VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

08.24. Šiauliai – pastoviai atgimstantis miestas (2)

Dr. med.Juozas Prasauskas

Dr. Virginija Elena Bortkevičienė

Zubovai aktyviai rėmė lietuvišką veiklą ir patys joje dalyvavo, tuo laiku Šiauliuose prasidėjo lietuvių tautinis atgimimas.

1831 m Šiaulių kautynėse apie 1500 sukilėlių bei Raseinių apskrities pėstininkų ir raitininkų nugalėjo Rusijos kariuomenės Šiaulių įgulą. Vėliau jie paėmė didžiąją dalį Lietuvos, bandė užimti Vilnių, bet po nesėkmingo bandymo sukilėliai pasitraukė į Raseinius, dar bandė paimti Šiaulius, bet vėl nesėkmingai, tada atsitraukė ir pasipriešinimo jau nebeliko.

1863 m Šiauliuose vėl sukilimas, kurio metu žuvo keli rusų karininkai ir nemažai kareivių. 1864 m. prie Šiaulių esančiame kalnelyje buvo sušaudyti ir pakarti šio sukilimo dalyviai.

Šiauliai įdomūs ir tuo, kad juose lankėsi ne vienas Rusijos caras. 1807 m. ir 1812 m. Šiauliuose buvo sustojęs Rusijos caras Aleksandras I, 1838 m. lankėsi Nikolajus I su žmona, 1856 m. viešėjo Aleksandras II ir 1872 m buvo sustojęs Aleksandras III.

Reikia paminėti, kad Šiauliuose labai anksti pradėjo steigtis kultūrinės įstaigos. M.Valančius knygelėje „Žemaičių Vyskupystė” rašo: „nuo senų dienų mūsų gadynei Šiauliuose buvo mokslinyčia, kurioj mokytojas, klebono pasamdytas, mokė vaikus rašto”. Spėjama, kad pirmoji mokykla Šiauliuose buvo įsteigta XVIa. – XVIIa.

1840 m. Šiauliuose pradėjo veikti penkių klasių bajoriška mokykla, o nuo 1853 m. atvėrė duris Šiaulių gimnazija, kuri tapo miesto inteligentijos kalve.

Šiauliai po Pirmojo pasaulinio karo .wikimedia.org. nuotr.

Šiaulių bažnyčia XIX amžiuje

1843 m. Šiauliuose įsteigta miesto ligoninė, 1868 m. Piliečių klubas, o 1875 m. Zubovienė įsteigė ir išlaikė vaikų prieglaudą. Tuo pat metu atidaryta Šiaulių bibliotekos draugija, kuriai Vl. Zubovas padovanojo Šiaulių ekonomijos archyvą ir savo asmeninį knygyną. Norėdami sutvarkyti savo dvaro archyvą, Zubovai į Šiaulius pasikvietė Joną Jablonskį. Archyvą labai išplėtė ir jis tapo prieinamas visuomenei.

Administracinių įstaigų kūrimas mieste koncentravo aktyvesnes intelektualines pajėgas ir Šiauliai pasidarė vienu iš reikšmingesnių miestų Lietuvos kultūriniame gyvenime.

Gilų pėdsaką Šiaulių kultūriniame, literatūriniame gyvenime paliko žymūs visuomenės ir kultūros veikėjai, tokie, kaip aušrininkas, romantinės krypties poetas Juozapas Miliauskas – Miglovara, kuris 1914 m. parengė eilėraščių rinkinį „Giedmenys”, kuriame skatino skaitytojus mylėti Lietuvą, žadino nacionalinį saugumą. Didelį indėlį į Šiaulių gyvenimą įnešė publicistas Povilas Višinskis, Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana.

1908-1914 m. kultūros darbą dirbo Šiaulių lietuvių dramos, muzikos, dainos draugija „Varpas”.

1914 m. liepos 28 d. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Šiauliai buvo strategiškai svarbus geležinkelio mazgas, todėl tapo aktualia kautynių vieta. Miestas buvo užimtas tai vokiečių, tai rusų. Vokiečiai plėšė parduotuves, organizavo Frenkelio, br. Nurokų ir br.Kaganų fabrikų gaminių, prekių, žaliavų išvežimą. Neatsiliko ir kiti okupantai, jie stengėsi kuo intensyviau išnaudoti krašto resursus, sužlugdė miesto pramonę, paralyžiavo prekybą. Šiaulių miesto kultūrinis ir ekonominis gyvenimas buvo sunaikintas labiau, nei kituose Lietuvos miestuose.

Šiauliuose buvo sugriauta daugiau kaip pusė namų, įskaitant visą miesto centrą. Liko nesugriauti tik kai kurie pakraščiai. 1915 – 1916 m. vokiečiai pravedė dvi svarbias geležinkelio linijas: Šiauliai – Joniškis – Mintauja ir Tilžė – Tauragė – Lyduvėnai – Radviliškis. Vokiečių okupacijos metu gyvenimas Šiauliuose apmirė, dauguma gamyklų buvo uždarytos ir didelė dalis žmonių ėmė trauktis iš Šiaulių.

Kai 1918 m. pabaigoje buvo sudaryta Laikinoji Lietuvos vyriausybė, o pirmasis Lietuvos prezidentas išrinktas A. Smetona, tada Šiauliuose pradėta steigti lietuviška administracija, net sava policija. Buvo organizuojama Lietuvos kariuomenė, kuri su dideliu entuziazmu priešinosi vokiečių, Raudonosios armijos, o vėliau ir lenkų legionierių puolimams bei jų okupacijai.

1919 m. kovo 10-11 d. vokiečiai stipriai subombardavo Šiaulius ir dalinai užėmė antrą kartą, tačiau nebeorganizavo savo civilinės valdžios, o dirbo 1918 m. lapkričio 24 d. išrinkta Šiaulių miesto savivaldybė.

Vos tik vokiečiai išėjo,1919.10.09 prasidėjo didysis bermontininkų puolimas

(oficialiai Rusijos savanorių armija). Gerai ginkluoti bermontininkai plėšikavo, su jais kovojo vietos gyventojai ir Šiauliuose sudarytas Laikinasis partizanų štabas. Bermontininkus atremti bandė Lietuvos kariuomenės vyriausiojo vado generolo Prano Liatuko vadovaujama Lietuvos kariuomenė ir partizanai. Nežiūrint to, bermontininkai Šiaulius okupavo. Jie jėga užėmė Šiaulių gimnazijos rūmus, užėmė paštą, pagrobė savivaldybės kasą. Lietuvą bermontininkai paskelbė didžiosios nedalomos Rusijos dalimi ir toliau ją plėšė. Lietuvos kariuomenė sumušė bermontininkus Radviliškio kautynėse (1919.11.21-22), tačiau kovos su bermontininkais tęsėsi iki 1919.12.15, kiek vėliau Lietuvos kariuomenė juos išvijo iš savo teritorijos. Besitraukdami bermontininkai išsivežė nemažai turto, susprogdino Gubernijos ginklų sandėlį.

Įsikūrus Lietuvos nepriklausomai valstybei, Šiauliai ir toliau plėtėsi prie geležinkelio mazgo, kuris jungė Rytų ir Vakarų Europą, ir Rygos-Berlyno plento. Nors Šiauliai buvo gerokai karo sunaikinti, o žmonės labai išvarginti, tačiau po truputį pradėjo atsistatyti. Išgražėjo miesto centras, pradėjo veikti Šiaulių gimnazija, išauginusi ne vieną šviesų žmogų. 1923 m. kraštotyros draugija įkūrė „Aušros“ muziejų, kuriame buvo etnografijos, visuomenės, istorijos, gamtos, pedagogikos ir meno skyriai. Mieste suaktyvėjo kultūrinė veikla. 1931 m. mieste įsisteigė Valstybės teatro Šiaulių skyrius. Kultūrinė veikla tapo labai gyva. Atsigavo pramonė, pagyvėjo ekonominė ir kooperacinė veikla.

Šiauliuose - trys Romos katalikų bažnyčios: Šv. Petro ir Povilo, Šv. Jurgio, kuriai bažnytinis pastatas paimtas iš stačiatikių ir Šv. Ignaco Lojolos.

Antrojo pasaulinio karo metais prie Šiaulių vyko smarkūs mūšiai. Miestas priešų buvo užimtas. Keturi penktadaliai miesto buvo griuvėsiai, gatvės pilnos akmenų, plytų, įvairaus laužo. Kai vokiečiai puolė Šiaulių apylinkes, miestas buvo paverstas minų lauku, apjuostas spygliuotu vielų tinklu. Salduvės kalne įrengta sekykla. Šiauliuose vokiečiai įkūrė rusų belaisvių stovyklą. Didžiausias ir šiurpiausias vokiečių nusikaltimas Lietuvoje – masinės žydų žudynės. 1944 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais dėl Šiaulių vyko didelės kautynės (Šiaulių operacija). Per jas buvo sugriauta 80 proc. miesto statinių, nebuvo elektros, sugriautas vandentiekis. Sudeginta ir apgriauta Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, geležinkelio stotis, teatras, muziejus, mokyklos, savivaldos institucijos.

Po didžiulių mūšių, išvijus vokiečius 1944. 07.27 Šiaulius užėmė kitas okupantas –

Raudonoji armija. Tada Šiauliuose visa valdžia perėjo į komunistų partijos rankas. Be jos sutikimo nebuvo skiriamas nė vienas savivaldybių ar įmonių vadovas.

Okupacinė valdžia ėmė griauti Šiaulių miesto ekonomiką, įvedinėti naują komunistinę ideologiją. Buvo ardomas švietimas, lietuviška kultūra, paneigiami mūsų papročiai ir tradicijos. Lietuvių liaudžiai prasidėjo kančios keliai. Komunistinės valdžios įkūrimas, ginkluota intervencija, turto nacionalizavimas, intiligentijos išvežimas į Sibirą.

Didžiausias ir baisiausias bolševikų nusikaltimas Lietuvai – masinis nekaltų žmonių vežimas į Sibirą, jų turto konfiskavimas.

Maskvos nurodymu miesto partinė organizacija surengė privalomą gyventojų dalyvavimą atstatymo darbuose.

Pirmiausiai atstatytos geležinkelio linijos, miesto viešasis transportas. Miestas buvo perplanuojamas, išplėsta jo teritorija: išskirti 38 ha prie kelio į Bubnius, kuriuose įkurtas Šiaulių naujamiesčio mikrorajonas, netoli Talkšos ežero išaugo naujas miesto kvartalas. Išliko Vilniaus ir Tilžės gatvės, nutiestos XVIII amžiuje. Šiaulių pėsčiųjų bulvaras neprarado savo reikšmės per visus miesto vystymosi laikotarpius. Jis driekiasi centrinėje miesto dalyje ir tapo svarbiausia šiauliečių laisvalaikio leidimo, poilsio, pramogų vieta. Tai – trečias pagal senumą bulvaras Europoje. Jei Paryžius turi Eliziejaus laukus, tai Šiauliai – savąjį pėsčiųjų bulvarą, papuoštą originalia mažąja architektūra. Bulvare gausu įvairių stilių pastatų, pradedant prieškario laikų ir baigiant modernizmo.

Atstatant Šiaulių pramonę, kartu vyko ir jos koncentravimas, t.y. atskirų giminingų įmonių sujungimas. Nors Šiauliai buvo senas pramonės miestas, bet karų sugriautas, o tuo laikotarpiu jau atstatyta lengvoji, odos, avalynės, tekstilės, maisto, mėsos ir pieno, duonos ir makaronų pramonė, konditerija ir alaus gamyba, tačiau pramonės ir maisto įmonių gaminama produkcija buvo gaminama ne tik Lietuvai, bet ir kitoms TSRS respublikoms.

Šiauliuose dirbo vidurinės mokyklos, aštuonmetės, bendrojo lavinimo mokyklos – internatai, lopšeliai darželiai.

Specialistus, kurie įgyja aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą, rengė Pedagoginis institutas, Kauno politechnikos instituto Šiaulių fakultetas, Pedagoginė mokykla, Politechnikumas, Muzikos ir medicinos mokyklos.

Veikė dramos teatras, muziejai, kūno kultūros įstaigos, sveikatos apsaugos, socialinė rūpyba, susikūrė privatus verslas.

1988 m. liepos mėn. susikūrė LPS pirmoji grupė Šiauliuose, 1990 m kovo 11 d Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, o Šiauliai įsijungė į bendrą nepriklausomos Lietuvos ritmą.

Nors Šiauliai nuo viduramžių versti, deginti, šluoti nuo žemės paviršiaus, šiandien šis miestas – vienas gražiausių respublikinio pavaldumo miestų, kuriame veikia pramonės įmonės, išvystyta sveikatos apsauga, daug švietimo, kultūros ir spaudos įstaigų. Daugelis šiauliečių sportuoja, kiti mėgsta stebėti sportinius renginius. Šiauliuose 8 sporto mokyklos. Šiame mieste vyko IV pasaulio lietuvių žaidynės, Europos moterų asociacijos teniso turnyras, jaunimo sporto žaidynės.

Šiauliai. wikimedia.org. nuotr.

Rimantas Lazdynas nuotr..wikimedia.org

Šiauliečiai sportininkai dalyvauja šalies ir tarptautinėse varžybose. XXa pabaigoje viena iš stipriausių futbolo komandų buvo Šiaulių „Tauras”. 1974 m. jie tapo LTSR čempionais, o nepriklausomybės metais pasiekė LFF taurės finalą. Anicetas Uogelė – šachmatininkas, tarptautinis meistras (SIM), Lietuvos korespondencinių šachmatų čempionas, varžybų teisėjas, šachmatų žurnalistas, Viktorija Čmilytė-Nielsen – šachmatininkė, didmeistrė (2010 m.), politinė veikėja, Seimo narė, ji dukart iškovojo pasaulio jaunučių čempionės titulą, apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio Ordinu. R. Razmaitė (dviračių sportas).

Mieste pastatytas „Šiaulių” viešbutis, viešoji biblioteka, kultūros rūmai, įkurti radijo ir televizijos, fotografijos, geležinkelio ir dviračių muziejai.

Nors Šiauliai buvo daug kartų sugriauti, beveik nušluoti nuo žemės paviršiaus, šiandien jie yra vienas gražiausių Lietuvos miestų.

 

Literatūra

Aničas J. Tarybų Lietuvos enciklopedija Vyr.Enciklopedijų Redakcija Vilnius, 1988.

Jučas M. Lietuvos Didžioji kunigaikštystė Istorijos bruožai Nacionalinis muziejus LDK valdovų rūmai, Lietuvos dailės muziejus Vilnius, 2016.

Mulevičius L. ir autoriai Šiaulių miesto istorija ( iki 1940 m.) Momentas, Šiauliai, 1991.

Manelis E., Račis A. Lietuvos istorija enciklopedinis žinynas II t. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Vilnius, 2016.

Pašuta V. Lietuvos valstybės susidarymas Vaizdas, Vilnius, 1971.

Sireika J., Matusevičius J., Salatkienė B. 1940-1995 Šiaulių miesto istorija išleido “Saulės delta”, spausdino “Aušra” Kaunas, 2007.

Atgal