VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

08.24. Vydūniečiai apie genialųjį Vydūną. Tęsinys

Dr. Algirdas Matulevičius

Vydūno laimė, kad 1891 m. susituokė su pedagogo, istoriko, kraštotyrininko Alberto Fiulhazės (Fülhaase) artima giminaite (galbūt dukra) Klara. Kaip įžvalgiai rašo V. Bagdonavičius, dėka jos didžiulio pasiaukojimo ( vyras nuo gimimo stipriai sirgo džiova, tapo vegetaru, užsiėmė jogos pratimais) tebuvo įmanoma atsirasti pačiam Vydūno fenomenui. Negalima nesutikti su mąstytojo biografu Saliu Šemeriu, teigusiu, kad ji buvo jo likimas, dar daugiau ji buvo jo gyvenimo skatintoja. Geroji Klara visiškai prisitaikė prie jo gyvenimo būdo, prie jo psichiškų ir fiziškų veikimo sąlygų. Graudžiu ir pasiaukojamu būdu ji rūpinosi jo gerove – viskas jam, sau nieko!. (...), kad be šios moteriškės tiesiog nebūtų galėję viso to būti, ką jis iš savo dvasios turtų padovanojo pasauliui. Ir šių laikų dauguma vyrų tokios žmonos baltai pavydėtų. Prisimintina, kad Vydūno sielos draugė, kultūrinio veikimo bendražygė. jo rankraščių bei kūrybos tvarkytoja Tilžėje buvo Marta Raišukytė. Filosofas V. Bagdonavičius apibendrina: Įveikdamas sunkią ligą, o ne jai pasiduodamas, jaunas Tilžės mokytojas tapo sveikos ir harmoningos gyvensenos apaštalu, optimistinę pasaulėjautą ugdančiu mąstytoju ir kūrėju, pateikusiu tautai įtaigią sveikatos filosofiją, tapusią viena iš reikšmingiausių jo kūrybinio palikimo dalių. Sekdamas žymiais vokiečių teosofais, Vydūnas Tilžėje įsteigė teosofų draugijos skyrių ir jam 1902-1935 m. vadovavo. Norėdamas pasitarnauti gilesniam gyvasties pažinimui, t.y.savo kraštiečių dvasinės kultūros kėlimui, religingumo stiprinimui, daugelyje Mažosios Lietuvos vietovių lietuvių ir vokiečių kalbomis skaito paskaitas, rašo į laikraščius.

Dail. H. Hoepner Fidus, Vydūnas, prof. V. Falkenhanas. Karaliaučius, 1935 m.

Vydūnas repetuoja su choru. 1930 m. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus. epaveldas.lt

Pirmojo pasaulinio karo metais rašyti apie lietuvių tautos politinę ateitį Vydūnas vengė, tą jis pats prisipažino, tačiau stengėsi kelti mūsų tautos esimą tautų sąmonę. Tautos būtis galiausiai priklauso ne nuo vienokių ar kitokių norų, o nuo pačios tautos gyvybinių galių, nuo jos vidinio vertingumo. Savo leidinyje Naujovė 1915 m. Vydūnas pabrėžė, kad karas – žmoniją apėmusios dvasinės krizės padarinys. Laimėti jį gali toji kariaujanti pusė, kurioje daugiau dvasingumo, kultūros – to, kas geriau pasitarnaus žmonijos pažangai, evoliucijai. Tai Vokietija. <...> vokiečiai turi savo pusėj daugiau žmoniškumo vertybių nei rusai<...>, kad vokiečiai, Lietuvą paėmę, jai daugiau teisių duotų nei rusai, negalima abejoti, – rašė Vydūnas savo leisto Jaunimo 1914 m. spalio numeryje. Vokietija ne pavergsianti, o paremsianti Lietuvą [Didžiąją – A. M.], nes turėsianti daugiau politinės naudos iš josios valstybingumo (Jaunimas, 1914 m. lapkričio nr.). Po karo Vydūno vertinimai Vokietijos valstybės atžvilgiu labai pasikeitė (tai išdėstyta 1921-1925 m. jo leistame žurnale Darbymetis). Tokiam Vydūno požiūrio į Vokietiją posūkiui įtaką padarė Vokietijos pralaimėjimas kare, taip pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas 1918 m. vasario 16 d. Dabar Vokietija jam atsiskleidė kaip agresyvi, materialinę būtį labiau už žmoniškumą vertinanti valstybė.

Po karo Vydūnas parašė tautos tobulinimo filosofines studijas Tautos gyvata (1920) ir Sveikata, jaunumas, grožė (1928). Lietuvos valstybės miestuose ir miesteliuose jis skaitė daugybę paskaitų. Apie jo kūrybą V. Mykolaitis-Putinas, S. Šemerys, Vaižgantas parašė studijas. 1927 m. Pasaulinė rašytojų sąjunga (PEN klubas) Londone išrinko Vydūną garbės nariu, 1928 m. Kauno universitetas jam suteikė filosofijos daktaro garbės vardą, 1933 m. Lietuvių rašytojų draugija išrinko savo garbės nariu. Buvo sumanyta pristatyti kandidatu Nobelio premijai.

Tarpukaryje Vokietijos Rytų Prūsijos provincijoje įsigalėjo revanšizmas, ypač kai po 1923 m. sausio laimėto sukilimo Klaipėdos krašte – lietuvių etninėse žemėse – jis 1924 m. pagal tarptautinius teisės aktus atiteko Lietuvos valstybei. Pradėjo siautėti nacionalsocialistai-hitlerininkai. 1933 m. Hitleriui tapus Vokietijos vadovu, Mažosios Lietuvos lietuvininkai neteko visų teisių. 1935 m. pradžioje buvo uždraustos visos lietuviškos kultūros draugijos, lietuviška spauda; tik Naujasis Tilžės keleivis ėjo iki 1940 m. imtinai. Tautiečiams Vydūnas siūlė, pasak V. Bagdonavičiaus, vienintelį kelią: neprarasti vidinio tvirtumo, būti kantriems, nepasiduoti klastingoms nacių revanšistų provokacijoms (varomai aršiai propagandai dėl Klaipėdos krašto). To meto Vydūno publicistikoje pabrėžiamas gandiškasis pasyvaus pasipriešinimo tautinei, socialinei, ekonominei priespaudai modelis; būtina kantrybė, moralinė ištvermė, dvasios tvirtumas, kultūrinė raiška – efektyviausi priespaudos įveikimo būdai. Publicistiniais kūriniais ir straipsniais Vydūnas visiškai sukritikuoja militaristinę revanšistinę propagandą.. Revanšistinio įniršio apimti vokiečiai kenkią ne tik lietuvininkams, bet dar labiau savo tautai, nes diskredituoja ne tik aukštą kultūrą turinčios vokiečių tautos prestižą, bet ir menkina jos dvasines kūrybines galias. Mąstytojas susirūpinęs, kad itin civilizuotos tautos pasaulinio lygio kultūra nacionalsocialistų (plg. agresyvųjį bolševizmą Rusijoje) taip žeminama.

 Vydūnas parašė fundamentalų istorijos ir istoriosofijos veikalą Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių ( vokiečių kalba 1932 m. Tilžėje, išspausdinta E. Jagomasto spaustuvėje Lituania; 1982 m. Čikagoje Mažosios Lietuvos tyrėjo Vinco Žemaičio iniciatyva, lietuvių kalba 2001 m. Vilniuje; 2017 m. Vokietijoje pakartotas(!) 1932 m. leidimas). Šiame straipsnyje-recenzijoje aptariamojoje monografijoje Vydūnas. o ir kai kuriuose kituose leidiniuose šis kapitalinis veikalas apibūdinamas tik kaip istoriosofinis traktatas Tai – labiau istorijos veikalas (žr. A. Matulevičiaus straipsnį Vydūnas – Mažosios Lietuvos istorikas in: Voruta, 1993, Nr 16). Filosofams atrodo kitaip. Dėl patriotinės lietuviškos pasaulėžiūros ir ypač kūrybos bei visuomeninės veiklos Vydūnui buvo uždrausta lankytis Tilžės bibliotekose, o rašant tokį didžiulį veikalą reikėjo kronikų, istorinės literatūros ir kitko. Laimei, jam uoliai talkino Tilžės gimnazijos mokytojo Pauliaus Falkenhano (Falkenhahn) sūnus Viktoras, Vydūno mokinys, jo idėjų propaguotojas, būsimasis procesorius baltistas ir slavistas, daug nusipelnęs lietuvybei. Tai jis iš bibliotekų parnešdavo Vydūnui reikalingų knygų (užsisakydavo savo vardu), darydavo išrašus iš kronikų, kitų istorijos šaltinių; dokumentų išsinešti, suprantama, neleisdavo. Taigi, V. Falkenhaną galima laikyti šio veikalo bendraautoriumi.

Atgal