ISTORIJA
11.15. Juozas Baltušis apie Petrą Cvirką
Regina Norkevičienė
Daugelis piktinasi primityvaus mąstymo, trumpos atminties žmonėmis, sugriovusiais ar dar besiruošiančiais griauti paminklus, tarp jų ir P. Cvirkos paminklą Vilniuje. Gal jiems niekas vaikystėje neskaitė „Cukrinių avinėlių“, gal jie neturėjo gerų mokytojų, niekas jų neišmokė skaityti klasikos, suvokti sudėtingus lūžius, žeidžiančius žmonių likimus. Juk P. Cvirka – ne tiktai talentingas rašytojas, bet ir savita asmenybė. Jam suvokti reikia brandos, reikia istorijos, psichologijos supratimo, gilesnių rašytojo kūrybos tyrimų.
1961 m. vasarą, studijuodama Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros aspirantūroje, aplankiau Antakalnyje gyvenusią buvusią bendradarbę sudėtingo likimo prancūzų kalbos specialistę Eugeniją Ragmaniūtę. Ten radau besisvečiuojantį J. Baltušį. Prieš išeidamas jis išsikvietė mašiną ir pasiūlė pakeliui mane parvežti į „Tauro“ bendrabutį, esantį netoli P. Cvirkos skvero. Atleidęs vairuotoją, rašytojas pasiūlė pasivaikščioti. Susėdom ant suolelio prie J. Mikėno paminklo P. Cvirkai, J. Baltušis ėmė emocingai kalbėti: „Petrai, Petrai...“ Bijau kartoti pažodžiui, bet esmė tokia: P. Cvirka išėjęs pernelyg anksti. Jam susivokti padėjo akivaizdžiai pamatyta Lietuvos tikrovė, dvasiškai palaužė pasisvečiavimas tėviškėje – Veliuonos krašte. Pamatęs, išgirdęs žmonių pasakojimus apie tremtį, žudynes, apgaulę, grįžęs į Vilnių „juodai“ gėrė. Pasijutęs blogai, nuėjęs į spec. gydyklą, skirtą valdžios atstovams, buvusią Rožių gatvėje. Jo kelias vedė būtent pro tą vietą, kur dar stovi paminklas. Ar tie „spec.“ gydytojai jam nepadėję išgyventi, ar „padėję“ numirti, tačiau „spec.“ tarnyboms kitaip mąstančio P. Cvirkos nereikėję.
Petro Cvirkos paminklas
Tai tokia buvo J. Baltušio man papasakota versija. Kiek ji teisinga – ir po daugelio metų spręsti negaliu. Tarybinio gyvenimo realybė daugelį privertė atsipeikėti. Gal J. Baltušis teisus – tokių gydyklų personalas buvo priverstas laikytis ne tiktai Hipokrato priesaikos, bet ir kitokių nurodymų. Kaip buvo prievartaujami gydytojai falsifikuoti Romo Kalantos medicininius dokumentus – seniai vieša paslaptis. Turbūt gandai apie P. Cvirkos mirties priežastis plačiai buvo paplitę, nes tokiai traktuotei griežtai prieštaravo ir „nesvyruojanti“ komunistė M. Meškauskienė knygoje „Tolimi artimi metai“ (V., 1979).
J. Mikėno skulptūroje P. Cvirka vaizduojamas pagal to meto kanonus – jokių abejonių neįžvelgtume – tikras „socialistinis realizmas“. Tačiau rašytojas – kaip brangakmenis – įvairiabriaunis, skirtingų krypčių, skirtingų epochų skulptoriai suvoktų individualiai. Pasmerkti lengva, suprasti sunku – reikia galvoti, gilintis. Naujai „megztų berečių“ kartai, technokratams siūlyčiau: iš P. Cvirkos raštų išrankiokite „tarybines“ eilutes ir suskaičiuokite, kiek procentų jos sudarytų visoje rašytojo kūryboje. Gal tai priverstų atidžiau paskaityti P. Cvirką, pasinerti į jo raštų kalbą. Gal vis dėlto praeitų agresijos priepuolis – griauti, naikinti, kaip pokario skrebų noras viena automato serija nukirsti Svirskio kryžių. Taip būtų išsaugotas klasiko J. Mikėno paminklas klasikui P. Cvirkai – daugelio vilniečių išgyventos epochos pėdsakas. Pasiilgusiems kitokių stilių valia nueiti prie Nėries, pasigrožėti kitokiu menu. Kam nepatinka – reikėtų būti ir čia pakantesniems.
Yra Vilniuje įvairių skulptūrų. Būtų daugiau: išgujo Vytį – Kaunas apsidžiaugė. Kas dar nematė, vertėtų specialiai nuvažiuoti. Gal Kaunas priglaustų ir Cvirką – ten gyvendamas rašytojas sukūrė brandžiausius kūrinius. Vilniuje atsilaisvintų „auksinė“ vieta verslininkams. O Kauno ir verslininkų akiratis platesnis – šalia meno verslas geriau klesti. Gabus verslininkas ir Grūto parką sukūrė. Jo prieigose rymo visiems kietakakčiams nusikaltusi Kryžkalnio Motina Lietuva.
Paminklo „megztoms beretėms“ kol kas niekas dar nepastatė. Siūlyčiau tokiam paminklui kažkada populiarų pavadinimą – „Cypdavatkė“, tinkantį visiems blaivaus proto ribas peržengiantiems politikieriams.
Atgal
.jpg)
