ISTORIJA
09.13. Vydūniečiai apie genialųjį Vydūną. Pabaiga
Dr. Algirdas Matulevičius
Rašytoją Detmolde nuolat lankė E. Simonaitis. Persišaldęs Vydūnas susirgo gripu. Liga komplikavosi į plaučių uždegimą, temperatūra pakilo iki 41 laipsnio. Lietuvių tautos garbė ir sąžinė pas Visatos Kūrėją, kuriuo rėmėsi gyvenime ir kūryboje, nukeliavo 1953 m. vasario 20 d. pavakare.
Mane, kaip istoriką ir enciklopedistą (tas būtina ir ekonomistams, statistikams, sociologams), žavi aptariamame fundamentaliame veikale pateikti iškilių asmenybių veiklos palyginimai: Vydūno su Zauerveinu, su Martynu Jankumi, su dr. Jonu Basanavičiumi. Jurgis Zauerveinas (Georg Sauerwein) buvo vokietis poliglotas, ypač nusipelnęs lietuvybei. Lietuvių kalba jam buvusi viena iš gražiausių pasaulyje, artima sanskritui. Jis drąsiai gynė lietuvininkų teises. J. Zauerveinas buvo vienas iš lietuviškojo kultūrinio sąjūdžio pradininkų, Vydūnas - jo tęsėjas ir baigėjas. 1885 m. Aušros 12-tame numeryje perskaitęs J. Zauerveino baladę Macilenas ir Gražina, Vydūnas pajuto, koks gražus yra poetinis lietuviškas žodis. Evangelikų tikėjimas reikalauja su Dievu bendrauti žmonių gimtąja kalba. Abiejų tikslas buvo išsaugoti Mažojoje Lietuvoje lietuvybę remiantis ne politinėmis, o moralinėmis ir religinėmis nuostatomis. J. Zauerveinas Prūsijos karalystės valdžiai siūlė švietimo priemones lietuvininkų germanizacijai sustabdyti.
Jurgis Zauerveinas
Maždaug prieš 35 metus gavau J. Basanavičiaus parašytos J. Zauerveino biografijos kopiją. Labai intensyviai rengdamas įvairias enciklopedijas ir monografijas (vyr. mokslinis redaktorius, recenzentas, konsultantas), neturėjau laiko parašyti išsamų straipsnį, o ilgainiui pamiršau, kad turiu tokį vertingą tekstą.
Vydūną ir M. Jankų pirmiausia sieja 1885 m. Tilžėje įkurta patriotinė lietuvininkų draugija Birutė, kurios pastarasis buvo vienas iš steigėjų, pirmininkų (1889-1892), itin aktyvus veikėjas. Birutininkų veikla nulėmė Vydūno kūrybinę ateitį. Per Antrąjį pasaulinį karą jis baigė rašyti Mažosios Lietuvos tautinio atgimimo istoriją, kurios mašinraštis, deja, žuvo. Abu lietuvybės ąžuolus suartino ir knygų leidyba: Bitėnuose M. Jankaus spaustuvėje 1902 m. ir 1904 m. išleistos pirmosios Vydūno knygos Bendraitė irSenutė (trumpa Lietuvos istorija). Bitėnuose ir ant šventojo Rambyno jiedu susitikdavo per lietuviškas šventes, ypač per Jonines. Ilgainiui M. Jankus tapo mažlietuvių ir didlietuvių susitikimų organizatoriumi, tarytum Rambyno vaidila, tituluojamas Mažosios Lietuvos patriarchu. Tokio titulo tikrai vertas ir Vydūnas (gal nuo šiol ir jį vadinsime patriarchu). Bičiuliški jų santykiai matyti iš Vydūno laiškų M. Jankui. V. Bagdonavičius atkreipia dėmesį tai, kad jų veikimo būdai, taktika skyrėsi. M. Jankus tautinėje veikloje buvo radikalesnis, kovingesnis, ryžtingas ir drąsus politikas. Vydūnas žymiai nuosaikesnis kultūrininkas, didžiausią dėmesį skyręs tautiečių dvasinei kultūrai ugdyti, jų tautinei savimonei ir savigarbai stiprinti<...>. M.Jankaus, kaipMažosios Lietuvos patriarcho, fenomeną sudaro jo energingo veikimo visuma.
Martynas Jankus. jankausmuziejus.lt nuotr.
Galima palyginti XX a. pabaigos - XXI a. pradžios Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio asmenybes, jų veikimo taktiką, programas Lietuvos nepriklausomybei iškovoti. Sovietinio okupacinio režimo Lietuvoje sąlygomis, suprantama, jų pasaulėžiūra, užimamos krašte pareigos buvo visiškai skirtingi. Kaip ir charakteriai, mokslo šakos, išsilavinimas, giminės kilmingumas. XX a. devintajame dešimtmetyje Lietuvoje plačiai prasidėjus tautiniam atgimimui, antisovietinę kovą pradėjus Lietuvos laisvės lygai, vėliau nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos reikalaujant ir masiniam tautos Sąjūdžiui, A. Brazauskas siūlė veikti žingsnis po žingsnio. Nepriklausoma Lietuva esą gali tapti tik ekonomiškai sustiprėjusi. Iš pradžių ekonominis savarankiškumas, tik vėliau suverenitetas. Toks nusistatymas naivus ir klaidingas. Iš pradžių taktika žingsnis po žingsnio galbūt buvo pagrįsta (Vydūno pasyvaus pasipriešinimo teorija, kultūringo, religingo žmogaus ugdymas). Vėliau, visai tautai sukilus (Baltijos kelias, daugiatūkstantiniai mitingai visoje šalyje, radikalių laisvės rezoliucijų, memorandumų priėmimas, slaptųjų dokumentų skelbimas), visiškai pasitvirtino Sąjūdžio pirmininko V. Landsbergio, kitų veikėjų siūloma neginkluotos taikios kovos taktika ir strategija (M. Jankaus kovos kelias). Lietuvos laisvė iškovota dėka V. Landsbergio ir jo bendražygių išmintingos ryžtingos politikos. 1990 m. kovo 11 dieną Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos paskelbta nepriklausomybė ir atsiskyrimas nuo SSRS - šis aktas buvo atliktas labai laiku: tuoj pat SSRS Aukščiausioji taryba, pažeidusi Konstituciją, priėmė įstatymą, kad jokia sąjunginė respublika neturi teisės išstoti iš SSRS. Laiku suspėjome! LKP CK pirmojo sekretoriaus A. Brazausko veiksmais Lietuva nebūtų, anot Biblijos, išėjusi iš Egipto vergijos (kaip tą padarė sumani, protinga izraelitų žydų tauta). Taigi, taktika, kovos veiksmai priklauso nuo realios politinės situacijos tam tikru laikotarpiu. Tai patvirtino XX a. pabaigos – XXI a. pradžios istorija.
Vydūno ir dr. J. Basanavičiaus ryšius išsamiausiai aprašė rašytojas, žurnalistas, žymus biografas lietuvių literatūroje Aleksandras Merkelis. J. Basanavičius pirmą kartą Mažojoje Lietuvoje lankėsi 1898 metais, atvykęs iš Varnos (Bulgarija). Tada susitiko su J. Zauerveinu (jiedu susibičiuliavo), Dovu Zauniumi, Jurgiu Lapinu, Marta Raišukyte, Viliumi Storostu. Pastarajam, anot A. Merkelio, savo išvaizda J. Basanavičius atrodė kaip koks kunigaikštis, kaip atgimstančios tautos [didlietuvių]A.M. žmogaus idealas. M. Raišukytę aušrininkų ideologas paskatino austi lietuviškas juostas, dalyvauti tautodailės parodose, netgi tarptautinėse. 1905 m. J. Basanavičius, grįždamas iš Vokietijos į Lietuvą, antrą kartą apsilankė Tilžėje, parsivežė iš Gronau miesto apylinkėse gyvenusio j. Zauerveino seserėno šio lietuvybės gynėjo rankraščius. Juos paliko pas M. Raišukytę. J. Basanavičiaus prašoma M. Raišukytė nurašė Mažosios Lietuvos spaudoje skelbtus ir neskelbtus J. Zauerveino poezijos kūrinius. Vėliau Vilniuje jis parašė vertingą studiją Medega d-ro Jurgio Sauerveino biografijai (rankraštis išspausdintas 2001 m. Vilniuje). J. Basanavičiaus skatinama M. Raišukytė dar labiau rūpinosi Vydūno raštų tvarkymu. Pasak A. Merkelio, J. Basanavičius, V. Kudirka ir Vydūnas – žymiausi tautinio lietuvių atgimimo veikėjai.. J. Basanavičius su Vydūnu kūrybingai bendravo laiškais, o 1911 m. Tilžėje vėl pasimatė. Tada iš M. Raišukytės jis paėmė 1905 m paliktus J. Zauerveino rankraščius. Vydūnas su J. Basanavičiumi bendravo ir 1908- 1912 metais Vilniuje per Lietuvių mokslo draugijos sesijas. 1920 m. jiedu susitiko Kaune Rotušės aikštėje prieš Steigiamojo seimo atidarymą . Anot A. Merkelio, J. Basanavičius pakėlęs skrybėlę, taręs: Lietuvos patriarchas sveikina Lietuvos pranašą ! Salėje abu genijus Seimo nariai sutiko aistringomis ovacijomis. Knygos autoriai įdėjo Lietuvių mokslo draugijos 1912 m. suvažiavimo dalyvių nuotrauką, kurioje yra J. Basanavičius, Gabrielius Landsbergis –Žemkalnis ir kiti ryškiausieji to meto veikėjai. Sveikindamas J. Basanavičių 70-mečio proga Vydūnas iškėlė didžiulius jo nuopelnus lietuvių tautos atgimimui. O jau 1930 m. lankydamasis Vilniuje, padėjo gėlių Rasose ant savo bičiulio, mirusio 1927 m. vasario 16 d., kapo.
dr. Vaclovas Bagdonavičius pristato monografiją „Vydūnas“ Dusetų K. Būgos bibliotekoje. V. Visockienės nuotr.
Žymus vydūnistas V. Bagdonavičius, pabrėždamas, kad Vydūno filosofija pagrįsta senovės Rytų išmintimi, daro šiandienai ypač svarbią įspėjančią išvadą: Likimas – tai ir yra visumos kūrybos galia, nenumaldoma evoliucijos dvasinės pažangos jėga, baudžianti tuos, kas nepaiso jos nustatytų dėsnių. Ne politinės jėgos, o visumos kūrybos vyksmas esąs pagrindinis tautų likimo teisėjas. Mąstytojas tikėjo, jog lietuvių tautai likimas klostysis palankiai, nes ji įrodžiusi savo gyvybingumą ir vertingumą.
Monografijoje Vydūnas A.Martišiūtės-Linartienės parodytas ir kaip originalus rašytojas dramaturgas, iki šiol mūsų literatūroje nepralenktas filosofinės dramos ir modernaus teatro kūrėjas, vertas užimti reikšmingą vietą europinės dramaturgijos kontekste. Šios srities jo palikimą sudaro per 40 kūrinių (žinomos 31 įvairaus žanro publikuotos pjesės: tragedijos, dramos, misterijos, komedijos, „pasakiški vaidinimai“ ir 11 nepublikuotų dramų). Dramos monografijoje pristatomos žanriniu aspektu: klasikinės komedijos ir modernios dramos, kurias sieja ritualo principai, leidžiantys Vydūno dramas, misteriją, tragedijas apibrėžti ritualinės dramos sąvoka. Aptariant modernios formos kūrinius, išskiriamos dramos, kuriose Vydūnas interpretuoja istoriją (Probočių šešėliai, Mūsų laimėjimas“, Amžina ugnis), tautosaką(Pasiilgimas veldėtojo, Ragana, Likimo bangos), savojo meto realijas. Vydūno dramos formos ir turinio eksperimentai susiejami su XX a. moderniojo meno krypties – ekspresionizmo – dramos poetika (Jūsų varpai, Pasaulio gaisras).
Vydūnas dramaturgijoje siekė įkūnyti savąją lietuviško repertuaro ir tautinio teatro viziją. Monografijos skyriaus apie dramaturgiją autorė A. Martišiūtė-Linartienė atskleidė, kuo Vydūno teatro vizija yra savita, kas jai yra būdinga, kas kyla iš savosios aplinkos, todėl gilinamasi į kultūrinį Mažosios Lietuvos kontekstą. Literatūrologė taip pat aptarė gausią Vydūno dramaturgijos recepcijos medžiagą, išsiaiškino, kokius savitus Vydūno dramaturgijos bruožus išryškino XX a. tyrinėtojai: Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas, Jonas Lankutis, Rimvydas Šilbajoris, Audronė Barūnaitė-Willeke, Vaclovas Bagdonavičius, Regimantas Tamošaitis, Šarūnė Trinkūnaitė ir kiti. Monografijoje taip pat nustatytos Vydūno dramaturgijos sąsajos su Vokietijoje ir Europoje vykusiais dramos ir teatro meno modernėjimo pokyčiais, išryškinamos vokiečių ekspresionizmo dramos ir Vydūno kūrinių paralelės dramų turinyje ir formoje.
Monografijoje konstatuojama, kad Vydūno teatro projektas nebuvo realizuotas profesionaliame Lietuvos teatre, o lietuvių nacionalinio teatro raida nebuvo esmingiau pakreipta tokia linkme, kokią savo kūriniais ir teoriniais teiginiais nubrėžė Vydūnas. Analizuojant Vydūno tekstus apie teatrą ir teatrui, dramų scenines nuorodas, monografijoje ieškota atsakymų į klausimą – kokį teatrą įsivaizdavo ir Nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai siūlė Vydūnas? Monografijoje atliktas Vydūno dramaturgijos ir teatro vizijos sukonkretinimas yra reikalingas siekiant pažinti istoriją – XX a. pirmosios pusės lietuvių literatūros, teatro, estetikos procesus. Kita vertus, XXI amžiaus distancija siūlo atverti Vydūno kūrybos – daugiareikšmės, mįslingos, paslaptingos – naujas reikšmes.
Baigdamas monografijos Vydūnas apžvalgą, noriu pasakyti, kad tekstuose yra nemažai pasikartojimų. Matyt, dėl to, kad čia autorių įdėtos studijos, straipsniai rašyti labai skirtingu laiku, skelbti skirtinguose leidiniuose. Kas skaitys šią didžiule meile aprašomam herojui spinduliuojančią knygą, tas pajus moraliai apsivalęs sielą, patirs didelį džiaugsmą, supras protėvių išmintį, žmoniškumo gėrį, pabuvos Visatos toliuose ir arčiau Dievo Kūrėjo. Dings demonai, kurie pastaraisiais metais žmoniją veda į pražūtį. Išminties, tiesos, gerovės keliu mus veda Vydūnas. Perskaityti tą šių laikų Bibliją, ją plačiau apžvelgti šiuo rašiniu buvo kone tas pats kas įkopti į aukščiausią pasaulyje viršukalnę – Everestą. O nuo jos, nuo vienuolių budistų šventyklų atsiveria daugybė paslapčių. Supranti, kad svarbiausia būti geru, kilniu, taikiu žmogumi. Pajunti kosmoso galių veikimą ir kad Dievas yra tavyje, tavo sieloje. Kokia palaima!
Baigdamas rašinį, pacituosiu mūsų laikų buvusio Vokietijos ambasadoriaus Lietuvoje Mattiaso Mülmenstädto mintį: Vydūnas buvo geriausias tiltų tarp abiejų kultūrų statytojas, kurio poveikis mūsų santykiams tebėra ir šiandien ypač ryškus.
Taigi, vydūnizmas – mūsų epochos išskirtinis reiškinys, spindulys begalinėje šviesoje. Visata – begalinė! Vydūnas mums padeda ją pažinti ir džiaugtis gyvenimu.
Atgal
.jpg)
