VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

09.07. Vydūniečiai apie genialųjį Vydūną

Tęsinys

Dr. Algirdas Matulevičius

1918 m. atsikuriant nepriklausomai Lietuvos valstybei, Vydūnas rašo laiškus jos valdžiai, straipsnius į spaudą. 1918 m balandžio 10 d. laiške iš Tilžės Lietuvos Tarybos pirmininkui Antanui Smetonai tarp palinkėjimų ir patarimų dėl ateities jis pranašauja: Lietuva yra šalis, kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato. Todėl ir galima Lietuvos ateitimi tikėti. Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui(Lietuvos aidas, 1918 m. balandžio 19 d.).

Išėjęs iš kalėjimo, Mąstytojas 1940 m. baigė rašyti autobiografinį pasakojimą apie patirtus išgyvenimus – knygą Kalėjimas – laisvėjimas (išspausdinta 1947 m. Detmolde, Vokietijoje). Apie pasaulio didžiąsias religijas, jų šventraščiuose išsakytas tiesas parašė veikalą Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuose padavimuose, šventraščiuose ir šventuose žymženkliuose. 1941 m. pavasarį knyga išspausdinta prestižinėje O. von Mauderodės spaustuvėje, tačiau lieka sandėlyje – dėl autoriaus politinio nepatikimumo uždrausta platinti. Nepaisydamas pavojų, spaustuvės savininkas paslapčia teikė autoriui 14 egzempliorių. V. Bagdonavičius nustatė, kad tai buvo paskutinė Tilžėje išleista ir Rūtos bendrovės ženklu pažymėta knyga. Itin talentingas mokslininkas ir rašytojas, išmokęs keletą užsienio kalbų, Vydūnas iš sanskrito į lietuvių kalbą išvertė senovės indų filosofinę poemą (atitinkančią jo teosofiją) Bhagavadgytą (išleista 1947 m. Detmolde).

Lietuvos Respublikos Prezidentūros rūmai, Kaunas, 1921 m., LCVA, 0-011177 | virtualios-parodos.archyvai.lt nuotr.

Pabėgėlio knygelė, išduota Vydūnui 1949 m. Detmolde (Vokietija). KU bibliotekos nuotr.

Vydūno nuotrauka iš „Lietuvos albumo“ (Kaunas, 1921). KU bibliotekos nuotr.

Karo metais (1939--1945), kaip įžvelgia V.Bagdonavičius, darbingumą ir kūno žvalumą išlaikyti Vydūnui padėjo daugelį metų praktikuojamas sveikas jogos principais grįstas gyvenimo būdas, vegetariška mityba, dvasinis susitelkimas, meditacijos.

Dar didesnė Vydūnui ir jo tėvynainiams nelaimė – SSRS raudonosios armijos įsiveržimas į Rytų Prūsiją (pirmiausia į Mažąją Lietuvą) ir vykdomas civilių gyventojų genocidas. Visi – nuo vaikų iki senelių laikomi fašistais. Ir nuo tų fašistų- nacių nukentėję lietuvininkai. 1944 m. spalio 2 d. antifašistas Vydūnas, pasiėmęs brangiausią turtą – rankraščius, kelis neleistos platinti paskutinės knygos egzempliorius, paliko liepsnojančią Tilžę ir traukiniu išvažiavo Karaliaučiaus link. Taip prasidėjo su keliais ilgesniais apsistojimais, beveik dvejus metus truksianti kelionė į Vokietijos gilumą, kol apsistota Lipės kunigaikštystės sostinėje Detmolde. Nepaisant Vydūno, Martyno Jankaus, Erdmono Simonaičio, Jono Vanagaičio, Valterio Kristupo Banaičio ir kitų lietuvybės didžiavyrių antinacinės-antihitlerinės veiklos, sovietų enkavedistų būtų buvę sušaudyti. Juos išgelbėjo jų pačių kritikuoti ir smerkti Vokietijos pareigūnai. Ilga kelionė labai išvargino ligotą Vydūną, jam teko patirti sunkiausias savo gyvenime kančias, baisumus, mirties atvejį, badą, smurtą, nuolatinius bombardavimus. Apie tai jis rašo 1946 m. lapkritį iš Detmoldo laiško forma atsiminimuose. Naujakuršių (vok. Neukuhren, Semba) uoste prie Baltijos lipdamas į laivą, įkrito į jūrą ir vos nenuskendo; išgelbėjo vokiečių jūreiviai. Iš Piliavos (Pillau) uosto-tvirtovės kitu garlaiviu plaukė Baltija tolyn. Vėliau važiavo traukiniu per Pomeraniją (Pamarys, Vakarų Prūsija). Čia pamatė rusų kareivių azijietišką žiaurumą, moterų bei mergaičių prievartavimus. Jau Piliavoje jūreiviai pasisavino Vydūno kailinius, pirštines, žieminę kepurę; žiemą liko tik su švarku. Kitur vėl apiplėšdavo. Šiltai aprengdavo pakelyje sutikti lietuviai, vokiečiai. Tačiau blogiausia buvo tai, kad iš manęs atėmė ir paskutinį plunksnakotį – brangiausią turtą. 1946 m. gegužės pradžioje Pomeranijoje jį užpuolė, apiplėšė, žiauriai sumušė, spardė maždaug 8 lenkai. Egzekucija vyko kapinėse, kur aš neva buvau užkasęs to vokiečio pinigus <...>. Visas mano kūnas buvo pilnas mėlynių. Dingo klausa, kairiąją akį lyg aptraukė migla. <...> Taip šeimininkavo demonai. Kankinys tapo visišku ligoniu. Tačiau aplink mane visada taip pat būdavo žmonių – vokiečių, lietuvių, rusų, taip pat ir lenkų – kuriuose buvo galima pastebėti Amžinojo Gėrio atspindį. Demonai pasitraukė. 1946m. nuo liepos 19 iki rugpjūčio 4 dienos jam teko vargti Štetino (Sttetin) stovykloje: prastas maistas, miegodavo ant šaltų cementinių grindų. Iš plaučių pylėsi kraujas. Grėsė mirtis. Iš Štetino kelionė tęsėsi perpildytame tvankiame vagone. Laimė, vokietis gydytojas ligonį pristatė į anapus Baltijos esantį uostamiestį Liubeką (Lübeck). Ligoninėje, rūpestingai slaugomas, išbuvo iki 1946 m. rugsėjo 4 dienos. Ligonį pradėjo lankyti lietuvių veikėjai emigrantai. Rugsėjo 4 d. Vydūnas atvyko į Vestfalijos miestą Detmoldą. Ir čia ramiai gyvena ir kuria iki mirties 1953 m. vasario 20 d. Name, kuriame iš pradžių apsigyveno, Vydūno draugijos, miesto savivaldybės bei vietos evangelikų vadovybės rūpesčiu 2013 m. gegužės 10 dieną buvo atidengti atminimo lenta ir paminklinis biustas.

 Gyvenimas Detmolde (britų okupacinėje Vokietijos zonoje) buvo kūrybingas. Įvairiuose miestuose lietuviams tremtiniams Vydūnas sakė patriotines kalbas, lankėsi lietuvių gimnazijose, skautų susibūrimuose. Savo garbės nariu jį išrinko Lietuvių rašytojų tremtinių draugija, Mažosios Lietuvos Taryba, Lietuvių žurnalistų sąjunga, Baltijos universiteto Pinneberge lietuviai studentai ateitininkai ir kitos organizacijos. 1950 m. Berlyne mirė ligotos jo seserys. Truputį jaunesnis brolis atsidūrė Sovietų zonoje Erfurte. Vydūnas atsigavo: Ateina į namus mane pasveikinti ir mokslininkai, kunigai ir valdininkai. Nacizmo laikotarpiu Tilžėje vokiečiai mąstytoją smerkė, o Detmolde buvę tilžiškiai mane pasitinka labai širdingai ir su pagerbimu <...> net aukšti valdininkai. Tai jam teikė kūrybinės energijos, džiaugsmo. Žymaus Mažosios Lietuvos kovotojo Erdmono Simonaičio prašomas parašė studiją apie K. Donelaitį Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1770 metus, kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis ( 1947 m. vokiškai, 1948 m. lietuviškai). Skautai leido Vydūno knygas, tarp jų Tauresnio žmoniškumo užtekėjimas: kada karų nebebus (1948).

Gaila, kad dalis kūrybos žuvo per karą, patyrus Golgotos žiaurumus traukiantis į Vakarus. Tai – iš Tilžės kelionėn pasiimti veikalo Žmonijos sąmoningumas... 7 egzemplioriai, svarbus rankraštis 50 metų tautinių Prūsų lietuvių draugijų gyvenimo ( apie 300 mašinraščio puslapių). Liko neskelbta daug Vydūno vokiškai parašytų studijų, straipsnių, kurių dauguma iš Vokietijos, JAV (ypač čikagiečio Broniaus Kviklio lituanistikos archyvo, kuriame yra ir Vydūno rankraštynas) perduota Lietuvai; autorinių rankraščių perdavė Vydūno bičiulis Humboldtų universiteto profesorius V. Falkenhanas.Pavyzdžiui, Didysis dabartinės žmonijos patirties klausimas, svars­tant kosminiu požiūriu, Religija per žmonijos istorijos tūkstantmečius ( abu rašyti 1945 m.),Suvaržytas ir nuskaidrin­tas sąmoningas žmoniškumas, Žmogaus gyvenimas ir išgyvenimai jo amžiaus ir istorijos tarpsniuose (abu rašyti Detmolde 1949 ir 1950 metais) . V. Bagdonavičius pastebi, jog Vydūnas daro optimistinę išvadą: galutinis rezultatas net ir po didžiausio pralaimėjimo būna laimėjimas. Tiktai laimi ne kuri nors kariaujančioji pusė, o ky­lantis žmoniškumas, kurį likimui kartais tenka skaidrinti didelė­mis kančiomis. Šioje išvadoje – paties Vydūno dvasinė patirtis. Kaip ir Senojo Testamento Jobas, praėjęs skaudžiausius išbandy­mus, jis ne tik nepalūžo, bet dar labiau dvasiškai sutvirtėjo ir tuo apvainikavo savo ilgą, sunkų, bet taurų gyvenimą.

Atgal