ISTORIJA
10.26.Kalba Karaliaučiaus krašto žemės vardai (1)
Vytautas Šilas
Kaip žmones, taip ir vandenis, konkrečias vietoves skiriame, surandame ir atpažįstame, jei jie pažymėti tikriniais vardais. Mažoji Lietuva (tai Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštai), buvo net 650 metų vokiečių valstybių valdžioje, tačiau išsaugojo senuosius baltiškus žemių ir vandenų vardus. Nors į žemėlapius įrašyti vokiškomis galūnėmis, jie nedviprasmiškai liudijo, kad tuos vardus suteikę žmonės nebuvo germanai, o juo labiau, slavai.
Vokietijoje į valdžią atėjusiems nacionalsocialistams (kitaip, naciams) labai nepatiko, kad Karaliaučiaus krašto vardai rodo vokiečius čia esant ateiviais ir jie griebėsi falsifikacijų. Nuo 1933 metų iš lėto prasidėjo pavienių Mažosios Lietuvos vietovardžių germanizavimas. Jo mastu nepatenkintas nacių partijos gauleiteris Rytprūsių oberprezidentas Erichas Kochas 1936 m. paliepė rauti viską, kas dar lietuviška (Rottet aus, was litauich ist). E. Kocho 1937 m. ir 1938 m. įsakais buvo patvirtinta per 60 % Karaliaučiaus krašto pervardintų (katrais tik išverstų į vokiečių kalbą) vokiškų vietovardžių. Antai, bažnytkaimis, kuriame kunigavo kalbininkas Pilypas Ruigys iš Valtarkiemio-Walterkehmen virto Grosswalterdorf, o Šilėnų-Schillehnen miestelis, kurio apylinkėse tautosakininkas Vilius Kalvaitis rinko lietuviškas dainas, tapo Schillfelde. Iki 1938 metų Tolminkiemio bažnytkaimis oficialiai turėjęs apvokietintą Tollmingkehmen vardą buvo perkrikštytas, visgi atpažįstamu Tollmingen vardu. Upių vardų naciai nekeitė!
Nacių išžudytos Jagomastų šeimos kapas Aukštuosiuose Paneriuse
Pasitraukimas iš Tėvynės
Senieji vietovardžiai, paprastai, yra iš kartos į kartą perduodamas dvasinis paveldas ir mažai keičiasi net ir kintant tautinei gyventojų sudėčiai. O kaip karo pabaigoje elgėsi kareiviškais batais į Karaliaučiaus kraštą įžengę nacių bolševikai?
Į nusikaltimų skatinimo istoriją įėjo III baltarusių fronto propagandistas, žydas rašytojas Ilja Erenburgas (vėliau - Stalininės premijos už taikos stiprinimą tarp tautų laureatas) prieš 1944 m. spalio 16 dienos Karaliaučiaus krašto puolimą išleidęs tokio turinio atsišaukimą:
Žudykite! Juk nėra tokio tarp jūsų, kuriam būtų nekaltų vokiečių. Prievartaukite vokiečių moteris, Pasiimkite jas kaip savo teisėtą grobį. Žudykite, šlovingieji ir nenugalimieji raudonarmiečiai!
Karaliaučiaus krašte neliko nė vienos gyvenvietės, kurioje „nenugalimieji“ raudonarmiečiai nebūtų masiškai žudę, kankinę ir prievartavę civilių gyventojų. Štai Hermonas Stepaitis iš Ragainės apskrities Lindikų kaimo pasakojo:
Visi Ragainės apylinkės kaimai buvo evakuoti. Iš pradžių išvarė gyvulius, o vėliau vežimais turėjo kraustytis ir gyventojai. Tačiau 1945 m. mus (besitraukiančius) užklupo rusai. Čia jie labai nežmoniškai elgėsi su moterimis ir mergaitėmis. Mano kaimynas Krūtinaitis mėgino apginti savo žmoną nuo išniekinimo. Įpykęs rusas jį nušovė ant vietos. Tokiu būdu rusai nušaudavo 5 ar 6 prūsų lietuvių ūkininkus, kurie gynė savo moteris ir dukras.
Ryškiu raudonarmiečių nužmogėjimo pavyzdžiu yra karo pabėgėlių persekiojimas ant Aistmarių ledo. II Baltarusių fronto 31-oji armijai prasiveržus prie Aistmarių, sausumos kelias civiliams pabėgėliams trauktis į Vokietijos gilumą buvo uždarytas. Pabėgėliai bandė Aistmarių ledu traukti prie Piliavos uosto, kad iš ten laivais pasitraukus į Vokietiją. Vežimų, rogių ir sunkvežimių vilkstines bombardavo ir kulkosvaidžiais apšaudė rusų lėktuvai. Viena Mažosios Lietuvos bėglė papasakojo:
Per ledą ėjome 27 valandas, vis klupdami ant arklių stipenų ir žmonių lavonų. Daug vežimų įlūžo ir nuskendo, nes rusai iš lėktuvų nuolat šaudė. Arkliai baidėsi ir šokdavo į atsivėrusiais properšas. Aš už rankų laikiau du savo vaikus. Baisus buvo tas bėgimas.
Prieniškis Olaf Pasenau antrino:
Sovietiniai torpediniai kateriai sprogdino laivus, plaukiančius su Raudonojo kryžiaus vėliavomis. Aš (tuomet 11-metis) su mama nepatekome į vieną tokį laivą ir kartu su minia likome ant kranto pavydėdami išplaukiantiems. Staiga siaubingas klyksmas nuvilnijo per visą minią: šiek tiek nuplaukusį nuo kranto laivą sovietai torpedavo, ir minios akyse jis ėmė grimzti …
Pasibaigus karui, raudonąjį terorą ištvėrusių Karaliaučiaus krašto gyventojų vargai nesibaigė. Liovėsi tik masiniai moterų, mergaičių ir senučių prievartavimas ir žudymai. Išlikę gyventojai buvo renkami į Karaliaučiaus, Įsruties, Prūsų Ylavos, Gastų, Tolminkiemio ir kitus lagerius. Ten jie buvo naikinami alkiu, šalčiu, ligomis. Karaliaučiaus gyventoja E. L., buvusi Ylavos stovykloje pasakoja:
Kai aš gegužės 16 d. buvau atgabenta į lagerį, jame jau buvo apie 14000 žmonių, o birželio mėn. pabaigoje liko tik apie 6000. Kasdien iš lagerio riedėdavo vežimėliai, kuriuose buvo sukrauti lavonai. Juos gabendavo už tvoros ir versdavo į iškastus didžiulius griovius, apipildami kalkėmis.
1947 m. spalio 11 d. SSRS Ministrų taryba priėmė nutarimą Dėl vokiečių iškeldinimo iš Karaliaučiaus srities (sovietinei valdžiai visi Vokietijos piliečiai buvo vokiečiai, lietuviai taip pat). Prasidėjo prievartinė šio krašto gyventojų deportacija į Vokietijos sovietinę zoną arba į Sibirą. Tai buvo akivaizdus tarptautinės teisės pažeidimas, nes pagal 1907 m. Hagos konvenciją buvo draudžiama iškeldinti ar naikinti civilius vietos gyventojus, nesant karinės būtinybės. O karas jau buvo seniai pasibaigęs! Išgyvenusių gyventojų deportacijai vadovavo NKVD vadovo L. P. Berijos pavaduotojas (vėliau - KGB vadovas), generolas pulkininkas I. A. Serovas (čečėnų ir Krymo totorių deportuotojas).
Knygos “Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai” viršelis
Mums daugelį kartų paraginus, 2006 metais LR Seimas, nepaisydamas kad Seimo komiteto posėdyje dalyvavusio istorikas dr. A. Nikžentaitis, (dabar Lietuvos istorijos instituto vadovas) prieštaravimo priėmė įstatymą, kuriuo spalio 16-oji, buvo paskelbta atmintina Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena. Svarbu pabrėžti, kad iš 320 tūkst. žuvusių vietos gyventojų, pagal Vydūną, beveik 40 % žuvusių buvo lietuvių kilmės žmonės, t.y. beveik 130 tūkstančių! Panašiai, Lietuvoje dėl nacistinio holokausto žuvo 143 tūkstančiai žydų (Encyklopedia of the Holokaust).
Masinis vietos gyventojų teroras – žudymai, marinimai badu, fizinė prievarta, trėmimai buvo priemonės „išvalyti“ Karaliaučiaus kraštą. Dar nebaigus „valymo“ užkariautas kraštas buvo rusakalbių kolonizuojamas. Kartu prasidėjo kova ir prieš senųjų gyventojų vartotus ir paliktus senuosius vietovardžius.
1946 m. balandžio 7 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku Kenigsbergo sritis (Karaliaučiaus sritis) buvo perduota administruoti net už dviejų sovietinių „sąjunginių“ Lietuvos ir Baltarusijos respublikų buvusiai Rusijos Federacinei Respublikai, o liepos 4 d. įsaku krašto centras, Karaliaučiaus buvo pervardintas Kaliningradu. Netrukus Karaliaučiaus sritis tapo Kaliningrado sritimi.
Karaliaučiaus kraštui perėjus RSFSR jurisdikcijai, visų jo vietovardžių rusinimo ėmėsi jos Aukščiausioji Taryba. Ji, politiškai motyvuotais, 1946, 1947 ir 1950 metų įsakais Apie Kaliningrado srities gyvenamųjų vietovių pervardijimą keitė lietuviškus ir prūsiškus, taip pat vokiškus (tokių buvo nedaug) krašto vietovardžius į išgalvotus rusiškus.
Atgal
.jpg)
