VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

11.15. 1863-1864 m. sukilimas. Istorija ir atmintis

Juozas Brazauskas

istorikas ir publicistas

Tokiu pavadinimu Lietuvos istorijos institutas Vilniuje 2016 m. išleido straipsnių rinkinį (sudarytojai Zita Medišauskienė ir Dalius Staliūnas).  Tiražas tik 200 egz. Todėl verta jį pristatyti kiek plačiau.

Kaip sukilimas vertinamas kolektyvinėje atmintyje, istoriografijoje ir istorinėje politikoje?  XIX amžiuje, dar vykstant sukilimui, prasidėjo netiesioginė kova dėl jo vertinimo. Jau sukilimo metu valdžia platino sukilėlių karikatūras, pradėjo rengti istorinius veikalus apie šį įvykį. Rusų darbuose jis aprašomas kaip „maištas“, „lenkų intriga“ ir nieko neturintis bendro su „vietiniais“ krašto gyventojais. Etninėse lenkų žemėse sukilimas įgijo specifinių bruožų. Šis sukilimas lenkų visuomenėje ypač aktualintas XX a. pradžioje. Tam pasitaikė gera proga - 50-osios sukilimo metinės. Austrijos –Vengrijos  bei Rusijos imperijose valdžia neleido sukilimo minėjimų.  Lietuvoje imperinė valdžia draudė minėti sukilimą, tačiau patriotiškai nusiteikę asmenys vis tiek bandydavo bažnyčiose giedoti patriotiškus himnus....

Jan Matejko paveikslas – sulaikyti sukilėliai

1863-1864 m. sukilimas lenkams buvo reikalingas kaip sektinas pavyzdys būsimai ginkluotai kovai dėl Nepriklausomybės.  Sukilimo tradicijos buvo gyvos ir gerbtinos šeimose.  Kaip auklėjimo priemonė vertinami „pasakojimai apie 1863 metus“. Modernieji tautiškai susipratę lietuvių veikėjai  bandė aiškinti sau ir kitataučiams, kad jie nėra  lenkai. Tautiškai susipratę lietuviai sukilimą vertino kaip lenkų ir sulenkėjusių Lietuvos bajorų reikalą, tad nėra reikalo jo atminti. Ji vadinamas tiesiog „lenkų sukilimu“, „lenkmečiu“.

Pirmasis pasaulinis karas iš esmės  nedaug ką pakeitė sukilimo vertinimuose. 1918 m. Lenkijoje iškovota nepriklausomybė  traktuota kaip savotiška 1863-1864 m. sukilimo laiminga pabaiga. Tuo tarpu Lietuvoje dėl pašlijusių lietuvių ir lenkų santykių po Pirmojo pasaulinio karo iš esmės sukilimas liko toks pat - antilenkiškas, todėl nepasikeitė ir sukilimo vertinimas. Tiesa, kai kuriuose darbuose pažymima, kad kai kur Lietuvoje prie sukilimo prisidėjo ir valstiečiai, t.y. lietuviai. Bet didesnio dėmesio sukilimas  nesulaukė nei literatūroje, nei statant paminklus, rengiant šventes. Į lietuvišką istorinį pasakojimą  sukilimą bandė įkomponuoti istorikas Augustinas Janulaitis, iškeldamas kun. Antano Mackevičiaus vaidmenį, istorikas Jonas Matusas savo darbuose matė du skirtingus sukilimus: Lenkijoje ir Lietuvoje, bet veikusius vienu metu.

Sovietmečiu tiek lenkų, tiek baltarusių, lietuvių istorikų darbuose sukilimas vertinamas pagal vadinamą „tautų draugystės“ paradigmą.

Šeštame dešimtmetyje paskelbtuose  lietuvių istorikų darbuose  sukilimas – tai „ne ponų - šlėktų, ne katalikų - klerikalų judėjimas, o didžiulis liaudies judėjimas, kurio varomoji jėga buvo valstiečiai, o ideologija ir vadai - revoliuciniai demokratai... Sukilimas siejamas su Rusijos, o ne Lenkijos istorija.  Dar baisiau, siekiama net klastoti šaltinius. Teigiama, kad sukilimas Lietuvos žemėse  neturėjo nieko bendro su sukilimu Lenkijoje.

Sovietinėje istoriografijoje buvo  stengiamasi  paneigti antirusišką sukilimo pobūdį. Tuo metu nebuvo derama rašyti apie tai, kad sukilėliai kovojo prieš Rusijos valdžią...Geriausiu atveju rašoma, kad  valstiečiai kovojo prieš dvarininkus, carizmą ar caro valdžią... Buvo būtina pažymėti, kas sukilimo vadai glaudžiai bendradarbiavo  su rusų revoliuciniais demokratais ir taip „dar labiau sustiprino draugiškus lietuvių tautos ryšius su rusų tauta“. Tačiau tokia interpretacija sunkiai rasdavo atgarsį visuomenėje, akademinėje bendruomenėje. Artėjant sukilimo šimtmečiui, LTSR valdžia atsidūrė gana keblioje situacijoje: tai buvo „valstiečių sukilimas“ prieš engėjus, visiškai atskiras nuo Lenkijos, jo vadu pripažįstamas Antanas Mackevičius, bet nuneigti  sukilimo vertę jau nebuvo galima.

Vėlyvuoju sovietmečiu išliko XX a. šeštojo bei septinto dešimtmečio pradžioje įsitvirtinęs vertinimas, bet jau atsisakyta kai kurių ideologizuotų apibūdinimų: sukilimas jau nevadinamas „valstiečių sukilimu“, pripažįstamas bajorijos vadovaujantis vaidmuo, sutinkama, kad svarbiausias sukilimo tikslas buvo noras atkurti Lenkijos valstybę.

Emigracijoje dominavo  tarpukario metu susiformavusi  tradicija. Liberalių pažiūrų Vincas Trumpa neberašė, kad sukilimas nevertas lietuvių istorikų dėmesio. Tai buvo judėjimas, siekęs atkurti Lenkijos   nepriklausomybę. Istorikė V. Daugirdaitė-Sruogienė, K. R. Jurgėla propagavo mintį, jog nepaisant lietuvių tautos sulenkėjimo, Lietuvos bajorija XIX a. laikė save Lietuvos, o ne Lenkijos piliečiais. Dalis sukilėlių kovojo jeigu ne už Lietuvos Nepriklausomybę, tai bent už autonomijos teisėmis Lietuvą.

Lietuvoje opozicijoje valdžiai buvę žygeiviai, kraštotyrininkai pradėjo puoselėti kitokį nei oficialiai skelbiamą 1863-1864 m. sukilimo vaizdinį. Sukilimas tapo svarbiu pasipriešinimo svetimai valdžiai (carinei ir sovietinei)  simboliu. Lankomi sukilėlių kapai, atstatomi paminklai rodė tautos rezistenciją sovietų valdžiai.

2013 m. Lietuvoje Seimas paskelbė 2013 metus 1863 metų sukilimo metais. Sukako 150 metų  nuo sukilimo pradžios. Daugybė priemonių liudijo didžiulį istorinį ir tautinį susidomėjimą. Tai padėjo stiprinti tautinę tapatybę, ilgus metus bandytą ją menkinti, ištrinti iš atminties.

 

 

Atgal