VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

10.18.Kunigas Antanas Vebeliūnas

Dr. Virginija Elena Bortkevičienė

Dr. Med. Juozas Prasauskas

Laikas – pati didžiausia brangenybė, tačiau tekėdamas jis keičia aplinką, žmones, kaip didžiulė šluota išvalo prisiminimus. Laikas atima žmones, kurie buvo brangūs, mylimi, svarbūs....

Užnemunėje, Vilkaviškio rajone, Kybartų seniūnijoje yra labai sena gyvenvietė, įsikūrusi vos 3 km nuo Širvintos ir Šeimenos santakos ir Žaliosios gyvenvietės – tai Šūklių kaimas. Laiko dulkės baigia užkloti prisiminimus apie tai, kad šios vietos buvo kunigo, visuomenininko Antano Vebeliūno tėviškė.

Antanas Vebeliūnas gimė 1892 m. lapkričio 5 d. Tėvai - pasiturintys ūkininkai Juozas Vebeliūnas ir Viktorija Prasauskaitė Vebeliūnienė. Šeimoje augo dar vienas sūnus Juozas Vebeliūnas, gimęs 1899 m., kuris baigė Najamiesčio dvimečius mokytojų kursus.

Kun. Antanas Vebeliūnas

A.Vebeliūnas mokslus pradėjo Žaliosios pradžios mokykloje. 1907 m. įstojo Vilkaviškio privačią gimnaziją (su valstybine teise), kurią 1911 m. sėkmingai baigė. Tais pačiais metais pradėjo mokytis Seinų kunigų seminarijoje. Vėliau mokėsi Petrapilio seminarijoje. 1916 m. gegužės 8 d. įšventintas į kunigus, įstoja mokytis į Petrapilio dvasinę akademiją. Prasidėjus 1917 metų revoliucijai, A. Vebeliūnas pradeda vikarauti Vilianuose (Latvijoje).1918 m. grįžo į Lietuvą ir dirbo vikaru Plokščiuose, Šakių rajone. Prelatas S. Olekas pakvietė jį dirbti į Kudirkos Naumiestį, ir nuo 1919 m. ten dirbo vikaru. Vėliau vikaravo Miroslave, Alytaus rajone. Nuo 1927 m. dirbo klebonu ir progimnazijos kapelionu Veiveriuose. 1928 m. klebonu, o nuo 1930 m paskiriamas dekanu Šakiuose. 1933 m klebonas Pajavonyje Vilkaviškio rajone ir Bartninkų dekanas. Kiek vėliau dirbo Sintautuose Šakių rajone, juose išdirbo dešimt metų, čia pirmą kartą aptvėrė Sintautų kapines ir inicijavo misiją joms atminti - šventoriuje pastatė kryžių.

Vokiečių okupacijos metais Sintautai stipriai nukentėjo. 1942 m. hitlerininkai net pareikalavo atiduoti visus tris bažnyčios varpus, bet klebono ir kitų tikinčiųjų dėka jie buvo paslėpti ir tik 1954 m. du rasti šventoriuje po žeme, o trečias Žvirgždaičiuose. Besitraukiant vokiečiams, frontas ties Sintautais laikėsi dvi savaites, o 1944 m. rugpjūčio 13 d. jų artilerija padegė bažnyčią. Klebonas Antanas Vebeliūnas apsistojo Veršių kaime, o Šv. Mišias aukodavo Rūgių kaimo koplyčioje.

Karo metu nukentėjo nemaža ūkininkų sodybų. Pokario metais į Sibirą buvo ištremta daug gyventojų. Apylinkėse iki 1950 metų aktyviai reiškėsi rezistencinis pasipriešinimas.

1947 m. Antanas Vebeliūnas paskirtas dirbti Bagotojoje. Tuo metu sovietų valdžia vedė atntibažnytinę politiką, kurios idėjinis pagrindas buvo diegti komunistinę ideologiją, negatyviai traktuojant religiją, o tai darė didžiulę įtaką kiekvieno žmogaus gyvenimui. Parapijos gyventojai pradėjo mažiau lankytis bažnyčioje, girtokliavo. Klebonas tai matė, būdavo skaudu, kai per gedulingus pietus žmonės imdavo dainuoti. A. Vebeliūnas tiems pokyčiams neliko abejingas: kiek leido jėgos, švietė savo parapijiečius. Bažnyčios padėtis buvo labai sunki. Buvo suimta daug kunigų. Jau po antrojo pasaulinio karo Bagotosios miškuose aktyviai reiškėsi lietuviai partizanai. 1946 – 1947 m. jiems pavyko likviduoti kelis “sovietinius aktyvistus”.

Matyt dėl to kleboną pastoviai sekdavo sovietiniai pareigūnai, stribai. Kadangi klebonas tiek su tikinčiaisiais, tiek su jį sekusiais sovietiniais pareigūnais buvo labai tėviškas, nuoširdus, paprastas ir demokratiškas, jam pavyko išvengti sovietinio arešto.

Tuo laiku sovietai pradėjo uždarinėti bažnyčias, ir A. Vebeliūnas perkeltas altarista į Griškabūdį.

1953 m. paskiriamas dirbti į Kauną - pradžioje klebonavo Aleksoto parapijoje, o vėliau perkeliamas į A. Panemunę. Apie tą laiką ėjo Bažnytinio tribunolo teisėjo pareigas.

1960 m kovo 25 d. atkeltas į Ąžuolų Būdą. Čia jis kebonavo beveik dvidešimt metų. Antanas Vebeliūnas rūpinosi parapijiečių dvasiniais reikalais, tačiau dirbant šioje bažnyčioje, daug rūpesčių jam kėlė materialinė bažnyčios padėtis. Anot pačio Antano Vebeliūno, iki 1966 m. jokie bažnyčios remontai nebuvo daromi. Vadovaujant A. Vebeliūnui, bažnyčios stogą perklojo skiedromis, bokštą apskardino. Vėliau pasirūpino varpu, kurį padovanojo A. Panemunės klebonas kun. Andrius Gustaitis. Pertvarkyta elektra, iš vidaus lentelėmis iškalta bažnyčia, padaryti visi suolai, aptvertas šventorius, išdažyta bažnyčia iš vidaus ir iš lauko, įsigyti „Kryžiaus keliai“. Kadangi jo brolis gyveno Amerikoje, paprašytas, materialiai rėmė bažnyčią, jo dėka įsigyti beveik visi liturginiai drabužiai, žvakidės ir kt. Manoma, kad A. Vebeliūno rūpesčiu iš Petrašiunų bažnyčios Kaune gautas šoninis Ąžuolų Būdos bažnyčios altorius, Šv. Antano statula, Nukryžiuotojo figūra ir dar dvi klausyklos.

1973 metais Niujorke buvo įspūdingai minimos Lietuvos sostinės Vilniaus 650-osios metinės, kuriose dalyvavo ir A.Vebeliūnas. Apie tai rašė tautinės minties lietuvių laikraštis „Dirva“ 1973 m. lapkričio 7 d.

Kunigo Antano Vebeliūno kapas Ąžuolų Būdos kapinėse

 1979 m. Antanas Vebeliūnas mirė. Kaip teigia šaltiniai, jis palaidotas Ąžuolų Būdos bažnyčios šventoriuje, tačiau kai atvykome į Ąžuolų Būdos Šv. Antano Paduviečio bažnyčios šventorių (bažnyčia stovi Didžiųjų Zariškių kaime, šalia Ąžuolų Būdos, 6 km į pietryčius nuo Kazlų Rūdos), klebono kapo neradome.Tada atvykome į Ąžuolų Būdos kapines ir žmonėms padedant, suradome kun. Klebono Antano Vebeliūno kapą.

Visus nuveiktus klebono Antano Vebeliūno darbus sunku išvardinti, tačiau Ąžuolų Būdos žmonės Antaną Vebeliūną prisimindavo ne tik kaip gerą kunigą, bet ir kaip nuostabų žmogų, kuris padėdavo tikintiesiams ne tik bažnytiniuose reikaluose, bet ir gyvenime sunkiose situacijose.

Kun. Klebonas A.Vebeliūnas neužmirštas ir šiandien, jo kapas sutvarkytas, žydi gėlės...

 

Literatūra

Kviklys Bronius Mūsų Lietuva III t. Vilnius “Mintis” 1991;

Plioraitis Ignas Ąžuolų Būdos parapija, Kazlų Rūda 2007

Visuotinė Lietuvių Enciklopedija II t. Mokslo ir Enciklopedijų leidybos institutas Vilnius, 2002.

 

 

 

 

 

 

Atgal