VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

11.16. Lietuvos kariuomenė – svarbus tautos ugdymo organizatorius

Prof. habil. dr. Algirdas Ažubalis

 

Kaip žinoma, nepalankiai susiklosčius istorinėms aplinkybėms Lietuvoje vėlai, palyginti su kitomis Europos valstybėmis, sukurta lietuvių raštija. Patekus į lenkų kultūrinę įtaką, tai pačiai raštijai keletą šimtmečių skirtas tik konfesinių poreikių tenkintojos vaidmuo. Po 120 m. trukusios Rusijos okupacijos (iš jų 40 m. – lietuvių spaudos draudimo) 1918 m. atgautos nepriklausomybės pradžioje lietuviai, o ir kitos Lietuvoje gyvenusios tautybės nepasižymėjo aukštu išsilavinimu. Iki 1904 m. trukęs spaudos draudimas reiškė tik vienos – rusų kalbos dominavimą atkampaus Rusijos imperijos pakraščio švietime ir kultūroje. Tik 1904 m. panaikinus lietuviškos spaudos draudimą po 1905 m. Lietuvoje imtos kurti privačios lietuviškos ir lenkiškos pradžios, po 1915 m. – ir aukštesnės mokyklos (nuo tada mokyklas ėmė kurti ir žydai). 1918 m. pirmasis Lietuvos švietimo ministerijos valdytojas J. Yčas (1880–1931) rado veikiančias 8 lietuviškas gimnazijas, 11 progimnazijų ir apie 500 pradžios mokyklų. Negalėjo didžiuotis kiek didesniais skaičiais šioje srityje ir Lietuvos tautinės mažumos. Tad, savaime aišku, kad gana ženkli piliečių dalis, atkūrus nepriklausomybę buvo neraštinga (apie 15 proc.)  ar mažai raštinga (apie 25 proc.).Tai turėjo omenyje ir besikuriančios Lietuvos kariuomenės vadovybė, nes į Lietuvos kariuomenę ateidavo tarnauti nepakankamai išprusę kariai. Norint tinkamai parengti juos, teko imtis kariuomenei nebūdingų pedagoginių ugdymo funkcijų, karininkus rengti ne tik kaip vadus, bet ir pedagogus, o kareivius mokyti ne tik kariuomenėje paprastai joje mokomų dalykų, bet papildomai beraščius ir mažaraščius mokyti pradinėje mokykloje mokomo skaitymo, rašymo, matematikos ir kt. disciplinų. Laimei, daug tuometinių Lietuvos kariuomenės karininkų buvo į Rusijos imperijos kariuomenę mobilizuoti (I pasaulinio karo metu) prieškariniai mokytojai, tad jie pirmiausia ir buvo panaudoti šiems darbams atlikti. Ir toks mokymas kariuomenėje vyko visą Nepriklausomybės laikotarpį, nes dėl mokytojų trūkumo privalomasis pradinis 4 skyrių (dab. klasių) mokymas Lietuvoje buvo įvestas tik 1928–1933 m., tad pirmieji vienuolikmečiai, privalomai baigę pradžios mokyklas, Lietuvoje atsirado tik 1932 m. Kadangi tuo metu į kariuomenę buvo šaukiam tik sulaukę 21 m. amžiaus vyrai, tai aukščiau minėti pradžios mokyklas baigusieji į kariuomenę turėjo būti pašaukti tik 1942 m., kada Lietuvos kariuomenė, kaip ir valstybė, jau nebeegzistavo.

Pirmas autoriui sukėlęs susidomėjimą išsilavinimo lygiu aptariamojo laikotarpio Lietuvos kariuomenėje šaltinis  buvo  dr. Arvydo Anušausko knyga „Lietuvos slaptosios tarnybos, 1918–1940“ (Vilnius: Mintis, 1998). Joje pateikti faktai apie Lietuvos kariuomenės Žvalgybos skyriaus tarnautojus 1922 m. tiesiog pritrenkė:  bemokslių buvo 5 %, baigusių liaudies (pradžios) mokyklas – 19 %,  gimnazijos 2 klases – 11 %, 3 kl. – 9 %, 4 kl. – 29 %, 5 kl. – 4 %, 6 kl. – 7 %, 8 kl. – 10,5 %, spec. mokyklas – 2 %, aukštąsias mokyklas – 0,5 %, studijuojančių jose – 2 %. O juk tai buvo kariuomenės smegenys.  Todėl tapo suprantama, kodėl kariuomenei teko imtis ugdymo problemų sprendimo. Apie tai, kaip jos buvo sprendžiamos Lietuvos kariuomenėje iki 2000 m.  tik labai trumpai buvo rašęs tik doc. dr. Vytautas Lesčius (1932–2015), o platų tyrimą atliko Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Humanitarinių mokslų katedra, 2000 m.  pabaigoje suformulavusi tyrimo temą „Lietuviškos mokyklos raida ir sukaupto joje patyrimo taikymas optimizuojant kariūnų ugdymo procesą“, kurios pirmoji potemė buvo „Karinė pedagogika Lietuvoje (1918–1940 m.) ir sukaupto tais metais patyrimo taikymas dabartinėmis sąlygomis“. Tyrimo rezultatai: paskelbta apie 30 mokslinių ir apie 40 mokslo populiarinamųjų straipsnių, juos skelbta medžiaga apibendrinta 5 monografijose,  skaityta virš 10 pranešimų tarptautinėse ir šalies mokslinėse konferencijose, apginta pirmoji ir kol kas vienintelė Lietuvoje karo pedagogikos disertacija (Kazlauskaitė-Markelienė R. Lietuvos karininkų pasirengimo karių pilietiniam ugdymui 1919-1940 m. ir 1992-2009 m. raiška ir pokyčiai. Daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2010).

Taigi, kaip minėta, yra išleistos 5 monografijos. Trumpai apžvelgsime jas.

Monografija „Karo pedagogika Lietuvoje (1918–1940 m.)“, kurios autoriai A. Ažubalis, kpt. Rolanda Kazlauskaitė-Markelienė, doc. dr. Audronė Petrauskaitė, doc. dr. Bronius Puzinavičius, doc. dr.  Feliksas Žigaras(Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2007, 478 p., yra elektroninis variantas) ne tik kad atskleidė visai užmirštą Lietuvos pedagogikos istorijos puslapį, nes netekus valstybingumo, 50 m. neturėta ir savos kariuomenės, taigi apie savą karinę pedagogiką irgi nebuvo jokios kalbos,  bet išanalizavo Lietuvos kariuomenės (1918–1940 m.) karininkų rengimą, karo pedagogikos, psichologijos, etikos dėstymą jiems. Plačiai išanalizuotas beraščių ir mažaraščių kareivių mokymas bendrojo lavinimo dalykų. Tai buvo daroma visose dalyse ir pasiekiama ženklių rezultatų. Tad iš kariuomenės į visuomenę buvę beraščiai ir mažaraščiai grįždavo raštingi, o būtent tai ir  kėlė visuomenės bendrojo išsilavinimo lygį ir kultūrą. Tuo pat metu kariuomenėje visi kariai buvo pratinami naudotis žiniasklaidos priemonėmis (laikraščiais, žurnalais, knygomis) – visose dalyse buvo bibliotekos, skaityklos, tuo metu visai nauja Lietuvoje priemone – radiju, kolektyviai lankydavosi kine, teatre. Buvo įsteigtas karių teatras. Aktyviai kariuomenėje buvo kultivuojamas sportas (pirmasis Lietuvoje stadionas Kaune buvo įrengtas kariuomenės pastangomis). Kariams skaitytos ekonominio turinio (ypač žemės ūkio srities paskaitos), rengtos ekskursijos, buvo įkurtas ir aktyviai lankomas Vytauto Didžiojo karo muziejus. Kultūrinius įpročius, grįžus iš kariuomenės, dauguma buvusių karių toliau gilindavo Šaulių sąjungoje, kurios kultūrinė veikla buvo labai plati. Išanalizuotos monografijoje ir puskarininkiams sudarytos sąlygos tarnybos metu baigti vakarines progimnazijas, kas leido jiems sėkmingiau darbuotis tarnyboje, o baigus ją, užimti tam tikras žemesniųjų tarnautojų vietas civilinėje tarnyboje.  Kadangi, atsižvelgiant į realią apsišvietusių žmonių pasiūlą ir kariuomenės poreikius, Lietuvos Karo mokykla skirtingais laikotarpiais skirtingai rengė karininkus, tad buvo atsižvelgiama ir į tai. Nepriklausomybės kovų metu parengtos pirmosios karo mokyklos laidos buvo rengiamos skubotai: į Karo mokyklą būdavo priimami  mažiausiai 4 gimnazijos klases (dab. mokyklos 8 klases) baigę vyrai ir per keletą mėnesių parengiami karininkais ir siunčiami į frontą. Tik vėliau, pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, Karo mokykloje mokslas trukdavo 2 metus, o dar vėliau  - ir tris. Kai atsirado pakankamai gimnazijų abiturientų, antrajame Nepriklausomybės dešimtmetyje Karo mokykla priimdavo tik baigusius gimnazijas, mokslas tada joje trukdavo 2 metus. Tačiau tai nesuteikdavo karininkams aukštojo išsilavinimo, o tik tuo metu paplitusį aukštesnįjį (kaip, pvz., Kauno aukštesnioji technikos mokykla). Tad Lietuvos kariuomenė, siekdama  aukštesnio karininkų išsilavinimo irgi buvo sukūrusi tam tikrą sistemą. Pirmiesiems karininkams, neturėjusiems gimnazijos brandos atestatų, buvo sudaromos sąlygos baigti suaugusiųjų gimnazijas.  Visiems karininkams buvo sudaromos sąlygos neatsitraukiant nuo tarnybos studijuoti civilinėse aukštosiose mokyklose ir, išėjus į atsargą, užimti aukštesnius valstybės tarnautojų ar privačių firmų darbuotojų postus. Visa tai kėlė bendrą valstybės piliečių išsilavinimą. O aukštesnius postus kariuomenėje norėję užimti karininkai būdavo siunčiami aukštojo karinio išsilavinimo įsigyti į Vakarų Europos valstybių karo akademijas. Aukštąjį kai kurių karinių specialybių išsilavinimą pamažu pradėjo teikti ir Lietuvoje organizuoti Aukštieji karininkų kursai, nepriklausomybės pabaigoje peraugę į Vytauto Didžiojo aukštąją karo mokyklą, kuri egzistavo, deja, labai neilgai, iki sovietinės okupacijos 1940 m.  

Beje, karinės pedagogikos, psichologijos ir etikos vystymas ir  dėstymas – Vakarų įtaka, nes carinės Rusijos kariuomenėje apie tai nebuvo net jokių užuominų.

Antrojoje monografijoje  „Karinis rengimas Lietuvos mokykloje (1929–1940 m.)“, kurios autoriai A. Ažubalis, R. Kazlauskaitė-Markelienė ir mokytoja mgr. Virginija Žilėnienė (Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2009, 319 p. , yra elektroninis variantas) aptartas karinis rengimas Lietuvos bendrojo lavinimo, aukštosiose ir specialiosiose vidurinėse mokyklose 1929–1940 m., nušviečiant ir Lietuvos kariuomenės, Šaulių ir Skautų sąjungų, Vytauto Didžiojo karo muziejaus vaisingą bendradarbiavimą su minėtomis mokymo įstaigomis. Visa tai kėlė kariuomenės ir Šaulių sąjungos autoritetą besimokančiojo jaunimo akyse, taip stiprindama jo patriotinį ugdymą. Antra vertus, taip jaunimas buvo orientuojamas pasirinkti garbingą kario profesiją.

Iki 1904 m. truko spaudos draudimas. kulturosuostas.lt nuotr.

Dr. J. Yčas

Karo mokyklos kariūnai prie mokyklos vartų. kam.lt nuotr.

Paskaitų metu 1925 m.wikimedia.org. nuotr.

Aukštoji Panemunė, Karo mokyklos stadionas, 1935 05 08.       

Trečioji monografija, pavadinta „Valstybinė kalba Lietuvos kariuomenėje (1918–1940 m.)“, kurios autoriai A. Ažubalis, mokytoja mgr. D. Builienė ir R. Kazlauskaitė-Markelienė (Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2010,  214 p.,yra elektroninis variantas), pašvęsta brangiausio lietuvių tautos turto – lietuvių kalbos diegimui, lietuviškos karinės terminijos kūrimui ir tobulinimui Lietuvos kariuomenėje 1918–1940 m. Parodomas glaudus karinių ir civilių kalbininkų bendradarbiavimas šioje srityje. Įdomu tai, kad ši monografija buvo pristatyta Patriotų ir Kalbos premijoms gauti. Tačiau plonyčiai jos viršeliai ir įrišimo būdas taip varganai atrodė tarp kitų leidyklų išleistų leidinių, kad vienoje iš komisijų buvo pasakyta: „Kam pristatinėti premijai vienkartinio naudojimo mokymo priemones?“ Tai liudija apie varganą mokslinės literatūros spausdinimo bazę LKA.

            Ketvirtojoje monografijoje „Matematikos taikymas Lietuvos kariuomenėje (1918–1940 m.)“, kurios autorius  A. Ažubalis (Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2015, p.,  yra elektroninis variantas) pabrėžiama, kad aptarus Lietuvos kariuomenės bendrąją edukacinę-kultūrinę veiklą ir lietuvių kalbos vietą joje, kaip savotiškoje edukacinėje institucijoje, natūraliai buvo žengiama toliau ir aptarinėjama antrojo pagal svarbą daugelyje ugdymo įstaigų mokomojo dalyko – matematikos vieta, jos taikymas Lietuvos kariuomenėje 1918–1940 m. Tad, rengiant šią monografiją, buvo suformuluotas toks tyrimo tikslas: nustatyti, kiek ir kokiu lygiu buvo mokoma matematikos Lietuvos karo mokykloje, Aukštuosiuose karininkų kursuose, Vytauto Didžiojo aukštojoje karo mokykloje, kiek ji buvo taikoma puskarininkių ir kareivių rengime, kas mokė jos, kaip buvo dalinamasi mokymo ir mokslinių tyrimų patirtimi, kaip ši patirtis pritaikyta kariuomenės veikloje, kaip buvo bendraujama su Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universitetu ir kitomis ugdymo įstaigomis šioje srityje.

            Penktoji 2 tomų monografija „Lietuvos kariuomenės karininkų rengimo ir jų kvalifikacijos kėlimo sistema 1919–1940“, kurios autorius F. Žigaras, o atsakingasis redaktorius – šio straipsnio autorius (Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2018,  324 + 324 p., yra elektroninis variantas) yra pirmosios monografijos I skyriaus, kurio autorius –  doc. dr. F. Žigaras,  išplėtimas. 

            Tad kariuomenės  veikla iki 1940 m. buvo ir liko tokia svarbi ir plati, kad kariuomenės įnašas  į tautos ugdymą buvo toks didelis, jog jis leidžia to meto Lietuvos kariuomenę, greta mokyklos, šeimos, visuomenės ir Bažnyčios pavadinti svarbiu tautos ugdymo organizatoriumi. Kadangi tuo metu karo prievolė buvo visuotinė (atleidžiama nuo jos buvo beveik tik dėl  sveikatos), svarbiu vyro vertinimo kriterijumi buvo tai, ar jis yra tarnavęs kariuomenėje. Tėvai, kuriems paauglystėje nelabai sekdavosi susitvarkyti su savo sūnumi, guosdavosi, kad štai išeis į kariuomenę ir grįš vyras kaip reikiant. Ir reikia konstatuoti, kad labai daugeliu atvejų tėvų lūkesčiai išsipildydavo. Ypač didžiulis kariuomenės ir Šaulių sąjungos indėlis buvo į patriotinį ugdymą. Tą liudija pokario partizaninis  karas, trukęs žymiai ilgiau, negu kitose buvusios SSRS kolonizuotuose valstybėse, ir leidęs Lietuvai tuo tvirčiau argumentuoti Nepriklausomybės siekius.

            Dabartinė Lietuvos kariuomenė daug ką perėmė iš savo pirmtakės. Žinoma, sąlygos pakito: nebėra neraštingumo ir mažaraštingumo likvidavimo poreikių, nebe naujiena kariams yra įvairios medijos. Esminis skirtumas – nebėra visuotinės karo prievolės. Tiesa, ji, populistiškai panaikinta 2008 m., dabar atkurta, bet dabartinę Lietuvos kariuomenę galima daugiau vadinti savanorių, o ne šauktinių kariuomene. Aišku, tokioje kariuomenėje ir pilietinio, patriotinio ugdymo problemas spręsti lengviau, todėl ir jos reitingai visuomenėje gana aukšti. Bet jos įnašas į tautos ugdymą yra mažesnis, bet vis tik lieka itin reikšmingu. Autoriui 18 metų teko dirbti LKA. Kiekvieną rytą kariūnų darbo diena pradedama rikiuote, kurioje, skambant Lietuvos himnui, pakeliamos Valstybės ir LKA vėliavos, vakare taip pat iškilmingai nuleidžiamos. LKA organizuojami iškilmingi visų valstybinių ir Lietuvos kariuomenės  švenčių minėjimai. Dažnai jie būdavo bendri su dabar panaikinto LEU dėstytojais ir studentais. Tai nenuostabu – LKA absolventai yra ne kas kita, kaip pedagogai, tik  su antpečiais. Tokių  minėjimų LKA pradžioje štabo viršininkas, ateinant LKA viršininkui su svečiais, paprašo renginio dalyvius atsistoti ir raportuoja viršininkui, po to visiems tebestovint  ir skambant Lietuvos himnui įnešamos ir scenoje pastatomos Valstybės ir LKA vėliavos. Po renginio jos taip pat, visiems stovint išnešamos. LEU studentams ir dėstytojams tai nuostabos nesukeldavo. Tačiau kartą toks bendras renginys LKA vyko su viena iš aukštųjų meno mokyklų. Paprašius renginio dalyvius atsistoti, žinoma,  visi atsistojo, bet daugelio svečių veiduose visa ši ceremonija buvo sukėlusi nemažą nuostabą: „Kas čia? Kaip galima versti laisvą žmogų atsistoti?...“ Taigi pagarba Valstybės simboliams ir pilietinis ugdymas LKA kur kas aukštesni negu kai kurios civilinėse aukštosiose Lietuvos mokyklose...

           

 

Atgal