VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

09.20.Kryžius prie Gelgaudiškio pokario išminuotojams

Antanas Andrijonas

1944 metų vasarą Antrojo pasaulinio karo mūšiai jau vyko Lietuvoje. Nuo Maskvos ir pavolgio nublokšta vokiečių kariuomenė, įnirtingai priešindamasi, traukėsi į Vakarus. Karinių veiksmų placdarmas Lietuvoje vokiečiams buvo itin svarbus, nes už pasienio ties Šešupe jau buvo Vokietija, kur ir prasidėjo šis pasaulinis karas.

Pačiame vidurvasaryje karo frontas atsirito į Šakių kraštą ir miestelio prie Nemuno–Gelgaudiškio – apylinkes. Tada niekas nesitikėjo, kad kautynių ruožas apsistos ne kur nors prie Kauno ar kitų didesnių miestų, o netoli buvusios Aukštojo Gelgaudiškio dvarvietės, Branduoliškių kaimo, gretimuose Voniškiuose. Net kai kurios Kauno gyventojų šeimos tomis sunkiomis karo dienomis palei Nemuną pasitraukė 40–60 km į panemunės kaimus, tikėdamiesi, kad ten bus saugiau ir ramiau. Tačiau Kauną karo frontas tiesiog peršoko ir apsistojo Voniškių kaime. Vos už poros kilometrų esantys Branduoliškių, Pakalniškių kaimai prie Milkšilio atsidūrė pavojingoje pafrontės zonoje. Frontas ten įstrigo ilgiems trims mėnesiams. Besitraukiančios vokiečių kariuomenės štabai įsikūrė arčiau Gelgaudiškio, Pakalniškių kaimo ūkininko Prano Virbausko sodyboje ir už Šilupės Pečkaičio ūkyje (Ten įsikūrė vadinamieji austrijokai, Vokietijos pusėje kariavyusios Austrijos karinio dalinio štabas).

To laikmečio liudininkai prisiminė, kad, net artimiausio nuo fronto kaimo – Branduoliškių – kulkos beveik nepasiekdavo, nes jį užstojo Aštrauskų šilelis. Tik vakarais virš sodybų į rusų pusę nukaukdavo vokiečių artilerijos sviediniai, paleisti iš haubicų, pastatytų šalia Šilupės prie Daugerdiškių palivarko. Kas vakarą tuo pat laiku. Iš rusų pusės atsako beveik nebūdavo, atkaukdavo tik vienas kitas sviedinys ir sprogdavo tai vienur, tai kitur. Kartą laukuose beganydamas karvutę, Branduoliškių kaimo vaikas išgirdo atkaukiant vienišą sviedinį. Skubiai griuvo į šalia buvusį griovį. Sprogimas. Kažkur netoli Aštrausko sodybos. Vėliau sužinojo, kad tas sviedinys išdraskė vokiečių lauko virtuvę su ruošiama vakariene. Nieko neužmušė ir nesužeidė.

Kai vokiečiai jau rengėsi palikti fronto pozicijas Voniškiuose, Branduoliškių ir Pakalniškių kaimų gyventojus išvarė už Gelgaudiškio, į Maštaičių,Papiškių kaimus, daugeliui šeimų teko gyventi po atviru dangumi, Nemuno šlaitų miškeliuose. Tik praūžus frontui Kidulių, Sudargo link, žmonės vėl grįžo į savo kaimus.

Pokario metais tvyrojo minų laukai

Branduoliškiai buvo nuniokoti, liko be langų. Daug kur ir be durų. Bet laimė, nesupleškinti kaip Voniškiai. Tik minų prismaigstytomis pakelėmis, nuo kurių vėliau žuvo ne vienas kaimietis ir jų vaikai. Ties Pakalniškių kaimu visa pašilė buvo ištisai užminuota. Išminavimo darbo ėmėsi Antanas Vaivada, tuo metu apsigyvenęs pasodoje prie Milkšilio, su frontu į Vakarus pasitraukusio girininko Vanagaičio sodyboje. Iš minų išimtus sprogdiklius A. Vaivada panaudodavo „žvejybai“ Nemune – kartais sekmadieniais jis patraukdavo prie Nemuno žuvų sprogdinti. Nors už tai grėsė kalėjimas, bet jis vistiek eidavo. Paskui jį prie Nemuno nubėgdavo ir aplinkinių kaimų vaikai. Atokiau nuvaryti, jie įsistebeilinę žiūrėdavo, kaip A. Vaivada įsuka sprogdiklį į tokį kaip muilo gabalas sprogalą ir jį sviedžia į Nemuną. Kai užtaisas sprogdavo, iškildavo vandens stulpas. Tada visi puldavo prie upės, kur vandenyje išverstais į viršų pilvais plaukė žuvys. Iki juosmens įsibridę į vandenį visi gaudė tas žuveles. Kas su kokiu karklu, kas su šatra ar net grėbliu prigraibydavo jų vakarienei.

Prie kryžiaus Pakalniškių kaime šalia Gelgaudiškio žuvusiam karo išminuotojui Kaziui Prakapui ir jo likimo draugams atminti (autorius – medžio meistras Raimundas Uždravis)

Kazys ir Salomėja Prakapai su dukra Irena, apie 1943 m.

Renginio dalyviai (iš kairės): 1945 m. įvykių liudininkas Vytautas Pališkis, karo išminuotojo Kazio Prakapo duktė Irena Čereškienė, medžio meistras Raimundas Uždravis, Pakalniškių k. gyventojas Vitas Virbauskas

Kryžių žuvusiems karo išminuotojams pašventino kun. Ričardas Doveika

Atsitraukimui iš Voniškių kaimo vokiečiai ruošėsi iš anksto. Jie buvo įsitikinę, kad didelės sovietų kariuomenės pajėgos veršis panemune link jau netoli esančios Vokietijos sienos. Į pafrontės zoną atgabenta tūkstančiai minų užtaisų. Ištisos jų rietuvės (vietiniai gyventojai sako – štabeliai) gulėjo jau už Gelgelgaudiškio į Rytus – pašilėje prie Švigždės (apatinė Pakalniškių k. dalis), prie Šilupės tilto, kryžkelėje prie Milkšilio Pakalniškiuose, kur apie 1937 metus kaimo ūkininkas Jonas Sabas buvo pastatęs kryžių. Ši sankryža strategiškai buvo labai svarbi – joje kirtosi penki keliai, ūkininkų laukai pamiškėje galėjo atverti plačią erdvę tankams. Užminuoti šias rusų puolimui patogias erdves buvo tiesiog būtina – tai lėtino puolimo spartą, kariuomenės gyvajai jėgai ir technikai kėlė nuolatinį pavojų. Todėl minų sprogimai tose apylinkėse griaudėjo dar ne vieną dešimtmetį po karo.

Nusiritus frontui į Vakarus, Gelgaudiškio apylinkių kaimuose prasidėjo jaunų vyrų gaudynės į sovietinę kariuomenę. Vos mėnesį apmokytus juos permesdavo į aršių mūšių vietas Europoje, arčiau Berlyno. Alternatyva tarnybai fronte buvo darbas sovietinių karinių dalinių išminuotojų būriuose, kurie liko užfrontėje. Tokie išminuotojų būriai veikė ir Gelgaudiškio apylinkėse. Į juos surinktus kaimų vaikinus išminavimo darbo mokė sovietiniai karo specialistai. Šis pavojingas darbas dažnam neįgusiam išminuotojui baigdavosi žūtim nuo minų gimtųjų kaimų laukuose ir pamiškėse. Viena tokių tragedijų įvyko 1945 metų vasario 26 dieną. Tą dieną kelių sankryžoje prie J. Sabo kryžiaus prieštankinės minos sprogimo metu žuvo keturi lietuviai išminuotojai ir sovietinės kariuomenės instruktorius. Vienam lietuviui šminuotojui mirties pavyko išvengti – jis buvo paėjęs tolyn nuo grupės, atsidūręs už medžių.

Prieš karą, karo metais ir beveik du dešimtmečius po karo ūkininko J. Sabo sodyboje veikė pradžios mokykla. Tragedijos kelių sankryžoje prie kryžiaus dieną nuo pat ryto ten vyko pamokos, mokytojavo Vladas Lazdauskas. Per pertrauką, kaip visada, vaikai išbėgo į kiemą, lakstė po sodą, svaidėsi sniego gniūžtėmis. Staiga iš pamiškės atsklido sprogimo garsas. Netrukus suskambėjo skambutis, skelbiantis, kad pertrauka baigėsi. Vaikai susirinko į klasę. Mokytojas ilgai nesirodė. Gal po pusvalandžio jis įžengė į klasę ir paklausė: „Ar girdėjote sprogimą?“ Vaikai patvirtino, kad girdėjo. Tada mokytojas pridūrė: „Ten pamiškėje sprogo prieštankinė mina, žuvo 4 žmonės...“

Vytautas Pališkis (g. 1932 m.) buvo vienas tos klasės mokinių, gyveno Branduoliškių kaime. Jis prisiminė, kad po kelių dienų su klasės draugu Vytu Puidoku ėjo pro kelių sankryžą ties J. Sabo kryžium, kur įvyko sprogimas ir matė tą tragedijos vietą – abiejose kelio pusėse dar plaikstėsi žuvusių žmonių rūbų skiautės.

Tėvo atminimo įamžinimu pasirūpino duktė

Iš pasakojimų aiškėja, kad tą dieną sankryžos teritorijoje išminavimo darbus vykdė dar tik pradedančiųjų išminuotojų grupė. Tikėtina, kad prieštankinė mina sprogo kariuomenės instruktoriaus rankose (jo kūnas buvo labiausiai sužalotas), žuvo visi arčiau jo buvę išminuotojai.

Apie šią tragediją pokario sovietinė spauda nerašė, abejotina, ar kokie nors dokumentai išlikę Lietuvos archyvuose. Žinoma, kad Gelgaudiškio kapinėse palaidotos dvi šios tragedijos aukos – Kazys Prakapas (1910–1945) ir Pranas Špeirokas (1915–1945). Šiomis dienomis gelgaudiškietis kraštotyrininkas Antanas Bajerčius išsiaiškino, kad trečioji auka buvo Antanas Gudaitis.

Praėjusį penktadienį (rugsėjo 13 d.) Pakalniškių kaime prie Gelgaudiškio, kelių sankryžoje, kur stovėjo ir nuo laiko sunyko ūkininko J. Sabo statytas kryžius, iškilo naujas. Jis pastatytas toje pačioje pakelės kalvelėje ant laukų akmens. Lentelėje ant kryžiaus iškalta: „1945.02. 26. Žuvusiam Kaziui Prakapui ir jo likimo draugams atminti“. Kryžiaus autorius – medžio meistras Raimundas Uždravis. Šio atminties ženklo pokario išminuotojams iniciatorė ir fundatorė – K. Prakapo duktė Irena Čereškienė. Paminklą pašventino vilnietis kun. Ričardas Doveika. Statybos ir atminties įamžinimo darbuose talkino Saulius Pališkis, Benas Jakas, Vitas Virbauskas, Antanas Bajerčius. Penktadienio ryte Gelgaudiškio Šv. Kryžiaus išaukštinimo bažnyčioje įvyko šv. Mišios, kurias aukojo svečiai iš Vilniaus kun. Ričardas Doveika ir Justinas Aleknavičius. Bažnyčioje susirinko Gelgaudiškio bendruomenės atstovai, aplinkinių kaimų gyventojai. Kryžiaus šventinimo vietoje juos pasitiko pakalniškiečiai ir branduoliškiečiai. Dalyvavo ir prisiminimais pasidalijo Pakalniškių kaime gyvenantis tų 1945 metų įvykių liudininkas V. Pališkis.

Atgal