ISTORIJA

10.08. SUGRĮŽUS. Paskutiniai S. Nėries mėnesiai Kaune (1)

Benjaminas Kondratas

Žmogus per klystkelius

suranda tikrą kelią.

J. V. Gėtė. “Faustas”

O Viešpatie, grįžtu aš pas Tave

Tamsioj nakty paklydus.

Priglausk kaip dukrą vėl mane,

Skaudžias žaizdas išgydęs.

Priimk atgal, o Viešpatie brangus

Leisk su Tavim sueiti.

Aš žemėj palikau visus draugus,

tavy turiu tik viltį.

S. Nėris. „Sugrįžimas“

Kupetą metų gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, bet neišmokome vertinti praeities, ypač pokario metų ir iškilių mūsų meno kūrėjų. Literatūros tyrėjas ir kritikas Vytautas Kubilius Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto 1991 metais išleisto dokumentų rinkinio „Rašytojas pokario metais“ įžangos straipsnyje „Rašytojas stalinizmo gniaužtuose“ rašo, koks turėtų būti pokario tyrėjų uždavinys.

„Suvedant XX a. lietuvių literatūros balansą, pokario metai bus įrašyti kaip pats juodžiausias laikotarpis. Tai, matyt, galutinė išvada, ir tik kruvina stalinizmo restauracija galėtų ją atmesti. Tačiau literatūros istorikams lieka sunki problema: kaip šį tamsiausią laikotarpį objektyviai nušviesti ir įvertinti. Nesame nuo jo galutinai atsiplėšę. Vis dar įnirtingai ginčijamės su pokario metų geležine letena, desperatiškai rauname iš savęs baimės ir paklusnumo refleksą, bandome įveikti savyje prisitaikymo prie konjunktūros instinktą, kuris kelerius dešimtmečius reguliavo mūsų elgseną ir mąstyseną. Svaidydami kategoriškus nuosprendžius pokariui, trokštame pasijusti laisvi.

Anot poeto K. Platelio, „mes visi gyvename su kalte, kurią mums stengiasi primesti totalitarinė sistema." Ir šitą kaltės jausmą – kodėl išlikome, kokius darėme kompromisus — bandome išpirkti, smerkdami jau ne save, o istorinę epochą. Tuose pasmerkimuose gausu moralinio patoso, emocinio įtūžio, kartais net pasigėrėjimo savimi: štai kokie mes teisūs ir principingi, o pokario literatai – prisitaikėliai ir išverstaskūriai. Šitiems drąsuoliams tereikėtų pabūti savaitėlę Lubiankoje, anot rusų rašytojos J. Grekovos, ir tada pažiūrėti į save — kiek dar liko drąsos ir principingumo po naktinių tardymų. Istorikų uždavinys yra ne nuosprendžius rašyti, o atskleisti to meto rašytojo tragediją ir visos nacionalinės literatūros tragediją. Ją išgyveno ne tik stalininio režimo aukos, kurios suvokė Raudonosios armijos įžengimą į Lietuvą 1940 m. vasarą kaip okupaciją, bet ir kairiojo fronto riteriai, kurie tikėjo socializmu ir gavo pamatyti jo atneštas baisybes, net buvo priversti jas pateisinti. Stalinizmo krumpliaračiai sumalė jų išdidų tiesumą_, opozicinę laikyseną_, vertė išsižadėti savo areštuoto draugo, tiesiog pakirto kūrybiškumą, kuris visada susijęs su mąstymo laisve."

Knygos "Prie didelio kelio" viršelis

Atsiranda tokių teisuolių, kurie siūlo S. Nėrį teisti net po mirties už jos 1940 m. parašytas poemas, už Kremliaus monstrams nešamą Lietuvą kaip „gintarėlį... ant delno“. Kodėl iš viso būrio lietuvių rašytojų, važiavusių parduoti Lietuvos, labiausiai smerkiami S. Nėris ir P. Cvirka? Kodėl ne L. Gira, K. Korsakas, A. Venclova ar kiti? Gal todėl, kad S. Nėris – talentinga poetė, o P. Cvirka puikus prozininkas. Kodėl nemėginama išsiaiškinti, kas vyko Lietuvoje 1940–41 metais?

Perskaičiau rašytojos Aldonos Ruseckaitės romaną „Padai pilni vinių“ apie S. Nėrį 1940–1945 metais ir radau įdomių pastebėjimų. Po to perskaičiau Viktoro Aleknos dokumentinę apysaką „Salomėja“ ir nutariau pažvelgti į poetės gyvenimą, 1944 m. grįžus į Kauną.

Karo ligoninės gatvėje B. Bučas buvo apsistojęs kauniečių bute. Spalio pradžioje poetė pradėjo vargo kelius, kol Kauno miesto Vykdomajame komitete jai pasiūlė keletą butų. Salomėja pasirinko Maironio gatvėje. V. Alekna pasakoja apie SSRS Aukščiausiosios tarybos deputatės Salomėjos kryžiaus kelius Kaune.

„Bet kai abu su Bernardu nuėjo pasižiūrėti buto, net išsižiojo: butas be patogumų, krosnys apgriautos, visi langai išdaužyti, kai kurios durys aplaužytos, be užraktų. Butas, tiesa, erdvus, prieš pat Karo muziejų, bet kaip jame pradėti gyventi? Ir vėl kelionės į vykdomąjį, į butų valdybą. Dienos eina, o niekas nieko nejudina. O taip nemalonu svetimoje pastogėje...

Pagaliau langus įstiklino, užraktą į išorės duris įstatė, ir jie persikraustė į savo butą. Nesvarbu, kad miegos ant grindų, kad rašys, pasidėjusi popieriaus lapelį ant palangės. Svarbu, kad Lietuvoje, kad savo bute.

Iš Kauno, traukiantis vokiečiams, pasitraukė ir nemaža dalis gyventojų, palikdami savo butus su visais baldais, knygomis, paveikslais, kilimais, virtuvės rakandais ir indais. Vos atėjusi sovietinė valdžia pirmiausia ėmė tuos tuščius butus registruoti, o visą butų turtą grobstyti, t. y. vežti į tam parinktus sandėlius. Paskui jau nusipelnę žmonės su gautais leidimais ėjo į tuos sandėlius ir rinkosi, kas jiems patinka.

Bučų name Palemone taip pat nebuvo likę geresnio daikto, todėl Salomėja ir kreipėsi dėl baldų. Surašė Bernardas ilgiausią sąrašą, viršininkai patvirtino savo parašais, bet kai atėjo laikas atsiimti pažadėtus daiktus, atsirado neįveikiamų kliūčių. Pirmiausia reikia gauti sunkvežimį. Kai jį gavo, nėra benzino. Net už degtinę jo pirko iš kareivių. O kai pagaliau jau nuvažiavo į Panemunę, kur buvo baldų sandėlis, nerado sandėlininko. Ir prasidėjo viskas iš pradžios. Gauti mašinos kitą dieną jau negali, kuras išeikvotas, ieškok visko iš naujo. Salomėją viskas taip nuvargino ir įpykino, kad ji pirmu pasitaikiusiu transportu nuvažiavo į Vilnių ir nuėjo tiesiai pas Sniečkų. Šis išklausė jos skundą ir paprašė, kad Salomėja viską parašytų ant popieriaus. Ir Salomėja parašė:

„TSRS Aukščiausiosios tarybos deputato Salomėjos Nėries, gyvenančios Kaune, Maironio g. 36, bt. 2,

NUSISKUNDIMAS

1944 m. rugsėjo 30 dieną, LTSR Rašytojų Sąjungos iškviesta, grįžau iš Maskvos į Kauną. Vilniuje man buvo praneštas CK LKP(b) patarimas, kad neapsigyvenčiau Palemone, kur esu gyvenusi prieš karą. Bet ir be to gyventi tame name šiuo metu visai negalima, kadangi visi daiktai ir baldai sunaikinti ir išgrobstyti, langai išdaužyti, sienos apgriuvusios, pamatai iškasinėti vokiškais apkasais.

Atvažiavusi į Kauną, kreipiausi į Vykdom. Komitetą, kad padėtų man gauti butą Kaune. Po savaitės vaikščiojimo į Butų valdybą man buvo išduotas orderis užimti butui Maironio g. 36. Butas be krosnių ir be langų stiklų. Pavaikščiojus dar, dalis langų buvo įstiklinta, bet neužkituota, tik vinelėmis prilaikoma. Kada ir ar bus įstiklinti kiti langai, nežinia. Durų užraktai sugadinti ir nėra raktų.

Butas visiškai be baldų. Finansų skyrius sutiko paskolinti baldus, bet atsisakė juos pristatyti iš A. Panemunės. Buvo kreiptasi į daugelį įstaigų dėl transporto ir gautas neigiamas atsakymas. Pagaliau Maisto kombinatas pažadėjo duoti sunkvežimį. Tris dienas išlaukus visą darbo laiką (nuo 8 iki 16 val.), vis tikinant, kad mašina „tučtuojau" bus, pagaliau kombinato transporto viršininkas pranešė, kad nėra benzino, o jo gauti galima tik už degtinę. Gavo litrą degtinės. Mašina lig šiol nepasirodė, nors visą laiką buvo sakoma, kad bus tuojau.

Vykd. Komiteto Finansų skyriaus viršininkas Bacevičius 1944.X.19 pareiškė, kad, man iki rytojaus (t. y. X.20) neatsiėmus baldų, jie bus atiduoti kitam. Jo kabinete susitarėm su A. Panemunės inspektorium Geniušiu, kad mes rytoj paimsim baldus (X.20). Jis pažadėjo niekur neišvykti, laukti. Tą dieną l0 val. CK LKP(b) mašina nuvykstame paimti baldų į A. Panemunę, tačiau inspektoriaus nerandame nei namuose, nei įstaigoj, nei A. Panemunės butų apylinkėj. Nepalikta nė adreso, kur jis išvykęs, nei jokio įspėjimo, nors prie Finansų skyriaus vedėjo Bacevičiaus buvo pažadėjęs tai padaryti. Išlaukus valandą laiko, mašina buvo grąžinta atgal.

Buto savininkui, kuris, man atvykus į Kauną, buvo priėmęs gyventi įkyriai reiškiant nepasitenkinimą dėl ilgo buvimo, buvau priversta neatidėliodama keltis su šeima į savo butą. Visa mūsų pokarinė manta – pora čemodanų. Jau ketvirta diena ant grindų miegu, ant grindų valgau, ant grindų rašau. Ir šalta, ir kieta, ir nepatogu. Gaišta sveikata, ir laikas teka brangus ir reikalingas kūrybiniam darbui.“

„Būdama Vilniuje, aplankė H. Korsakienę, o nakvoti nuėjo pas tame pačiame name gyvenančius Mykolaičius,– pasakoja Viktoras Alekna.

Duris atidarė pats Putinas. Salomėja apkabino jį, priglaudė galvą prie krūtinės ir akimirką sustingo be žodžių. Atsitokėjo, kai pajuto, kad Putinas pabučiavo jai galvą. O koridoriuje jau ir Emilija. Prasidėjo glebėsčiavimasis, lydimas abiejų ašarų.

O kai vakarieniaujant Putinas paklausė, ar ji ką kurianti, ar sukūrusi, Salomėja atvirai atsakė:

– Prirašiau visokių eilėraščių, bet dabar ne viskas tinka spausdinti. Sudariau ir naują rinkinį, bet jame ne tie eilėraščiai, kokių aš norėčiau. Juk dabar reikia pilietinių, lozunginių, kovingų... Kokia iš manęs kovotoja?!

O kai ilsėtis nuėjo abi į Emilijos kambarį, Salomėja dar kalbėjo:

– Kaip buvo sunku, kaip buvo sunku... Kaip aš ištvėriau, nežinau. Matyt, jei nelemta žūti, žmogus gali labai daug pakelti. Vaikas man davė stiprybės. Būdavo, paimu jo rankytę į savo delną ir sakau sau: „Aš dėl jo privalau gyventi!" Jeigu ne jis, aš būčiau neištvėrusi...

Valandėlę patylėjusi, Salomėja vėl kalbėjo:

– Ir žmonės kokie ten baisūs. Kaip jie neapkentė mūsų. Įsivaizduok,Mile,jie sakė, jog mes, lietuviai, kalti, kad prasidėjo karas. Išgirs tarpusavy lietuviškai kalbant, tuoj skersuoja: girdi šnipai, diversantai... Ir lietuvių buvo bjaurių. Tu atsimeni Kmitaitę Oną. Aš su ja Penzoje gyvenau viename kambaryje. Oi, oi, oi... Saugokis jos, jei sutiksi. Nieko su ja nekalbėk. Saugokis jos, saugokis. Iš viso – prie trijų žmonių nieko nekalbėk. Jei čia būtų Putinas, aš tau to nesakyčiau...“

O naują eilėraščių rinkinį „Prie didelio kelio" buvo sudariusi ir sutvarkiusi dar Maskvoje. Parvažiavusi į Kauną, po savaitės ir nunešė Valstybinėn leidyklon, kurios vyriausiuoju redaktoriumi dirbo Valys Drazdauskas. Jis spalio 17 d. ant rankraščio užrašė: „Galima rinkti". Bet rinkinys gulėjo leidykloje iki kitų metų birželio...

Parvažiavus į Kauną ir pamačius tą savo naują butą, Salomėjai tik ašaros per skruostus ritosi. Ašarų jai niekad netrūko. Net Sniečkus daug vėliau savo atsiminimuose rašė:„Pamenu, vos tik grįžusi į okupantų nusiaubtą tėviškę, S. Nėris, atėjusi pas mane, su ašaromis akyse guodėsi, kad labai sunku (o kokiais šviesiais optimistiniais posmais ji apdainavo sugrįžimą į Lietuvą)...“

Grįžusi iš Sniečkaus, po poros dienų ji vėl nuėjo į leidyklą sutarties pasirašyti ir čia sutiko Petrą Užkalnį, kuris po Salomėjos mirties sukūrė ir skleidė tokią pasakėlę: „Kai aš iš Maskvos važiavau į Kauną, Salomėja prašė, kad ir jai paieškočiau buto. Pasisveikinęs tuoj ir klausiu:

– Kur gyvenate? Kaip buto reikalai?

Salomėja pro ašaras papasakojo jam savo vargus, o P. Užkalnis ne tiek užjausdamas, kiek priekaištaudamas sakė:

– Taigi aš sakiau Maskvoje, kad jums būtinai paieškosiu buto. Ir butą jums laikau. Prašom, einam apžiūrėti. Jeigu patiks, kraustykitės nors šiandien.

Ir po pietų Salomėja nuėjo į Dainavos gatvę, kur šeštame name buvo įsikūręs P. Užkalnis. Šis tuojau paėmė raktus ir parodė Salomėjai tame pačiame name tuščią butą. Salomėjai butas labai patiko – kaip tik toks, apie kokį ji svajojusi: antrame aukšte, po langais medžiai, dviejų kambarių langai į pietų pusę, vieno į vakarus ir tik virtuvės į šiaurę. Visi langai su stiklais, virtuvėje koklinė viryklė, ir visos durys sveikos, o svarbiausia – yra raktai. Tiesa, ir čia nėra jokių baldų, bet čia daug geriau negu Maironio gatvėje. P. Užkalnis įteikė Salomėjai raktus ir paklausė, gal reikia padėti persikraustyti.

– Tai kad nėra ko padėti: visas mūsų turtas telpa dviejuose lagaminuose.

– Jokio baldo neturite?

– Ničnieko...

– Tai kaip gyvensite?

– Kaip nors...

Pirmas svečias buvo tas pats P. Užkalnis. Pamatęs, kad jie iš tikrųjų neturi jokio baldelio, pasiūlė jiems plačią medinę lovą, didžiulį brezentinį maišą, prikimštą šieno, porą kareiviškų antklodžių, ir ta pirmoji naktis naujame bute buvo daug linksmesnė, negu gyvenimas Maironio gatvėje.

Po poros dienų P. Užkalnis parūpino mašiną, Bučas nuvažiavo į Palemoną, iš ten parsivežė dar apygerę sofą, staliuką, keletą kėdžių, ir kambariuose pasidarė jau ne taip klaikiai tuščia.“

Kilo klausimas: kas tas P. Užkalnis, iš kur tokios jo galimybės laikyti gerą butą poetei, taip paprastai parūpino mašiną parsivežti baldų iš Palemono?

Atsiverčiau tarybinę enciklopediją ir skaitau: „Užkalnis, Petras (iki 1928 m. Kvietinskas, gimė 1907 m. gegužės 2 d. Menkupiuose (Kapsuko rajone), revoliucinio judėjimo Lietuvoje dalyvis. TSKP narys (1930), 1925–27 m. LKJS, 1927–29 m. LKP narys. Už revoliucinę veiklą 1926–28 m. du kartus kalintas. 1928–29 m. Maskvoje studijavo Vakarų tautinių mažumų komunistiniame universitete, 1934–37 – M. Gorkio literatūros institute, 1931–35 m. dirbo žurnalo „Priekalas“ redakcijoje. 1942–43 m. Raudonosios armijos 16–os divizijos karys, 1943–44 m. Lietuvos TSR Valstybinės leidyklos redaktorius, nuo 1946 m. – dėstytojas Vilniaus universitete.“ Ir niekur nė žodžio, ką veikė 1945 metais... Gal vykdė specialią enkavedistų užduotį – sekti S. Nėrį?

Keista ir istorija su pažadėtu parūpinti Salomėjai butu Kaune. Juk galėjo pasiūlyti poetei, kai ji atnešė rankraštį. Matyt, jokio buto jis poetei nelaikė, pasimatymo su ja nebuvo, o kai lemtingas poetės rinkinys buvo leidykloje ir, matyt, ne tik, perskaitytas, staiga butas atsirado – „laikė“ poetei. Kodėl Salomėja leidykloje neieškojo P. Užkalnio, kai atnešė rankraštį – juk „buvo žadėjęs“?..

Kodėl, „laikydamas butą“, neieškojo Salomėjos, kai ši grįžo į Kauną? Ar nežinojo, kad ji jau grįžusi? Matyt, pasakėlė apie tai, kad Salomėja anksčiau į Lietuvą grįžtančio prašė paieškoti jai butą, P. Užkalnio ar jo viršininkų enkavedistų sugalvota po poetės mirties, kad parodytų, kaip draugai komunistai ja rūpinosi... Bet išėjo taip, kad melas paaiškėjo iš anksčiau aptartų aplinkybių. Iš kur Valstybinės leidyklos redaktorius P. Užkalnis galėjo būti tokia įtakinga figūra, kad galėtų poetei laikyti butą? Juk net Kauno Vykdomasis komitetas tesugebėjo jai pasiūlyti apleistą būstą. Ji niekam nerūpėjo, kol neįteikė leidyklai „Prie didelio kelio“, o tada jau reikėjo apgyvendinti enkavedistams priklausiusiame name, kad galėtų ją sekti ir šnipinėti. Ją likviduoti nusprendė gal vėliau, kai Salomėja įkyrėjo sovietiniams Lietuvos valdytojams savo prašymais gelbėti iš Sibiro tremties lietuvius, kai ją lankė sena draugė Jadvyga Laurinavičiūtė, kurios neseniai suimti sesuo ir brolis, namuose atlikta didelė krata. Kažin ar saugumiečių nedomino ir Antanas Miškinis?

Lietuvos pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui veikėjas, poetas, publicistas ir vertėjas A. Miškinis gimė 1905 m. vasario 11 d. Zarasų apskrities Daugailių valsčiaus Juknėnų kaime, 1934 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, 1932–42 m. dirbo mokytoju Kaune. 1936–40 m. – Valstybinio radiofono literatūrinių laidų vedėjas, bendradarbiavo žurnaluose „Pjūvis“, „Naujoji Romuva“, „Vairas“, „Akademikas“, „Trimitas“, „Karys“, „Žiburėlis“, laikraščiuose „Lietuvos aidas“, „Ūkininko patarėjas“.

Dalyvavo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos veikloje. Nuo 1944 m. priklausė Lietuvos partizanų Tauro apygardai, nuo 1947 m. birželio su V. Bazilevičiumi redagavo partizanų laikraštį „Laisvės žvalgas“, buvo Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio Prezidiumo narys, su kitais pasirašė Memorandumą Jungtinėms Tautoms Kauko slapyvardžiu. 1948 m. suimtas, kalintas Mordovijos, Olžeraso, Omsko lageriuose. 1956 m. grįžo į Lietuvą be teisės gyventi Vilniuje. Mirė 1983 m. gruodžio 16 d. Vilniuje.

Su Salomėja jis draugavo prieškario metais, vadino ją seserėle, o ji Antaną – broleliu. 1944 m. rudenį A. Miškinis vėl ėmė ją lankyti. Sausio viduryje įvyko Lietuvos rašytojo suvažiavimas, kuriame dalyvavo ir S. Nėris.

„O sausio 28 d. universiteto didžiojoje salėje vyko lietuvių literatūros vakaras,–rašo V. Alekna. – Čia pirmą kartą susitiko su klausytojais rašytojai, kurie karo metu gyveno Maskvoje: Venclova, Cvirka, Liepsnonis, Salomėja. Dalyvavo ir Simonaitytė, Miškinis Churginas, Ad. Lastas, Jakubėnas. Salė buvo pilnut pilnutėlė studentų. Vakarą pradėjo Venclova ir pirmą į tribūną pakvietė Salomėją. Ši prie tribūnos nuėjo tvirtu žingsniu, bet skaitė, kaip visada, tyliai. Kai perskaitė pirmąjį eilėraštį „Dainuok, širdie, gyvenimą", salėje pasigirdo vos keli pliaukštelėjimai. Po antro eilėraščio „Prie Stalingrado" salėje pasigirdo trypimas, gaudimas, nepasitenkinimo garsai. Trečią eilėraštį „Saulytę" Salomėja pradėjo jaudindamasi, painiodamasi, pagaliau nebaigusi nuėjo nuo tribūnos į savo vietą, atsainiai numesdama ant stalo savo popierius. Venclova parodė programą, kad dar ne viską paskaitė. O salė ūžė, gaudė, kojomis trypė, rodydama savo nepasitenkinimą. Labiausiai liūdna ir pikta buvo, kai Miškiniui salė sukėlė tiesiog ovacijas...“

Pasitvirtino poetės nuojauta: kaip ją, nusikaltusią lietuvių autai, sutiks grįžusią: „Tik akmuo, paduotas duonos vietoj, / Bus man atpildas skurdus.“

„Salomėja mažai kur vaikščiodavo, – pasakoja V. Alekna, – mažai ką iš senųjų pažįstamų sutikdavo, todėl visas naujienas pranešdavo jos draugė Jadvyga Laurinavičiūtė. Kartais užeidavo P. Užkalnis. Jis, dirbdamas leidykloje, buvo įpareigotas peržiūrėti visas knygas, išleistas lietuvių kalba vokiečių okupacijos metais. „Pergalės dieną – gegužės devintąją – šventėm pas mane“, – prisiminė P. Užkalnis. Naujuosius 1945–uosius metus namo gyventojai, o jų buvo tik kelios šeimos lietuvių ir rusas čekistas Kapustinas, buvo sutarta sutikti pas P. Užkalnį, bet išvakarėse Salomėja gavo Vyriausybės kvietimą sutikti Vilniuje ir staiga išvažiavo“.

Kodėl Salomėjai buvo pasiūlytas geras butas name enkavedisatų apsupty – seno komunisto P. Užkalnio ir čekisto Kapustino? Kad galėtų ją sekti, stebėti, žinoti jos nuotaikas ir kas ją lanko. 2000 m. rugpjūčio 3 dienos Lietuvos radijo laidoje Vytautas Kubilius pasakojo: kai 1944–45 m. Salomėja gyveno Dainavos gatvėje, su ją aplankančia jaunystės metų drauge J. Laurinavičiūte kalbėdavo, tik garsiai įjungusi radiją – bijojo, ar kas už sienos neklauso jų pokalbio. Jei kas pabelsdavo į duris, visa sudrebėdavo. Poetė jautė, kad ją seka. Kodėl?

Tegul pasakoja V. Alekna.

„Atėjo pavasaris, skaisčiai šildė saulutė, ir nekūrenamuose kambariuose pasidarė šilčiau, taigi ir jaukiau. Ir lipant Dzūkų laiptais, pasidarė maloniau pasėdėti aikštelėje, pailsėti...

Kartą sėdi aikštelėje, beveik pačiame viršuje, ir žiūri į pavasarėjantį Kauną, į putojantį Nemuną, į už jo pilkuojantį Aleksotą. Tik mato: sparčiais žingsniais per du laiptelius kopia skubėdamas vyras... Lyg pažįstamas. O kai atkopė arčiau, pažino, kad tai – poetas Jonas Graičiūnas. Pažins mane ar ne? Jau žengia pro šalį, jau kopia aukštyn... Matyt, apsirikau. O gal nepažino? Bet vyriškis, pakopęs gal jau dešimt laiptelių, staiga sustojo, atsisuko, atbėgo atgal, pačiupo Salomėjos ranką, bučiavo ją, atsiprašydamas, kad nepažinęs.

– Mačiau, kad labai skubate, – sako Salomėja. – Kurgi?

– Gyvenu Ramygaloje. Atvažiavau kooperatyvo sunkvežimiusu reikalais. Skubu, kad nepaliktų..

– O aš gyvenu čia pat. Prašom apsilankyti.

– Labai dėkui. Bet neturiu laiko.

Ir jie nuėjo Dainavos gatve iki Salomėjos namų. Graičiūnas pasakojo savo bėdas ir sumanymus, o Salomėja tik klausėsi. Prie jos namų laiptelių Graičiūnas vėl bučiavo Salomėjai ranką, o ši atsisveikindama tepasakė:

– Kaip jie mus apgavo!.. Aplankyk!

Balandžio pabaigoje Maskvoje – Aukščiausiosios Tarybos sesija. Salomėjai taip pat reikia važiuoti. Pakeliui sustojo Vilniuje ir nakvojo pas Mykolaičius. Emilijai tuoj pasiskundė, kad ta Maskva jai taip atsibodusi, įkyrėjusi, nenorinti važiuoti...

O kai Putinas paklausė, ar ji rašanti ką, atsakė:

– Rašau... Sukuriu eilėraštį, bet taip bijau, drebu dėl jo, kad keliuosi naktį ir sunaikinu. Rodos, kažkas mane persekioja, kažkas turi ateiti, suimti mane. Rašyti, rodos, taip pavojinga... Tik niekam to nepasakokit.“

Grįžusi į Kauną, po savaitės įteikė Valstybinei leidyklai Maskvoje sudarytą eilėraščių rinkinį „Prie didelio kelio“. Turbūt norėjo atsiprašyti Tėvynės dėl savo klaidingų žingsnių ir nusikaltimo tautai. Bet neįvertino okupantų ir pavojaus savo gyvybei. Taip galbūt pasirašė lemtingą negailestingą nuosprendį. Netrukus suprato, kad padarė fatališką klaidą...

Okupantams iškilo dvi problemos: ką daryti su tokiu rinkiniu, kuriame parodė tragišką Lietuvos likimą. Tokio negalima išleisti: kils skandalas, kurio pasekmių sunku numatyti. Ilgai, net septynis mėnesius redaktoriai plušėjo, kol jame neliko to, ko nereikia, ir atsirado tai, ko reikia... Ir sukurpė idėjišką rinkinį „Lakštingala negali nečiulbėti“, kurį pamačius, poetė sudejavo:

– Ką jie padarė!.. Ką jie padarė!..

Kita didelė problema – Salomėja Nėris... Visai ne tokia, kokios reikia raudoniesiems okupantams: meldžia Dievo atleidimo, prisipažįsta klydusi... Tokia poetė net pavojinga...

Mindaugas Kvietkauskas: „Aišku, kad S. Nėriai, kaip ypatingos reikšmės figūrai, buvo numatytas vaidmuo įtvirtinant Lietuvos okupaciją. Ir tai buvo padaryta dar anksčiau, kai lietuvių rašytojai Kaune lankydavosi sovietų ambasados renginiuose: pobūviuose, priėmimuose, vakaruose, filmų peržiūrose“.

O dabar Salomėja, pamačiusi tą sovietų rojų, pasikeitė. Kaip su tokia Salomėja elgtis? Aišku, pirmiausia reikia sekti. Todėl jai ir paskyrė butą enkavedistų name Dainavos gatvėje.

Kodėl toks rinkinys negalėjo būti išleistas? Jau viso rinkinio motto ką reiškia:

„Kurlink mes eisim?

Katrul mes kreipsim

Savo raudų veidelį?

Ar šiltuos pietuos, ar šaltoj šiaurėj,

Ar kur saulelė leidžias?

Kaip ji drįsta klausti? Juk Lietuvos liaudis „apsisprendė“ kreipti žvilgsnį tik į Rytus, į SSRS! O šalta šiaurė – tai aliuzija į Sibirą, tremtis, „kur saulelė leidžias“ – tai Vakarai! O kodėl „raudų veidelį“?

Jau vien rinkinio pavadinimas rodo, kur poetės mylima Tėvynė atsidūrė: prie kelio tarp Rytų ir vakarų, laisvės pavasaris nuėjo tuo keliu ir dingo Rytuose, kur lietuviai virto „beržais svyruonėliais prie stepės plačios“:

Prie didelio kelio stovėjom – žiūrėjom...

O liūdesiai gūdūs kelių didelių!

Nuėjo, nuėjo... žiūrėkit! – nuėjo

Pavasaris mūsų didžiuoju keliu!

– – – – – – – – –

Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio,

Beržais svyruonėliais prie stepės plačios.

Ir svyra mums šakos, ir krinta lapeliai,

Ir veria mus speigas lig šerdies pačios“.

Maskva, 1942.XII.21.

Ar bereikia aiškinti, kodėl svyra šakos, krenta lapeliai ir kur ta stepė plati?

Viktorija Daujotytė mano, kad 1943 metais sukurtame eilėraštyje „Kas priespaudą šitą pakels“ galima išgirsti 1941 metų birželio tremčių atgarsius:

Pavasarių daug, Lietuva,

Regėjai baltų, žydinčių.

O šiandie pražilus galva

Tau svyra nuo švino minčių.

Ramina giedriais rytmečiais

Lakštutė. Bet tu nerami, —

Kad vieškeliais tavo plačiais

Linguoja būriai svetimi.

Ištrems tavo brangius vaikus,

Ištuštins miestus ir sodžius.

Tik vėjai laisvi po laukus

Tau šermenis švilpaus graudžius.

Išskristi bitelė bijos

Į saulę, į žiedą obels,—

Gal tyko nelaisvė ir jos?

Kas priespaudą šitą pakels?

Kalba mylimoji klajos —

Lyg ta tremtinė be namų, —

Klegės svetima vietoj jos

Įnirtusio šuns lojimu.

– – – – – – – – – – – – – –

Te akmeniu duona pavirs

Ir dienos — bežvaigždėm naktim,

Juoduoju maru teišmirs,

Kas nori mums laisvę atimt.

Eilėraštyje ir užuomina apie Lietuvos Laisvės metus, ir švino mintys dėl ateities, kai ištuštės kaimai, ištrems brangius vaikus, ir įžvalga dėl mylimos kalbos likimo, kai vietoj jos „klegės svetima...“

Maskvoje turėjo rašyti tik tokius eilėraščius, kurie keltų karių dvasią, tarnautų Raudonosios armijos pergalei, todėl poetė skundžiasi:

Akys man temsta nuo ašarėlių –

Tokia beteisė...

Ar beateisi, pavasarėli?

Ar beateisi?

– – – – – – – – – – – – – – – – –

Trūksta žodelių tau pasiskųsti,

Krašte gimtinis...

Maskva, 1943.I.2.

Tęsinys 2 dalyje

Atgal