSRS prezidentu M.Gorbačiovu. Nepavyko. Prie Aukščiausiosios Tarybos Nepriklausomybės aikštėje ir šalutinėse gatvėse stovėjo minia žmonių. Mūsų gretos sparčiai gausėjo, važiavo žmonės iš visų Lietuvos rajonų. Į Parlamentą atvyko Leningrado tarybos delegacija. Kaune karinis sunkvežimis užkabino lengvąjį automobilį. Vienas žmogus žuvo. Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje įstrigo traukinys su vaikais iš Černobylio. Vilniečiai nešė maistą, arbatą ir kavą nesitraukiantiems iš Nepriklausomybės aikštės ir aplinkinių gatvių. Karinės technikos kolona važiavo iš Šiaurės miestelio per Žirmūnus. Tūkstančiai vilniečių traukė prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. LKP miesto komiteto LKP CK darbuotojas atsargos pulkininkas Šurupovas sutelkė apie 400 „darbininkų atstovų” (raudonųjų brigadų, daugiausia iš karinio profilio gamyklų, ypač daug iš užslaptintos 555). Juos sunkvežimiais vežė prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Apie 24 val. NGK kreipėsi į Aukščiausiąją Tarybą, reikalaudamas atsistatydinti ir perduoti valdžią NGK, kuris įvestų Lietuvoje prezidentinį valdymą.

flickr.com/photos

Sausio 13-oji. Vilnius. wikimedia.org

Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Auykščiausioje Taryboje sudaroma Laikinoji LR gynybos vadovybė (LGV), į kurią įeina prof. Vytautas Landsbergis (pirmininkas), A.Šimėnas, Z.Vaišvila, A.Butkevičius, V.Zabarauskas, M. Laurinkus, R.Ozolas, A.Abišala. Ministru pirmininku buvo paskirtas Gediminas Vagnorius. LGV atskaitinga Aukščiausiajai Tarybai ir sudaro Lietuvos Respublikos gynybos struktūras bei koordinuoja jų veiklą. LGV vadovauja LR karinės, politinės, informacinės ir kitokios gynybinės veiklos veiksmams, kol TSRS užpuolimas ir karas prieš Lietuvą nebus nutrauktas.Tūkstančiai Lietuvos gyventojų stovi Nepriklausomybės aikštėje ir jos prieigose, aplinkinėse gatvėse. Šimtai prie televizijos bokšto.

Sausio 13 d. apie 24 val. nakties didžiulė tankų kolona iš Šiaurės miestelio per Žirmūnus pajudėjo. Tada dar nežinojome, ar prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, ar prie Televizijos bokšto. 2 val. nakties Rusijos kariuomenė šturmavo ir užėmė Radijo ir televizijos pastatus, televizijos bokštą. Iš vieno tanko buvo leidžiamas Jermalavičiaus paruoštas pareiškimas, įrašytas į magnetofono juostelę, kad NKG perėmė visą valdžią Lietuvoje į savo rankas. Įvedama komendanto valanda. Vilniaus komendantu paskiriamas gen. mjr. Uschopčikas. Į Vilnių atvyksta SSRS gynybos ministro pavaduotojas gen. pulk. Varenikovas. Tokia 1991 m. sausio 8-13 dienos įvykių kronika (Lietuva. 1991.01.13.)

Šūviams nutilus, paaiškėjo lietuvių tautos aukos. Jomis tapo Loreta Asanavičiūtė (g.1967); Virginijus Druskis (g. 1969); Darius Gerbutavičius (g. 1973); Rolandas Jankauskas (g1969) Rimantas Juknevičius (g.1966); Alvydas Kanapinskas (g.1962); Algimantas Petras Kavoliukas (g. 1939), Vidas Maciulevičius (g.1966, Titas Masiulis (g. 1962), Alvydas Matulka (g.1962), Apolinaras Juozas Poivilaitis (g.1937); Ignas Šimulionis (g1973); Vytautas Vaitkus (g. 1943). Amžina šlovė didvyriams, žuvusiems už Lietuvos laisvę. Į Antakalnio kapines juos lydėjo ir deramą pagarbą bei dėkingumą už apgintą laisvę pareiškė ir palydėjo keli tūkstančiai Lietuvos žmonių. Lietuviai savo didvyrių niekada nepamiršta. Apie juos rašomos knygos, jų garbei kuriamos dainos, jų žygdarbis įtrauktas į mokymo programas, šventai vykdomas senosios Lietuvos valstybės karžygių priesakas „Gyventi ir mirti taip, kad apie tave tauta dainas dainuotų“. Vieni miršta, kiti jų žygdarbius apdainuoja. Taip Lietuvoje buvo per amžius, ta tradicija išliko iki šiol. Kol kas ne visiems Sausio 13-osios didvyriams knygos parašytos, bet jų jau yra. Ir neabejoju, kad bus... visiems. Sužeistųjų prie Televizijos bokšto buvo 702. Daugeliui jų sužeidimai tapo sveikatos sutrikdymu visam gyvenimui. Paguodžia tai, kad jų vaikai ir kelios kartos jų atžalų didžiuosis savo tėvais ir seneliais. Ir ta sakmė eis iš kartos į kartą, kaip jau Lietuvos istorijoje taip ne kartą atsitiko, lietuviams kovojant už savo laisvę ir nepriklausomą valstybę.

Nulenkime galvas ir atminkime jų vardus, pasakokime jų gyvenimo ir žūties istorijas savo vaikams ir vaikaičiams, kad jie suvoktų koks yra ir koks turi būti kiekvienas lietuvis. Rašykime knygas, eilėraščius ir pasakojimus apie juos, verskime į užsienio kalbas knygas ir straipsnius apie juos, kad pasaulis suprastų, kad lietuviui nėra nieko brangiau už jų Tėvynę, jų tautą ir jų valstybę. Taip buvo per amžius. Taip yra. Taip ir bus.

Sveikinu visus Sausio 13-osios proga. Nors ši diena liūdna, ypač žuvusiųjų artimiesiems, juos visada gerbėme ir užjautėme, bet visai Tautai – tai jos dvasinės pergalės diena, parodžiusi, kad maža Tauta gali būti didi savo dvasios stiprybe ir Tėvynės meile.

 

 

 

 

Atgal