VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

01.10. Mažosios Lietuvos spauda apie Stalino ir Hitlerio užmačias. „ Naujojo Tilžės keleiwio“ puslapius pavarčius

Jonas Česnavičius

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos narys

Brangioji mūsų Mažoji Lietuva – lietuvių raštijos lopšys. Dėl ateivių – subjaurotas mūsų Tėvynės veidas. Germanizacijos metais jai teko patirti daug pažeminimų, draudimų ir priespaudos. Pirmojo pasaulinio karo metais Vokietijos ir Rusijos kare brolžudiškose kautynėse ir kituose frontuose < ... > žuwo 50 000 Lietuwių. („Naujasis Tilžės Keleiwis“, Nr. 75. 1936 11 21). Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, įvyko Mažosios Lietuvos vietinių gyventojų genocidas.  Kraštas buvo paruoštas sovietinių kolonistų atkeldinimui.

Jonas Česnavičius

Bėgant amžiams, net iki Pirmojo pasaulinio karo, nors ir stipriai germanizuotame šiauriniame Rytprūsių krašte, Tilžės miestą imta vadinti lietuvių sostine. 1896 m. Tilžėje, Aukštojoje g. 78, Enzys Jagomastas įkūrė spaustuvę-leidyklą „Lituania“. Joje buvo spausdinti įvairūs spaudiniai lietuvių ir vokiečių kalbomis: ūkinės paskirties knygelės žemdirbiams, maldaknygės, istorinio turinio knygelės, labai populiarios „Kalendros“ (kalendoriai su įvairaus turinio tekstais), laikraščiai „Dabartis“ (laikraštis, skirtas Lietuvai), „Darbininkų Balsas“, „Jaunimas“, „Mūsų Senovė“, „Nauja Auszra“, „Naujasis Keleiwis“, „Naujasis Tilžės Keleiwis“, „Pagalba“ (Kriksczioniszkas Laiszkas), „Pasiuntinysts Laiszkas“, „Prūsų Lietuvos Savaitraštis“, „Szviesa“, „Szviesos Priedas“, „Tėvynės Sargas“, „Tilžės Keleiwis“, „Ukininko Prietelius“, „Žemaicziu ir Lietuwos Apžwalga“ ir daugelis kitų.

1924 m. gegužės 10 d. pradėtas leisti laikraštis „Naujasis Tilžės Keleiwis“. Pirmojo numerio vedamajame rašoma: „Laikraštis turi buti Dalykas, kurs mus wienyja ir twirtina ir kuriuo mes patys su kitais Lietuweis pasikalbame ir juos paguodžiame. Negalime leist užgest mums taip brangiam Lietuwiškumui, negalime leist nutilt wisiškai lietuwiškam Žodžiui. Laikraštis nuo pat pirmojo numerio reguliariai išeidavo trečiadieniais ir šeštadieniais. Jo spausdinimas buvo nutrauktas dėl antilietuviškos hitlerininkų veiklos. Paskutinis numeris išėjo 1940 m. rugpjūčio 3 d. Tuomet Jagomastų šeimai iki paros pabaigos buvo įsakyta išvykti iš Tilžės. Visa šeima pasitraukė į Lietuvą, bet buvo gestapininkų persekiojama. Vėliau, 1941 m. rugpjūčio 23 d., Jagomastas, jo žmona, du sūnūs, dukra ir žentas buvo sušaudyti Paneriuose.

2019-aisiais sukako 80 metų, kai buvo pasirašyti Stalino ir Hitlerio susitarimai (1939 08 23 ir 1939 09 28) ir prie jų esantys slaptieji protokolai. Tais pačiais metais (1939 m.) gruodžio 9 (21) d. pagal oficialią versiją, buvo minimas Džiugašvilio-STALINO  gimtadienis.  (Vėliau buvo nustatyta,  jog Stalinas gimė 1979 m. gruodžio 9 (21) d. O 2019 m. gruodžio 26 d. radijo stotis „Liberty“ (rusų kalba)  paminėjo dar vieną Stalino gimimo datą – 1878 m. gruodžio 26 d.

Tie įvykiai atsispindėjo ir Vokietijos lietuvių tautinės mažumos spaudoje. Pacituosime „Naujojo Tilžės Keleiwio puslapius.

Laikraštis Lietuvos skaitytojui sunkiau prieinamas, be to, spausdintas gotišku šriftu. Jo puslapiuose atsispindėjo ne tik lietuviams aktualios problemos, bet ir pasauliniai įvykiai.

Toliau tekste kursyvu rašyti žodžiai ar sakiniai – originali Mažosios Lietuvos laikraščių rašyba.

„Drg.“ STALINO „susibičiuliavimas“ su Genosse HITLERIU.

1939-iais buvo minimas tuomet jau vienvaldžio, internacionalkomunisto Josifo Džiugašvilio-STALINO (pseudonimai: Koba, Soso, Osip) 60-mečio jubiliejus. Europoje jau buvo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Pasaulinė permanentinė revoliucija, diriguojama Kominterno,  buvo patyrusi fiasko, pralaimėjęs Belo Kuno eksportuotas raudonasis teroras Vengrijoje. Maršalas J. Pilsudskis jau seniai buvo davęs deramą atkirtį raudonajai ekspansijai į Lenkiją. Jau buvo žlugusi Veimaro respublika. Nepavyko bolševikinė revoliucija ir Slovakijoje.  Buvo sutramdytos raudonųjų ir anarchistų riaušės Ispanijoje ir Portugalijoje. Besikuriančiai Lietuvos kariuomenei tai pat teko atremti bolševikų antpuolius, kurie neturėjo jokio vietinių gyventojų pritarimo. Miestuose komunistų daugumą sudarė žydai, tačiau pastarieji nebuvo linkę lieti kraujo kovos laukuose.  Lietuvoje, kaip ir Latvijoje, siautėjo Kryžeivių Ainis won der Golsas ir jo Mokiniai: Bermontai, Wirgolicziai ir Diebicziai. Lietuvos skaitytojui be abejo bus įdomu susipažinti, kaip į tuos įvykius reagavo „proletarinės revoliucijos vadas ir mokytojas“. Štai kokią informaciją ta tema pateikia „Prūsū Lietuwiū Balsas“ (Nr. 168. 1919 m. lapkričio 2 d.).

Pasweikinimo raštas į Bermondtą ir Golcą.

K a u n a s, 29. 10. „Lietuva“ praneša: Pagal czionai gautas Žinias

Leninas dėlei Kunigaikščio Avalowo Nuopelnų, jam puolant prieš Rygą, prisiuntė šitam „garsiam“ Wadui sawo Wardu Pagyrimą su šitokių antrašu:

„Leninas savo ištikimiems“

Pagyrime Leninas išreiškia Wokiečių Kareiwiams ir jų Wadams Bermontui bei von der Golcui sawo širdingiausią Pasidėkawojimą, kadangi jie suteikia tokios didelios Pagalbos Bolšewikų Armijai. Karštu Pritarimu wisas Pasaulis juos paskelbs tikrais Bolšewikų Gelbėtojais.

Vis dėlto Lenino ištikimieji „bolševikų gelbėtojai“ pralaimėjo kautynes Latvijoje prie Rygos ir Lietuvoje prie Radviliškio buvo priversti pasitraukti.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse visoje Europoje vyko svarbūs politiniai įvykiai, pasitarimai, pasirašomos tarptautinės sutartys. Tautų „draugas“ Stalinas nujautė galimą grėsmę jo valdomai imperijai iš išsivysčiusių kaimyninių kapitalistinių valstybių. Būtent dėl to tam kartui jis nutarė atsiriboti nuo permanentinės pasaulinės revoliucijos ir paskelbė „socializmo pastatymo atskirai paimtoje vienoje šalyje“ teoriją.

 „Naujasis Tilžės Keleiwis“

 „Lietuwių balsas“

Kadangi tai nesiderino su buvusiais bendražygiais iš senosios gvardijos, t. y. trockistais – leninistais, partijos gretose buvo pradėti grandioziniai valymai. Susidoroti su politine opozicija reikėjo kietos rankos. Čia jam padėjo apsukrumas ir  jo ilgametė patirtis. (Kaip žinome, jis turėjo genialių gebėjimų: nepatikimus asmenis pirma apdovanodavo ir tik po to likviduodavo. „Drg.“ Stalinas, palyginus su Hitleriu, turėjo didesnį valstybės valdymo patyrimą – nuo pat „užplombuotu vagonu“  iš Šveicarijos atvykusių revoliucionierių įvykdyto perversmo Petrapilyje. Po to sekusio Raudonojo teroro, GULAG‘o, ČK, GPU veiklos ... Stalino tezėapie „klasių kovos paaštrėjimą  kuriant socializmą, parodomieji procesai, visa tai buvo jo gerai įsisavinti praeities etapai.  Stalino iniciatyva NKVD vykdyto ketvirtojo dešimtmečio II pusės „Didžiojo valymo“ metais buvo milijonai sušaudytų,  susidorota su senosios lenininės-trockistinės gvardijos pareigūnais.

Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, tikėdamas savo išmintingumu, Stalinas  bando įsiteikti kitam pretendentui į pasaulio viešpačius, taip pat  pasivadinusiam socialistu, tačiau nacionaliniu – Vokietijos nacionalsocialistų partijos vadui Adolfui Šikelgruberiui-HITLERIUI (buvusiam Austrijos piliečiui, geram oratoriui, Vokietijos verslininkų statytiniui).Tačiau nacionalizacija, nuosavybės perskirstymas, propaganda dėl „šviesios žmonijos ateities“ ar „žmonių lygybės“ – ne Hitlerio prioritetinė politika. Pagrindinis jo tikslas buvo sunaikinti bolševikinę imperiją. Abu tironai, vienas kitu nepasitikėdami, siekė sudaryti pasitikėjimo įvaizdį ir vienas kitą pergudrauti. Abu, kiek įmanydami, stiprino savo ekonominę galią. Čia pravartu paminėti tokias stalininės ekonomikos kėlimo išmones, kaip penkmečių planus, stachanoviečių judėjimą, vergišką  „liaudies priešų“ išnaudojimą irnaikinimąGULAG‘o koncentracijos stovyklose, „kolkozinę“ valstiečių išnaudojimo formą, pereinamąsias raudonas vėliavasdarbo kolektyvams, papildomus ir pirmalaikius gamybinius įsipareigojimus, karikatūras raudonųjų kampelių sienlaikraščiuose, kariuomenės ir studentijos panaudojimą nuimant „kolkozinį“ derlių ... Dažniausiai  ignoruojant dirbančiųjų socialinius poreikius. Nemokamo priverstinio valstybinio darbo Vokietijoje tuo metu dar nebuvo. Abu tironai, ruošdamiesi karui, sparčiai ginklavosi. Kūrė karinę pramonę, kaupė resursus, mobilizavo visuomenę gamybiniams pasiekimams. Kūrė sukarintas organizacijas. „Draugystės“ ryšiai vis stiprėjo, kol pagaliau abu sutarė pasidalinti įtakos sferomis, tai įformindami šiandien visame pasaulyje gerai žinomomis Maskvoje pasirašytomis Ribbentropo – Molotovo sutartimis.

Tie įvykiai atsispindėjo ir Tilžėje leidžiamame Naujojo Tilžės Keleiwio puslapiuose. 1939 m. rugpjūčio 26 d., pirmajme puslapyje pranešama, jog Kremliuje „dalyvaujant Vokietijos Pasiuntiniui Maskvoje, Grafui von der Schulenburg, [Vokietijos užsienio reikalų ministras von Ribbentrop – J.Č.]tris valandas pasikalbėjo  su ponais  M o l o t o w  ir S t a l i n. 10-ą Valandą Vakare Vokietijos užrubežių Reikalų Ministeris darkart nuvažiavo į Kremliaus Rūmus ir porą Valandų vėliau Vokietijos Ministeris su ponu Molotovu, dalyvaujant Ponui Stalinui, ir Vokietijos pasiuntiniui pasirašė Nepuolimo Sutartį tarp Vokietijos ir Sovietų Rusijos.“ (Kaip žinome, sutartis pasirašyta dešimčiai metų). Žemiau Išvardijami septyni trumpi jos straipsniai. Suprantama, apie jokius papildomus slaptus protokolus neužsimenama. Jau pirmą valandą nakties Vokietijos užsienio reikalų ministras išskrido tiesiogiai į Berghofą (Adolfo Hitlerio rezidencija – J.Č.).

Straipsnyje Visiškai pasikeitė Europos padėtis pastebima, jog sutarties pasirašymas nepaprastai trumpame Laike sujaudino visą pasaulį. Rašoma, jog <...> jeigu Paryžių būtų nušlavęs Žemės Drebėjimas, tai tas nebūtų buvę baisiau kaip netikėtai parėjusi žinia apie Vokiečių-Rusų Susitarimą. (Panašu į tiesą – J.Č.). Esą prancūzų ir anglų atstovams Maskvoje nebeliko ką veikti. Tačiau Varšuva per visas šias Dienas taipdėjosi, tarsi Ribbentropo Kelionė į Maskvą esąs visai nesvarbus Dalykas. Dabar, po Sutarties Pasirašymo, kai-kurie Lenkų Laikraščiai tvirtina, būk Lenkai niekados nesitikėję susilaukti Rusų Pagalbos ir, jeigu Rusai ją būtų pasiūlę, tai Lenkai turbūt jos ir nebūtų priėmę ... Bet čia Vokiečiai Lenkams primena visai ką kitą, būtent, kad Lenkai paskutiniame Laike visai tvirtai tikėjosi iš Rusų gauti Pagalbos, ypač laukė Karui reikalingos Žaliavos <..>. Nors ir Varšuvos Laikraščiai stengiasi į Maskvoje pasirašytą Sutartį žiūrėti kaip į neveiksmingą Dalyką, <...>  tačiau Lenkų Visuomenėj Sujudimas pasidaro vis didesnis.

Be abejo, lenkai tikėjosi Rusų pagalbos Kare prieš Vokietiją, bet dabar per vieną Dieną Europos Pasilaikymai pasikeitė iš pat Pamatų ir tokiai Lenkijai negalės likti be Pasekmių.

Vokietijos laikraščiai pervien didžiuojasi diplomatišku Vokietijos Laimėjimu, kuriuo Kancleriui Hitleriui pasisekė sugriauti prieš Vokietiją kuriamą Įsiautimo (supriešinimo – J.Č.)Frontą“. Tvirtinama, jog nuo šiol vokiečių ir rusų suartėjimas tik prasideda ir kad nuo šiol iš pagrindų pasikeitė valstybių galių pasiskirstymas. „Šiandien Paryžius ir Londonas turįs visai aiškiai numatyti, kad Frontai pasikeitė ir niekas teneprivalo tikėtis, kad Rusai dabar prisidės prie Anglų-Prancūzų kuriamo Bloko prieš Vokietiją.

Pastraipoje Anglų ir Prancūzų Delegacijoms Maskvoje nebėra ko veikti

rašoma, jog anglų ir prancūzų generalinių štabų delegacijos paskutinėmis dienomis pasitarimų neturėjo, apžiūrėjo Maskvos muziejus, keli delegacijų nariai išskrido į Londoną ir Paryžių. O derybos bus ilgesniam laikui nutrauktos, arba visai nebevyks.

Vokiečiams neteko ilgai laukti, kaip inscenizuota draugystė virto stambaus masto prekių ir žaliavų srautais. Tas pats lietuvių tautinės mažumos Vokietijoje laikraštis Naujasis Tilžės Keleiwis  1939 m. gruodžio 27 d. tą faktą patvirtina iškalbingą žinią:

Stalino Telegrama Kanc. Hitleriui

Vokietijos ir Rusijos Prietelystė esanti Krauju sutvirtinta

S t a l i n o  Gimimo Dieną Visoje Rusijoje buvo labai iškilmingai atšvenčiama. Tarpe kitų Sveikinimų, kaip jau buvome pranešę, jam Telegramą nusiuntė ir Kancleris  H i t l e r i s  bei užrubežių Reikalų Ministras von R i b b e n t r o p.  Šiomis dienomis Stalinas Kancleriui Hitleriui atsakė, pasidėkojimo Telegrama, kartu pareikšdamas savo Dėkingumo  Jausmus už geruosius Velyjimus, kuriuos Kancleris Hitleris ištarė Sovietų Valstybės Tautoms.

Telegrafiškai dėkodamas Ministrui v. Ribbentropui, Stalinas pabrėžė, kad Vokietijos ir Sovietų Rusijos Tautų Prietelystė, krauju sutvirtinta, galės būti ilga ir pastovi.

Jau prasidėjo Susisiekimas su Rusija

Pagal Vokiečių-Rusų susitarimą jau prasidėjo tiesioginis Geležinkelių Susisiekimas per Vokiečių-Rusų interesų Rubežių ties šiomis Vietomis: Augustavo, Prostken, Malkin, Semiatyče, Lietuvos Brasta, Rava Ruska, Przemysl, Zagore. Vėliau, pataisius vieną Geležinkelio Tiltą, Traukiniai per Rubežių važiuos ir ties Jagodcinu. Kartu pradėjo veikti ir tiesioginis Vokiečių-Rusų Tarifas Tavorams vežti. Visokių Produktų išvežimas iš Rusijos į Vokietiją jau prasidėjo. Iš Rusijos atvažiuoja Traukiniai pilni Tavorų.

Vokiečių Laikraščiai, nurodydami į prasidėjusį tiesioginį Geležinkelio Susisiekimą su Rusija, sako, kad Anglams su Prancūzais jau nebeliko Lūkesties  Rusus nuo Vokiečių vėl atskirti. Ir Norvegijos didysis Laikraštis „Dogbladet“ yra tos Nuomonės, kad paskutiniame Laike Vokiečiai su Rusais dar labiau susiartino, taigi šių dviejų Valstybių atskirti esą nebeįmanoma.

 (Tekste pavartotų žodžių žodynėlis: užrubežių – užsienio, rubežių – valstybubę sieną, vėlyjimus –linkėjimus, tavorams – prekėms, lūkesties – vilties).

1939 m. rugsėjo 28 d. buvo pasirašyta sutartis, kuria Vokietijai buvo perleistos Lenkijos žemės iki Bugo upės. Už tai vokiečiai Lietuvą  perdavė SSRS (be Suvalkijos ruožo, dėl jo derybos tęsėsi).

Informacija apie Vokietijos delegacijos, vadovaujamos min. von Ribbentropo, derybas buvo paskelbta „Naujojo Tilžės Keleiwio“ 1939 m. rugsėjo 30 dieną. Straipsnis pavadintas „Maskwoje jau atsiswėrė Rytų Europos Likimas“. Paminėta, kad delegacijos sudėtyje buvo ir Dancigo gauleiteris Forster. Aerodrome delegaciją pasitiko Užsienio reikalų komisaro vietininkas Potiomki+nas, miesto komendantas Suvorovas. Kartu su Ribbentropu į Maskvą atvyko Rusijos pasiuntinys Vokietijoje Aleksandras Škvarcevas ir pasiuntinybės sekretorius Pavlovas.

Rašoma, jog tuo pačiu metu Maskvoje viešėjo Turkijos ir Estijos užsienio reikalų ministrai. Todėl manoma, kad bus sprendžiami ne tik Lenkijos klausimai; Kremliuje įvykusios konferencijos turės didelę  i s t o r i n ę  Reikšmę, ir galbūt jos kaip nors padarys Įtekmę į Karą  V a k a r ų  f r o n t e.

Minima, jog Ribbentropas ir Molotovas pasirašė Sutartį, < ... > pagal kurią abi Valstybės apsiima sutvarkyti tolesnius  L e n k i j o s  Reikalus, po to, kai  Lenkų Valstybė iširo. Išvardijami penki susitarimo punktai, siena tarp valstybių nustatyta pagal pridėtą žemėlapį. Teritorija į  vakarus nuo naujai sutartos sienos buvo atiduota nacistinei Vokietijai, o rytinėje dalyje – Rusijai. Visa tai vertinama, kaip < ... >  stiprusFundamentas Vokietijos ir Rusijos tolesniems Ryšiams sutvirtinti.

Toliau kalbama apie Varšuvos, jos tvirtovių užėmimą.

Skyrelyje Ciwiliniu Lenkijos Waldytoju paskirtas Ministers Dr. Funk, rašoma:

Kancleris Hitleris įsakė iki šiol užimtuose Lenkijos Kraštuose įstatyti  k a r i š k ą  V a l d ž i ą  (Militärverwaltung), kurios Viršininku paskirtas Generaloberstas v.  R u n d s t e d t.  Šalia to Lenkijai įtaisyta ir  c i v i l i n ė  V a l d ž i a (Zivilverwaltung), kurios Viršininku paskirtas Teisingumo Ministeris Dr. F r a n k.  Dabar jis vadinasi Lenkijos civiliniu Gubernatorium,“ (beje, nacio Hanso Franko tėvas buvo žydo advokato sūnus).

1940 m. sausio 24 d. „Naujajame Tilžės Keleiwyje“ (Nr. 7) paskelbta žinutė, bylojanti apie pagyvėjusį prekių ir žaliavų judėjimą (prireikė net naujų geležinkelio linijų!) tarp Rusijos ir Vokietijos:

Per Lietuvą eis Wokietijos ir Rusijos

Transportai

M a s k v o j e  jau nekurį Laiką tarp Rusų ir Lietuvių ėjo Pasitarimai dėl Geležinkelių Susisiekimo. Ta Proga buvo susitarta dėl naujų Tarifų, vežant Keleivius ir Tavorus, be to naujai susitarta dėl Tavorų Pervežimo (Tranzito) per Lietuvą iš Rusijos į Vokietiją ir iš Vokietijos į Rusiją. Jau po neilgo Laiko bus galima laukti didelių Tavorų ir Produktų Transportų iš Rusijos per Lietuvą į Vokietiją.

1941 m. sausio 10 d.Rusija ir Vokietija pasirašė dar vieną (trečią) slaptą susitarimą, kuris buvo patvirtintas Šulenburgo ir Molotovo parašais. Tuo susitarimu Vokietija Sovietų Sąjungai pardavė Suvalkiją už 7 500 000 aukso dolerių arba 31 500 000 markių. Buvo sutarta, kad per tris mėnesius vienu aštuntadaliu tos sumos bus atsiskaityta šviesiaisiais metalais, o likusią dalį sumokės auksu. Tačiau tuo metu „Naujojo Tilžės Keleiwio“ spausdinimas Tilžėje jau buvo uždraustas.

Naujajame Tilžės Keleivyjepaminėtos derybos tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos vyko gana intensyviai. Jos nebuvo viešinamos ir ilgai slepiamos nuo visuomenės. Ypač slaptieji sutarčių protokolai, žemėlapiai, derybų dalyvių pavardės. Tai, kas spaudoje paminėta, buvo tik smulkūs į viešumą patekusių derybų fragmentai.

Sovietų Sąjungos ir Vokietijos derybų eigą iš Lietuvos pozicijų išsamiau aprašė daugelio knygų lietuvių, vokiečių, anglų kalbomis autorius, dr. Jonas BALYS. Glaustai tai temai skirtas jo straipsnis SOVIETŲ IR NACIŲ BYLA DĖL UŽNEMUNĖS.

 

 

Atgal