ISTORIJA
09.20. Žodžiai yra sėkla, iš kurios išauga amžinybės daigai
Prof. Ona Voverienė
O Lietuva, atbundanti iš naujo!
Čia laiko vingiuos gęstančių miražų,
Vėl uždegiau viltis Tėvynės labui.
Ties kryžkelių pilkais smūtkeliais
Atgims Tikėjimas, Tiesa ir Meilė
(Nežinomas poetas)
Lietuvos lakūnų Dariaus ir Girėno skrydis per Atlantą 1933 m. liepos 17 d. amžiams įrašė Lietuvos vardą į pasaulio aviacijos istoriją ir jų širdžių tiltu sujungė Lietuvą ir Ameriką. Tas širdžių tiltas tarp Amerikos ir Lietuvos lietuvių atlaikė kelias dešimtis metų sunkiausių išbandymų, išsiskyrimų ir netekčių. Po pasaulį išblaškyti tautiečiai susitikdavo mintimis, širdimis, prisiminimais, bendru Lietuvos laisvės lūkesčiu, gerokai rečiau – bendravimu su giminėmis, susitikimais, laiškais. Tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, tie susitikimai tapo nevaržomi. Amerikos lietuvių akys krypo į Lietuvą, į savo tėvų ir protėvių šaknis, mūsų akys – į Amerikos lietuvius, kaip darniausią bendruomenę, labiausiai išsaugojusią tautinės kultūros vertybes – krikščioniškąsias, tautines ir moralines. Dabar, jau trisdešimtaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, kai ir Amerikos lietuvių bendruomenė smarkiai praskiesta mūsiškiais nutautėjusiais, sumankurtėjusiais ekonominiais mūsų sovietukais iš Lietuvos, atrodo mūsų problemos pasidarė panašios – lietuvių nutautėjimas ir Lietuvoje, ir Amerikoje.
Steponas Darius ir Stasys Girėnas prie skrydžiui į Lietuvą parengto lėktuvo „Lituanica“. Čikaga, 1933 m.
Aušros Vartų bažnyčia Niujorke
Bronius Nainys
1948 m. birželio 14 d. Pasaulio lietuvių bendruomenės priimta Charta skelbė, kad kiekvienas lietuvis, gyvenantis už Lietuvos ribų, yra lietuvių tautos narys – toks pat, kaip ir okupuotoje Tėvynėje gyvenantis. O lietuvių tautos gyvybę palaiko kalba, kultūra, tradicijos ir papročiai, tautos dvasia. Svarbiausias Pasaulio lietuvių bendruomenės tikslas ir buvo išlaikyti lietuvių tautos gyvybę per tas vertybes. Kitas, ne mažiau svarbus uždavinys buvo ir šiapus, ir anapus Atlanto – siekis atkurti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 1995 metais Lietuvą aplankęs pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas Bronius Nainys pokalbyje su “Lietuvos aido” žurnalistais akcentavo: “ Mes jautėme, kad svarbiausia kova – Lietuvos partizanų, pogrindžio, pusiau vieša rezistencija ir bažnyčios priešinimasis – vyko čia, Lietuvoje… Mes supratome galį tik padėti, talkininkauti, atsižvelgdami į žmonių norus. O tie norai buvo ir mūsų norai. Mes įvairiuose kraštuose stengiamės paveikti savo kraštų vyriausybes, valdžias, politikus, kad mus užstotų ir visuose tarptautiniuose forumuose keltų Lietuvos klausimą, parodytų, kad Lietuva kovoja (Nainys B. Svarbiausi išeivijos darbai // Lietuvos aidas. – 1995, rugpj. 5, p.21). Tada Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) pirmininkas supažindino su svarbiausiais PLB uždaviniais: Pasaulio kraštų jaunimo ugdymu lietuvybei; pagalba Lietuvai, ne tik lėšomis, šalpa, bet ir kvalifikuotais spoecialistais, jų patarimais bei spaudimu savo kraštų vyriausybėms; Lietuvos pilietybės grąžinimu išeivijos lietuviams, pataisius Pilietybės įstatymo poskyrius, pripažįstančius pilietybę visiems išeivijos lietuviams, Lietuvos kovų ir kančių istorijos leidyba (B.Nainys. Ten pat).
Keturiolika pirmųjų Lietuvos neprikausomybės metų PLB rėmė Lietuvą materialiai įvairiomis progomis ir įvairiais tikslais: jos atsiųsti specialistai medikai atliko dešimtis sudėtingiausių operacijų nelaimingiems Lietuvos vaikams, gydė lietuviukus Amerikos ligoninėse ir mokė savo profesijos paslapčių Lietuvos medikus. Lietuvos bibliotekų fondus ir paveikslų galerijas papildė tūkstančiais tomų knygų, tarp kurių buvo ir didžiulis sukauptas lietuvių išeivijos kultūrinis paveldas, dailės kūriniais, kurie praturtino mūsų kultūrą, iki šiol remia Lietuvos rezistencijos ir genocido tyrimų centrą, tęsiantį Lietuvos pokario istorijos tyrimus ir kasmet išleidžiantį Lietuvos kovų ir kančių istorijos naujus tomus. (Ona Voverienė. Kad tautos gyvybės medis žaliuotų ir lapotų… // Lietuvos aidas. 2003, liep.10, p.11).
Lietuvos Seimas priėmė Lietuvos pilietybės įstatymo pataisas, pagal kurias Lietuvos piliečiais laikomi visi lietuvių kilmės asmenys, kurių tėvai, seneliai, proseneliai ar vienas iš jų yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu (Bronius Nainys. Prezidente, pasirašyk // Draugas. – 2002, rugs.28, p.3). Tos pataisos pasaulyje išsibarsčiusius lietuvius nudžiugino ir jų nuomonę apie Lietuvos Vyriausybę žymiai pagerino. Tačiau PLB pirmininkui prireikė daugybės Lietuvos valdininkų durų varstymo ir labai daug sugaišti laiko, sprendžiant elementariausius Lietuvai naudingus klausimus. Ir jis net suabejojo: „Ar Lietuva mus supranta, ar suvokia mūsų tikslus išlaikyti gyvą lietuvių tautą už Lietuvos ribų ir kartais milžiniškas pastangas tai pasiekti, aukojant ir laiką, ir sveikatą, ir savo sunkiai uždirbtus pinigus? Nuodugniau ir atviriau išsikalbėjus, kartais kyla tikrai graudokas klausimas, ar Lietuvos gyvenimą vairuojanti dabartinė karta iš viso supranta, kas yra tauta ir ką ji reiškia, ar jau kiekvieną jų yra apėmęs kažkokio abstrakto – pilietinės visuomenės “glumas”, ir dėl tautos išlikimo grumdamiesi mes jiems atrodome kaip kokio seno cirko klounai, iš kurių reikia skubiai paimti viską, ką jie dar gero turi, ir palikti savo likimui. Ar Lietuvai mes svarbūs tik tiek, kiek galim duoti materialinės naudos? Ar čia jau per daug pesimistinė mintis? ( Nainys B. Kultūra – tik duoti ar ir gauti? // XXI amžius. – 1999, spal.20, p. 1,12).
Turėjo praeiti dar keli metai, kad jis galutinai įsitikintų, jog Nepriklausomos Lietuvos valdžia ir visa valdininkija iš tikrųjų nesuvokia, kas tai yra tauta, tautiškumas, lietuviškumas, ir kad didžiausia dabartinės Lietuvos problema yra “išryškėjusi Tautos sampratos stoka ir kosmopolitizmą puoselėjančių įtakingų žmonių nusiteikimas“ (Nainys B. Draugas. -2001, gruod. 12, p.3). Beje, kitame straipsnyje Bronius Nainys jau dejuoja, kad lietuvių Amerikoje daugėja, bet lietuvybės ir Amerikoje mažėja. Niujorko lietuviams jau nebereikia kultūros židinio. Uždarytas, nes stokojo lėšų laikraštis “Darbininkas”. Į užmaršties Letą skęsta lietuvių patriotų Amerikoje vardai. Pakibo jėzuitų nuosavybės, Lietuvių jaunimo centro reikalingumo klausimas, sunkiai verčiasi marijonų laikraštis “Draugas”, JAV Socialinių reikalų tarybos “Seklyčia”, Pasaulio lietuvių centras, Ateitininkų namai Lemonte. O juk toms įstaigoms išlaikyti reikia milijonų. O tie milijonai juk iš pačių lietuvių kišenės, šalia privalomų mokesčių valstybei (B.Nainys. Mūsų lietuviškų metų suvestinė // Draugas- 2001, gruod. 21, p. 5). O trečiabangininkams visa tai nerūpi. Jie atvyko į Ameriką tik pasipinigauti, praturtėti… ir kuo skubiau nutautėti. Jų vaikai jau net nežinos, kas ta Lietuva nei kur ji yra. Paskutiniame straipsnyje, kurį teko man dar skaityti “Ar išliks lietuviai ir Lietuva“ jis rašė: „Tautinė kultūra yra vietinė, kiekvienos tautos savita dvasios išraiška, per šimtmečius subrandinta vertybė, kurios nykimas, tuo labiau naikinimas atima tautai sielą, jos esmę. Tuomet ir pati valstybė, sukurta tautiniu pagrindu, praranda savo prasmę” (Lietuvos aidas. – 2005, spal. 7, p. 9). Su širdgėla jam antrino lietuvis, gyvenantis Lietuvoje, P. Plumpa: “Tad kam buvo dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės kovota, kentėta ir net mirta? Kas davė teisę visa tai sunaikinti? Jeigu dabartiniai politikai neketina dvasinių ir medžiaginių tautos kultūros vertybių iškelti į aukščiausių tikslų viršūnę, tuomet asmenys, atsakingi už tokį elgesį, turėtų būti įvardijami kaip tautos duobkasiai” (Cit. B. Nainio straipsnyje ten pat). Logiška būtų tuo vardu pavadinti dabartinę Lietuvos Vyriausybę ir partiją, sudarančią daugumą Seime, kurie ir taip mažą Lietuvos kultūros biudžetą atėję į valdžią sumažino net 6 milijonais eurų (Ona Voverienė. Kultūra – tautos gyvybės pagrindas // Karštas komentaras. – 2018, lapkr. 23 – gruod. 2, p. 12-13; Kultūra – Lietuvos valstybės podukra // Lietuvos aidas. -2018, gruod 15-21, p. 5; Virvė lietuvių tautai – jau ant kaklo //. Karštas komentaras. – 2018, kovo 30- bal.13, p. 12).
Toks visų nepriklausomos Lietuvos valdžių nusiteikimas ir plėtojęsis politinis, moralinis ir kultūrinis nuvertinimas daugybę Lietuvos žmonių, ypač buvusių politinių kalinių ir tremtinių, atvedė į neviltį; daugelis jų jau išėjo į Amžinybę, palikę būsimų kartų istorikams spręsti uždavinį: Kodėl šie idealistai, nebijoję pasipriešinti despotiškam sovietiniam valdymui, dabar iš kovos ir visuomeninės veiklos pasitraukė? Apsiriboja vien tiktai susitikimais Ariogaloje ir savo laikraščiu “Tremtinys”. Gyvenimas parodė, kad nei tremtiniai, nei politiniai kaliniai jau kovotojais negali būti ir dėl amžiaus. O jų vaikai tik vienas kitas ryžtasi. Kartais pasirodo prošvaisčių, tokių, kaip Rimtautas Marcinkevičius, kuris dar neseniai rašė: “Mano galva tautinio identiteto ir patriotizmo ugdymas yra vienas svarbiausių valstybės uždavinių Tai yra gyvybinės reikšmės Lietuvos išlikimo ir iškilimo reikalas. Jaunimo ir visuomenės auklėjimas turi prasidėti nuo šeimos, į šį darbą įtraukiant bažnyčią, kunigų seminarijas, mokytojus, mokyklas, universitetus, valstybės įstaigas, spaudą ir svarbiausia – Prezidentūrą. Prie pastarosios turi būti įkurta tautinio identiteto ir tautinio patriotizmo ugdymo tarnybos grupė, kuri kurtų idėjas, organizuotų darbus, rūpintųsi spauda, derintų ryšius su apskrityse, miestuose ir parapijose įkurtomis tautinio ugdymo grupėmis. Tokia Prezidentūroje veikianti grupė turėtų stiprinti ryšius, skleisti patriotinę informaciją ir tarp išeivijos lietuvių, padėti trečiosios bei ankstesniųjų bangų emigrantams ir jų vaikams išsaugoti savo identitetą, visokeriopai remti jų mokyklas, organizacijas” (Bronius Nainys. Ten pat). Deja, to meto Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus matė kitokius prioritetus, iš kurių pagrindinis buvo – kaip pasauliui atskleisti Lietuvos įvaizdį, parodyti, kas yra Lietuva. Jo prezidentavimo metu prasidėjo didysis lietuvių, kaip žiurkių iš skęstančio laivo, bėgimas iš Lietuvos į pasaulį ieškoti riebesnės sriubos šaukšto, trupinio aukso. Išbėgo 300 tūkstančių sumankutėjusių, materialiniais zombiais tapusių lietuvių. Dabar tokių – 883 tūkstančiai. Gi Prezidentas Valdas Adamkus jo valdymo metais sakė, kad tame nemato jokios tragedijos. (Bronius Nainys. Ar išliks lietuviai ir Lietuva? // Lietuvos aidas. – 2005, spal. 7, p. 9). Tai buvo jau paskutinis Lietuvos patrioto Broniaus Nainio straipsnis, tarsi testamentinis priesakas visiems lietuviams ir čia, Lietuvoje, ir anapus Atlanto. Po to ilgi metai… aktyviausių Amerikos lietuvių – Marijos Remienės, Reginos Narušienės, Broniaus Nainio nusivylimo dabartine, iki šiol daugiausia komunistų valdoma, Lietuva… ir jų tolėjimas nuo Lietuvos. Ilgimės jų, jų darbų ir jų meilės Tėvynei.
2016 m. gruodžio 20 d. Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas ir ilgametis žurnalo “Pasaulio lietuvis” redaktorius Bronius Nainys mirė Amerikoje. Liko jo mintys ir publikuoti darbai, per kuriuos raudona gija nusidriekia jo svarbiausios idėjos: lietuvių tauta, lietuvybė, nepriklausoma Lietuvos valstybė, o jų kontekste – lietuviškoji išeivija, jos išlikimas, ryšiai su tėvyne, tauta ir valstybė, tautinis ir pilietinis auklėjimas, jaunimo patriotinis ugdymas švietimo sąrangoje, gyvenimo prasmė tarnavime savo tautai ir pan. – širdies nerimas ir viltis ir jo laikų ir nuo jo laikų iki šiol mažai pasikeitusi jo akimis pamatyta nepriklausomos Lietuvos tikrovė: “Ilgai didžiavomės sukilimu prieš raudonąjį okupantą, sakydami, kad juo parodėme pasauliui Lietuvos laisvės troškimą, šiandien kai kam iš to pasaulio sukilėliai – tai žydų žudikai, ir mes nutylam… Per okupaciją kovojom dėl tautos išlikimo, šiais laikais mums sako – toji jūsų tautybė – nacizmas, fašizmas ir Lietuvos vadovai tautinį auklėjimą meta lauk iš mokyklų, įbrukdami į jas pilietiškumu pridengtą, tautybę naikinantį kosmopolitizmą. Meta ir istoriją apie lietuvių tautos genocidą, nes holokauasto istorijai mažai liks vietos…. Už tokias idėjas mums liepia balsuoti šiuose prezidento rinkimuose, ir, žinoma, mes taip padarysim. Mat, tokia pasaulio politika” (B.Nainys. Ten pat).
Patyręs publicistas, Lietuvos patriotas, išmintingas žmogus Bronius Nainys per jo straipsnius ir visą jo kūrybinį palikimą grįžo į Lietuvą savo dvasia. Grįžo jo Žodis. O dabar tik Žodis ir gali pažadinti Tautos dvasią atgimimui: Dievo žodis, Mokytojo žodis, Publicisto žodis. Žodžiai yra sėkla, iš kurios išauga Amžinybės daigai. Per žodį grįžta ir stojasi į dabartinių kovotojų už tautos ir lietuviškos dvasios atgimimo gretą Bronius Nainys, jo žodis, vedantis į Amžinybę ir į Lietuvos didžiųjų istoriją.
Atgal
.jpg)
(1).png)
