VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

10.09.Pasižvalgymas po Dzūkijos žemę (2)

Zigmas Tamakauskas

Daugel kraujo prasiliejo ten: ne vienas gudas, kursai iš pasalų muša, ne vienas lenkas, kursai ne taip narsus, kaip save giria, ne vienas kryžiuotis, kuris piktesnis negu patsai apie save mano, paguldė tenai savo galvą…

Tyli ir rami tvirtovė. Tik Stangės upelė, bėgdama aplink kalną grioviais perkasais, be pertraukos kalbėjo senai piliai, ką ji matė, ką girdėjo tamsiose giriose, žaliose pievose ir giliuose ežeruose…“

Šiandien nebėra jau čia pilies, piliakalnis tylus, ramus, tačiau jautrios širdies žmonėms  nebyliai pasakojantis apie savo istoriją, primindamas, kad ja turime domėtis, saugoti savo žemę, savo kalbą, savo atmintį, savo namų židinį – nacionalinės kultūros gyvybę.

Kas pajėgė, kopė per nutiestus ilgus laiptus į kalną, kas negalėjo, stebėjo piliakalnį ir upių santaką iš tolo. Piliakalnio dalį jau senokai nuplovė Stangės upė, gerokai susiaurėjo piliakalnis, bet jis vis tiek mojuodamas savo grožiu ir buvusia didybe traukia čia atvykusių žmonių širdis.

Merkinės krašto muziejuje atidžiai klausomasi muziejininko Ž. Buržinsko pasakojimo | A. Grigaitienės ir V. Sungailos nuotr.

Gaila, kad dėl laiko stokos negalėjome apžiūrėti nemažą meninę vertę turinčią Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią. Pasakojama, kad prieš kurį laiką nesėkmingai joje ieškota Vytauto Didžiojo palaikų. Skubėjome nustatytu laiku nuvykti į Liškiavą ir į Panaros vienuolyną.

Pakeliui siauru miško keliu dar užsukome į Česukų kaimą, įsikūrusiame Nemuno upės slėnio Dzūkijos nacionaliniame parke. Dalis mūsų keliauninkų norėjo savo akimis pamatyti išgarsintą ir prieštaringai vertinamą Povilo ir Onutės Žėkų sodyboje pastatytą piramidę, pavadintą „Širdžių šventove“. Nežinia, ar kas pajuto čia tariamą energetinę galią.

Liškiavoje, kaip rodo archeologiniai tyrinėjimai, žmonių gyventa, kaip ir Merkinėje, jau akmens amžiuje. Čia gyvenusi senovės baltų gentis – jotvingiai. Vietovė rašytiniuose šaltiniuose minima 1044 metais. Manoma, kad Liškiavą įkūręs 13 amžiaus pradžioje kunigaikštis Erdvilas. Tačiau istorikas Teodoras Narbutas vietovės vardą sieja su Žibinto Liškos vardu, kuris Jogailos pavedimu nužudęs kunigaikštį Kęstutį. Už tą nuveiktą „darbą“ čia, prie Nemuno gavęs žemių.

Įdomu pastebėti, kad kai kurie istorikai, iš jų ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorius dr. Jonas Totoraitis spėliojo, kad Liškiava galėjusi būti Mindaugo sostine, kurioje jis buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi… Kiti istorikai Mindaugo sostinę nusako buvusią kitose vietose. Pavyzdžiui, ir Vilniuje.

Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais ši vietovė vadinta Liškevos miesteliu. 1920 metais miestelyje susikūrė veiklus šaulių būrys, gynęs gyventojus nuo lenkų puldinėjimų, o 1923 metais dalyvavęs Klaipėdos krašto išlaisvinimo žygyje.

Prieš mūsų akis iškilo didingos baroko stiliaus Švč. Trejybės bažnyčios, pastatytos 18 amžiaus pirmoje pusėje, realizavus buvusio Liškiavos valdytojo Vladislovo Jurgio Kosylos domininkonams paliktus turtus, ir buvusio Domininkonų vienuolyno ansamblio pastatai. Bažnyčia priskiriama prie trijų Lietuvos baroko perlų, į kurių tarpą įeina Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia bei Pažaislio bažnyčia Kaune.

Teritorija gražiai sutvarkyta, ją puošia veikiantis fontanas, išmaningai išdėstyti suoliukai, augantys medeliai, gėlės. Apie bažnyčią ir jos menines vertybes nuoširdžiai bei išsamiai papasakojo mūsų laukusi vietos ekskursijų vadovė Jacinta. Bažnyčią puošia jos centrinis kupolas, septyni vėlyvojo baroko altoriai, sakykla, klausyklos, 18 – 19 amžiaus sienų tapybos kupoliniuose skliautuose ir vargonų choro arkoje, 18 amžiaus daug malonių tikintiesiems suteikęs „Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu“ bei „Šv. Marijos Magdalietės“ paveikslai, 19 amžiaus Kryžiaus kelio stotys, dailininko Antano Žmuidzinavičiaus 1914 metais sukurtas „Šv. Baltramiejaus“ paveikslas ir kiti meno kūriniai. Pažymėtina, kad 1899 metais „Anykščių šilelio“ autoriaus vyskupo Antano Baranausko vizitacijos proga bažnyčioje buvo pastatyti vargonai su kuriais grojo dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio tėvas Konstantinas.

Į Lietuvos Respublikos kultūrinių vertybių registrą be pačios bažnyčios įrašytas ir paminklinis stulpas su šv. Agotos skulptūra, varpinė bei kiti kultūrinę vertybę turintys pastatai. Šv. Agotos skulptūrą pagal buvusios senosios modelį sukūrė skulptorius Alfonsas Vaura, sukūręs ir paminklinę  prezidento Antano Smetonos skulptūrą Kauno istorinės prezidentūros sodelyje. Minint vyskupo Motiejaus Valančiaus 210-ąsias gimimo metines, pagal mūsų iniciatyvą, Kauno savivaldybės pavedimu, tas pats skulptorius Kaune prie vyskupo M. Valančiaus gyvento namo sienos jam atminti sukūrė ir memorialinę lentą su bareljefu.

Prikeliant naujam gyvenimui sovietinės okupacijos metais čia apleistus Liškiavos meninio ansamblio pastatus ir atnaujinant pačią bažnyčią, daug pasidarbavo čia klebonavęs nuo 1989 iki 2013 metų kunigas kanauninkas Valius Zubavičius, dabar vadovaujantis Kauno Šv. Kazimiero parapijai.

Jau beveik pavakary pasiekėme paskutinį mūsų kelionės tikslo objektą – kunigo Valerijaus Rudzinsko įkurtą nuostabų Panaros vienuolyną, vadinamą Pilnų namų bendruomene. Jos reabilitaciniame centre nemokamai gydomi priklausomybę turintys įvairių socialinių sluoksnių žmonės. Bendruomenė išsilaiko pati iš aukų ir iš įkurto ekologiniame ūkyje išaugintų parduotų vaistažolių gautų pajamų. Vaistažolės čia auginamos ir džiovinamos panaudojus modernias kompiuterizuotas technologijas. Gaminamos ir vaistažolinės arbatos bei įvairūs prieskonių mišiniai.

Dirbantiems specialistams, socialiniams darbuotojams algos mokamos iš gautų projektinių lėšų, Europos socialinio fondo. Čia atvykusiems keliama pagrindinė sąlyga – patiems norėti atsikratyti priklausomybių ir būti po detoksikacijos, neturint atvirų žaizdų. Bendrijoje taikoma prisilietimo prie žemės – žemės darbų terapija. Čia įgyjami ir pirmieji darbo įgūdžiai, kurie jų neturėjo ankstesnėje aplinkoje. Minėtą terapiją papildo ir dvasinė terapija, dvasinis atsinaujinimas čia 2009 metais iškilusioje Dievo Gailestingumo koplyčioje vykstančiose sekmadieninėse šventose Mišiose. Koplyčios priekinėje dalyje laiminančio Kristaus ištiestos laiminančios rankos tarsi kiekvieną bendruomenės narį kviečia su juo susitikti, pamąstyti, susikaupti, pasimelsti.

Bendruomenės laukas labai gražiai, su dideliu atidumu, meile ir skoniu prižiūrimas, tvarkomas. Takeliai nusagstyti įvairiais medžio drožiniais, optimizmą keliančiomis figūromis, trykštančio fontano purslais. Visi pajutome čia didelį jaukumą, minėtos koplyčios bei aplinkos tos gerosios Rankos skleidžiamą spindulių šilumą, kanauninko ir poeto Valerijaus Rudzinsko čia įdėto kilnaus darbo ir pastangų prasmės žydinčius vaisius.

Baigiantis mūsų pažintinei kelionei, prisiminėme prelato Adomo Jakšto testamentinius žodžius: mes ne savo ugnimi žėruojam ir ne sau aplinkui šviesą liejam…                              

Atgal