ISTORIJA
11.15. Dėl partizano J. Lukšos slapyvardžio
Benjaminas Kondratas
Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos vizito Jungtinėse Amerikos Valstijose metu legendinio partizano Juozo Lukšos našlė Nijolė Bražėnaitė Lukšienė paprašė Prezidento atnaujinti jos vyro laidojimo vietos paieškas. Vyriausybė jau skyrė tam lėšų, bet neteisingai nurodomas J. Lukšos partizaninis slapyvardis. Daumantas – tai ne J. Lukšos, o Algirdo Kazimiero Varkalos partizaninis slapyvardis. Jis buvo partizanų Tauro apygardos štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas. Pirmas jo slapyvardis – Žaliukas. 1946 m. birželio 9 d. žuvus Geležinio vilko rinktinės vadui J. Stravinskui–Žiedui, Daumanto slapyvardžiu pasivadinęs A. K. Varkala perėmė šias pareigas ir jas ėjo beveik dvejus metus. Žuvo mūšyje Prienų valsčiaus Čiudiškių kaime – tapo išdavystės auka.
A. K. Varkala rūpinosi partizanų spauda, rinko partizanišką tautosaką, ypač jų dainas, užrašydavo Geležinio vilko rinktinės žygius, kovas ir darbus. Su J. Lukša–Skirmantu buvo draugai, jų gimtinės buvo netoli viena nuo kitos. Kai J. Lukša 1947 m. gruodžio mėnesį su mūšiais veržėsi į Vakarus, kad pasauliui praneštų apie kraujuose plūstančią Tėvynę, jis nešėsi daug medžiagos apie tai. A. K. Varkala–Daumantas jam įdavė savo parašytą, surinktą ir susistemintą medžiagą apie partizanų kovas. Paryžiuje J. Lukša parašė knygą „Partizanai už geležinės uždangos“, į ją sudėjo ir kovos draugo duotą medžiagą. Jis pasielgė garbingai kaip teisingas ir padorus draugas: užrašė, kad knyga Juozo Daumanto. Į knygą jis sudėjo savo ir draugo surinktą medžiagą. Juozas – tai Lukšos vardas, o Daumantas – A. K. Varkalos partizaninis slapyvardis.
Juozas Lukša
Neaišku, kaip atsitiko, kad imta laikyti A. K. Varkalos partizaninį slapyvardį literatūriniu J. Lukšos slapyvardžiu, o jį, kaip partizaną, vadinti Juozu Lukša–Daumantu. Rezistencijos kovų tyrėjas rašytojas Justinas Sajauskas knygoje „Žinau tavo vardą“ nurodo net devynis partizaninius J. Lukšos slapyvardžius: Skirmantas, Skrajūnas, Vytis, Juodis, Arminas, Kazimieras, Spalis, Stasys, Adamas Stanas. Tarp jų Daumanto nėra.
Kaip reikėtų rašyti J. Lukšos pavardę su partizaniniu jo slapyvardžiu?
„Knygą „Partizanai už geležinės uždangos“,– rašo K.Blaževičius,– galėjo parašyti tik aukšto intelekto, talentingas ir gerai informuotas, laisvės kovose dalyvavęs žmogus“. J. Lukšos asmenį gana tiksliai apibūdino P. Vilutis–Vytenis, gyvenęs su J. Lukša Paryžiuje.
„ J. Lukša buvo tvirto sudėjimo, vidutinio ūgio ir geros sveikatos. Tik sinusitas buvo neretas jo svečias, kadangi partizanaudamas ilgai gyveno miškuose, drėgnose slėptuvėse ir daug laiko praleido žvarbiuose rudens ir žiemos oruose. Jis buvo aštraus ir blaivaus proto, sveiko galvojimo, išlaikantis puikią dvasios pusiausvyrą, nors ir buvo galingo temperamento, viską išgyvenantis stipriai ir intensyviai. Gana praktiškas, bet atviros sielos, mylintis, kas gražu, kilnu, teisinga. Turėjo gerąsias vado kovotojo ypatybes: stiprią valią, nepalaužiamą ryžtą, didelį pareigingumą, o ir gerą atmintį. Nepakentė jokios apgaulės, ištikimas, tiesus ir teisingas“.
Tiktų prie jo pavardės rašyti partizanišką Skirmanto slapyvardį. Kai kur taip jau daroma. Skirmantai – sena Lietuvos kunigaikščių giminė, įsikūrusi Pinsko žemėje. Tos giminės palikuonys pasižymėjo moksle, kultūroje, politikoje. Helena Skirmantaitė (1827–74) – tapytoja, 1863 metų sukilimo rėmėja, Konstancija Skirmantaitė, gimusi 1885 metais, mirusi Pinske 1934 m. sausio 1 d. – istorikė, publicistė, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Garbės daktarė. Daug rašė į periodinę lietuvių XX amžiaus spaudą, rėmė tautinį lietuvių judėjimą. Svarbiausi jos veikalai: „Lietuvos istorija“ ( lenkų kalba „Dzieje Litwy“, 1885), „Pagal Nemuną ir Baltiją“ (lietuvių kalba trys dalys, 1909–22), „Mindaugas, lietuvių karalius“ (lietuvių kalba „Mindaugas“, 1910). Buvo ir daugiau garbingų Skirmantų giminės palikuonių: politikų, teisininkų.
Tad prie Juozo Lukšos, kurį turime laikyti lietuvių partizaninės kovos Didvyriu, rašykime partizanišką jo slapyvardį Skirmantas.
Atgal
.jpg)
(1).png)
