VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

12.25.KŪČIOS GAISRŲ PAŠVAISTĖSE

1944 metų     Kūčiose Ariogalos apylinkių kaimuose dangus raudonavo nuo gaisrų, žemė nuo kraujo. Dangus raudonavo nuo padegtų pilnų vasarojaus pastatų gaisrų pašvaistėm,  o žemė nuo kovotojų kraujo.   skendo     dūmuose , poškėjo   šūviai.

     Prasidėjo nuo to, kai  apylinkių kaimų vyrai sužinojo, kad  bus varomi į Kauną  Šiluvos krašte sugaudyti  du šimtai naujokų Gal tokio skaičiaus ir nebuvo, bet tokios kalbos ėjo. Būrys buvo didelis Apylinkės kelių kaimų vyrai, dar neturėdami pilnai partizaninės struktūros susitarė naujokus išlaisvinti. Šeštame kilometre nuo Ariogalos  Kirkšnovės  upelio krante Darbutų kaime,   pradėjo supti rusų sargybą, kuri lydėjo koloną, Sargybiniai  išvydę  didelį pulką ginkluotų  partizanų   be pasipriešinimo išsilakstė,  pasislėpė  pakelės miškelyje.   Rekrūtai   išsivaikščiojo kas sau, su drobiniais maišeliais grįžo namo.

   Ariogaloje stovėjo gausus      įgulos dalinys,  kuris greitai sureagavo. Ir kartu su vietiniais stribais pradėjo krėsti apylinkės kaimus. Ypač nukentėjo Grajauskų kaimas,  nors partizanai  buvo  ir iš kitų kaimų. Štai ką prisimena Genė Kastyrienė iš  Grajauskų kaimo.

                      -1944 m. gruodžio mėn.. prieš Kūčias vyrai gavo   žinių, kad   į Ariogalą      privažiavo dar daugiau rusų kareivių. Atsargos dėlei mano uošviai   Kastyrai, pasikinkė arklius  pasiėmę mano mažametes dukras išvažiavo iš namų, lyg nujausdami nelaimę. Pavakare, stribų būrys   nuo Ariogalos kitas rusų, nuo Pigminių kaimo, supa   Grajauskų kaimą. Abu tie   stribų ir   rusų   būriai   susitiko prieš vienas kitą   priešinguose upelio krantuose ir  susišaudė, o mūsų vyrai  upelio žemupiu  pasitrauke link Dubysos.  Mūsiškių žuvo tiktai  du -  Andraitis Kazys ir Selvestravičius Kazys. Andraitį leido palaidoti,išsipirko, o  Selvestravičių Kazį. numetė  turgavietėje.-sako Kastyrienė

    -Susišaudymo pradžioje     aš nubėgau pas kaimyną     Vladą Jakštą. Sutemus mačiau kaip padegamomis kulkomis uždegė mūsų namus. Kai degė mūsų kluonas bėgau paleisti gyvulių, nes  kluonas buvo toliau     nuo gyvenamo namo. Gyvenamas namas   degė pirmiausiai. Labai šaudė į mane,  bet nepataikė, tik  buvo keliose vietose išpešioti,   sušaudyti kailiniai. Baigiant degti namams, išvažiavus rusams ir stribams, nutilus šūviams aš nubėgau pas savo išvažiavusius     uošvius, Kastyrus, kur kartu buvo ir mano   mažametės dukros. Parėjus mano vyrui Jonui Kastyrai vartydami namo kailinius džiaugiamės, kad likome  visi gyvi ir sveiki.- pasakoja Genė Kastyrienė

                      -Pavalgę     Kūčias pas kaimynus Kulikauskus  išsiskirstėme kas sau.  Aš su savo mažąją   dukrele  Vida pas savo tėvus į Lenčių kaimą, vyras Jonas  į Betygalos valščių pas gimines, uošviai  Kastyrai liko pas Kulikauskus. Namų juk nebėra.

                      -Šv. Kalėdų  anksti rytą  bėgau pažiūrėti į namus Radau baisų, nepamirštamą vaizdą Vištos gyvos, tik su išdegusiomis akimis. Likęs arklys pribėgo prie manęs, glaudžiasi, ir kur aš einu     jis seka išpasakos ir krizena kalbina, skundžiasi.

                      -Pirmąją   Šv. Kalėdų dieną vėl atvažiavo rusų kariuomenė kartu stribais  surinkti   žuvusius. – saviškius ir   mūsiškius. Mūsiškių buvo   žuvęs   vadas -  vokietis ir vienas vyras iš  Užpušinės kaimo.  Žuvusį Kemžūrą leido palaidoti motinai. Baisiosios     Grajauskų tragedijos metu  kaime padegė Kastyrų   keturias trobas,  Daugnorų dvi , Adomaitienės  dvi,, Lukošių   dvi, ir Rainių vieną trobą.

                      -Antrosios Šv. Kalėdų dienos     rytą,  paskundus stribams, kad nedidelis partizanų būrelis  slepiasi Derbutų dvare/   įvyko vėl stiprios kautynės, kurių metu   žuvo penki partizanai Grajauskų kaimo – Lukošius Vladas, Kuniugiškių kaimo, Vidikas Antanas. Kitų trijų pavardžių nežinau. Visus penkis nuvežė į Betygalą,už namo kuriame  gyvena  ir geria stribai sumetė į prūdą, iš kurio matėsi lyg šauktusi teisybės  iškeltos žuvusiųjų rankos- tęsia Kastyrienė.   

     Kėdainietė, šaulė Vlada Šimokaitienė, kilusi iš gretimo  Kasilkų km. Papasakojo iš savo vaikystė apie kautynes jų kaime, savo tėvo žūtį ir motinos   drąsą. Motinos   pasiaukojimas   priminė mokyklos suole  mokantis  antikinę literatūrą,  graikų   Sufoklio   tragedija,  kurioje Antigonė      iš mūšio lauko    pagrobė  savo  žuvusį brolį  ir jį palaidojo. 

                      Pernaravos valsčiaus   Kasiulkų kaimo    Pilipauskų šeima,  kaip ir visas     tradicinis lietuviškas kaimas susidėjo iš trijų  kartų :  ant šiltos krosnės tupi abu senoliai,žmona juda prie pečiaus apsikrovusi indais o Stasys,vyras vis draude besiautėjančius vaikus, po aslą nepaliestų suneštus Kūčioms rakandus ir gardėsius. Taip ėjo  trijų dalių šeimos iš kartos į kartą  rūpesčių,vargų ir dainų krikštynų, vestuvių ir laidotuvių  lydimi.

                      Atėjo 1944 m. vasara kartu su kareivių  prakaitu   įmirkusiu brezento ir  suteptų      alyva ginklų  kvapu. Ilgai   žiūrėjęs  senolis Pilipauskas  į žygiuojančius  dulkėtais kelias   karius  linkčiodamas galvą  reziumavo  -   šitie  žmonės  vargą, neša.  Jo patirtis neklydo -  jie nešė   ne tik vargą, jo sūnui mirtį, bet     kančias, neviltį, tremtį,   griovė     žmonių likimus. Nespėję   sušilti kojų, išgerti lietuviškos naminės, užkasti lietuviško skilandžio pradėjo   gaudyti vyrus  į  frontą, į mėsmalę.  Kas norėjo mirti  už  svetimus interesus, už svetimas valstybes. Dauguma bevelijo laukti, geriau žūti tarp savų  nei   vergauti ir žūti tarp svetimų.   Kasiulkų kaimo vyrai, prisirinkę  per     frontą primėtytų       įvairių ginklų  irgi laukė užpuolimo. Sudarė  būrį  iš    30 vyrų, kuriam vadovavo   Lietuvos  kariuomenėje atitarnavęs  puskarininkis  Stasys   Pilipauskas.   Būrys  formavosi, ginklavosi bet į miško gilumą dar nėjo. Apdairiai sukiojosi apie savo namus. Dirbo įprastus darbus, nes gyvenimas nesustojo ir vyriškos rankos   reikėjo. Kaimas buvo vieningas  - apie rusų pasirodymą netoli kaimo pranešdavo. Kai toliau nuo Kasiulkų kaimo  partizanai  išlaisvino   į  rekrūtus, sugaudytus jaunuolius  pasipriešinimas  kaimuose    iššaukė  stambias   rusų baudžiamąsias pajėgas.

                      -   Rusai, pravėręs duris   sušuko vienas iš  būrio. Tėvas    nespėjęs  užsimauti kojinių  , įsispyrė į batus už šautuvo ir nubėgo kartu su būrio vyrais. Motina  lyg bandė sulaikyti, bet tėvo tėvas,senolis, sėdėdamas ant krosnies – reziumavo; jauni vyrai, ginklų turi  atsilaikys.- prisimea duktė

  Netrukus  pradėjo  poškėti     šūviai Nežinojo namiškiai kieno tie      šūviai,     - savų ar svetimų,  bet kad jie      buvo nukreipti į   žmogų    ir kėlė grėsmę,sėjo mirtį neabejojo.Šūviai tartum     mirties muzika, tai pritildavo   tai vėl užsiplieskia. Girdisi vyrai bėga per gruodą. Pagaliau    šūviai nutilo Palengvėjo. Atėjo kalbos, kad  kažkas  girdėjo    komandas, šauksmą rusiskai ir lietuviškai. “

    Gruodžio  dienos trumpos                   Saulė leidosi, temo, bet  Stasys į namus negrįžo. Atslinkusi sutema ir  be      laukimo  pertraukos įtampa  galutinai  ją pribaigė. Kažkas   iš pašnekovų   suabejojo, kad  gali būti jis   sužeistas   kautynių lauke. Ji toliau laukti nebegalėjo. Užmetusi skarelę ant galvos išbėgo  į tamsą iš trobos  ir verkdama balsu pasileido  bėgti, ten kur daugiausiai šaudėsi. Tartum nerimas plyšo ištekėjo ir  pasidarė lengviau, negu sėdėti ir laukti. Bėgo  naktį į kautynių vietą, tiesė rankas   į    tamsą per šabakštynus  šaukdama jo vardą, bet naktis tylėjo. Dar ir dar kartą      grįžo prie kiekvieno griovio krūmo, kiekvieno tamsaus,  įtartino silueto, šešėlio..Kada jau pavargusi prisiverkusi lėtu  žingsniu pasuko  namų link, staiga įduboje pastebėjo      tamsų lyg tupinti žmogaus   siluetą.Patikrinusii atrado   džiaugsmą ir skausmą:  ji atrado sukniubusį  Stasį.šaukė ji  mažybiniais vardais, bučiavo, bet jis   tylėjo. Savo lūpomis palitėjus  jo šaltą veida  suprato, kad  Stasys niekada nebeatsilieps. Suprato, kad ašaromis nieko nepakeisi.  Reikia slėpti. Atras kareiviai nurengs ir paguldys aikštėje ant grindinio. Vyrai buvo išsislapstė, niekur jų nerasi Padedant kaimynėms Klementinai Poškienei ir Onai Zungaitienei visur skubotai bėgte, karučiais   parvežė Stasį namo. Tartum  skruzdės   triūsė tempė karučius. Kol  jį įvaliojo į karučius iš  karučių  į kambarį įtempė.  Dangstė   namo  langus, kūrė krosnį   šildė vandenį,  dėjo ant Stasio sustingusio kūno karštus kompresus, šildė,  kad galėtų ji aprengti ir  kaip priklauso mirusiam  paguldyti. Išnešė stalą, paguldė  namų šeimininką žemai ant dviejų  sustumtų  suolų.

-Atsimenu kad labai verkiau,   pamačiusi   tėtę    gulinti ant  suolų. o  mama  liepė   tylėti      ir   nesupratau kodėl – pasakoja     šiandieną duktė   Vlada.

 Motina. bėgo daryti karstą,    kasti duobę,  kviesti kunigą  pašventinti duobę ir viską reikėjo padaryti smulkutei, siaurų virpančių pečių moteriškei  per vieną  naktį. Aš prisiverkusi   ant tėvo krūtinės užmigau.....

                      Savo namuose tėvas išbuvo tik pusę nakties. Auštant     susirinko artimiausieji kaimynai išlydėti.bet išgirdę  vėl šaudant. ir pamatę  degant  Grajauskų   sodybas pasakė, kad nieko negali padėti   ir   tyliai dingo. Motinai karstą padėjo išnešti   tiktai  kaimynė K. Poškienė  ir žuvusiojo motina ašarų, nesulaikanti senutė, sūnaus motina. Apkrovę karstą   šiaudais,  motinai važničiojant išvažiavo iš kiemo  trise; motina  tėvo motina   ir kaimynė  K. Poškiene. Persižegnojusi išsuko iš savo kiemo. Kelyje    lenkėsi automobiliai su ginkluotais,  kareiviais ir    drebėjo  širdis, kad  jie  nesustotų. Laimingai pasiekė kaimo kapines kur laukė vyrai duobkasiai.Toliau viską tvarkė  vyrai, be kunigo  be  giesmių, be vainikų. tyliai tamsoje.

                      Grįžtant namo matė  prie  Paliepių  bažnyčios  gulinčius   Stasio  draugus ir kitus   partizanus.  Nuauti, nurengti   ir nežinia kur ir kokias pelkes   juos   sukiš paslėps. Per  širdį perbėgo kažkas lyg basomis kojomis, kad  jos Staselis   švariai nupraustas, aprengtas  ir  saugiai  guli po   žeme.

                      Tai   įvyko  Kūčių  dieną. Kokios Kalėdos buvo aiškint  nebereikia.Po laidotuvių Motina  bijodamas enkavedistų pasiėmusi      abu vaikus  išvyko  į     savo      tėviškę Kudonių kaimą. Tačiau   liko  ūkis . Sužinojus  kad abu uošviai  nesikelia iš lovos  parvyko  namo ir tiesiai  į enkavedistų rankas. Uždarė Ariogalos  rūsyje tardė, kankino, klausinėjo, kas padėjo laidoti kas priklausė Stasio būriui, kokį ginklą Stasys turėjo.  .Nieko ji neišdavė. Po trijų dienų, nevalgius, esant neščiai,  jai pasidarė   bloga.  Leido  jai nueiti pas   ten pat gyvenančius gydytojus  Cicėnus.  Cicėnai jautrūs žmonės sušildė ją, pamaitino  siūlė jai   pailsėti, pernakvoti, bet ji padėkojusi, nenorėdama jiems daryti rūpesčių išėjo. Jai pasaulis  atrodė    tik   tamsiomis  spalvomis ir ji jau ėjo ne namo, bet ant    Dubysos tilto ieškodama  gilesnės   vietos  Apsikabinusi turėklo,   žiūrėdama   į      srūvantį  vandenį stovėjo. Pajuto kaip kažkas   ne vėjo šuoras palietė  jos alkūnę. Atsisukusi pamatė žmogaus veidą, su žieminė kepure ant galvos. Nuovokus  žmogus, pamatęs   naktį moteriškę  ant tilto įtarė, kad gal būt jos galvoje kažkas negerai. Pamažu pradėjo kvosti. Moteriškė atviravo. Pasakė, kad du senoliai ant patalo,vienas po aslą laksto.kitas po širdim juda. Jos gyvenimas sugriautas. Kaip motina  sprendžia,  kad tai buvo  gal  būt   mokytojas, ar kitas “ mokytas “     žmogus. Jo žodžiai pataikė į jos patį širdies   vidurį. .Reikia žiūrėti ne į save, bet savo  vaikus. Jei žuvo tėvas     vaikai   tik pusiau našlaičiai,    kai netenka motinos  - visiškai našlaičiai Jų vaikystė nelaiminga.- kalbėjo jai nepažįstamasis.

Vlada prisimena, kaip kažkoks žmogus motiną  parvedė  namo.Po keturių mėnesių  gimė   sūnus. Taip  Stasys laukė sūnaus ir nesulaukė. Sūnui davė tėvo vardą. Prasidėjo kitos bėdos. Ryšuliai visą laiką    buvo paruošti kelionei į Sibirą. Laimei pasitaikė žmogus Jonas Stoškus kuris      motiną su vaikais išgelbėjo nuo  Sibiro,-     įregistravo santuoką, pakeitė pavardę padėjo     nešti  gyvenimo naštą. Nelengva   Vlados vaikystė  be  tėvo.Vaikystės vainikas iš vargo nupintas. Atsirasdavo vaikų, kurie  ją banditka vadindavo, žaisti nepriimdavo. Parėjusi namo skųsdavausi motinai, verkdavau.

-Pakentėkit vaikeliai, gal laikai  pasikeis gal  apie  mūsų  vargus knygas  rašys.

Nesulaukė ji geresnių laikų.1977 m. išėjo jos pasitikti tėvas......                                     

Nesulaukė geresnių laikų ir   tėvo būrys.Po tėvo  žūties  išėjo į Paliepių mišką ir visi   žuvo.

Mūsų tautos istorijos ratą   suka pralietas kraujas. Jis nedingsta išlieka tautos pasąmonėje ir laikas nuo laiko suaktyvutas iškyla  į viršų už pakartus kunigus už pėsčiomis išvarytus tremtinius, išeina  materializuota dvasia į gatves ir aikštes. Taip tauta   susikaupusi   apsigynė   trims frontais ir nuo  priešų,  išlietas kraujas miškuose ir kloniuose .susigražino laisvę..

Brangiai  apmokėjo bočių ainiai už Šiluvos rekrūtų išlaisvinimą. Ne tik Antigonė bet ir apylinkės kaimų vyrai. Bet  ar galėjo jie nusilenkti  atėjūnui   leisti tautiečius varyti į mėsmalę  už svetimą karalių,.pavergusi mūsų tautą.

Ignas Meškauskas

Atgal