ISTORIJA
11.15. Apie kelionę LDK žemėmis ir Baltijos kelią
Juozas Elekšis
Dabar visi domimės kelione Dniepru. Gaila, kad Krymas okupuotas, būtų galima priminti ir ten esant lietuviškų pėdsakų. Garsieji Livadijos rūmai, kuriuose ilsėjosi carai, sovietų vadovai, pastatyti buvusių Lietuvos didikų. Caras „pasiūlė“ juos keisti į rūmus Petrograde. Įdomu, kad juos ilgokai buvo išnuomavę Mažeikių milijonieriai, kai po gamyklos „pardavimo“ amerikiečiams, ten ant naftos nelegalaus biznio išaugo net trylika milijonierių. Juos ten aptarnavo dar Brežnevą ir Gorbačiovą aptarnavusios merginos. Vežiojo juos buvę rajkomo ir vykdomojo komiteto vairuotojai. Draugams jie skundėsi, kad prabangus gyvenimas, aprūpinimas jiems lindęs net per gerklę atgal – apelsinų kiek nori, alaus kiek negali išgerti.
Naujiesiems milijonieriams nebuvo nei laiko, nei noro domėtis Lietuvos paveldu. Vos prijungus Krymą, dar carinė Rusija rūpinosi, kad tas Rojaus kampelis taptų rusiškas. Pirmiausia iš ten iškeldinti graikai. Kryme liko didelės gyvenvietės Marijampolis liekanos. Čia dar auga dideli vaisius duodantys graikiški riešutmedžiai. Kaimo gyventojai buvo apgyvendinti prie Azovo jūros, kur įkūrė miestą Mariupolis. Dabar, vykstant kovoms, tose vietose, paaiškėjo, kad iškelta buvo daugelis kaimų. Ten ištekėjusios lietuvės stebisi, kad daugelio kaimų gyventojai labai tamsaus gymio. Ištekėjusios jos sužinojo, kad vyrų protėviai buvo graikai. Vieną tokią šeimą teko sutikti. Žmonos vardas labai panašus į lietuvišką Andona. Su vyru jie dar kalbėjo graikiškai.
Sovietmečiu „kraujo atskiedimas” vyko dar sparčiau. Po golomoro, daug žmonių išmirė, išvyko arba buvo perkelti į S ibirą. Papildyti žmonėmis pradėta tuoj po karo. Buvo demobilizuota daug kariškių. Jie galėjo pasirinkti, kur gyventi. Beveik šimtu procentų rinkosi kairiakrantę Ukrainą, kur buvo daug tuščių namų, žemės plotų, buvo statomi daugiabučiai, išaugo Luganskas, Dniepropetrovskas. Netrukus plūstelėjo antra banga . Žmonės, kurie dirbo šiaurėje, galėjo važiuoti kur panorėję; Vėl dešimtys tūstančių šeimų plūstelėjo kairiakrantėn Ukrainon. Daugelis jų įsidarbino už kelių kilometrų esančios Rusijos įmonėse.
Kryme liko tik lietuviški pėdsakai. Pusiasalį nuo žemyno skiria Litovskij (turieckij) pereival, greta jo stūkso Litovskij (turieckij) poluostrov, o Azovo jūroje telkšo negilus Litovskij liman. Negana to - ant keturių šimtų metrų aukščio stačiakrantės uolos stūksančios iš pusiau marmurinių didžiulių blokų sukrautos tvirtovės vartų iškalti Gedimino Stulpai. Juos mokslininkai rado ir po totorių sostinės Bachčisarajaus požeminiuose urvuose esančių sienų.
Belieka stebėtis, kaip mūsų protėviai sugebėjo paimti tokią tvirtovę.
Kartais tenka išgirsti: vargu ar, esant reikalui, besusirinktų tiek žmonių. Minint kelio metines įrodėme – susirinktų. Išėjo ir atvažiavo žmonių tiek, kad vėl buvo nenutrūkstama grandinė. Mano artimieji iš Mažeikių nudardėjo iki Latvijos sienos ir ten spaudė rankas Lietuvos ir Latvijos prezidentams. Grįžo tiek laimingi, kad, rodos, vėl atgavome nepriklausomybę. Dabar, kaip buvo tada, niekas neprovokavo. Visi dainavo, džiaugėsi. Tada buvo visko. Reikėjo kantrybės. Kai po Sąjūdžio susirinkimo Sporto rūmuose, žmonės, išgirdę Brazausko užtikrinimą, kad Katedra bus sugražinta tikintiesiems, minios patraukė prie Katedros, kur kardinolas V. Sladkevičius prašė nelipti vieni kitiems ant kulnų, o taikiai eiti į Laisvę. Einant pro Mokslų akademiją, išgirdau kažką rusiškai keikiantis. Trys vyrukai tuštino butelį degtinės, girdėjosi žodžiai nacionalisti. Tuščią butelį jie trenkė į žemę ir sudaužę, stumdydami žmones, ėmė veržtis į priekį. Pakėlę rankas į viršų, jau lietuviškai, garsiai ėmė rėkti – „Lauk rusus iš Lietuvos“. Kažkoks nenatūralus buvo tas riksmas. Niekas jo nepagavo.
Kai vyko Baltijos kelias, palydėjęs žmoną su draugėmis į Ukmergės plentą, žurnalistinio smalsumo vedamas, pasukau karėn prie buvusio vienuolyno, netoli universalinės parduotuvės. Žmonės buvo sustoję net keturiomis eilėmis. Vėl pasirodė trys vyrukai, vienas, kaip ir tada, šviesiomis kelnėmis, Jie pradėjo grūstis per eiles prie mūro sienos, jokio susistumdymo nebuvo. Juos praleido. Kiek pastovėję, jie vėl pradėjo stumti žmones, dabar jau į nugarą, ir, praskyrę eiles, atsidūrė jų priekyje, bet sustojo keli žingsniai toliau. Pradėjus giedoti himną, jie demonstratyviai atsisėdo pievelėje. Vėl jokio konflikto nebuvo.
Atgal
.jpg)
(1).png)
